Vasario 22–28 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 13, 24–27; Pr 1, 31; Ez 28,
12–19; Iz 14, 12–15; Mt 4, 1–11; Jn 8, 44–45.
Įsimintina eilutė: Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp
tavo ainijos ir jos ainijos; ji trupins tau galvą, o tu kirsi jai į kulną“
(Pr 3, 15).
Biblinei teologijai esminė yra didžioji kova tarp Kristaus ir šėtono.
Nors kosminio konflikto tarp Dievo ir dangiškųjų kūrinių, kurie nupuolė
ir sukilo prieš Dievą, idėja yra ryški Šventojo Rašto tema (Mt 13,
24–30. 37–39; Apr 12, 7–10), paplitusi daugelyje krikščioniškų tradicijų,
daug krikščionių atmetė arba nepaisė šios idėjos.
Tačiau, atsižvelgiant į biblinį mokymą, kosminės kovos, kada Dievo
karalystei priešinasi velnias ir jo angelai, tema nėra ta, kurios galime
nepaisyti, tuo pačiu nepraleisdami daug to, ką Raštas pasakoja.
Vien tik evangelijose gausiai minimi velnias ir demonai, maištaujantys
prieš Dievą.
Šios savaitės pradžioje aptarsime, kaip būtų galima atsakyti į šiuos
du klausimus, remiantis kai kuriomis svarbiomis Biblijos eilutėmis:
(1) Kur Šventasis Raštas moko, kad tarp Dievo ir šėtono vyksta kosminė
kova?
(2) Koks yra šios kovos pobūdis, remiantis Šventuoju Raštu?
I. TAI PADARĖ PRIEŠAS
- Perskaitykite Mt 13, 24–27. Kaip šis palyginimas padeda suprasti
mūsų pasaulio blogį?
Jėzus pasakojo apie žemės savininką, kuris savo dirvoje pasėjo tik
geras sėklas. Tačiau tarp kviečių išdygo raugės. Tai pamatę, tarnai jo
klausė: „Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kur gi
atsirado raugių?“ (Mt 13, 27) Tai primena šiandien dažnai užduodamą
klausimą apie blogio problemą – jei Dievas sukūrė pasaulį visiškai
gerą, kodėl jame yra blogis?
- Perskaitykite Mt 13, 28–30, atsižvelgdami į Kristaus paaiškinimą
Mt 13, 37–40. Kaip čia atsiskleidžia ir kosminės kovos prigimtis?
Šeimininkas atsakė į tarnų klausimą: „Tai padarė mano priešas“
(Mt 13, 28). Vėliau Jėzus įvardijo: „sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus
Sūnus“, pats Jėzus (Mt 13, 37), ir paaiškino, kad „dirva – tai pasaulis“
(Mt 13, 38), o priešas, pasėjęs rauges– velnias (Mt 13, 39), aiškiai nusakant
kosminę kovą tarp Kristaus ir šėtono. Kodėl pasaulyje yra blogis?
Blogis yra priešo (velnio), kuris maištauja prieš šeimininką, rezultatas.
„Tai padarė mano priešas“ (Mt 13, 28).
Tačiau šis atsakymas išprovokuoja tolesnį klausimą: „Jei nori, mes
eisime ir jas išravėsime?“ Kitaip tariant, kodėl gi tuoj pat neišrovus
blogio su šaknimis? Šeimininkas atsakė: „Ne, kad kartais ravėdami
rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties“
(Mt 13, 29–30; plg. Mk 4, 29). Remiantis palyginimu, Dievas pagaliau
padarys galą blogiui, tačiau per anksti jį išrovus būtų padaryta
nepataisoma žala, kuri kenkia gėriui.
Kokie pavojai gresia norint išrauti rauges dabar? Tuo pačiu, kodėl tai
nereiškia tiesiog blogio, su kuriuo susiduriame, nepaisymo?
II. KOVOS PRADŽIA ŽEMĖJE
Lygiagrečiai palyginimo klausimui, kodėl dirvoje yra bloga sėkla,
jei šeimininkas pasėjo tik gerą sėklą, yra kitas klausimas – jei Dievas
sukūrė pasaulį visiškai gerą, kaip čia atsirado blogis?
- Perskaitykite Pr 1, 31. Ką Dievo žodžiai atskleidžia apie kūriniją,
kai Dievas baigė kurti, ir kodėl šis atsakymas yra svarbus?
Pasak Pr 1, 31, kai Dievas baigė kurti pasaulį, visa buvo „labai gera“.
Pradžios 1 neužsiminta apie blogį, kai Dievas sukūrė šią planetą. Kaip
tada blogis atsirado žmogiškame patyrime?
- Perskaitykite Pr 3, 1–7. Ką šios eilutės mums sako apie tai, kaip
blogis atsirado čia, Žemėje? Kaip čia atskleidžiamas kosminės kovos
pobūdis? (Taip pat žr. Apr 12, 7–9.)
Šiame pasakojime matome žalčio, įvardinto velniu, melą apie
Dievo charakterį („senoji gyvatė“ Apr 12, 7–9). Žaltys pirmiausia naudojosi
klausimu, norėdamas priversti suabejoti Dievo įsakymu, savo
klausimu beveik pakeisdamas tai, ką Dievas įsakė. Tada žaltys tiesiogiai
ginčijo tai, ką Dievas pasakė, teigdamas Ievai: „Jūs tikrai nemirsite!“
(Pr 3, 4)
Kažkas, arba žaltys, arba Dievas, melavo Ievai, kuri dabar turėjo nuspręsti,
ar patikės tuo, ką jai pasakė Dievas, ar tuo, ką sakė žaltys.
Čia ir kitur Šventajame Rašte šios kovos pobūdis pirmiausia yra
susijęs su tuo, kuo tikėti, o tai yra neatsiejama nuo meilės. Taip yra
todėl, kad su kuo nors susiję įsitikinimai, koks jis ar ji yra asmuo, ar juo,
ja galima pasitikėti, daro didelę įtaką tam, ar mylėsite šį žmogų, juo
pasitikėsite ir, šiuo atveju, klausysite, ką Jis jums sako.
Perskaitykite Pr 3, 15. Dievo teiginys žalčiui, kad moters ainija, nurodant
Mesiją, trupins žalčio galvą, dažnai įvardijamas kaip pirmoji
Šventojo Rašto evangelija (protoevangelium). Kaip tai sustiprina kovos
tikrovę ir vis dėlto suteikia mums vilties kovoje?
III. KOVOS PRADŽIA DANGUJE
Vien Pradžios 1–3 moko, kad blogis buvo iki Adomo ir Ievos nuopuolio.
Sąvokinis „blogis“ jau buvo „gero bei pikto pažinimo“ medžio
pavadinime (Pr 2, 9. 17). Tada žaltys apkaltino Dievą melu, nors
iš tikrųjų
melavo pats žaltys. Žalčio ir (Apr 12, 9) jo melavimo buvimas
parodo blogio tikrovę. Taigi net ir Edene iki nuopuolio blogis akivaizdžiai
buvo.
- Perskaitykite Ez 28, 12–19, atsižvelgdami į Iš 25, 19–20. Koks šios
būtybės nuopuolio pobūdis?
Pasak šių eilučių blogis ir kosminė kova prasidėjo danguje.
Prieš savo nuopuolį, būtybė, kuri tapo žinoma kaip šėtonas, buvo
dengiantis kerubas. Be to, kad jis buvo įvardintas šiuo kerubu, jis buvo
„tobulumo antspaudas, kupinas išminties ir tobulo grožio“, „Edene,
Dievo sode“ (Ez 28, 12–13). Nė viena iš šių savybių netaikytina Tyro
karaliui (ar kuriam kitam žmogui). Taigi mes žinome, kad čia mums
leista pažvelgti į Liuciferio nuopuolį.
- Perskaitykite Iz 14, 12–15. Kokia papildoma šviesa atskleidžia didžiosios
kovos pradžią?
Pasak Izaijo 14, Liuciferis nusprendė išaukštinti save ir prisilyginti
Aukščiausiajam. Ši eilutė papildo tai, ką tyrinėjome Ezechielio 28,
kad jo „širdis išpuiko“ nuo „grožio“ (Ez 28, 17), kuris turėjo paskatinti
jį šlovinti tobulai jį sukūrusį Dievą. Vietoj to, jis išpuiko. Dar blogiau,
būdamas išpuikęs, jis pasiryžo užimti Dievo vietą ir Jį šmeižti. Hebrajiškas
žodis „prekybą“ Ez 28, 16 taip pat reiškia „šmeižtą“, nurodant,
kaip šėtonas veiks prieš Dievą ir prieš mus.
Kaip suprasti tai, kad puolęs Liuciferis iš pradžių buvo „be dėmės“
nuo pat jo sukūrimo dienos, „ligi buvo nustatyta“ jo kaltė (Ez 28, 15)?
Kaip tobula būtybė galėjo nupulti, jei buvimas be dėmės neapimtų
tikros moralinės laisvės?
IV. JEI MANE PAGARBINSI
Šėtono siekis užgrobti Dievo sostą taip pat atskleidžiamas pasakojimuose
apie gundymą Mato 4 ir Luko 4. Įspūdį darančiame Jėzaus
ir gundytojo susitikime daug atskleidžiama apie kovos pobūdį. Čia
akivaizdžiai matome didžiąją kovą tarp Kristaus ir šėtono.
- Perskaitykite Mt 4, 1–11. Kaip čia atskleidžiama didžiosios kovos
tarp Kristaus ir šėtono tikrovė?
Jėzus buvo Dvasios „nuvestas“ į dykumą aiškiu tikslu, kad Jėzus
„ten būtų velnio gundomas“ (Mt 4, 1). Ir prieš iš anksto suplanuotą
susitikimą Jėzus pasninkavo keturiasdešimt dienų. Tada prisiartinęs
velnias gundė Jėzų akmenis paversti duona, pasinaudojant alkiu. Tačiau
Jėzus priešinosi šiam gundymui Šventuoju Raštu, ir šėtono gudrybė
nepavyko.
Tada, bandydamas priversti Jėzų elgtis perdėtai pasitikint savimi,
velnias gundė Jėzų pulti nuo šventyklos šelmens. Šėtonas iškraipė
Šventąjį Raštą, sakydamas, kad jei Jėzus tikrai būtų Dievo Sūnus, angelai
Jį saugotų. Tačiau teisingai cituodamas Šventąjį Raštą Jėzus vėl
atrėmė gundymą.
Trečiasis gundymas aiškiai atskleidžia, ką velnias bandė pasiekti.
Jis norėjo, kad Jėzus jį pagarbintų. Šėtonas mėgino prisiimti garbinimą,
kuris priklauso tik Dievui.
To siekdamas, jis parodė Jėzui „viso pasaulio karalystes ir jų didybę“,
o paskui tvirtino: „Visa tai aš Tau duosiu, jei parpuolęs pagarbinsi
mane“ (Mt 4, 8–9). Iš tiesų Lk 4, 6, kuri dera su Mt 8, 9, velnias teigė:
„Duosiu Tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu,
tam jas dovanoju“ (Lk 4, 6).
Jėzus vėl atrėmė gundymą Šventuoju Raštu, ir šėtonas dar kartą
pralaimėjo.
Visais trimis atvejais Jėzus naudojosi Šventuoju Raštu, kad apsigintų
nuo priešo išpuolių.
Ef 6, 12 primenama: „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su
kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir
dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“. Nors neturėtume
gyventi baimėje, kodėl visada turime prisiminti aplink vykstančią
kovą?
V. KOSMINĖS KOVOS POBŪDIS
Skaitėme tam tikras eilutes, kurios moko apie kosminę kovą tarp
Dievo ir šėtono. Bet kaip tokia kova išvis įmanoma? Kaip kas nors galėtų
priešintis visagaliam Dievui? Jei kosminė kova būtų kilusi tik dėl
galios, ji būtų pasibaigusi iškart. Kova turi būti kitokio pobūdžio. Iš
tiesų, Šventasis Raštas atskleidžia, kad kova yra ginčas dėl Dievo charakterio
– kova dėl šmeižikiškų kaltinimų, kuriuos velnias metė prieš
Dievą, kad (be kita ko) Jis nėra visiškai geras ir mylintis. Tokių teiginių
negalima nugalėti galia ar žiauria jėga, bet lyginant du besivaržančius
charakterius.
„Susidūręs su nuodėme, Dievas galėjo taikyti tik teisingumą ir tiesą,
o šėtonas galėjo pasinaudoti tuo, kuo negalėjo Dievas – meilikavimu
ir melu. Jis stengėsi iškreipti Dievo Žodį ir klaidingai nušviesti
angelams Jo valdymo planą, tvirtindamas, kad Dievas nebuvo teisus,
liepdamas dangaus gyventojams paklusti Jo įstatymams bei įsakams,
o reikalaudamas visų savo kūrinių paklusti ir nusižeminti, Jis paprasčiausiai
siekė išaukštinti save. Todėl dangaus ir visų kitų pasaulių
gyventojams reikėjo parodyti, kad Dievo valdymas – teisingas, Jo
Įstatymas – tobulas. Šėtonas apsimetinėjo, kad ir jis stengiasi padėti
Visatos gėriui. Dėl to visi turėjo suprasti tikrąjį uzurpatoriaus charakterį
ir tikrąjį jo tikslą. Tam, kad jis demaskuotų save nedorais darbais,
reikėjo laiko“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 431).
- Perskaitykite Jn 8, 44–45, atsižvelgdami į Apr 12, 7–9. Ką šios eilutės
atskleidžia apie velnio charakterį ir jo strategiją?
Velnio planas nuo pat pradžių buvo bandyti priversti kūrinius patikėti,
kad Dievas iš tikrųjų nebuvo teisingas, mylintis ir kad Jo Įstatymas
jiems yra našta ir žala. Nestebina, kad Jėzus velnią vadina melagiu ir
melo tėvu (Jn 8, 44). Priešingai, Jėzus atėjo liudyti „tiesą“ (Jn 18, 37)
ir tiesiogiai atremti šėtono melą ir šmeižtą, nugalėdamas ir galiausiai
sunaikindamas velnią ir jo galią (1 Jn 3, 8; Hbr 2, 14).
Apr 12, 9–10 šėtonas įvardijamas 1) „senoji gyvatė“, 2) tas, kuris
danguje kaltina Dievo tautą ir 3) „didysis slibinas“, suvedžiodavęs pasaulį.
Graikų kalbos žodis, išverstas „velnias“, tiesiog reiškia „šmeižikas“,
dar kartą parodant, kad kova kilo dėl įsitikinimų, įskaitant tuos
įsitikinimus, kurie susiję su Dievo charakteriu.
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 426–436 p.
„Šventajame Rašte labai aiškiai pasakyta, kad Dievas nėra atsakingas
už nuodėmės atsiradimą, nes Dievo malonė nebuvo savavališkai
atimta ir nebuvo jokių valdymo trūkumų, kurie galėjo pastūmėti į
maištą. Nuodėmė yra neprašytas svečias, kurio pasirodymo nepateisina
jokia priežastis. Tai – nesuvokiama paslaptis, mėginimas ją teisinti
tolygus mėginimui ginti. […] Jei šėtonas būtų iš karto sunaikintas,
jie būtų tarnavę Dievui ne iš meilės, o iš baimės. Apgaviko įtaka
nebūtų visiškai panaikinta, o maišto dvasios šaknys nebūtų išrautos.
Blogiui reikėjo leisti subręsti. Visatos gerovei šėtonas turėjo galutinai
atskleisti savo principus, kad visi sukurtieji galėtų matyti jo pretenzijas
valdyti dangų ir žemę. Taip visiems laikams būtų panaikintos bet
kokios abejonės dėl Dievo teisingumo, gailestingumo ir Jo Įstatymo
amžinumo“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 426– 432).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Daugelis žmonių stebisi, kaip tokia nenuodėminga būtybė kaip
Liuciferis galėjo nusidėti pirmą kartą. Kodėl nuodėmė tokia pa
slaptinga ir nesuprantama? Kaip galima paaiškinti šią pirmąją
nuodėmę jos nepateisinant? Kodėl jos atsiradimo paaiškinimas
prilygtų jos pateisinimui? - Kodėl Dievas tiesiog iš karto nesunaikino šėtono? Kodėl blogiui
buvo „leista subręsti“? Kaip tai pasitarnauja „visatos gerovei“? - Kodėl itin svarbu suprasti, kad kova tarp Dievo ir šėtono yra ne
vien tik galios, bet kitokio pobūdžio konfliktas? Kaip kova dėl charakterio
suprantamesnė ta prasme, kuria nebūtų suvokiama kovojant
tik dėl galios? - Kaip kovos pobūdžio supratimas leidžia pamatyti tai, kaip jūsų gyvenimas
gali būti mažas kosminės kovos pavyzdys? Kaip jūs net
dabar patiriate šios kovos tikrovę? Kaip turėtumėte reaguoti, kad
parodytumėte, kieno pusėje jūs iš tikrųjų esate?