Vasario 15–21 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 13, 34; Jer 32, 17–20; Hbr 1,
3; Įst 6, 4–5; Ef 1, 9–11; Jn 16, 33.
Įsimintina eilutė: „Aš jums tai kalbėjau, kad Manyje atrastumėte ramybę.
Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: Aš
nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33)
Apvaizda – tai terminas, apibūdinantis Dievo darbus pasaulyje.
Tai, ką mes galvojame apie Dievo apvaizdą, itin paveikia mūsų ryšį su
Dievu, mūsų santykius su kitais ir tai, ką mąstome apie blogio klausimą.
Krikščionys dieviškąją apvaizdą supranta įvairiai. Kai kurie mano,
kad Dievas naudoja savo galią taip, kad visi įvykiai rutuliotųsi taip,
kaip jie susiklosto. Jis netgi pasirenka, kas bus išgelbėtas, o kas pražus!
Tokiu atveju išeitų, kad žmonės nėra laisvi rinktis kitaip, nei Dievas
nustatė. Tiesą sakant, taip tikintieji teigia, kad net žmonių troškimus
lemia Dievas.
Priešingai, tvirti bibliniai įrodymai patvirtina, kad Dievas nenulemia
visko, kas vyksta. Vietoj to, Jis suteikia žmonėms laisvą valią, net
kad jie (ir angelai) gali nuspręsti veikti tiesiogiai prieš Jo valią. Nuopuolio,
nuodėmės ir blogio istorija yra dramatiška ir tragiška piktnaudžiavimo
šia laisva valia rezultatų išraiška. Išganymo planas buvo
sumanytas siekiant ištaisyti tragediją, kurią sukėlė piktnaudžiavimas
laisva valia.
I. MŪSŲ AUKŠČIAUSIASIS DIEVAS
„Dievas yra aukščiausiasis“, – jaunimo pastorius dėstė savo mokyklos
grupei. „Tai reiškia, kad Jam pavaldu viskas, kas vyksta“. Vienas
suglumęs mokinys paklausė: „Tai Dievas viešpatavo, kai nugaišo
mano šuo? Kodėl Dievas leistų mano šuniui nugaišti?“
Bandydamas atsakyti į šį klausimą, jaunimo pastorius atsakė: „Tai
sunkus klausimas. Tačiau kartais Dievas leidžia mums patirti sunkumus,
kad būtume pasiruošę dar sunkesnėms aplinkybėms ateityje.
Prisimenu, kaip buvo sunku, kai nugaišo mano šuo. Tačiau tai padėjo
man dar sunkesniu metu, kai mirė mano močiutė. Ar aiškiau?“
Po ilgos pauzės mokinys atsakė: „Tai Dievas leido mano šuniui nugaišti,
kad aš pasiruoščiau aplinkybėms, kai Jis leis numirti mano močiutei?
(Marc Cortez, quoted in John C. Peckham, Divine Attributes:
Knowing the Covenantal God of Scripture (Michigan: Baker Academic,
2021), 141 p.).
Žmonės kartais mano, kad viskas klostosi taip, kaip Dievas nori.
Kas beįvyktų pasaulyje, neva Dievas norėjo, kad būtent taip ir būtų.
Juk Dievas visagalis. Kaip tada gali įvykti kažkas, ko Dievas nenori?
Vadinasi, kad ir kas nutiktų, kad ir kaip blogai, tai Dievo valia. Bent jau
to moko tokia teologija.
- Perskaitykite Ps 81, 12–15; Iz 30, 15. 18; Iz 66, 4; Lk 13, 34. Ką šios
eilutės sako apie tai, ar Dievo valia visada vykdoma?
Nors daugelis žmonių tiki, kad Dievas visada gauna tai, ko nori,
Raštas sako kita. Šventajame Rašte Dievas ne kartą nusakytas kaip nesulaukiantis
troškimų išsipildymo. Tai yra, įvykiai dažnai prieštarauja
tam, ko norėjo Dievas. Daugeliu atvejų Dievas aiškiai pareiškė, kad tai,
kas vyksta, prieštarauja tam, ko Jis nori. Jis norėjo savo tautai vienokio
rezultato, bet jie pasirinko kita. Pats Dievas apgailestauja: „Bet Mano
tauta nenorėjo Manęs klausyti. […] O kad Mano tauta Manęs klausytų,
kad Izraelis eitų Mano keliais! Tučtuojau nugalėčiau jų priešus, prieš
jų engėjus vėl ranką pakelčiau“ (Ps 81, 12. 14–15).
Pagalvokite apie teologijos, kuri viską, kas vyksta, priskiria tiesioginei
Dievo valiai, padarinius. Kokias gilias problemas, ypač blogio kontekste,
reikštų tokia teologija?
II. VISAGALIS
Visame Šventajame Rašte išreiškiama nuostabi Dievo galia. Biblijoje
yra daugybė pasakojimų apie tai, kaip Jis panaudojo savo galią
ir darė stebuklus. Nepaisant to, visgi nutinka daug to, ko Dievas nenori.
- Perskaitykite Apr 11, 17; Jer 32, 17–20; Lk 1, 37 ir Mt 19, 26. Taip
pat apsvarstykite Hbr 1, 3. Ko šios eilutės moko apie Dievo galią?
Šios ir kitos eilutės moko, kad Dievas yra visagalis ir kad Jis palaiko
pasaulį savo galia. Iš tiesų, Apreiškimo knygoje Dievas ne kartą minimas
kaip Viešpats, Visagalis Dievas (pvz., Apr 11, 17; plg. su 2 Kor 6,
18; Apr 1, 8; Apr 16, 14; Apr 19, 15; Apr 21, 22), žodis „visagalis“ išverstas
iš graikų kalbos žodžio – pantokrator. Tai, kad Dievas yra visagalis,
patvirtinama ne tik žodžiais, bet daugybe nuostabių atvejų, kai Dievas
pasinaudojo galia išvaduodamas savo tautą ar kitaip stebuklingai
įsikišdamas į pasaulį.
Tačiau sakyti, jog Dievas yra „visagalis“, nereiškia, kad Jis gali padaryti
bet ką. Šventasis Raštas moko, kad Dievas kai ko negali padaryti;
Pavyzdžiui, 2 Tim 2, 13 parašyta, kad Dievas savęs „negali išsiginti“.
Atitinkamai, dauguma krikščionių sutinka, kad Dievas yra visagalis,
tai yra, Dievas turi galią daryti viską, kas neprieštarauja tam, kas
logiškai įmanoma, ir atitinka Dievo prigimtį. Kristaus maldoje Getsemanėje
matyti, kad Dievui neįmanoma tai, kas prieštarautų Jo valiai.
Nors Kristus patvirtino: „Dievui viskas galima“ (Mt 19, 26), Jis taip
pat meldė Tėvą, artinantis nukryžiavimui: „Mano Tėve, jeigu įmanoma,
teaplenkia Mane ši taurė. Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu!“
(Mt 26, 39)
Žinoma, Tėvas galėjo išvaduoti Kristų iš kentėjimų ant kryžiaus,
bet Jis negalėjo to padaryti gelbėdamas nusidėjėlius. Arba viena,
arba kita.
Šventasis Raštas taip pat moko, kad Dievas nori išgelbėti visus (pvz.,
1 Tim 2, 4–6; Tit 2, 11; 2 Pt 3, 9; Ez 33, 11), bet ne visi bus išgelbėti. Ko
tai moko apie laisvos valios tikrovę ir Dievo galios ribas kūriniams,
kuriems suteikta laisva valia?
III. MYLĖTI DIEVĄ
Nors Dievas yra visagalis, nereiškia, kad Jis gali padaryti tai, kas
logiškai neįmanoma. Atitinkamai, Dievas negali padaryti taip, kad
kas nors laisvai Jį mylėtų. Jei ką nors daryti laisvai reiškia daryti nepriverstinai,
tuomet iš esmės neįmanoma priversti ką nors daryti laisvai.
Trumpai tariant, tyrinėjome ir turime dar kartą pabrėžti – Dievas negali
priversti nieko mylėti Jį, nes tą akimirką, kai asmuo priverčiamas
mylėti, tai nebėra meilė.
- Perskaitykite Mt 22, 37 ir Įst 6, 4–5. Ko šios eilutės moko apie laisvos
valios tikrovę?
Didžiausias įsakymas – mylėti Dievą – įrodo, jog Dievas tikrai nori,
kad visi Jį mylėtų. Tačiau ne visi myli Dievą. Kodėl tada Dievas tiesiog
nepriverčia visų mylėti Jį? Vėlgi, taip yra todėl, kad meilė privalo būti
dovanojama laisvai.
- Perskaitykite Hbr 6, 17–18 ir Tit 1, 2. Ko šios eilutės moko apie Dievą?
Pasak Sk 23, 19: „Dievas nėra žmogus, kad meluotų“. Dievas niekada
nemeluoja (Tit 1, 2); Dievas visada laikosi savo žodžio ir niekada
nelaužo pažado (Hbr 6, 17–18). Atitinkamai, jei Dievas ką nors pažadėjo
ar pasišventė, Jo būsimas darbas yra morališkai ribojamas duotu
pažadu.
Tai reiškia, kad Dievui kūriniams suteikus laisvę rinktis kitaip, nei
trokšta Dievas, žmonių pasirinkimas nepriklauso nuo Dievo. Jei Dievas
pasišventė suteikti kūriniams laisvą valią, žmonės turi galimybę
naudotis savo laisve tokiu būdu, kuris prieštarauja Dievo troškimams.
Deja daugelis žmonių naudojasi savo laisve taip, kad atsiranda daug
aplinkybių, kurių Dievas nenori, bet kurios, tiesiai šviesiai tariant, nepriklauso
nuo Dievo.
Ką esate padarę žinodami, jog Dievas nenorėjo, kad tai darytumėte?
Ko tai moko apie laisvos valios tikrovę ir galimus baugius padarinius?
IV. IDEALI IR DERINAMOJI DIEVO VALIA
- Perskaitykite Ef 1, 9–11. Ką šios eilutės sako apie lemtį? Ar vieniems
žmonėms iš anksto nulemta būti išgelbėtiems, o kitiems –
pražūti?
Graikiškas terminas, čia ir kitur Šventajame Rašte išverstas „iš anksto
nutarti“ (prohorizo), pats nemoko, kad Dievas priežastingai nulemia
istoriją. Greičiau graikiškas terminas tiesiog reiškia „iš anksto nutarti“.
Žinoma, galima ką nors nuspręsti iš anksto vienašališkai arba galima
nuspręsti iš anksto atsižvelgiant į nepriklausomus kitų sprendimus.
Šventasis Raštas moko, kad Dievas daro būtent taip.
Čia ir kitur (pvz., Rom 8, 29–30) terminas „iš anksto paskyrė“ reiškia,
ką Dievas planuoja ateičiai, atsižvelgdamas į laisvų kūrinių sprendimus,
kuriuos Dievas iš anksto žino. Taigi Dievas gali apvaizdingai
nukreipti istoriją Jo trokštamiems geriems tikslams visų labui, net ir
gerbdamas kūrinio laisvę, kuri būtina tikriems meilės santykiams.
Ef 1, 11 skelbia, kad Dievas „visa veikia pagal savo valios nutarimą“.
Ar tai reiškia, kad Dievas nustato, kad viskas vyktų taip, kaip Jis
nori? Skaitant Ef 1, 9–11 atskirai gali atrodyti, kad šios eilutės patvirtina
tokią nuomonę. Tačiau toks aiškinimas prieštarautų daugeliui
anksčiau tyrinėtų tekstų, kurie moko, kad žmonės kartais atmeta
„Dievo valią“ (Lk 7, 30; plg. Lk 13, 34; Ps 81, 12–15). Jei Biblija neprieštarauja
pati sau, kaip šias eilutes suprasti taip, kad jos derėtų
viena su kita?
Šios eilutės yra prasmingos, jei tiesiog atskiriame tai, ką galima
pavadinti Dievo „idealia valia“ ir Dievo „derinamąja valia“. Dievas
nori, kad būtų vykdoma Jo „ideali valia“, visada darant būtent tai, ko
trokšta Dievas. Kita vertus, Dievo „derinamoji valia“ vykdoma jau atsižvelgus
į visus kitus veiksnius, įskaitant laisvus kūrinių sprendimus,
kartais nukrypstant nuo to, kam Dievas teikia pirmenybę. Atrodo, kad
Ef 1, 11 kalba apie Dievo „derinamąją valią“.
Dievas taip galingai numato ateitį, kad net ir žinodamas visus sprendimus,
įskaitant blogus, kuriuos žmonės priims, Jis vis tiek gali padaryti
taip, kad viskas išeitų „į gera“ (Rom 8, 28). Kokios paguodos
galima pasisemti iš šios tiesos?
V. KRISTUS NUGALĖJO PASAULĮ
Jei viskas vyktų pagal idealią Dievo valią, blogio apskritai nebūtų,
vyrautų tik tobula meilės ir darnos palaima. Galiausiai visata bus
atkurta pagal šią tobulą, idealią Dievo valią. Tuo tarpu Dievas vykdo
savo valią atsižvelgdamas į laisvų Jo kūrinių sprendimus.
Įsivaizduokite kepimo konkursą, kurio metu visi dalyviai turi naudotis
konkrečių ingredientų rinkiniu, tačiau jie gali pridėti ir kitų norimų
ingredientų, kad galėtų iškepti pageidaujamą pyragą. Galų gale,
kokį pyragą kepėjas pagamins, bent iš dalies lems kai kurios sudedamosios
pyrago dalys, kurių kepėjas nepasirinko.
Panašiai (šia ribota nuostata), kadangi Dievas pasišventė gerbti
kūrinių laisvę, būtiną meilei, daugelis pasaulio istorijos „sudedamųjų
dalių“ nėra Dievo pasirinktos, o iš tikrųjų yra priešingos tam, ko Dievas
trokšta.
Atsižvelgiant į šią nuostatą, dieviškoji apvaizda nėra vienmatė,
tarsi Dievas vienašališkai valdytų viską, kas vyksta. Atvirkščiai, būtina
(bent) dvimatė nuostata, susijusi su Dievo apvaizda. Kai ką šiame pasaulyje
lemia Dievas, bet kiti įvykiai yra laisvų kūrinių sprendimų (kaip
ir visų blogybių) padariniai. Daug to, kas nutinka, Dievas nenori.
- Perskaitykite Jn 16, 33. Kokią viltį mums teikia ši eilutė, net sunkumų
metu?
Ypač kentėjimų ar išmėginimų metu žmonių tikėjimas gali susvyruoti,
nes jie klaidingai tiki, kad Dievas apsaugos juos nuo kentėjimų
ir išmėginimų šiame gyvenime. Tačiau Jėzus mums sako visai ką kita,
įspėdamas savo sekėjus, kad jie patirs išmėginimus ir priespaudą šiame
pasaulyje, tačiau yra vilties, nes Kristus nugalėjo pasaulį (Jn 16,
33).
Patiriami kentėjimai ir išmėginimai nereiškia, kad Dievas to nori
mums. Turime visada atsižvelgti į bendrą vaizdą – didžiąją kovą. Tačiau
galime būti tikri, kad nors pats blogis nėra būtinas gėriui, Dievas
gali padaryti taip, kad net iš blogio išeitų gera. Jei mes pasitikime Dievu,
Jis gali panaudoti net mūsų kentėjimus, kad priartintų mus prie Jo
ir paskatintų mus būti gailestingus ir rūpintis kitais.
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 13–21.
„Mūsų atpirkimo planas buvo sukurtas ne po Adomo nuopuolio.
Tai buvo apreiškimas ‘paslapties, nutylėtos per amžinuosius laikus’
(Rom 16, 25). Tai buvo išdėstymas principų, kurie per amžių amžius
sudarė Dievo sosto pamatą. Dievas ir Kristus nuo pat pradžių žinojo
apie būsimą šėtono atsimetimą bei žmogaus nuopuolį dėl atsimetėlio
apgaulės. Dievas nepašaukė į būtį nuodėmės, tačiau Jis numatė
jos atsiradimą ir pasirūpino, kaip išspręsti siaubingą problemą. Jo
meilė pasauliui tokia didelė, jog Jis panorėjo atiduoti savo vienatinį
Sūnų, ‘kad kiekvienas, kuris Jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą’ (Jn 3,
15)“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 16).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Jei Dievas ne visada sulaukia to, ko nori, kaip tai paveikia jūsų
supratimą, susijusį su tuo, kas vyksta šiame pasaulyje? Kokie yra
praktiniai supratimo, kad ne visi Dievo troškimai išsipildo, padariniai? - Grįžtant prie pyrago pavyzdžio, galime suprasti, kodėl, net Dievui
ir Kristui žinant apie šėtono atsimetimą, Jie vis tiek sukūrė mus.
Meilė privalėjo būti mišinyje, ir meilė reiškė laisvę. Užuot sukūręs
mus negalinčius mylėti, Dievas sukūrė mus taip, kad galėtume
mylėti, bet Jis tai padarė žinodamas, kad galiausiai tai nuves Jėzų
prie kryžiaus. Ką tai turėtų mums pasakyti apie meilės šventumą,
meilės pamatą Dievo valdžiai, kad Kristus kentėtų ant kryžiaus,
užuot atėmęs iš mūsų meilei būtiną laisvę? - Dažnai mes raudame dėl šio pasaulio blogio ir kentėjimų, bet kaip
dažnai skiriate laiko apmąstymui, kad pats Dievas kenčia ir sielvartauja
dėl kančios ir blogio? Kaip pasikeičia jūsų supratimas, susijęs
su blogiu ir kentėjimais, pripažinus, kad pats Dievas kenčia dėl
blogio? - Kaip tiesa, kad šiame pasaulyje nutinka daug to, ko Dievas nenori,
padeda jums įveikti jus ištikusius kentėjimus, ypač kai pastarieji
nėra prasmingi ir atrodo, kad jie prie nieko gero neveda?