Kovo 22–28 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iš 20, 1–17; Rom 6, 1–3; Rom 7,
7–12; Jer 31, 31–34; Mt 23, 23–24; Jok 2, 1–9.
Įsimintina eilutė: „Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio
meilę, nes kas myli kitą, tas įvykdo Įstatymą“ (Rom 13, 8).
Spręsdami problemų keliančio nario klausimą, kažkas iš bažnyčios
tarybos narių pastoriui pasakė: „Mes negalime priimti sprendimų
remdamiesi užuojauta“. Mes negalime? Pastorius pagalvojo, koks turėjo
būti šio žmogaus supratimas apie Dievą ir Dievo Įstatymą. Užuojauta,
be abejo, turi būti svarbiausia bendraujant su žmonėmis, ypač
su klystančiais. Užuojauta yra neatsiejama meilės dalis, ir, kaip mus
moko Rom 13, 8, mylėti artimą reiškia vykdyti Įstatymą.
Jei meilė iš tiesų yra Įstatymo įvykdymas, turėtume būti atsargūs
ir negalvoti apie Įstatymą atskirtą nuo meilės arba negalvotume apie
meilę taip, tarsi ji nesusijusi su Įstatymu. Šventajame Rašte meilė ir
Įstatymas žengia išvien. Įstatymo Davėjas yra Meilė, todėl Dievo Įstatymas
yra meilės Įstatymas. Įstatymas, kaip rašė E. Vait, yra Dievo
„charakterio išraiška“ (Paslėpti lobiai, p. 274).
Dievo Įstatymas yra ne abstrakčių principų rinkinys, o įsakai ir nurodymai,
skirti mūsų klestėjimui. Dievo Įstatymas iš dalies yra meilės
išraiška, kaip ją išreiškia pats Dievas.
I. MEILĖS ĮSTATYMAS
Dievo Įstatymas nesudarytas iš abstrakčių principų; vietoj to Dievo
Įstatymas yra santykių išraiška. Tai aiškiai matyti Dešimtyje įsakymų.
Pagrindiniai Dešimties įsakymų principai jau galiojo Edeno sode –
meilės principai, turėję valdyti Dievo ir žmonių santykius bei santykius
tarp pačių žmonių.
Kai Dešimt įsakymų buvo įrašyti akmenyje Išėjimo 20, jie buvo
duoti Izraeliui Sandoros santykių kontekste. Šie įsakymai buvo užrašyti
Viešpačiui išlaisvinus tautą iš Egipto, o įsakymai buvo pagrįsti
Dievo meile ir Jo pažadais tautai (žr. Iš 6, 7–8 ir Kun 26, 12). Dešimties
įsakymų dviejose dalyse galima pastebėti, kad jais siekiama užtikrinti
gerus žmogaus santykius su Dievu ir žmonių tarpusavio santykius.
- Perskaitykite Iš 20, 1–17. Kaip šios eilutės atskleidžia du principus
– meilės Dievui ir meilės kitiems?
Pirmieji keturi įsakymai kalba apie žmonių santykius su Dievu, o
paskutiniai šeši – apie žmonių tarpusavio santykius. Mūsų santykiai
tiek su Dievu, tiek su kitais žmonėmis turi būti reguliuojami laikantis
Dievo Įstatymo principų.
Šios dvi Įstatymo dalys tiesiogiai atitinka tai, ką Jėzus įvardijo kaip
du didžiausius įsakymus – „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi“
(Mt 22, 37; plg. Įst 6, 5) ir „mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 39;
plg. Kun 19, 18).
Pirmieji keturi įsakymai atspindi, kaip turime mylėti Dievą visa
savo esybe, o paskutiniai šeši – kaip turime mylėti vienas kitą kaip
save patį. Jėzus aiškiai nurodė, kad šie du didieji meilės įsakymai yra
neatsiejami nuo Įstatymo. „Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas
ir Pranašai“ (Mt 22, 40).
Taigi visas Dievo Įstatymas yra pagrįstas Dievo meile. Dievo meilė
ir Įstatymas yra neatsiejami. Dažnai girdime žmones sakant: mums
nereikia laikytis Įstatymo, tiesiog reikia mylėti Dievą ir mylėti kitus.
Kodėl ši mintis neturi jokios prasmės?
Kaip galėtume išreikšti meilę Dievui arba meilę kitiems, jei sulaužytume
kurį nors iš Dešimties įsakymų?
II. ĮSTATYMAS YRA ŠVENTAS IR TEISINGAS, IR GERAS
Meilė yra Dievo Įstatymo pagrindas. Kai Dievas laikosi Įstatymo,
Jis palaiko meilę. Štai kodėl Jėzus mirė, kad išgelbėtų nusidėjėlius,
laikydamasis Įstatymo ir suteikdamas mums malonę. Taip Jis galėjo
išlikti ir teisus, ir nuteisinti tikinčiuosius (Rom 3, 25–26). Kokia meilės
išraiška! Atitinkamai, Įstatymas nėra pripažįstamas negaliojančiu dėl
išpirkimo; veikiau Įstatymas taip dar labiau patvirtinamas.
- Perskaitykite Rom 6, 1–3; Rom 7, 7–12, ypatingą dėmesį skirdami
12 eilutei. Ką šios eilutės mums sako apie Įstatymą net Kristui mirus?
Nors kai kurie mano, kad malonė ir atpirkimas panaikina Įstatymą,
Paulius aiškiai dėstė, jog mums nedera pasilikti nuodėmėje, kad malonė
didėtų. Atvirkščiai, tie, kurie yra Kristuje tikėjimu, buvo „pakrikštyti
Jo mirtyje“, todėl turi būti laikomi mirusiais nuodėmei ir gyvais
Kristui.
Dievo Įstatymas nėra nuodėmė, bet (be kita ko) jis mums parodo
nuodėmę ir mūsų nuodėmingumą. Štai kodėl „Įstatymas šventas;
įsakymas taip pat šventas ir teisingas, ir geras“ (Rom 7, 12). Įstatymas
kaip niekas kitas atskleidžia mūsų didžiulį išganymo, atpirkimo poreikį,
kurie ateina tik per Kristų. Atitinkamai, tikėjimu mes Įstatymo
nepanaikiname, bet, „priešingai, Įstatymą patvirtiname“ (Rom 3, 31).
Kristus atėjo ne panaikinti Įstatymo, bet įvykdyti visa, kas buvo
pažadėta Įstatyme ir Pranašų. Todėl Jis pabrėžė: „kol dangus ir žemė
nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo“
(Mt 5, 18).
Pats Dievo Įstatymas simbolizuoja Dievo šventumą – Jo tobulą,
mylintį, teisų, gerą ir teisingą charakterį (Kun 19, 2; Ps 19, 8–9; Ps 119,
142. 172). Šiuo atžvilgiu svarbu, kad, remiantis Iš 31, 18, Dievas pats akmens plokštėse užrašė Dešimt įsakymų. Pastarieji, įrašyti akmenyje, liudija apie nekintantį Dievo charakterį ir Jo moralinę valdžią, kuri pagrįsta meile – pagrindinė didžiosios kovos tema. Kaip šis Įstatymo ir meilės ryšys padeda mums geriau suprasti Jėzaus žodžius: „Jei Mane mylite, jūs laikysitės Mano įsakymų“ (Jn 14, 15)?
III. ĮSTATYMAS IR MALONĖ
Tyrinėjome, kad Įstatymas ir malonė neprieštarauja vienas kitam.
Vietoj to, Įstatymas ir malonė atlieka skirtingas funkcijas, atitinkant
Dievo meilę ir teisingumą. Ryški Įstatymo ir malonės priešprieša būtų
gluminusi senovės izraelitus, kuriems paties Dievo Įstatymo suteikimas
reiškė didelės Dievo malonės parodymą. Kada aplinkinių tautų
„dievai“ buvo nepatikimi ir visiškai nenuspėjami, o žmonėms nežinant,
ko „dievai“ trokšta ir kas jiems patiktų, Biblijos Dievas labai
aiškiai nurodė savo tautai, kas Jam patinka. Jam patinka tik tai, kas
pasitarnauja visos Jo tautos gerovei, asmeninei ir bendrai.
Tačiau Įstatymas negali išgelbėti mūsų iš nuodėmės ar pakeisti
žmogaus širdies. Dėl mūsų įgimto nuodėmingumo mums reikia dvasinės
širdies.
- Perskaitykite Jer 31, 31–34. Ko šios eilutės moko apie Dievo pažadus
suteikti mums naują širdį? Palyginkite su Kristaus žodžiais
Nikodemui Jn 3, 1–21 apie gimimą iš aukštybės. Taip pat žr. Hbr 8,
10.
Dešimt Dievo įsakymų akmens plokštėse užrašė pats Dievas (Iš 31,
18), tačiau Įstatymas taip pat turėjo būti įrašytas Dievo tautos širdyje
(Ps 37, 30–31). Idealiu atveju Dievo meilės Įstatymas atsispindėtų ne
mūsų išorėje, bet viduje, mūsų charakteryje. Tik Dievas galėjo įrašyti
savo Įstatymą žmonių širdyje, ir Jis pažadėjo tai padaryti savo Sandoros
tautai (žr. Hbr 8, 10).
Mes negalime išsigelbėti laikydamiesi Įstatymo. Atvirkščiai, esame
„išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana“
(Ef 2, 8). Mes laikomės Įstatymo ne tam, kad būtume išgelbėti; laikomės
Įstatymo, nes jau esame išgelbėti. Mes laikomės Įstatymo ne
tam, kad būtume mylimi, o todėl, kad esame mylimi, todėl trokštame
mylėti Dievą ir kitus (žr. Jn 14, 15).
Tuo pat metu Įstatymas parodo mums mūsų nuodėmę (Jok 1, 22–
25; Rom 3, 20; Rom 7, 7), parodo, kad mums reikia Atpirkėjo (Gal 3,
22–24), yra mums geriausias vedlys gyvenime ir atskleidžia mylintį
Dievo charakterį.
Kokia jūsų viltis teisme? Ar uolus ir kruopštus Įstatymo laikymasis, ar
jus gaubia Kristaus teisumas? Ką jūsų atsakymas pasako apie Dievo
Įstatymo funkciją, ką jis gali ir ko negali?
IV. MEILĖ YRA ĮSTATYMO ĮVYKDYMAS
Meilės ir Įstatymo santykio negalima pervertinti. Iš tiesų, pasak
Šventojo Rašto, mylėti reiškia įvykdyti Įstatymą.
Rom 13, 8–10 Paulius mokė, kad „kas myli kitą, tas įvykdo Įstatymą“
(Rom 13, 8). Išvardijęs kelis iš Dešimties įsakymų, Paulius pareiškė, kad
„visi jie gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save
patį“ (Rom 13, 9). Iš tiesų, Paulius aiškiai mokė: „meilė – Įstatymo įvykdymas“
(Rom 13, 10). Vėlgi, Gal 5, 14, Paulius aiškino: „Juk visas Įstatymas
telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Gal 5,
14). Bet kokia ta meilė, kuri įvykdo Įstatymą? Kaip atrodo tokia meilė?
- Perskaitykite Mt 23, 23–24. Kas yra „svarbiausia Įstatyme“? Perskaitykite
Įst 5, 12–15 ir Iz 58, 13–14. Kaip šios eilutės parodo ryšį
tarp Įstatymo (ypač sabatos įsakymo) ir Dievo susirūpinimo teisingumu
ir išgelbėjimu?
Jėzus įvardijo, kas „svarbiausia Įstatyme“: teisingumas, gailestingumas
ir ištikimybė. O konkrečiai kalbant apie vieną įsakymą – sabatą
– Šventajame Rašte matome, kad pati sabata yra neatskiriamai
susijusi su išgelbėjimu ir teisingumu.
Pakartoto Įstatymo 5 sabatos įsakymas yra pagrįstas Izraelio išlaisvinimu
iš vergijos. Tai reiškia, kad sabata yra ne tik pasaulio sukūrimo,
bet ir išlaisvinimo iš vergijos ir priespaudos atminimas. Kalbant apie
nusigręžimą nuo ieškojimo naudos sau ir vadinimą sabatą žavesio
diena, kada džiaugiamasi Viešpačiu (Iz 58, 13–14), pabrėžiami meilės
ir teisingumo darbai kitiems – darant gera, pamaitinant alkstantį, priglaudžiant
pastogėn vargšą (žr. Iz 58, 3–10).
Atsižvelgiant į visus šiuos pamokymus (ir daugelį kitų), tie, kurie
nori įvykdyti Įstatymą per meilę, turėtų susirūpinti ne tik padarytomis
nuodėmėmis, bet ir aplaidumo nuodėmėmis. Meilė, kaip Įstatymo
įvykdymas, apima ne tik Įstatymo laikymąsi, t.y. ne tik nuodėmių nedarymą,
bet ir gerų darbų darymą – meilės darbų, ištikimai vykdant
teisingumą ir gailestingumą. Būti ištikimam Dievui reiškia daugiau
nei tiesiog Įstatymo raidės nelaužymą.
V. TURĖKITE APSČIAI MEILĖS VIENI KITIEMS
Jei meilė – Įstatymo įvykdymas, tada negalima laikytis Dievo Įstatymo
visiškai tiesiog susilaikant nuo nederamo elgesio. Pats meilės
Įstatymas (išreikštas Šventojo Rašto pilnatve) ne tik įsako nedaryti
pikto, bet skatina daryti darbus, kurie atskleidžia Dievo meilę kitiems
– ne tik kitiems bažnyčios nariams, bet ir visam pasauliui, kuriam
itin reikia tikro krikščioniško liudijimo.
- Perskaitykite Jok 2, 1–9. Kokia mums čia duota svarbi žinia?
Čia Jokūbas griežtai smerkė neteisybę visuomenėje, konkrečiai
įvardydamas nepagarbą vargšams ir kai kurių turtingųjų vykdomą
priespaudą. Tada jis atkreipė dėmesį į meilės artimui Įstatymą, sakydamas,
kad, jei vykdote šį Įstatymą, „gerai darote“ (Jok 2, 8).
Kaip yra išsakiusi E. Vait: „Meilė žmogui – tai žemiška meilės Dievui
apraiška. Būtent, kad įdiegtų šią meilę, kad padarytų mus vienos šei
mos vaikais, Šlovės Karalius tapo viena su mumis. Ir kai išsipildo Jo atsisveikinimo
žodžiai: ‘Tai Mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte,
kaip Aš jus mylėjau’ (Jn 15, 12); kai pamilstame pasaulį taip, kaip
Jis mylėjo, tuomet Jo misija mūsų atžvilgiu tampa įgyvendinta. Mes
tampame tinkami dangui, nes turime dangų mūsų širdyje“ (E. Vait, Su
meile iš Dangaus, 2011, p. 596).
Kai mylime pasaulį, kaip Kristus mylėjo pasaulį, tada esame tinkami
dangui. Kokia galinga išraiška, ką reiškia būti Jėzaus sekėju!
Jėzus savo sekėjams įsakė mylėti vieniems kitus; „kaip Aš jus mylėjau“
(Jn 13, 34). Jėzus taip pat skelbė: „Iš to visi pažins, kad esate Mano
mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). Meilė yra labai svarbi
krikščionių tikėjimui, nes Dievas yra meilė (1 Jn 4, 8. 16). O tie, kurie
teigia mylintys Dievą, turi mylėti vieni kitus (plg. 1 Jn 3, 11; 4, 20–21).
Atitinkamai 1 Pt 4, 8 ragina krikščionis: „Visų pirma turėkite apsčiai
meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę“
(Hbr 10, 24 ir 1 Tes 3, 12).
Apmąstykite mintį mylėti pasaulį taip, kaip Kristus mylėjo pasaulį.
Kaip tai gali padėti mums geriau suvokti krikščioniškojo tobulumo
sampratą ir tai, kaip mes esame tinkami amžinajam gyvenimui? Paruoškite
savo atsakymą pristatyti Sabatos mokyklos klasėje.
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011,
p. 637–641.
„Tiems, kurie tarnauja kitiems, patarnaus Vyriausiasis Ganytojas.
Jie patys gers gyvojo vandens ir bus patenkinti. Jie nebesiilgės jaudinančių
pramogų ar kokių nors permainų savo gyvenime. Labiausiai
juos domins, kaip išgelbėti žūstančias sielas. Bendradarbiavimas bus
naudingas. Atpirkėjo meilė suburs ir suvienys širdis.
Kai suprasime, jog esame Dievo bendradarbiai, Jo pažadų nekartosime
abejingai. Jie degins mūsų širdis ir jaudins mūsų lūpas. Mozei,
pašauktam tarnauti tamsiai, nedrausmingai ir maištingai tautai, Dievas
pažadėjo: ‘Palengvindamas tau naštą, Aš pats eisiu su tavimi’. Jis
pasakė: ‘Aš būsiu su tavimi!’ (Iš 33, 14; 3, 12)
Šis pažadas skirtas visiems, kurie Kristaus vardu darbuojasi dėl Jo
sergančiųjų ir kenčiančiųjų“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 595).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Perskaitykite 1 Kor 13, 4–8. Kaip 1 Korintiečiams 13 nušviečia, kokie
turime būti? - Kas Mt 25, 31–46 atskiria avis nuo ožių? Kaip galime suprasti, ką
Jėzus čia sakė, nemokant išgelbėjimo darbais? - Ką jums reiškia šie žodžiai: „kai pamilstame pasaulį taip, kaip Jis
mylėjo, tuomet Jo misija mūsų atžvilgiu tampa įgyvendinta.
Mes tampame tinkami dangui, nes turime dangų mūsų širdyje“
(žr. V dalį)? Ką jie atskleidžia apie Dievo prigimtį ir patį dangų?
Kaip čia galime gyventi kaip dangaus piliečiai, skleisdami Dievo
meilę tokiu būdu, kuris atneštų šviesą ir teisingumą engiamiems? - Ko praktiškai reikėtų imtis jūsų vietinėje bendruomenėje, kad jūsų
bendruomenėje atsispindėtų Dievo susirūpinimas meile ir teisingumu?
Ką gerai darote savo bendruomenėje? Ką reikia tobulinti
ir kam skirti daugiau dėmesio? Kokių apčiuopiamų žingsnių galite
imtis individualiai ir kartu, kad atliktumėte tai, ką tyrinėjome apie
Dievo meilę ir teisingumą?