Sausio 18–24 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ps 103, 13; Iz 49, 15; Oz 11, 1–9;
Mt 23, 37; 2 Kor 11, 2; 1 Kor 13, 4–8.
Įsimintina eilutė: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni
savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, Aš tavęs niekada neužmiršiu“
(Iz 49, 15).
Jausmai dažnai laikomi nepageidaujamais ir vengtinais. Kai kuriems
jausmai iš esmės yra neracionalūs, todėl geras vyras ar moteris
nebūtų apibūdinami kaip pasiduodantys jausmams. Kai kuriose senovės
graikų filosofijose mintis apie „racionalų“ žmogų, kuris (dažniausiai)
nepasiduoda aistroms arba suvaldo savo jausmus neemocionaliu
protu, yra laikoma idealu.
Taip, nevaldomi jausmai gali būti problema. Tačiau Dievas sukūrė
žmones, gebančius jausti, o pats Dievas visame Šventajame Rašte nusakomas
kaip išgyvenantis gilius jausmus. Jei Dievas gali patirti gilias
emocijas, kaip Rašte nuosekliai dėstoma, tada jausmai negali būti iš
esmės blogi ar neracionalūs, nes Biblijos Dievas yra nepriekaištingai
geras ir tobulos išminties.
Tiesą sakant, suvokimas, kad Dievo meilė mums yra giliai emocinga,
leidžia įžvelgti gražių tiesų, tačiau visada būtinas atsargumas.
Nors Dievo meilė (emocinga ar kitokia) yra tobula, ji neturėtų būti
laikoma tapati žmonių patiriamiems jausmams.
I. DAUGIAU NEI MOTINOS MEILĖ
Bene didžiausia meilė, bendražmogiškam patyrimui, yra tėvų
meilė vaikui. Nuostabią Dievo užuojautą žmonėms Raštas dažnai
vaizduoja tėvų ir vaikų santykių simboliais, pabrėžiant, kad Dievo
užuojauta yra nepalyginamai didesnė už net giliausią ir gražiausią
žmogiškąją šio jausmo išraišką.
- Perskaitykite Ps 103, 13; Iz 49, 15 ir Jer 31, 20. Ką šios eilutės perteikia
apie Dievo gailestingumo prigimtį ir gelmę?
Pasak šių eilučių, Dievas mus laiko savo mylimais vaikais, mylėdamas
mus kaip geras tėvas ir motina myli savo vaikus. Vis dėlto, kaip
paaiškina Iz 49, 15, net vaiko motina gali „užmiršti savo mažylį“, būti
„nešvelni savo įsčių sūnui“, tačiau Dievas niekada nepamiršta savo
vaikų ir Jo gailestingumo „niekada nepristinga“ (Rd 3, 22).
Pažymėtina, kad hebrajiškas terminas raḥam, vartojamas užuojautai
čia ir daugelyje kitų eilučių nusakyti, apibūdinant gausią Dievo ištikimą
meilę, yra kilęs iš hebrajiško termino, reiškiančio įsčias (reḥem).
Taigi, kaip pastebėjo tyrinėtojai, Dievo užuojauta primena motinos
meilę įsčių vaikui. Iš tikrųjų ji yra nepalyginamai didesnė už bet kokią
žmogišką užuojautą, netgi motinos meilę savo naujagimiui.
Remiantis Jer 31, 20, Dievas savo Sandoros tautą laiko brangiu sūnumi
ir numylėtu vaiku, nepaisant to, kad jie dažnai maištavo prieš Jį
ir Jį liūdino. Nepaisant to, Dievas pareiškia: „Mano širdis dėl jo plaka“
ir „Aš tikrai jo pasigailėsiu“. Žodis, išverstas „pasigailėsiu“, yra anksčiau
pavartotas terminas nusakyti Dievo meilei (raḥam). Be to, posakis
„Mano širdis dėl jo plaka“ gali būti pažodžiui išverstas – „Mano
vidus riaumoja“. Šis aprašymas yra giliai intuityvi dieviškų jausmų
kalba, reiškianti gilią ir ištikimą Dievo meilę savo tautai. Nepaisydamas
jų neištikimybės, Dievas ir toliau dovanoja savo tautai didelę
užuojautą, gailestingumą ir tai daro viršydamas visus pagrįstus lūkesčius.
Kai kuriuos iš mūsų itin guodžia suvokimas, kad Dievo užuojauta
mums yra panaši į mylinčio tėvo ar motinos užuojautą. Tačiau kai
kuriems žmonėms gali kilti sunkumų, nes jų tėvai nemylėjo. Kokiais
kitais būdais jiems galėtų būti atskleista Dievo meilė?
II. VIDŲ VERIANTI MEILĖ
Nepamatuojamos Dievo meilės žmonijai gelmės išreikštos Ozėjo
knygoje. Dievas įsakė pranašui Ozėjui: „Eik, imk sau žmona moterį
kekšę ir turėk vaikų kekšių, nes kraštas, pamesdamas VIEŠPATĮ, daro
didelę kekšystę“ (Oz 1, 2). Paskui Ozėjo 1 nusakomas Dievo ryšys su
savo tauta, bet panaudojant vaiką mylinčio tėvo metaforą.
- Perskaitykite Oz 11, 1–9. Kaip vaizdiniai šiose eilutėse padeda suprasti,
kaip Dievas myli savo tautą ir jais rūpinasi?
Dievo meilė savo tautai prilyginama švelniai tėvų meilei vaikui.
Šventajame Rašte panaudoti mažo vaiko, besimokančio vaikščioti,
vaizdiniai; mylimo vaiko paėmimas ant rankų; gydymas ir aprūpinimas
maistu; bei panašus švelnus rūpinimasis savo tauta. Šventasis
Raštas taip pat sako, kad Dievas nešiojo savo tautą „kaip žmogus neša
savo sūnų“ (Įst 1, 31). „Iš meilės ir pagailos atpirko juos“, „globojo juos
ir nešė nuo amžių per visas dienas“ (Iz 63, 9).
Priešingai nepajudinamai Dievo ištikimybei, Jo tauta ne kartą buvo
neištikima, galiausiai atstūmė Dievą, taip nuteisdami save ir nuliūdindami
Jį. Dievas yra gailestingas, bet niekada neišsižada teisingumo.
(Dar tyrinėsime, meilė ir teisingumas neatsiejami.)
Ar kada teko taip dėl ko nors nusiminti, kad skaudėjo skrandį?
Tokia simbolika naudojama giliems Dievo jausmams, susijusiems su
savo tauta, nusakyti. Pervertos širdies ir stiprios užuojautos vaizdiniai
yra gilių jausmų kalba, vartojama ir Dievo, ir žmonių atveju.
Šis vaizdinys, kuriame pasireiškia užuojauta (kamar), naudojamas
dviejų moterų, atėjusių pas Saliamoną, atveju, kiekvienai iš jų
teigiant, kad kūdikis yra jos. Kai Saliamonas įsakė padalyti kūdikį į dvi
dalis (neketindamas pakenkti kūdikiui), minėtasis vaizdinys apibūdino
tikrosios motinos emocinę reakciją (1 Kar 3, 26; plg. Pr 43, 30).
Kiekvienas tėvas ar mama žino, apie ką čia kalbama. Jokia kita žemiška
meilė tam neprilygsta. Kaip tai padeda suprasti Dievo meilės
mums tikrovę bei kokios paguodos galime ir turime pasisemti iš šio
supratimo?
III. JĖZAUS GAILESTIS
Naujajame Testamente Dievo užuojautai nusakyti naudojami tie
patys vaizdiniai kaip ir Senajame. Paulius Tėvą vadina gailestingumo
Tėvu ir „visokios paguodos“ Dievu (2 Kor 1, 3). Be to, Ef 2, 4 Paulius
aiškina, kad Dievas yra „apstus gailestingumo“ ir atperka žmones „iš
didžios meilės, kuria mus pamilo“.
Pats Kristus įvairiuose palyginimuose ne kartą vartojo intuityvius,
vidų skrodžiančius jausmus, kad nusakytų Tėvo užuojautą (Mt 18, 27;
Lk 10, 33; Lk 15, 20). Ta pati kalba, vaizduojanti dieviškąją užuojautą
Senajame Testamente ir Naujajame Testamente, taip pat vartojama
Evangelijose, nusakant Jėzaus užuojautą nelaimės ištiktiems žmonėms.
- Perskaitykite Mt 9, 36; Mt 14, 14; Mk 1, 41; Mk 6, 34 ir Lk 7, 13. Taip
pat Mt 23, 37. Kaip šios eilutės atskleidžia, kaip Kristų jaudino sunkios
žmonių aplinkybės?
Evangelijose ne kartą parašyta, kad Kristus gailėdavo nelaimės
ištiktųjų ar vargstančiųjų. Jis ne tik jautė gailestį, bet ir atsižvelgė į
žmonių poreikius.
Taip, Jėzus ir apgailestavo dėl savo tautos. Galima įsivaizduoti
ašaras Kristaus akyse, kai Jis žvelgė į miestą: „Kiek kartų norėjau surinkti
tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu
nenorėjai!“ (Mt 23, 37) Čia matome, kad Kristaus rauda sutampa su
Dievo vaizdavimu visame Senajame Testamente. Tiesą sakant, daugelis
Rašto tyrinėtojų pastebi, kad besirūpinančio jaunikliais paukščio
simboliai, atspindintys Dievą, yra naudojami tik senovės Artimuosiuose
Rytuose. Čia daugelis įžvelgia panašumą su Įst 32, 11, kur
Dievas tarsi paukštis sklando, saugo ir rūpinasi savo jaunikliais.
Nėra geresnio didžiulės gailestingos Dievo meilės mums pavyzdžio,
kaip pats Jėzus, kuris atidavė save už mus, parodydamas didžiausią
meilę. Tačiau Kristus yra ne tik tobulas Dievo paveikslas. Jis taip pat
yra tobulas pavyzdys žmonijai. Kaip galime gyventi, kaip gyveno
Kristus, sutelkdami dėmesį į kitų poreikius ir taip ne tik skelbdami
Dievo meilę, bet ir parodydami ją apčiuopiamais būdais?
IV. PAVYDULINGAS DIEVAS?
Biblijos Dievas yra „gailestingas Dievas“. Hebrajų kalba Dievas vadinamas
el raḥum (Įst 4, 31). Terminas el reiškia Dievą, o raḥum – kita
žodžio užuojauta šaknies forma (raḥam). Tačiau Dievas vadinamas
ne tik gailestingu, bet ir pavydulingu – el qana‘. Įst 4, 24 parašyta:
„VIEŠPATS, tavo Dievas, yra deginanti ugnis, pavydulingas Dievas [el
qana]“ (žr. Įst 4, 24; Įst 6, 15; Joz 24, 19; Nahumo 1, 2).
- 1 Kor 13, 4 parašyta, kad meilė „nepavydi“. Kaip tada Dievas gali
būti „pavydulingas“? Perskaitykite 2 Kor 11, 2 ir pagalvokite, kaip
Dievo tauta buvo Jam neištikima bibliniuose pasakojimuose
(žr., pvz., Ps 78, 58). Kaip šios eilutės nušviečia dieviškojo „pavydulingumo“
supratimą?
Dievo „pavydulingumas dažnai nesuprantamas. Jei ką nors vadinate
pavyduliaujančiu vyru ar žmona, greičiausiai to nelaikote komplimentu.
Terminas pavydas daugelyje kalbų dažnai turi neigiamą
reikšmę. Tačiau Biblijoje dieviškasis pavydulingumas neturi neigiamos
reikšmės. Tai deramas mylinčio vyro uolumas išskirtiniams santykiams
su žmona.
Nors tam tikras pavydas prieštarauja meilei (1 Kor 13, 4), pasak
2 Kor 11, 2 yra geras ir deramas pavyduliavimas. Paulius tai vadina
„Dievo pavydu“ (2 Kor 11, 2). Pastarasis visada yra deramas, todėl geriau
jį vadinti uolia Dievo meile savo tautai.
Dievo uolumas (qana‘) dėl savo tautos kyla iš gilios Jo meilės jiems.
Dievas trokšta išskirtinio ryšio su savo tauta; Jis vienintelis turi būti jų
Dievas. Tačiau Dievas dažnai vaizduojamas kaip paniekintas mylimasis,
kurio meilė yra be atsako (Oz 1–3; Jer 2, 2; Jer 3, 1–12). Taigi Dievo
pavyduliavimas ar „uolumas“ niekada nebūna nesukurstytas, bet tai
visada reakcija į neištikimybę ir piktus žmones. Dievo pavydulingumas
(arba „uoli meilė“) neturi neigiamo žmogiškojo pavydo priereikšmio.
Ji niekada nepavydi, bet visada deramai uoli išskirtiniams santykiams
su Jo tauta jų labui.
Kaip galime išmokti atspindėti tą patį gerą „pavyduliavimą“ kitiems,
kurį Dievas rodo mums?
V. UŽJAUČIANTIS IR UOLUS
Biblijos Dievas yra gailestingas ir uolus, o šie Dievo jausmai puikiausiai
atsispindi Jėzuje Kristuje. Dievas yra užjaučiantis (plg. Iz 63,
9; Hbr 4, 15), giliai paveiktas savo tautos sielvarto (Ts 10, 16; Lk 19,
41) ir pasiruošęs išklausyti, išgirsti ir paguosti (Iz 49, 10. 15; Mt 9, 36;
Mt 14, 14).
- Perskaitykite 1 Kor 13, 4–8. Kaip šios eilutės ragina mus santykiuose
su kitais atspindėti ištikimą ir nuostabią Dievo meilę?
Mes trokštame palaikyti ryšį su žmonėmis, kurie atspindi 1 Kor 13,
4–8 aprašytą meilę. Tačiau kaip dažnai mes stengiamės tapti tokiais
žmonėmis vardan kitų? Negalime patys tapti kantrūs ir malonūs; negalime
priversti savęs nepavydėti, nesididžiuoti ir neišpuikti, nesielgti
netinkamai ir neieškoti sau naudos. Negalime rodyti tokios meilės,
kuri „visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“, kuri „niekada
nesibaigia“ (1 Kor 13, 7–8). Tokia meilė mūsų gyvenime įmanoma tik
kaip Šventosios Dvasios vaisius. Tebus pašlovintas Dievas, kad Šventoji
Dvasia išlieja Dievo meilę į širdis tų, kurie tikėjimu yra Kristuje Jėzuje
(Rom 5, 5).
Kaip Dievo malone ir Šventosios Dvasios galia galime reaguoti į
giliai jausmingą, bet visada tobulai teisingą ir racionalią Dievo meilę
bei ją atspindėti? Pirma, vienintelis tinkamas atsakymas – tai garbinti
Dievą, kuris yra Meilė. Antra, turėtume atsiliepti į Dievo meilę aktyviai
parodydami kitiems užuojautą ir geranorišką meilę. Turėtume ne tik
būti patys paguosti krikščionišku tikėjimu, bet ir guosti kitus. Galiausiai
turėtume pripažinti, kad mes negalime pakeisti savo širdies, kad
tai gali tik Dievas.
Prašykime Dievą, kad suteiktų mums naują širdį vardan Jo ir kitų –
tyrą ir apvalančią meilę, kuri išaukština tai, kas gera, ir pašalina pelus
iš vidaus.
Tebus mūsų malda: „Viešpats tepraturtina jus ir tepripildo meile
vienų kitiems ir visiems […] kad jūsų širdys būtų tvirtos ir nepeiktino
šventumo mūsų Dievo ir Tėvo akyse, kai ateis mūsų Viešpats Jėzus su
visais savo šventaisiais“ (1 Tes 3, 12–13).
Kodėl savojo „aš“ mirtis ir mūsų iš prigimties savanaudiškos širdies,
linkusios į sugedimą, mirtis yra vienintelis būdas tokiai meilei atsiskleisti?
Kokie sprendimai būtini, kad mirtų savasis „aš“?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: E. Vait, Kristaus kalno pamokslas, p. 11–44.
„Visi, kurie pajaučia didelį savo dvasios skurdą, supranta, kad neturi
nieko gero savyje, gali įgyti stiprybę ir teisumą tik pažvelgę į Jėzų.
Jis sako: ‘Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti […]’
(Mt 11, 28). Jis kviečia mus pakeisti skurdą Jo malonės turtais. Nors
mes nesame verti Dievo meilės, bet Kristus laiduoja už mus, o Jis yra
vertas meilės ir gali išgelbėti visus, kurie ateis pas Jį. Nesvarbu, kokia
jūsų praeitis ir slegianti dabartis, jei ateisite pas Jėzų tokie, kokie esate:
silpni, bejėgiai ir nusivylę, – užjaučiantis Išgelbėtojas pasitiks jus,
apglėbs meilingomis rankomis ir apvilks savo teisumo drabužiu. Jis
papuoš jus baltu savo drabužiu, atves pas Tėvą ir prašys Dievą už jus:
‘Aš užėmiau šio nusidėjėlio vietą. Nežiūrėk į šį paklydusį vaiką, žiūrėk
į Mane’. Jei šėtonas atkakliai reikalauja mūsų sielų tam, kad apkaltintų
mus nuodėme, ir pretenduoja į mus kaip į savo grobį, tai Kristaus
kraujas yra gailestingas“ (E. Vait, Kristaus kalno pamokslas, p. 13).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Perskaitykite, kas anksčiau pateiktoje ištraukoje pasakyta apie tai,
kaip Jėzaus dėka mes esame pristatomi Tėvui. „Jis papuoš jus baltu
savo drabužiu, atves pas Tėvą ir prašys Dievą už jus“. Kad ir kaip
kartais liūdina mūsų ydos ir trūkumai, kad ir kaip dažnai neatspindime
kitiems tokios meilės, kurią Dievas išlieja mums, kodėl mes
visada turime grįžti prie nuostabios naujienos, kad esame priimti
Tėvo, nes Jėzus papuošia „baltu savo drabužiu, atves pas Tėvą ir
prašys Dievą už jus“? - Įsivaizduokite, kaip turėjo jaustis motina, kai pas Saliamoną atėjusios
abi moterys tvirtino, kad kūdikis jos. Dar kartą apsvarstykite
jausmingą kalbą 1 Kar 3, 26. Kaip pastaroji atskleidžia tą kalbą, kuri
pavartota Dievo jausmams savo tautai apibūdinti Oz 11, 8? - Evangelijose matėme, kad Jėzui dažnai rūpėjo žmonių poreikiai. Ir
ką Jis darė? Jis darbavosi, kad patenkintų žmonių poreikius. Kaip
praktiškai jūs, kaip asmuo ar net kaip klasė, galite patenkinti tų,
kuriems reikia paguodos, poreikius?