Vasario 1–7 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ps 33, 5; Ps 85, 11; Įst 32, 4;
Jok 1, 17; Tit 1, 2; Iš 32, 14; Mt 5, 43–48.
Įsimintina eilutė: „Bet jei kas didžiuotųsi, tesididžiuoja, kad turi išminties
pažinti Mane, pripažinti, kad Aš esu VIEŠPATS, kuris myli
ištikimai, vykdo teisingumą ir teisumą žemėje. Tokiais žmonėmis
Aš mėgaujuosi, – tai VIEŠPATIES žodis“ (Jer 9, 23).
Antikoje Senovės Artimuosiuose Rytuose „dievai“ buvo ne tik nepastovūs,
amoralūs ir nenuspėjami, bet ir įsakydavo žiauriai elgtis,
pavyzdžiui, aukoti vaikus. Net tada pagonys negalėjo tikėtis jų palankumo,
todėl jie bijodavo savo genčių „dievybių“.
Pasak Įst 32, 17, tokie „dievai“ buvo demonai (taip pat žr. 1 Kor 10,
20–21). Ir jų garbinimo formos buvo paruoštos išnaudojimui, paliekant
žmones didžiulėje dvasinėje ir moralinėje tamsoje.
Biblijos Dievas iš esmės skiriasi nuo šių demoniškų jėgų. Jehova
yra tobulai geras ir Jo charakteris nesikeičia. Tik dėka nuolatinio Dievo
gerumo apskritai galime turėti viltį dabar ir amžinai.
Visiškai priešingai netikriems senovės pasaulio „dievams“ ir net
šiuolaikiniams „dievams“, Jehova labai susirūpinęs dėl blogio, kančių,
neteisybės ir priespaudos – visa tai Jis nuolat ir nedviprasmiškai
smerkia. Svarbiausia, vieną dieną Jis visa tai išnaikins.
I. MEILĖ IR TEISINGUMAS
Visame Šventajame Rašte meilė ir teisingumas yra greta. Tikra
meilė reikalauja teisingumo, o tikras teisingumas gali būti vykdomas
ir matuojamas tik meile. Mes nesame įpratę galvoti apie šias dvi sąvokas
kartu, bet taip yra tik todėl, kad meilę ir teisingumą žmonija labai
iškraipė.
- Perskaitykite Ps 33, 5; Iz 61, 8; Jer 9, 24; Ps 85, 11 ir Ps 89, 15. Kaip
šios eilutės atskleidžia Dievo susirūpinimą teisingumu?
Šios eilutės aiškiai skelbia, kad Dievas myli teisingumą (Ps 33, 5;
Iz 61, 8). Šventajame Rašte meilės ir teisingumo idėjos yra neatsiejamai
susaistytos. Dievo meilė ir teisumas žengia koja kojon, ir Jam labai
rūpi, kad teisumas ir teisingumas būtų vykdomi šiame pasaulyje.
II. DIEVAS YRA GERAS IR TEISUS
Dievas ne tik teigia, kad myli teisingumą ir ragina žmones mylėti
bei elgtis teisingai, bet ir Pats puikiai nedvejodamas parodo šias savybes.
Šventasis Raštas moko, kad Dievas yra visiškai šventas, ištikimas,
teisus ir mylintis. Tik Dievas visada myli ir daro tai, kas teisu ir teisinga.
Jis niekada nedaro nieko blogo.
- Perskaitykite Įst 32, 4 ir Ps 92, 16. Ko šios eilutės moko apie Dievo
ištikimybę ir teisumą?
Šios ir daugelis kitų eilučių skelbia, kad Dievas yra teisingas ir
mylintis – „Jame nėra neteisybės“ (Ps 92, 16; plg. Ps 25, 8; Ps 129, 4).
Dievas „nedaro, kas neteisinga. Savo teisingumą Jis atskleidžia kas
rytą taip ištikimai, kaip ištikima aušra, bet nedorėlis nepažįsta gėdos“
(Sof 3, 5). Atkreipkite dėmesį į tiesioginį Dievo charakterio priešingumą
tiems, kurie myli neteisybę.
Dievas žino, kas yra geriausia kiekvienam, nori to, kas geriausia visiems,
ir nuolat darbuojasi, kad pasiektų geriausią rezultatą visiems.
- Perskaitykite Ps 9, 8–9 ir Ps 145, 9–17. Ko šios eilutės moko apie
Dievą?
Biblijos Dievas yra „teisus teisėjas“ (Ps 7, 12) ir pikta pas Jį nevieši
(Ps 5, 5). 1 Jn 1, 5 moko: „Dievas yra šviesa ir Jame nėra jokios tamsybės“.
Iš tiesų, Dievas yra ne tik tobulai geras, bet pasak Jok 1, 13:
„Dievas negali būti gundomas į pikta“ (plg. Hab 1, 13).
Dievo gerumas ir šlovė yra neatsiejamai susaistyti. Nors daugelis
dievina galią, Dievas yra visagalis, tačiau Jis naudojasi savo galia tik
teisiais ir mylinčiais būdais. Neatsitiktinai, kai Mozė tarė Dievui: „Prašyčiau
parodyti man savo šlovę“, Jis atsakė: „Aš padarysiu, kad praeis
prieš tavo akis visas Mano gerumas“ (Iš 33, 18–19).
Kodėl toks geras Dievas leidžia tarpti blogiui šiame pasaulyje? Aptarkite
savo atsakymą klasėje.
III. NEKINTAMAS DIEVO CHARAKTERIS
- Perskaitykite Mal 3, 6 ir Jok 1, 17. Ko šios eilutės moko apie Dievo
charakterį?
Mal 3, 6 Dievas sako: „Aš esu VIEŠPATS, ir Aš nesikeičiu“. Nors kai
kurie šią eilutės dalį supranta taip, kad Dievas jokiu būdu nesikeičia,
likusi eilutė ir tiesioginis jos kontekstas rodo, jog čia patvirtintas Dievo
nekintamumas yra Dievo moralinis nekintamumas. Likusi eilutės
dalis rodo, kad Dievas gali keistis dėl santykių, nes Dievas sako: „Todėl
jūs, Jokūbo vaikai, nepražuvote“. Kitoje eilutėje Dievas skelbia savo
tautai: „Sugrįžkite pas Mane, ir Aš pas jus sugrįšiu“ (Mal 3, 7).
Taigi Dievas su savo kūriniais užmezga abipusius santykius, bet
per visą šią sąveiką ir per visa kita Dievo charakteris yra pastovus. Tai
taip pat patvirtinama Jok 1, 17, kur parašyta, kad kiekvienas geras davinys
ir tobula dovana ateina iš Dievo, kuriame nėra jokių atmainų.
Dievas nėra blogio šaltinis.
Čia ir kitur Šventasis Raštas ne kartą moko, kad Dievo charakteris
yra nekintamas. Kitaip tariant, Biblija nuolat moko, kad Dievas yra morališkai
nekintantis. Tačiau Dievas gali užmegzti tikrus santykius su kūriniais,
su kuriais Dievas sąveikauja, bet visada su meile ir teisingumu.
- Perskaitykite 2 Tim 2, 13; Tit 1, 2; Hbr 6, 17–18. Ko šios eilutės moko
apie Dievą?
Dievas negali savęs išsižadėti; Dievas niekada nemeluoja; ir Dievo
pažadai yra nesulaužomi. Galime būti užtikrinti, kad Biblijos Dievas
yra tas pats Dievas, kuris (Kristuje) noriai pasiaukojo už mus ant kryžiaus.
Jis yra Dievas, kuriuo galima be jokių išlygų pasitikėti, o mes
galime kliautis dėl ateities, nes, kaip parašyta Hbr 13, 8: „Jėzus Kristus
yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“.
Kaip išmokti pasikliauti Dievo gerumu net tada, kai mūsų gyvenime
viskas klostėsi labai blogai? Kaip Dievas ant kryžiaus padeda jums
išmokti pasikliauti Jo gerumu?
IV. DIEVAS GAILISI?
Ar Dievas gali „gailėtis“? Jei taip, ką tai reikštų? Tyrinėjome, kad
Dievo charakteris niekada nesikeičia. Tačiau kai kurios Rašto eilutės
kalba apie Dievą kaip „besigailintį“ arba „nusileidžiantį“. Bent jau
žmonėms gailėjimasis apima pripažinimą, kad kažkas buvo padaryta
blogai. Taigi, kaip kai kuriose Rašto eilutėse Dievas gali būti nusakytas
kaip „besigailintis“?
- Perskaitykite Iš 32, 14 ir palyginkite su Jer 18, 4–10. Ką manote
apie šiose eilutėse paminėtą Dievo gailestį?
Šiuose ir daugelyje kitų tekstų Dievas nusakytas kaip atlaidus, reaguojantis
į tam tikrą žmonių atgailą ar užtarimą. Dievas žada, jei tauta
nusigręš nuo savo nedorybės, Jis nusigręš nuo suplanuoto teismo.
Dievo nusigręžimas nuo teismo reaguojant į atgailą yra dažna tema
visame Šventajame Rašte.
- Perskaitykite Sk 23, 19 ir 1 Sam 15, 29. Ko šios eilutės moko apie
tai, ar Dievas „gailisi“?
Šiose eilutėse aiškiai pasakyta, kad Dievas „nėra mirtingasis, kad
jam reikėtų keisti savo mintį“ (1 Sam 15, 29) ir „Dievas nėra žmogus,
kad meluotų, ar mirtingasis, kad keistų savo mintį. Tai argi Jis neįvykdys,
ką pažadėjo? Argi Jis nepadarys, ką pasakė?“ (Sk 23, 19) Atsižvelgiant
į kitas eilutes, pastarosios negali būti suprantamos taip, jog Dievas
visai „nesigaili“, tačiau jos perteikia tiesą, kad Jis „nesigaili“ taip,
kaip tai daro žmonės. Atvirkščiai, Dievas visada laikosi savo pažadų ir,
reaguodamas į žmogaus atgailą, keičia mintį, bet tai daro vadovaudamasis
savo gerumu ir Žodžiu. Reaguodamas į atgailą Dievas susilaiko
ir neteisia, nes Jo charakteris yra geras, teisus, mylintis ir gailestingas.
Kokia yra Rašto dieviškojo „gailėjimosi“ simbolikos reikšmė? Ką ji
perteikia apie Dievo charakterio pastovumą kartu su tuo, kad Dievas
užmezga tikrus „sąveikaujančius“ santykius, kurie iš tikrųjų Jam yra
svarbūs?
V. LAIKYTIS IŠTIKIMOS MEILĖS IR TEISINGUMO
Šventasis Raštas nuosekliai moko: „VIEŠPATS, tavo Dievas, yra Dievas
– ištikimas Dievas, kuris ištikimai laikosi Sandoros su Jį mylinčiais
ir vykdančiais Jo įsakymus ligi tūkstantosios kartos“ (Įst 7, 9). Jo gerą
ir mylintį charakterį geriausiai parodė Jėzus ant kryžiaus (žr. Rom 3,
25–26; Rom 5, 8). Pasak Ps 100, 5: „VIEŠPATS geras, nes Jo ištikimoji
meilė amžina ir Jo ištikimybė tveria per kartų kartas“ (plg. Ps 89, 3).
Taigi Dievu galima pasitikėti; savo vaikams Jis suteikia tik geras dova
nas (Jok 1, 17; plg. Lk 11, 11–13). Tiesą sakant, Jis dovanoja gera net
tiems, kurie save laiko Jo priešais.
- Perskaitykite Mt 5, 43–48. Ko šios eilutės moko apie nuostabią
Dievo meilę? Kaip turėtume elgtis su kitais, atsižvelgdami į šį Jėzaus
mokymą?
Mato 5 Dievo meilė apibūdinama kaip tobula. Netobula meilė yra
tokia, kada mylime tik tuos, kurie myli mus. Tačiau Dievas myli net
tuos, kurie Jo nekenčia, net tuos, kurie laiko save Jo priešais. Jo meilė
yra be trūkumų, todėl tobula.
Nors Dievo meilė ir gailestingumas gerokai viršija bet kokius pagrįstus
lūkesčius, Dievas visada paiso teisingumo ir pastarajam neprieštarauja.
Jis sujungia teisingumą ir gailestingumą (Ps 85, 11).
Raštas taip pat ragina mus: „Laikykis ištikimos meilės ir teisingumo ir
visuomet pasitikėk savo Dievu!“ (Oz 12, 7; plg. Lk 11, 42)
Galų gale pats Dievas įvykdys tobulą teisingumą. Rom 2, 5 moko,
kad apsireikš Jo „teisingas teismas“ (Rom 2, 5). Galiausiai atpirktieji
giedos: „Didingi ir nuostabūs Tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve!
Teisingi ir tikri tavieji keliai, tautų Valdove! Kas gi nesibijotų, Viešpatie,
ir negerbtų Tavojo vardo?! Juk Tu vienas šventas! Visos tautos
ateis ir šlovindamos puls veidu prieš Tave, nes paaiškėjo Tavo teisūs
sprendimai“ (Apr 15, 3–4; plg. Apr 19, 1–2).
Iz 25, 1 skelbia: „VIEŠPATIE, Tu – mano Dievas; garbinsiu Tave, šlovinsiu
Tavo vardą, nes Tu įvykdei nuostabius užmojus; visokeriopai
ir ištikimai įvykdei tai, ką prieš amžius nutarei“. Kaip išmokti šlovinti
Dievą net blogais laikais? Kaip jūsų gyvenimas gali būti šlovinimo atnaša
Dievui tokiu būdu, kuris skatintų teisingumą jūsų įtakos sferoje?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: E. Vait, Kelias pas Kristų, p. 9–15.
„Dievo Žodis atskleidžia Dievo charakterį. Jis Pats paskelbė savo
beribę meilę ir užuojautą. Mozei meldžiantis: ‘Prašyčiau parodyti
man savo šlovę’, Viešpats atsakė: ‘Aš padarysiu, kad praeis prieš tavo
akis visas Mano gerumas ir ištarsiu prieš tave vardą VIEŠPATS’ (Iš 33,
18–19). Viešpats praeidamas pro Mozę, tarė: ‘VIEŠPATS, VIEŠPATS, esu
gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės,
lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę,
nusižengimą ir nuodėmę’ (Iš 34, 6–7). Taip atsiskleidžia Jo šlovė. Jis
‘maloningas ir gailestingas’, ‘Jam malonu būti gailestingam’ (Jon 4,
2; Mch 7, 18).
Viešpats kviečia mus prie savęs įvairiausiais ženklais žemėje ir danguje.
Jis stengiasi parodyti mums save per gamtos kūrinius bei galingiausius
ir švelniausius jausmus, kokie tik gali kilti žmonių širdyse. Bet
visa tai yra tik silpnas Jo meilės atspindys. Priešas aptemdė žmonių
protus, ir, nepaisydami daugelio įrodymų, jie ėmė žiūrėti į Dievą su
baime ir įsivaizduoti Jį rūstų, neatlaidų. Žmonės įsivaizdavo Dievą
esant griežtu teisėju, žiauriu ir reikliu skolintoju, esybe, kurios svarbiausias
bruožas – griežtas teisingumas. Šėtonas pavaizdavo Kūrėją
nepatiklų, stropiai ieškantį žmonių pražangų ir klaidų, kad galėtų juos
apkaltinti. Jėzus tam ir atėjo į žemę, kad išsklaidytų tą niūrią tamsą ir
parodytų beribę Dievo meilę“ (E. Vait, Kelias pas Kristų. p.10).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Kodėl itin svarbu pripažinti, kad Dievo šlovė yra susijusi su Jo gerumu?
Kaip tai pataiso šlovės teologiją, kuri pabrėžia visišką galią,
nepabrėždama Dievo meilės ir charakterio? - Ar kada nors suabejojote Dievo gerumu? Ar pažįstate asmenį, suabejojusį
Dievo gerumu dėl to, kaip kartais elgiasi teigiantieji sekantys
Dievą, arba tiesiog dėl viso pasaulio blogio? Kaip jūs patys
išsprendėte šį klausimą ir kaip galėtumėte padėti žmogui, kuriam
sunku suprasti Dievo gerumo klausimą? Žiūrėkite kitos savaitės
temą. - Klasėje sukonkretinkite atsakymą į II dalies klausimą. Kaip didžiosios
kovos tikrovė padeda mums suprasti visą dabar egzistuojantį
blogį?