DIDELIS KARŠTIS

Penkta tema
Liepos 23–29 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 22; Oz 2, 3–14; Job 1, 6–2, 10; 2 Kor 11, 23–29; Iz 43, 1–7.

Įsimintina eilutė: „Bet Viešpats norėjo, kad Jis kentėtų negalią. Atidavęs save kaip atnašą už kaltę, Jis matys palikuonis ir gyvens ilgą laiką. Per Jį klestės Viešpaties užmojis.“ (Iz 53, 10)

Kai mirė garsaus krikščionio rašytojo Klaivo Luiso (C. S. Lewis) žmona, jis rašė: „Nemanau, kad man gresia didelis pavojus liautis tikėti Dievu. Tikrasis pavojus yra tikėti baisiais dalykais apie Jį. Aš nebijau, jog galvosiu: ‘Vadinasi, Dievo nėra’, bet kad galvosiu: ‘Tai štai koks Dievas yra iš tikrųjų’“.

Kai aplinkybės tampa tikrai skausmingos, kai kurie iš mūsų visiškai atmeta Dievą. Kitiems, pavyzdžiui, Luisui, kyla pagunda pakeisti su Dievu susijusį mūsų tikėjimą ir įsivaizduoti apie Jį įvairias blogybes. Kyla klausimas, kiek aplinkybės gali „įkaisti“? Kokia kaitra Dievas pasirengęs išmėginti savo tautą, kad įgyvendintų savo galutinį tikslą – padaryti mus panašius į savo „Sūnaus pavidalą“? (Rom 8, 29)

Savaitės santrumpa: Jūsų manymu, kodėl Dievas pasirengęs rizikuoti būti nesuprastas tų, kurie, Jo troškimu, gali Jį pažinti ir mylėti? Kaip manote, kiek Dievas pasiruošęs būti nesuprastas, kad padarytų jus panašius į savo „Sūnaus pavidalą“?

I. ABRAOMO IŠMĖGINIMAS

Perskaitykite Pradžios 22. Dievas nė iš šio nė iš to ir be paaiškinimo staiga pašaukė Abraomą paaukoti savo vaiką kaip deginamąją auką. Ar galite įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis Abraomas? Tai apskritai piktinanti mintis, kad šventas Dievas lieptų paaukoti savo sūnų. Net jei Abraomas manė, kad tai priimtina, kaip dėl su paveldu susijusių Dievo pažadų? Be jo sūnaus pažadas būtų bevaisis.

1. Kodėl Dievas liepė Abraomui atnašauti šią auką? Jei Dievas viską žino, kokia to prasmė?

Dievo prašymas ir laikas nebuvo atsitiktiniai. Tiesą sakant, giliausia kančia buvo apskaičiuota, nes „Dievas paskutinį, sunkiausią išbandymą skyrė jam tuo laiku, kai jį jau slėgė metų našta ir jis troško pailsėti nuo rūpesčių ir sunkaus darbo.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 112) Ar tai buvo neatsakingo Dievo siųstas išmėginimas? Visai ne, nes „agonijai prilygstančias kančias, kurias jis kentėjo per tamsiausias to baisiojo išmėginimo dienas, jam buvo leista patirti todėl, kad iš savo patirties bent kiek suprastų svorį aukos, kurią beribis Dievas paaukojo žmogui atpirkti.“ (Patriarchai ir pranašai, p. 117)

Tai buvo tik išmėginimas – Dievas niekada nenumatė, kad Abraomas nužudytų savo sūnų. Tai išryškina labai svarbų klausimą, kaip Dievas kartais veikia. Dievas gali paprašyti mūsų padaryti tai, ko Jis nelaukia, kad mes įvykdysime. Jis gali liepti mums kažkur eiti, nesitikėdamas, kad mes pasieksime tikslą. Dievui svarbu ne tik pabaiga, bet ir tai, ko mes išmokstame, kai esame ugdomi proceso metu.

Jėzus galimai galvojo apie Abraomo patyrimą, kai Jis sakė žydams: „Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs Manąją Dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi“ (Jn 8, 56). Abraomas galėjo nesuprasti šios įžvalgos, atmesdamas šiuos nurodymus kaip iš šėtono. Abraomo patyrimo ir mokymosi esmė per visą procesą buvo tai, kad jis atpažino Dievo balsą.

Ar jūs pažįstate Dievo balsą? Kaip žinoti, kada Dievas jums kalba? Kaip Jis jums apreiškia savo valią?

II. AIKŠTINGAS IZRAELIS

Ozėjo pasakojimas moko mus kelių dalykų, kuriuos privalome suprasti. Ozėjo aplinkybės nepaprastos. Jo žmona Gomera pabėga ir susilaukia kitų vyrų vaikų. Nors ji yra seksualiai neištikima, Dievas liepė Ozėjui susigrąžinti žmoną ir dar kartą parodyti jai savo meilę. Šis pasakojimas yra palyginimas apie Dievą ir Izraelį. Izraelitai paliko Dievą ir dvasiškai paleistuvavo su kitais dievais, bet Dievas vis tiek juos mylėjo ir norėjo parodyti jiems savo meilę. Bet pažvelkite į Dievo metodus!

2. Perskaitykite Oz 2, 3–14. Kokiais metodais Dievas ruošėsi susigrąžinti Izraelį? Kokie būtų su šiais metodais susiję išgyvenimai?

Oz 2, 4–5                                                                   

Oz 2, 7–9                                                                   

Oz 2, 10–11                                                               

Oz 2, 12                                                                     

Šis pasakojimas iškelia du svarbius klausimus apie tai, kaip mes patiriame Dievą, kai Jis mus atveda į atgailą.

Pirma, mums kyla rizika nesuprasti, kad Dievas veikia. Kai Izraelis patyrė sunkių ir skaudžių išgyvenimų, jiems galėjo būti sunku pripažinti, kad jų Dievas darbuojasi dėl jų išgelbėjimo. Kai mums kelią pastoja erškėčiai arba esame akligatvyje, kad nežinome, kur einame (Oz 2, 8) – ar tai Dievas? Kai mūsų elementarūs poreikiai nepatenkinti arba mums bus gėda (Oz 2, 11–12) – ar mūsų Tėvas galėtų būti šalia rutuliojantis tokiems įvykiams? Tiesa ta, kad ką bejaustume, Dievas visada stengiasi atvesti mus į atgailą, nes Jis mus labai myli.

Antra, mums kyla grėsmė nesuprasti Dievo, kai Jis darbuojasi. Mes galime pripažinti, kad Dievas darbuojasi, bet mums nepatinka tai, ką Jis daro. Nors jaučiamės įskaudinti ir sugėdinti, nesunku kaltinti Dievą žiaurumu, neveikimu ar nerūpestingumu. Tačiau Dievas visada stengiasi mus atnaujinti per savo meilės Sandorą.

Perskaitykite Oz 2, 16–25. Ką šios eilutės atskleidžia apie Dievą? Paprašykite Šventosios Dvasios parodyti jums, ar jūs bėgate nuo Dievo kažkurioje savo gyvenimo srityje. Jei esate patikintas, kad bėgate, kam delsti pereiti išmėginimus? Kas jums trukdo dabar viską pavesti Viešpačiui?

III. IŠGYVENTI GARBINANT

3. Perskaitykite Job 1, 6–2, 10. Kas sukėlė Jobo kančias?

Čia yra kažkas stulbinančio. Angelai ateina susitikti su Dievu, o su jais ateina šėtonas. Dievas klausė šėtono, kur jis buvo, o šėtonas atsako: „Klajojau po žemę, – atsakė Viešpačiui šėtonas, – ėjau joje sargybą“ (Job 1, 7). Tada Dievas klausė: „Ar atkreipei dėmesį į Mano tarną Jobą?“ (Job 1, 8) Pats klausimas nestebina; stebina tai, kas to klausė. Ne šėtonas nurodo Jobą kaip tyrimo objektą, bet Dievas. Žinodamas, kas bus toliau, Dievas atkreipia šėtono dėmesį į Jobą. Žemėje Jobas nenutuokia, kokie sunkūs išmėginimai jį netrukus ištiks. Ir nors visiškai aišku, kad Jobui kančią sukelia šėtonas, o ne Dievas, taip pat aišku, kad būtent Dievas davė leidimą šėtonui sunaikinti Jobo turtą, vaikus ir jo paties fizinę sveikatą. Jei Dievas duoda leidimą Jobui kentėti, koks skirtumas, ar Dievas, ar šėtonas asmeniškai sukelia kančią? Kaip Dievas gali būti teisus ir šventas, kai Jis aktyviai leidžia šėtonui sukelti Jobui tokį skausmą? Ar šios aplinkybės yra ypatingas atvejis, ar taip Dievas ir šiandien elgiasi su mumis?

4. Kaip Jobas reaguoja į išmėginimus Job 1, 20–21?

Į tokias kančias galima reaguoti dvejopai. Mes galime tapti rūstūs ir pikti, atsukti nugarą Dievui, kuris, mūsų manymu, yra žiaurus arba Jo visai nėra, arba galime tvirčiau laikytis Dievo. Jobas su katastrofiškomis aplinkybėmis dorojosi likdamas Dievo akivaizdoje ir garbindamas Jį.

Job 1, 20–21 matome tris garbinimo puses, kurios gali padėti kentėjimuose. Pirma, Jobas pripažįsta savo bejėgiškumą ir pripažįsta, kad jis į nieką nepretenduoja: „Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas sugrįšiu ten“ (Job 1, 21). Antra, Jobas pripažįsta, kad Dievas vis dar viešpatauja: „Viešpats davė, Viešpats ir atėmė!“ (Jobo 1, 21) Trečia, Jobas baigia dar kartą patvirtindamas savo tikėjimą Dievo teisumu.

„Tebūna pašlovintas Viešpaties vardas!“ (Job 1, 21)

Patiriate išmėginimą? Sekite Jobo pėdomis. Kaip tai gali padėti ir jums?

IV. IŠGYVENTI VILTIMI

„Mes norime, kad jūs, broliai, sužinotumėte apie Azijoje mus ištikusią negandą, kuri baisiai mus prislėgė, tiek viršydama mūsų jėgas, jog nebesitikėjome išliksią gyvi. Mes ir patys širdies gilumoje buvome ištarę sau mirties sprendimą, todėl nebepasitikėjome savimi, o tik Dievu, kuris prikelia mirusius“ (2 Kor 1, 8–9).

5. Būdamas Dievo išrinktasis apaštalas, Paulius iškentėjo daugiau nei dauguma žmonių. Tačiau Paulius nebuvo sugniuždytas. Greičiau, jis šlovino Dievą. Perskaitykite jo sunkumų sąrašą 2 Kor 11, 23–29. Dabar perskaitykite 2 Kor 1, 3–11.

_________________________________________________________________

6. 2 Kor 1, 4 Paulius teigia, kad Dievo gailestingumo ir paguodos priėmimo priežastis yra galėjimas „paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo“. Kiek kentėjimai gali būti pašaukimas tarnystei? Kaip galėtume būti budresni šiai galimybei?

_________________________________________________________________

Dievas nori per mus tarnauti kenčiantiesiems. Tai reiškia, kad Jis pirmiausia gali leisti mums patirti tokius pačius kentėjimus. Tada padrąsinimą siūlysime ne teoriškai, o savo pačių Dievo gailestingumo ir paguodos patyrimu. Tai principas iš Jėzaus gyvenimo (žr. Hbr 4, 15).

Pauliaus sunkumų aprašymai skirti ne tam, kad jo gailėtume. Jie skirti mums žinoti, kad net mums būnant gelmėse, Tėvas vis tiek gali įsikišti savo atjauta ir paguoda. Mes galime net bijoti dėl savo gyvybės ir net būti nužudyti, bet neišsigąskite, Dievas mus moko pasikliauti Juo. Mes galime juo pasitikėti, nes mūsų Dievas „prikelia mirusius“ (2 Kor 1, 9).

Kol Paulius ir toliau siekė skelbti Evangeliją, jis žinojo, kad Dievas jį išgelbės ir ateityje. Pauliaus sugebėjimą išlikti užtikrintam patvirtina trys dalykai, kuriuos jis mini 2 Kor 1, 10–11. Pirmas, Dievo įrodyti darbai: „Tai Jis mus išgelbėjo iš mirties nasrų ir tebegelbi“ (2 Kor 1, 10). Antras, Pauliaus pasiryžimas sutelkti dėmesį į patį Dievą: „Viliamės, jog Jis ir toliau mus gelbės“ (2 Kor 1, 10). Trečias, nuolatinis šventųjų užtarimas: „prisidedant jums maldomis už mus“ (2 Kor 1, 11).

Ko galite pasimokyti iš Pauliaus, kas pagelbėtų jums nepasiduoti gailesčiui asmeninėse kovose?

V. KRAŠTUTINIS KARŠTIS

Iki šiol apsvarstėme daugybę išmėginimų pavyzdžių, kuriuos Dievas naudoja, kad į mūsų gyvenimą įneštų tyrumo ir panašumo į Kristų. Tačiau kai kurie žmonės, žvelgdami į šiuos pavyzdžius, gali padaryti išvadą, kad Dievas yra žiaurus ir reiklus. Žinoma, kai kurie gali pasakyti: „Mes žinome, kad Dievas nori mums kažko gero, tačiau šie pavyzdžiai neatskleidžia rūpestingumo ir meilės. Vietoj to Dievas labiau panašus į baugintoją. Jis užsibrėžė tikslą, kuris mums sukelia daug sunkumų, ir mes nieko negalime padaryti“.

Tiesa, kad gyvendami šioje nuodėmių kupinoje žemėje mes tik truputį suprasime, kodėl nutinka tam tikri dalykai. Danguje mes suprasime daug daugiau (1 Kor 4, 5; 1 Kor 13, 12), bet kol kas turėsime gyventi su įtampa tikėdami, kad Dievas yra ir Jis rūpinasi mumis, nors aplinkybės ne visada geros. Izaijas labai gerai apibūdina šią įtampą.

Perskaitykite Iz 43, 1–7. Antroje eilutėje Dievas sako, kad Jo tauta perbris per vandenis ir pereis per ugnį. Tai kraštutinių pavojų simboliai, tačiau galbūt tai užuomina apie Raudonosios jūros ir Jordano perėjimą – abu baisūs įvykiai, tačiau pastarieji atvėrė kelią naujam gyvenimui. Galima tikėtis, kad Dievas sakytų apsaugosiąs savo tautą nuo šių pavojų ir kad vesiąs juos lengvesniu keliu. Bet kaip piemuo Psalmėje 23, Jis greičiau sako, kad atėjus sunkiems laikams Dievo tautai nedera bijoti, nes Jis yra su jais.

7. Perskaitykite Iz 43, 1–7. Užsirašykite įvairius būdus, kuriais Dievas užtikrina savo tautai paguodą vandens ir ugnies laikais. Kokį Dievą tai parodo? Kokių pažadų įvykdymo galite melsti?

Tai, ką sužinojome apie Dievo siunčiamus išmėginimus, galėtume apibendrinti trimis būdais. Pirmas, didžiausias karštis skirtas sunaikinti ne mus, bet mūsų nuodėmes. Antras, didžiausias karštis yra ne tam, kad taptume nelaimingi, bet kad būtume tyri, tokie, kokie buvome sukurti. Trečias, Dievo rūpinimasis mumis visais atžvilgiais yra nuolatinis ir švelnus – Jis niekada nepaliks mūsų, kad ir kas mums nutiktų.

Ko šios eilutės jus moko apie Dievo darbus ir charakterį? Ps 103, 1314; Mt 28, 20; 1 Kor 10, 13; 1 Pt 1, 7. Kaip savo gyvenime patyrėte šių eilučių tikrovę?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 110–118; „Testimonies for the Church“, 5 t., p. 315–319.

„Dievas visada nuskaistina savo žmones skausmu. Būtent tokios krosnies karštyje šlakas atskiriamas nuo tikrojo krikščioniško būdo aukso, Jėzus stebi šį bandymą. Jis žino, kas reikalinga brangakmeniui išgryninti, kad jis galėtų atspindėti Jo meilę. Tokiais griežtais bandymais Dievas drausmina savo tarnus. Jis regi, kad kai kurie jų apdovanoti tokia geba, kurią galima panaudoti Jo darbui vykdyti. Būdamas įžvalgus Jis įveda juos į tokias aplinkybes, kuriose išmėginamas jų charakteris […] taip pat parodo jų silpnybes ir moko pasikliauti Juo […] Taip Jis siekia savo tikslo. Jie yra mokomi, lavinami ir drausminami, parengiami vykdyti tą didį darbą, kuriam buvo duoti sugebėjimai.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 96)

„Jei Dievo apvaizda esame pašaukti ištverti išmėginimus, priimkime kryžių ir gerkime karčią taurę, prisimindami, kad tai Tėvo ranka laiko ją prie mūsų lūpų. Pasitikėkime Juo tamsoje ir dieną. Ar negalime patikėti, kad Jis mums duos viską, kas yra mūsų labui? … Netgi vargo naktį, kaip mes galime nedėkoti ir nešlovinti širdimi bei balsu, kai prisimename meilę, mums išreikštą ant Golgotos kryžiaus?“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 5 t., p. 316)

Klausimai aptarimui:

1. Klasėje leiskite kam nors papasakoti apie tikėjimo išmėginimą, kuris, jei ne toks intensyvus, kaip Abraomo, buvo pakankamai sunkus. Ko galite pasimokyti iš šio žmogaus patyrimo, iš jo sėkmės ar nesėkmių?

2. Apmąstykite paskutines 24 Kristaus gyvenimo valandas iki Jo nukryžiavimo. Su kokiais kraštutinumais Jis susidūrė? Kaip Jis ištvėrė? Kokių principų galime pasimokyti iš Jo pavyzdžio ir pritaikyti sau, kai patys esame išmėginami?

3. Aptarkite šią savaitę paliestą mintį apie tai, kaip dėl kentėjimų galime tarnauti kitiems kenčiantiems. Nors tai ir gali būti tiesa, su kokiomis problemomis galime susidurti apsvarstant šią mintį?

4. E. Vait rašė: „Pasitikėkime Juo tamsoje ir dieną“. Tą lengviau pasakyti nei padaryti. Kaip galime padėti vieni kitiems išsiugdyti tokį tikėjimą, kuris leis mums tai padaryti? Kodėl svarbu pasitikėti Dievu sunkiais laikais?