GYVENTI ŠLOVINANT

Devinta tema
Rugpjūčio 20–26 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Fil 4, 4–7; Joz 5, 13–6, 20; Ps 145; Apd 16, 16–34; 2 Met 20, 1–30.

Įsimintina eilutė: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4, 4)

Visada lengva su džiaugsmu šlovinti Viešpatį, kai jaučiame džiaugsmą. Tačiau tai daryti nėra paprasta, kai viskas klostosi blogai, kai esame blogiausiose įsivaizduojamose aplinkybėse, kai išmėginimas sunkus. Tačiau būtent tuomet mums reikia – galbūt labiau nei kitomis aplinkybėmis – šlovinti Dievą, nes šlovinimas yra priemonė, padedanti mums išlaikyti tikėjimą.

Iš tiesų, šlovinimas gali pakeisti net niūriausias mūsų aplinkybes, galbūt ne ta prasme, kad pakeis mus supančius faktus, bet ta prasme, jog jis gali pakeisti mus ir aplinkinius taip, kad mes įveiksime iššūkius.

Šlovinimas yra aktyvus tikėjimas. Mums tai gali būti ne visada natūralu, bet kai mes šloviname taip, kad šlovinimas tampa natūralia mūsų gyvenimo dalimi, jis teikia galią ir atsiversti, ir nugalėti.

Savaitės santrumpa: Kas yra šlovinimas? Kaip pastarasis gali būti itin galingas dvasinis ginklas sunkiomis aplinkybėmis? Kaip šlovinimas gali pakeisti mus ir mus supančias aplinkybes?

I. ŠLOVINIMO PAGRINDAS

Didis rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis buvo nuteistas mirties bausme, tačiau paskutinę akimirką nuosprendis buvo pakeistas. Vietoj to jis metus praleido kalėjime. Kalbėdamas apie savo patyrimus kalėjime, jis rašė: „Tikėkite iki galo, net jei visi nuklys, o jūs liksite vienintelis ištikimas; net tada atnašaukite savo auką ir šlovinkite Dievą“.

Jau tyrinėjome, kaip Paulius ištvėrė neįtikėtiną priešpriešą ir persekiojimus. Tačiau dabar jis įkalintas Romoje. Ir vis dėlto jis nėra prislėgtas; vietoj to jis rašo, kad padrąsintų tikinčiuosius Filipuose!

1. Perskaitykite Fil 4, 4–7. Jūsų manymu, kaip Paulius galėjo parašyti tokius dalykus, pats būdamas kaliniu? Kaip šioje eilutėje randama „Dievo ramybė“?

Viena yra džiaugtis, kai viskas klostosi gerai. Bet Paulius ragina mus visuomet džiaugtis. Tai gali pasirodyti keistai. Pauliaus laišką suvokiant pažodžiui, mums tenka du svarbūs padariniai.

Pirma, jei norime visuomet džiaugtis, tai reiškia, kad turime džiaugtis net tada, kai atrodo, jog aplinkybės nesuteikia pagrindo džiaugtis. Antra, jei norime visuomet džiaugtis, tai taip pat turi reikšti, kad privalėsime išmokti džiaugtis net tuomet, kai to nenorime.

Paulius ragina mus šlovinti Dievą, nors dažnai tai mums gali atrodyti visiškai nenatūralu. Tai netgi gali atrodyti neprotinga. Tačiau, kaip tyrinėsime, būtent todėl, kad kartais tai atrodo neprotinga, esame pašaukti džiaugtis. Kitaip tariant, šlovinimas yra tikėjimo aktas. Kaip tikėjimas grindžiamas ne mūsų aplinkybėmis, o su Dievu susijusia tiesa, taip ir šloviname ne todėl, kad jaučiamės gerai, o dėl tiesos, kas yra Dievas ir ką Jis mums pažadėjo. Ir nuostabu, kad būtent toks tikėjimas pradeda formuoti mūsų mintis, jausmus ir aplinkybes.

Kokią su Dievu susijusią tiesą Paulius nurodo šios dalies eilutėse – tiesą, kuri leidžia jam džiaugtis net kalėjime? Sudarykite trumpą sąrašą to, kas, jūsų nuomone, yra su Dievu susijusi tiesa. Peržiūrėkite sąrašą ir šlovinkite Dievą už kiekvieną punktą. Kaip tai keičia jūsų nusistatymą aplinkybių atžvilgiu?

II. SIENAS GRIAUNANTI MALDA

Yra posakis: „būti įspraustam į kampą“. Įsivaizduokite, kad dažėte kambario grindis ir supratote, jog atsidūrėte kampe ir negalite išeiti – nebent žengdami ant neišdžiūvusių dažų. Tenka likti kampe, kol dažai išdžius!

Kartais atrodo, kad mūsų tikėjimas įspraudžia mus į kampą. Susiklosto tokios aplinkybės, kad, kaip neišdžiūvę grindų dažai, mūsų tikėjimas mus „įkalina“. Mes žvelgiame į aplinkybes ir arba turime atmesti Dievą, tikėjimą ir viską, kuo tikėjome, arba tikėjimas verčia mus priimti tai, kas atrodo neįmanoma.

Dievas įspraudė izraelitus į kampą. Po to, kai jie 40 metų klajojo dykumoje, Dievas nevedė savo tautos į tuščias, ramias pievas. Dievas juos atvedė į vieną stipriausiai įtvirtintų miestų visame krašte. Tada jie turėjo šešias dienas tylėdami vaikščioti aplink Jerichą. Septintą dieną Dievas liepė jiems šaukti – ir šis šauksmas kartu su rago gausmu lems pergalę.

2. Perskaitykite Joz 5, 13–6, 20. Ko Dievas bandė išmokyti izraelitus?

Šauksmas nesukels vibracijų, dėl kurių sienos nugriūtų. Kai Dievas liepė izraelitams šaukti, tai buvo tas pats šauksmas, apie kurį Dovydas rašė Psalmėje 66: „Šlovinkite Dievą džiaugsmo šūksniais, visi kraštai, giedokite šlovės giesmę Jo vardui, teikite Jam iškilmingą šlovę!“ (Ps 66, 1–2) Šis šauksmas buvo šlovinimas! Šešias dienas žiūrėdami į didžiules sienas jie turėjo padaryti išvadą, kad patys nepajėgs jų nugriauti.

3. Kaip ši mintis mums padeda suprasti Hbr 11, 30?

Kai Dievas ruošiasi padaryti ką nors naujo mūsų gyvenime, Jis gali atvesti mus į Jerichą, nes mums gali tekti išmokti, kad galia triumfuoti neatsiranda iš mūsų pačių sumanumo. Viskas, ko mums reikia, ateina ne iš mūsų pačių. Taigi, kad ir kas būtų prieš mus, kad ir kokios neįveikiamos atrodytų aplinkybės, mūsų vaidmuo yra šlovinti Dievą – visų mūsų poreikių šaltinį. Taip pasireiškia tikėjimas.

III. GYVENTI ŠLOVINANT

Šlovinti Viešpatį mums gali būti nenatūralu, net ir esant geroms aplinkybėms. Juolab sunkiau tai daryti esant blogoms aplinkybėms? Tačiau esame pašaukti daryti būtent tai. Turime šlovinti tol, kol šlovinimas taps ne tik tam tikru metu atliekama veikla, bet atmosfera, kurioje gyvename. Šlovinimas turėtų būti ne tiek konkretus aktas, kiek konkretus gyvenimo būdas.

4. Perskaitykite Psalmę 145. Dėl kokių priežasčių Dovydas šlovino Dievą? Kokiais atžvilgiais šios psalmės žodžiai turėtų būti jūsų?

                                                                                                                                                                                       Didis britų pamokslininkas Čarlzas Hedonas Sperdženas (Charles Haddon Spurgeon) parašė knygą „The Practice of Praise“ (Šlovinimo praktika). Ji paremta Psalme 145, 7. Šioje trumpoje eilutėje Sperdženas atkreipia mūsų dėmesį į tris svarbius dalykus, kurie gali padėti mums įprasti šlovinti.

1. Šlovinimas praktikuojamas mums dairantis aplinkui. Jei nesižvalgysime ir nepamatysime Dievo didybės, neturėsime pagrindo Jo šlovinti. Ką pastebite šlovinimo verto sukurtame pasaulyje, pavyzdžiui, Dievo kūrinijos grožį? Ką girtino įžvelgiate dvasiniame pasaulyje, pavyzdžiui, augantį jauno krikščionio tikėjimą?

2. Šlovinimas praktikuojamas atmenant tai, ką matėme. Jei norime gyventi šlovinimo atmosferoje, turime sugebėti prisiminti šlovinimo priežastis. Kaip galime prisiminti didžiuosius su Dievu susijusius dalykus (pavyzdžiui, apmąstydami apeigas ar simbolius, primenančius Jo gerumą), kad Jo gerumas ir tiesa apie Jį neužsimirštų?

3. Šlovinimas praktikuojamas kalbant apie šlovinimą. Šlovinimas nėra atliekamas galvoje. Jis turi būti ištariamas mūsų lūpomis, kad apie šlovinimą išgirstų aplinkiniai. Dėl kokių priežasčių galite šlovinti Dievą žodžiais? Kaip ir ką paveiks toks šlovinimas?

Skirkite šiek tiek laiko ir apmąstykite šiuos tris punktus. Ką galite daryti, kad savo gyvenime išsiugdytumėte įprotį šlovinti?

IV. ĮTIKINAMAS LIUDIJIMAS

Apaštalų darbų knygoje šlovinimas nuostabiai paveikė tuos, kurie šį šlovinimą girdėjo. Perskaitykite Apd 16, 16–34. Išrengti ir smarkiai nuplakti Paulius ir Silas buvo įmesti į kalėjimą. Niekas jiems tepalu nepatepė jų smarkiai nuplaktų nugarų. Patyrę didelį fizinį skausmą ir surakintomis kojomis, jie buvo įgrūsti į vidinę kalėjimo kamerą. Bet kitiems kaliniams klausant, Paulius ir Silas meldėsi ir giedojo.

Po žemės drebėjimo ir kai kalėjimo viršininkas sužinojo, kad nei Paulius, nei Silas, nei kiti kaliniai nepabėgo, jis „virpėdamas, puolė Pauliui ir Silui po kojų. Paskui, išsivedęs juos į kiemą, klausė: Viešpačiai, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“ (Apd 16, 29–30)

5. Kodėl šis įvykis paskatino kalėjimo viršininką sutelkti dėmesį į asmeninį išgelbėjimo poreikį? Kaip manote, kokį vaidmenį Pauliaus ir Silo maldos bei giesmės ir kalinių nepabėgimas atliko šio žmogaus ir visos jo šeimos atsivertimui?

Nuostabu pagalvojus, kad šlovinimas gali amžiams pakeisti aplinkinių likimą. Jei Paulius ir Silas būtų sėdėję tamsoje murmėdami ir skųsdamiesi, kaip dažnai daro kaliniai, ar manote, kad tą naktį kas nors būtų išgelbėtas?

Nežinome, kas vėliau atsitiko kalėjimo viršininkui ir jo šeimai, bet ar galite įsivaizduoti, kad jie skaito žodžius, kuriuos Paulius vėliau parašė iš kito Romos kalėjimo: „Jums suteikta malonė dėl Kristaus ne tik Jį tikėti, bet ir dėl Jo kentėti kovojantiems tokią pat kovą, kokią matėte mane kovojant ir apie kokią dabar girdite, jog aš kovoju“ (Fil 1, 29–30). Jei jie juos perskaitė ir susimąstė, kaip Pauliaus kentėjimai suteikė jiems džiaugsmo, jų širdys tikrai turėjo užgiedoti ir jie turėjo būti įkvėpti išlikti ištikimi, kad ir kiek tai kainuotų.

Jūsų manymu, ką gali paveikti šlovinimo giesmės, sklindančios iš jūsų širdies? Kartu stenkitės būti atviresni ir nuoširdesni šlovindami Dievą šalia aplinkinių. Jūs nežinote, kokį teigiamą poveikį tai gali turėti.

V. NUGALINTIS GINKLAS

Perskaitykite 2 Met 20, 1–30. Juozapatas suprato, kad šlovinimas yra galingas ginklas. Gavęs pranešimą, kad prieš jį atžygiuoja „didelė kariauna“, Juozapatas nesiėmė karinių veiksmų, bet „skubėjo prašyti Viešpaties pagalbos“ (2 Met 20, 3). Judo gyventojams atvykus į Jeruzalę pasninkauti, Juozapatas suvokė padėtį, sakydamas: „mes bejėgiai prieš šią pulti ateinančią didžiulę kariauną! Mes nežinome, ką daryti, bet mūsų akys žvelgia į Tave“ (2 Met 20, 12).

6. Kai matote artėjančią „didžiulę kariauną“, kokia yra jūsų instinktyvi reakcija? Iš Juozapato atsakymo 2 Met 20, 3–12, ko galite pasimokyti apie didžiulę priešpriešą?

Kai Viešpaties Dvasia nužengė ant Jahazielio, jis drąsiai skelbė: „Ne jums kovoti šiame mūšyje! Būkite pasiruošę, laukite ir liudykite pergalę Viešpaties, kuris su jumis, Judai ir Jeruzale! Nebijokite ir nedrebėkite! Išeikite prieš juos rytoj! Viešpats bus su jumis!“ (2 Met 20, 17) Po to jie šlovino Dievą ir Jam giedojo „iš visų jėgų“ (2 Met 20, 19). Nors Dievas ketino už juos kovoti, jie vis tiek turėjo prieš juos išeiti.

Tačiau tai nebuvo įprastas žygis. Juozapatas paskyrė Viešpačiui giesmininkus, kai jie žygiavo. „Vos jiems pradėjus džiugią šlovės giesmę, Viešpats surengė pasalas Amono ir Moabo vyrams bei Seyro aukštumų gyventojams, atžygiavusiems prieš Judą, ir jie sumišo“ (2 Met 20, 22). Pasak rašiusiojo, Dievas įsikišo tą pačią akimirką, kai jie patikėjo Jo pažadu ir pradėjo dėkoti „Viešpačiui, nes Jo ištikimoji meilė amžina!“ (2 Met 20, 21)

Dar kartą perskaitykite 2 Met 20, 1–30. Kokius dvasinius principus galite pritaikyti jūsų ėjimui su Dievu, ypač išmėginimų ir įtampos metu?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „Prophets and Kings“, p. 190–203; Patriarchai ir pranašai p. 392–400.

„Todėl pratinkime savo širdis ir lūpas šlovinti Dievą už Jo neprilygstamą meilę. Mokykime savo sielas turėti viltį ir tvirtai laikytis Golgotos kryžiaus spindinčios šviesos. Niekada mums nedera užmiršti, jog esame dangaus Karaliaus vaikai, Galybių Viešpaties sūnūs ir dukterys. Tai mūsų privilegija – ramiai pasitikėti Dievu.“ (E. Vait, Gydymo tarnystė, p.180)

„Kol aš Jį garbinu ir šlovinu, noriu, kad ir jūs aukštintumėte Jį kartu su manimi. Šlovinkite Viešpatį net tada, kai patenkate į tamsą. Šlovinkite Jį net kai esate gundomi. ‘Visuomet džiaukitės Viešpatyje!’, sako apaštalas; ‘Ir vėl kartoju: džiaukitės!’ Ar tai atneš į jūsų šeimą niūrumą ir tamsą? Ne; atneš saulės spindulius. Taip surinksite amžinosios šviesos spindulius nuo šlovės sosto ir paskleisite juos aplink save. Leiskite paraginti jus įsitraukti į šį darbą, skleisti aplink save šią šviesą ir gyvenimą, ir ne tik aplink save, ne tik savo kelyje, bet ir kelyje tų, su kuriais bendraujate. Tebūnie jūsų tikslas padaryti aplinkinius geresnius, pakylėti juos, nukreipti į dangų ir šlovę, ir paskatinti juos ieškoti, pirmiau visų žemiškųjų dalykų, amžinybės, nemirštančio paveldo, nenykstančių turtų.“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 2 t., p .593)

Klausimai aptarimui:

1. Kokį vaidmenį krikščionio gyvenimui atlieka šlovinimas bendruomenėje? Kaip apibūdintumėte šlovinimą sabatos pamaldų metu? Ar jis pakelia nuotaiką? Ar jis skatina narius išlikti ištikimais išmėginimų ir traumų metu? Jei ne, ką galima padaryti?

2. Ką reiškia šlovinti „Viešpatį net tada, kai patenkate į tamsą“ arba šlovinti „Jį net kai esate gundomi“? Kaip šlovinimas gali padėti mums ištverti tokias aplinkybes?

3. Tegul nariai paliudija, kaip šlovinimas paveikė jų gyvenimą. Ko galite pasimokyti iš vieni kitų patyrimo?

4. Išsirinkite Dievą šlovinančią psalmę ir skirkite laiko ją perskaityti. Ko ji moko apie šlovinimą? Kokią įtaką jūsų tikėjimui turi šlovinimas?