Dvylikta tema
Rugsėjo 10–16 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Fil 2, 5–9; Rom 12, 1–2; 1 Sam 2, 12–3, 18; 1 Sam 13, 1–14; Zch 4, 1–14.
Įsimintina eilutė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių.“ (Jn 12, 24)
Jėzaus palyginimas, kada miršta kviečio grūdas, yra žavingas mūsų paklusnumo Dievo valiai pavyzdys. Pirmiausia, kritimas. Nuo kviečio varpos nukritusiam grūdui nepavaldu, kur ir kaip jis kris ant žemės. Jam nepavaldi jį supanti ir spaudžianti žemė.
Antra, laukimas. Grūdui nukritus ant žemės, jis nežino, kas bus ateityje. Jis negali „įsivaizduoti“, koks bus gyvenimas ateityje, nes jis tik kviečio grūdas.
Trečia, mirtis. Grūdas neišaugs į varpą, jei neatsisakys saugios ir patogios grūdo padėties. Jis turi „mirti“; tai yra, jis turi atsisakyti to, kas buvo anksčiau, kad iš grūdo galėtų virsti vaisių duodančiu augalu.
Savaitės santrumpa: Jei žinome, kad Dievo valia mums yra geriausia, kodėl mums itin sunku ją priimti? Kokį paklusnumo pavyzdį mums paliko Kristus? Kaip jūs taikote kviečio grūdo pavyzdį savo gyvenimui?
I. PAKLUSNUMAS TARNAVIMUI
1. Perskaitykite Fil 2, 5–9. Kokia svarbi žinia mums užrašyta šiose eilutėse?
Šiuolaikinė kultūra ragina mus visus reikalauti ir ginti savo teises. Visa tai yra gerai ir dažnai taip ir turi būti. Tačiau, kaip ir Jėzaus atveju, Dievo valia gali pareikalauti mūsų laisvai atsisakyti savo teisių, kad tarnautume Tėvui taip, jog būtų nulemtas amžinas poveikis dėl Dievo karalystės. Šis teisių atsisakymo procesas gali būti sunkus, sukeliantis nepatogumus ir net išmėginantis.
Pažiūrėkite, kaip tai padarė Jėzus (Fil 2, 5–8). Šiose eilutėse aprašomi trys žingsniai, kuriuos Jėzus žengė paklusdamas Tėvo valiai. Iš pat pradžių girdime nerimą keliantį Pauliaus priminimą: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ (Fil 2, 5).
Kad galėtų mus išgelbėti, Jėzus atsisakė savo lygybės su Tėvu ir atėjo į žemę žmogišku pavidalu ir ribotumu (Fil 2, 6–7).
Jėzus atėjo ne kaip didis ir šlovingas žmogus, o kaip kitų žmonių tarnas (Fil 2, 7).
Kaip žmonių tarnas, Jėzus negyveno ramiai ir ilgai, bet tapo „klusnus iki mirties“. Jis net nemirė kilniai ir šlovingai. Ne, Jis buvo klusnus iki mirties – net iki kryžiaus mirties! (Fil 2, 8)
2. Kokiose gyvenimo srityse šis Jėzaus elgesys yra pavyzdys mums? Jei teisės ir lygybė yra gerai ir jei jos turėtų būti saugomos, kaip paaiškintumėte, kad kartais reikia jų atsisakyti? Perskaitykite Fil 2, 9. Kaip ši eilutė mums padeda suprasti paklusnumą Tėvo valiai?
Melskite Šventosios Dvasios išminties, klausdami: „Kokių teisių aš dabar laikausi, kurios iš tikrųjų gali būti kliūtimi paklusti Jėzaus valiai, kad tarnaučiau savo šeimai, bažnyčiai ir aplinkiniams? Kiek esu pasirengęs iškęsti nepatogumus, kad galėčiau veiksmingiau tarnauti kitiems?
II. MIRTIS PIRMIAU DIEVO VALIOS PAŽINIMO
Daugelis krikščionių nuoširdžiai stengiasi suvokti Dievo valią savo gyvenimui. „Jei tik suvokčiau Dievo valią savo gyvenimui, paaukočiau viską dėl Jo“. Tačiau net ir taip pasižadėję Dievui, mes vis tiek galime būti neužtikrinti dėl Jo valios. To priežastis galima rasti Rom 12, 1–2. Paulius aprašo, kaip galime suvokti Dievo valią, ir pabrėžia svarbų dalyką – norint ją suvokti, pirmiausia reikia aukotis!
3. Perskaitykite Rom 12, 1–2. Paulius rašo, kad suvoksime „Dievo valią – kas gera, tinkama“ (Rom 12, 2):
1. Išties pažinę „Dievo gailestingumą“ mums (Rom 12, 1).
2. Pasiaukoję kaip gyva atnaša Dievui (Rom 12, 1).
3. Atnaujinę mąstymą (Rom 12, 2).
Tik atnaujinus mąstymą galima iš tikrųjų suvokti Dievo valią. Tačiau šis atnaujinimas pirmiausia priklauso nuo savojo „aš“ mirties. Nepakako, kad Kristus tiesiog kentėtų už mus – Jis turėjo mirti.
4. Paprašykite Šventosios Dvasios apreikšti jums tas sritis, kurioms savasis „aš“ dar nemirė. Ko Šventosios Dvasios padedami turite išsižadėti, kad taptumėte gyva auka Dievui?
Kai tam tikros mūsų gyvenimo sritys nėra visiškai numarintos, Dievas leidžia išmėginimais atkreipti į jas mūsų dėmesį. Tačiau mūsų kentėjimai padeda ne tik įveikti nuodėmę, bet ir leidžia suvokti, kaip Jėzus pasiaukojo dėl mūsų. Elizabetė Eliot (Elisabeth Elliot) rašo: „Arčiausiai kryžiaus suvokimo, ko gero, priveda giliausio širdies ilgesio išsižadėjimas. …mūsų pačių nukryžiavimo patyrimas, nors ir neišmatuojamai menkesnis nei mūsų Gelbėtojo, vis dėlto suteikia mums galimybę pradėti suvokti Jo kentėjimus. Visais mūsų pačių kentėjimų pavidalais Jis kviečia mus šiai bendrystei.“ (Elisabeth Elliot, Quest for Love (Grand Rapids, MI: Fleming H. Revell, 1996), p. 182)
Melsdamiesi perskaitykite Rom 12, 1–2. Pagalvokite, ko privalote išsižadėti, kad taptumėte atnaša. Kaip tai padeda suprasti kentėjimus, kuriuos Jėzus patyrė dėl jūsų ant kryžiaus? Kaip šis pažinimas gali padėti jums užmegzti bendrystę su Jėzumi ir Jo kentėjimais?
III. PASIRENGIMAS KLAUSYTIS
„Viešpats atėjo ir, ten stovėdamas, pašaukė kaip pirma: ‘Samueli! Samueli!’ Samuelis atsakė: ‘Kalbėk, Tavo tarnas klauso’“ (1 Sam 3, 10).
Ar kada nors girdėjote tą tylų Šventosios Dvasios dvelksmą, bet nekreipėte į jį dėmesio? Dėl to viskas susiklostė blogai, o jūs vėliau sau galvojote – o ne, kodėl aš nepaklausiau?
Pirmoje Samuelio knygoje yra pasakojimas apie seną vyrą ir du nedorus sūnus, kurie neklausė Viešpaties, ir mažą berniuką, kuris Jo klausė. Nors buvo griežtų Dievo įspėjimų, tie, kurie privalėjo pasikeisti, to nepadarė.
5. Perskaitykite pasakojimą apie juos 1 Sam 2, 12–3, 18. Kokia priešingybė čia išryškėjo tarp tų, kurie klausė Dievo, ir tų, kurie Jo neklausė?
Elio sūnūs galvojo ne apie Dievo darbus. Ir net kai Elis, išgirdęs, ko Dievas nori, kalbėjosi su savo sūnumis, atrodė, kad jis nieko daugiau nedarė. O jo sūnūs akivaizdžiai nebuvo pasirengę pavesti savo gyvenimo Dievo valiai. Kokia priešingybė jaunam Samueliu!
Pamokslininkas Čarlzas Stenlis (Charlesas Stanley) rašė, kaip svarbu ugdytis klusnumą Dievo balsui, kurį jis vadina „perėjimu į neutralumą“. Jis sako: „Šventoji Dvasia… nekalba tam, kad perduotų informaciją. Ji kalba, kad sulauktų atsako. Ir Ji žino, kadangi itin didelė dalis mūsų dėmesio skiriama mūsų tikslams, siūlyti ką nors priešingai yra laiko švaistymas. Tokiu atveju Ji dažnai tyli. Ji laukia, kol tapsime pakankamai neutralūs, kad išgirstume ir galiausiai paklustume.“ (Charles Stanley, The Wonderful Spirit-Filled Life, (Nashville, TN: Thomas Nelson Publishers, 1992), p.179)
Jūsų manymu, ką Čarlzas Stenlis turėjo omeny, kalbėdamas apie tapimą pakankamai neutraliais? Kai pagalvojate apie asmeninį paklusnumą Dievui, kas dažnai trukdo jums būti pakankamai neutraliais, kad išgirstumėte ir galiausiai paklustumėte? Ką būtina padaryti, kad ugdytumėte paklusnumą Dievo balsui ir ryžtą Jo nurodymų vykdymui?
IV. PERDĖTAS PASITIKĖJIMAS SAVIMI
Ievai nusidėjus Edeno sode ji ne tik abejojo Dievo žodžiu. Problemos esmė buvo jos įsitikinimas, kad ji buvo pakankamai išmintinga, jog pati nuspręstų, kas yra gera ir teisinga. Ji pasitikėjo savo nuomone. Kai pasikliaujame savo nuožiūra, o ne Dievo Žodžiu, atveriame kelią įvairiausioms bėdoms.
Pasakojime apie Saulių aprašyti žingsniai į perdėtą pasitikėjimą savimi ir dėl to greitai ištikusią tragediją. Samuelis patepė Saulių karaliumi (1 Sam 10, 1). Tada jis davė Sauliui konkrečius nurodymus (1 Sam 10, 8), bet Saulius nepakluso.
6. Perskaitykite kitą pasakojimo dalį 1 Sam 13, 1–14. Ką padarė Saulius, kas privedė prie jo puolimo?
Trys žingsniai greitai atvedė Saulių į perdėto pasitikėjimo savimi kelią po to, kai jis buvo pateptas karaliumi. Bėda ta, kad nė vienas iš šių žingsnių nebuvo savaime blogas. Tačiau juose slypėjo tragedijos sėklos, nes kiekvienas iš jų buvo žengtas nepaisant Dievo valios. Atkreipkite dėmesį, kokia tvarka įvyko Sauliaus nuopuolis.
1. Saulius sakė: „Matydamas, kad žmonės slapta traukiasi nuo manęs, o tu neatėjai skirtu laiku“ (1 Sam 13, 11). Saulius patyrė spaudimą ir savo akimis įvertino, kas vyksta.
2. Saulius žengė nuo „matydamas“ prie „tariau sau“, kad filistinai nugalės (1 Sam 13, 12). Tai, ką jis matė savo akimis, lėmė tai, ką jis tarė ar spėjo apie situaciją.
3. Saulius žengė nuo „tariau sau“ prie „iš nerimo“ jaučiausi priverstas aukoti (1 Sam 13, 12). Tai, ką Saulius dabar manė, nulėmė jo jausmus.
Mes visi esame taip pasielgę – pasikliaujame savo žmogišku regėjimu, dėl kurio pasikliaujame savo žmogišku mąstymu, o tai verčia pasikliauti savo žmogiškais jausmais. Ir tada mes elgiamės vedami šių jausmų.
Jūsų manymu, kodėl Sauliui buvo itin lengva laikytis savo sprendimo, nors jis vis dar girdėjo aiškius Dievo nurodymus? Jei suvokiame, kad esame itin trapūs ir kad mūsų pažinimas netobulas, kodėl vis tiek perdėtai stengiamės pasikliauti savimi? Ką galime padaryti, kad išmoktume labiau pasikliauti Viešpaties įsakymais, užuot perdėtai pasitikėję savimi?
V. PAKAITALAI
Ankstesnėje dalyje tyrinėjome, kad perdėtas pasikliovimas savo jėgomis gali pakenkti paklusnumui Dievo valiai. Taip pat pasikliaunama kitais pakaitalais Dievui. Kai kurie žmonės, kai jaučiasi prislėgti, jie eina apsipirkti, kad pasijaustų laimingesni. Kai kurie, kai jaučiasi netinkami, jie ima siekti šlovės. Kai kitiems kyla sunkumų su sutuoktiniu, jie ieško kito žmogaus, kuris suteiktų jiems intymumo ir jaudulio.
Daugelis naudojamų pakaitalų gali sumažinti spaudimą, tačiau jie nebūtinai išsprendžia problemą ir neišmoko, kaip kitą kartą geriau susitvarkyti su situacija. Tai gali padaryti tik antgamtinė Dievo pagalba. Problema ta, kad dažnai mes priklausome nuo pakaitalų Dievui, o ne nuo paties Dievo.
Štai trys pakaitalai Dievui, kuriais kartais naudojamės:
1. Žmogiškos logikos naudojimas arba pasitikėjimas patirtimi, kai mums reikia naujo apreiškimo.
2. Dėmesio nekreipimas į problemas, kai mums reikia dangaus sprendimų.
3. Bėgimas nuo tikrovės ir Dievo vengimas, kai mums reikia bendrystės su Dievu dėl dangiškos galios.
Zacharijas padeda mums sutelkti dėmesį į tai, kas iš tikrųjų svarbu, kai kyla pagunda naudoti pakaitalus. Po daugelio metų tremtiniai pagaliau grįžo iš Babilono ir nedelsdami pradėjo atstatyti šventyklą. Tačiau tam buvo itin priešinamasi (šiek tiek informacijos galima rasti Ezros 4–6). Taigi Zacharijas atėjo su šia padrąsinimo žinia Zerubabeliui, kuris vadovavo darbams.
7. Perskaitykite šią žinią Zacharijo 4. Ką Dievas nori pasakyti Zch 4, 6? Kaip Šventoji Dvasia galėjo paveikti statybų užbaigimą? Ko tai mus moko apie santykį tarp Šventosios Dvasios ir praktinių darbų, kuriuos atliekame?
Dievas nesustabdė priešpriešos dėl šventyklos ir neapsaugojo Zerubabelio nuo dėl to kylančios įtampos. Dievas ne visada ir mus apsaugos nuo priešpriešos. Tačiau, kai pastaroji ateina, Dievas gali ją panaudoti kaip išmėginimą, kad išmokytų mus priklausyti nuo Jo.
Kokia jūsų pirmoji reakcija susidūrus su įtampa? Maistas? Televizija? Malda? Klusnumas Dievui? Ką jūsų atsakymas pasako apie jus pačius ir tai, ko jums privalu išmokti ar ką privalu pakeisti?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 575–580; p. 616–626.
Paklusnumas Dievo valiai ateina numarinus savo troškimus ir ambicijas. Taip atsiveria kelias iš tiesų tarnauti kitiems. Negalime gyventi dėl Dievo, netapdami auka ir nebūdami nuolat atviri Dievo balsui. Kad galėtume iš tikrųjų pavesti savo valią Tėvo valiai, turime pripažinti pavojų, kylantį iš perdėto pasikliovimo savimi ir pakaitalais Dievo Žodžiui bei Jo galiai. Kadangi paklusnumas Dievo valiai yra Kristaus gyvenimo esmė, Dievas gali leisti, kad išmėginimai mokytų mus priklausyti nuo Jo.
„Elio vaikų nepriežiūra buvo akivaizdi kiekvienam tėvui ir motinai krašte. Dėl savo nepašventintos meilės ar nenoro atlikti nemalonias pareigas, jis pjovė savo iškrypusių sūnų nedorumo derlių. Ir tėvas, leidęs nedorai elgtis, ir nedorai elgęsi sūnūs Dievo akimis buvo kalti, ir Jis nepriėmė jokios atnašos ar aukos už jų nusižengimą.“ (E. Vait, „Child Guidance“, p. 276)
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje aptarkite neįtikėtiną Dievo Sūnaus nusižeminimą, kai Jis atėjo į žemę kaip žmogus, kad mirtų už mūsų nuodėmes. Ką tai kiekvienam iš mūsų pasako apie pasiaukojimą ir savojo „aš“ išsižadėjimą vardan kitų? Nors mes tikrai negalime padaryti nieko panašaus į tai, ką atliko Jėzus, šis principas akivaizdus ir jis visada turi būti atmenamas. Kaip savo srityse galime pakartoti tokį paklusnumą ir pasiaukojimą, kokį Jėzus mums parodė ant kryžiaus?
2. Daugeliui žmonių paklusti Dievui nežinant, kas bus toliau, gali būti baisu. Ką patartumėte žmonėms, kurie pasitiki savimi, o ne Dievu? Ką pasakytumėte, kad jų baimė sumažėtų dėl jiems nežinomos ar nepavaldžios ateities?
3. Klasėje skirkite šiek tiek laiko maldai už pažįstamus žmones, kuriems sunku paklusti Dievo valiai, kad jie suprastų, jog pasitikėjimas Dievo valia yra vienintelis kelias į ilgalaikę ramybę. Tuo pačiu, ką praktiškai galite padaryti dėl šių žmonių, kad jie suprastų, jog jie gali pavesti save Dievui ir kad Jo kelias yra geriausias? Kitaip tariant, kaip Dievas gali panaudoti jus, kad padėtumėte kitiems sužinoti apie Jo meilę ir norą jais pasirūpinti?