ATEINANTYS IŠMĖGINIMAI

Antra tema
Liepos 2–8 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Pt 4, 12–19; 1 Pt 5, 8–11; Rom 1, 21–32; Jer 9, 7–16; 2 Kor 12, 7–10.

Įsimintina eilutė: „Mylimieji, nesistebėkite, kad degina jus ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas nepaprasta, nes taip darosi jums išmėginti. Verčiau džiaukitės dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai Jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti ir linksmintis.“ (1 Pt 4, 12–13)

Chemijos laboratorijose į mažą indą dažnai dedamos ir iki ekstremalių temperatūrų įkaitinamos įvairios medžiagos. Kai indas įkaista, medžiagos, priklausomai nuo jų sudėties, tirpsta, šnypščia, spjaudosi arba ryškiai dega. Toks indas vadinamas tigliu.

Tiglis žodyne apibrėžiamas kaip (1) indas, naudojamas medžiagai išlydyti, kuriai būtinas didelis karštis; (2) sunkus išbandymas; (3) vieta ar aplinkybės, kuriomis sąveikauja jėgos, kad sukeltų ar nulemtų pokyčius arba raidą.

Šie apibrėžimai taip pat suteikia mums naudingos informacijos apie tai, kas vyksta mūsų dvasiniame gyvenime. Šią savaitę mes pabrėšime kai kurias priežastis, dėl kurių mes galime staiga patirti įtampą ir išbandymus tose vietose, kuriose aplinkybės verčia mus keistis, ugdytis ir augti. Tai padės mums suvokti, ką Dievas daro mūsų gyvenime, kad patekę į išmėginimą suprastume, kaip reaguoti.

Savaitės santrumpa: Kas lemia gyvenime patiriamus sunkius laikus?

I. STAIGMENOS

„Mylimieji, nesistebėkite, kad degina jus ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas nepaprasta, nes taip darosi jums išmėginti“ (1 Pt 4, 12).

Staigmenos, skaudžios staigmenos, gali būti įvairios. Automobilis įvažiavo į jūsų juostą kelyje. Staigus pranešimas, kad prarandate darbą. Medicininis tyrimas, atnešantis jums netikėtų blogų naujienų. Išdavystė žmogaus, kurį mylėjote ir kuris, jūsų manymu, mylėjo jus. Kad ir koks stiprus būtų skausmas, jį visada dar labiau paaštrina netikėtumas.

Šią savaitę apžvelgsime keletą konkrečių skausmingų aplinkybių ar išmėginimų, kurie neturėtų mūsų stebinti.

Norėdami pradėti, grįžkime prie 1 Pt 4, 12. Graikų kalboje žodis „nesistebėkite“ 1 Pt 4, 12 reiškia būti „svetimam“. Petras ragina savo laiško skaitytojus nepakliūti į spąstus manant, kad ugningi išbandymai ir išmėginimai yra svetimi krikščioniškam patyrimui. Atvirkščiai, jie turi būti laikomi tikėtinais – jų galima ir reikia tikėtis.

Žodis, vartojamas ugningam išmėginimui arba išbandymui nusakyti, kyla iš kito graikų kalbos žodžio, reiškiančio deginimą. Kitose vietose jis verčiamas – „krosnis“. Šis kentėjimų patyrimas dėl mūsų tikėjimo gali būti laikomas „lydymo procesu“, tiglio procesu.

1. Perskaitykite 1 Pt 4, 12–19. Kokia čia Petro žinia?

Daugelis iš mūsų stebisi kentėjimais, nes dažnai pernelyg supaprastiname krikščionišką gyvenimą. Mes žinome, kad yra dvi pusės – Dievas, kuris yra geras; ir šėtonas, kuris yra blogas. Tačiau dažnai mes automatiškai dedame į dėžutę su Dievu viską, dėl ko jaučiamės gerai, o viską, dėl ko jaučiamės blogai – į dėžutę su šėtonu. Tačiau gyvenimas nėra toks paprastas. Mes negalime naudotis savo jausmais, kad nuspręstume, kas tenka Dievo ar šėtono dėžutei. Kartais eiti su Dievu gali būti sudėtinga ir sunku. O sekimas šėtonu gali atnešti didelį atlygį. Jobas, kuris yra teisus, bet kenčia, tai iliustruoja, kai klausia Dievo: „Kodėl nedorėliai ilgai gyvena, sulaukia žilos senatvės ir tampa galingi?“ (Job 21, 7)

Petras turėjo omenyje išbandymus, kurie yra sekimo Kristų padarinys. Tačiau yra ir kitų priežasčių, dėl kurių ateina išbandymai. Kaip 1 Pt 4, 12–19 gali padėti taktiškai paaiškinti draugui, kodėl nedera stebėtis dėl skausmingų išbandymų, su kuriais jis gali susidurti?

II. ŠĖTONO GUNDYMAI

„Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Pt 5, 8).

2. Perskaitykite pateiktą eilutę. Kokia joje mums slypi žinia? Paklauskite savęs: „Kaip rimtai priimu šiuos žodžius?“ Kas, ką jūs darote savo gyvenime, parodo, ar priimate šiuos žodžius rimtai? __________________________________________________________

Ar kada nors stebėjote alkaną liūtą? Tai nuostabu, nes žinome, kad jis gali pagauti ir suėsti beveik viską, ko nori. Petras sako, kad šėtonas taip pat slankioja aplinkui. Apsidairę aplinkui matome jo troškimo žudyti padarinius. Mirtis, kančia, moralės ir vertybių iškreipimas yra visur. Negalime išvengti šėtono darbų.

3. Perskaitykite 1 Pt 5, 8–11. Kaip krikščionys turėtų reaguoti į šėtono tykojimą?

4. Ką Dievas žada padaryti dėl kenčiančiųjų? 1 Pt 5, 10.

Petras rašo šiuos žodžius, reaguodamas į šėtono išpuolius prieš krikščionių tikėjimą. Tačiau, kaip minėjome, šėtonas veikia įvairiai. Ir nors turime suvokti savo priešo tikrovę ir galią, mums nedera nusivilti, nes visada privalome atminti, kad Jėzus nugalėjo šėtoną, jog jis yra nugalėtas priešas ir kad tol, kol palaikysime ryšį su Jėzumi, kol laikysimės į Jį įsikibę, mes taip pat niekada nebūsime nugalėti. Dėl kryžiaus Kristaus pergalė yra mūsų pergalė.

Pagalvokite apie kitus būdus, kuriais šėtonas sukelia skausmą. Kaip 1 Pt 5, 8–11 galėtų mums padėti įveikti kančią, kurią patiriame dėl mūsų dalios gyventi nuodėmingame pasaulyje, kuriame šėtonas kelia siaubą?

III. NUODĖMĖS IŠMĖGINIMAI

„Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisingumu“ (Rom 1, 18).

Viskas, ką darome, nulemia padarinius. Jei stovėsite prieš karštą saulę su ledais, jie tikrai ištirps. Priežastis ir padariniai visada žengia išvien. Kad ir kaip beviltiškai norėtume, jog viskas būtų kitaip, nuodėmė veikia taip pat. Ji visada atneša padarinius. Nėra taip, kad Dievas sėdi danguje ir svarsto, ką baisaus galėtų padaryti nusidėjusiems žmonėms; ne, pati nuodėmė nulemia tam tikrus padarinius.

Bėda ta, jog dažnai manome, kad galime kažkaip pergudrauti Dievą ir nusidėti nepatirdami padarinių. Taip niekada nebūna. Paulius labai aiškiai pasako, kad nusidėjimas turi padarinius ne tik amžinybei, bet ir skaudžių bei varginančių padarinių šiandienai.

5. Rom 1, 21–32 Paulius aprašo žmonių puolimo į nuodėmę procesą ir šių nuodėmių padarinius. Su malda ir atidžiai perskaitykite šias eilutes ir apibendrinkite Pauliaus žodžių esmę, ypatingą dėmesį skirdami nuodėmės pakopoms ir padariniams.

Paulius šiuos padarinius apibūdina kaip Dievo rūstybę (Rom 1, 18). Pastaroji šioje ištraukoje yra tiesiog Dievo leidimas žmonėms pjauti tai, ką jie sėja. Net ir dėl krikščionių Dievas ne visada nedelsdamas įsikiša, kad panaikintų skausmą, kurį sukelia mūsų pačių elgesys. Daug kartų Jis leidžia mums patirti mūsų elgesio padarinius, kad suprastume, kokia giliai žalinga ir pikta yra mūsų nuodėmė.

Mes svarstėme Dievo moralės įsakų laužymo padarinius. O kaip dėl sveikatos įsakų laužymo? Mūsų kūnai yra Dievo namai. Jei piktnaudžiaujame savo kūnais nesugebėdami sveikai maitintis ar mankštintis, arba reguliariai persidirbame, tai taip pat yra nuodėmė prieš Dievą. Toks elgesys taip pat turi padarinių, kurie gali nulemti išmėginimus.

Kaip gyvenime pjovėte savo nuodėmių padarinius? Ko išmokote? Ką teko pakeisti, kad daugiau nieko panašaus nepatirtumėte?

IV. APVALYMO IŠMĖGINIMAI

„Todėl, – taip kalba Galybių Viešpats, – valysiu juos ir bandysiu; ką kita Man daryti su dukters, Mano tautos, nedorumu?“ (Jer 9, 6)

„Jei Dievo Dvasia primena jums Viešpaties žodžius, kurie skaudina, galite būti tikri, kad jumyse yra kažkas, ką Jis nori skaudinti, kol tas ‘kažkas’ mirs.“ (Oswald Chambers, My Utmost for His Highest (Uhrichsville, OH: Barbour & Company, Inc., 1963), p. 271)

6. Kaip suprantate pateiktą citatą ir Rašto eilutę? Koks buvo jūsų su skausmu ir apvalymo procesu susijęs patyrimas?

7. Perskaitykite Jer 9, 7–16. Dievas klausia, kaip už tai nebausti Judo ir Jeruzalės (Jer 9, 7). Kokias dvi priežastis Dievas tam pateikia? (Jer 9, 13–14). Kaip tai bus daroma? (Jer 9, 15–16).

Bausmė apėmė drastiškus veiksmus. Galbūt yra trys priežastys, kodėl baudimas gali priminti išmėginimą. Pirma, mes patiriame skausmą, nes Dievas leidžia aplinkybėms atkreipti mūsų dėmesį į nuodėmes. Kiek anksčiau Jeremijas rašė: „Dumplės šniokščia, šviną suryja ugnis. Veltui valytojas valė; nedorieji nebuvo atskirti“ (Jer 6, 29). Taigi norint atkreipti mūsų dėmesį, kartais reikia imtis drastiškų priemonių. Antra, mes patiriame kančią, kai jaučiame liūdesį dėl nuodėmės, kurią dabar aiškiai matome. Trečia, mes patiriame nusivylimą, kai stengiamės gyventi kitaip. Gali būti gana nepatogu ir sunku pasirinkti atsisakyti tų dalykų, kurie buvo dalis mūsų.

Pagalvokite apie nuodėmes, su kuriomis kovojate. Jei Dievas šiandien jus tobulintų ir išbandytų, kaip Jis tai galėtų padaryti? Ko galėtumėte imtis dabar, kad išspręstumėte šią problemą prieš Dievui imantis drastiškų priemonių jūsų atžvilgiu, kaip Jis tai darė Izraelio atveju?

V. SUBRANDINANTYS IŠMĖGINIMAI

„Taip pat dėl nepaprastų apreiškimų. Taigi, kad neišpuikčiau, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir neišpuikčiau“ (2 Kor 12, 7).

Nukirtimas skiriasi nuo genėjimo. Mes nukertame arba nupjauname augalus, kurių nebenorime; genime augalus norėdami, kad jie duotų daugiau vaisių. Tačiau abu procesai yra susiję su aštriu peiliu arba žirklėmis. Iš tiesų, genint nukerpamos augalo dalys, o tai pradedantiesiems sodininkams gali atrodyti kaip augalo naikinimas. Dvasiniame kontekste Briusas Vilkinsonas rašo: „Ar meldžiate nepaprastų Dievo palaiminimų, kad Jis padarytų jus panašesnius į savo Sūnų? Jei taip, prašote žirklių.“ (Bruce Wilkinson, Secrets of the Vine (Sisters, OR: Multnomah Publishers, Inc., 2001), p. 60)

Žmonės domėjosi, ką Paulius iš tikrųjų turėjo omenyje rašydamas – „dyglys kūne“ (2 Kor 12, 7). Taip gali būti nusakyti Pauliaus nuolatinių priešų išpuoliai ar kalbos sutrikimas. Atrodo, kad „dyglys“ iš tikrųjų buvo susijęs su jo regėjimu. (žr. Ellen G. White Comments, The SDA Bible Commentary. 6 t., p. 1107) Stebina tai, kad Paulius tikėjo, jog „dyglys“ jam buvo „duotas“.

8. Kaip manote, ką Paulius turėjo omenyje sakydamas „duotas“? Kas jam jį davė? Kaip Dievas galėjo dyglį panaudoti Pauliaus naudai?

Atkreipkite dėmesį, kad Pauliaus dyglio tikslas buvo neabejotinas: „kad neišpuikčiau“ (2 Kor 12, 7). Ne dėl konkrečios jo padarytos nuodėmės, bet dėl ​​to, kad jis nenusidėtų ateityje. Paulius pripažino, kad iš prigimties jis turi silpnybę nuodėmei ir kad šis „dyglys“ gali nuo jos apsaugoti.

9. Perskaitykite 2 Kor 12, 7–10. Kaip Paulius elgėsi su savo dygliu? Ar manote, kad Pauliaus silpnumas jam turėjo kitokios dvasinės naudos? Kaip Pauliaus atsakymas gali padėti jums priimti „dyglius“, kuriuos jums gali tekti pakelti?

Kuo Dievo mintys jūsų dvasiniam tobulėjimui gali labai skirtis nuo jūsiškių? Pagalvokite apie savo gyvenimo sritis, kuriose turite brandinti daugiau teisumo vaisių. Kokių dvasinių savybių norėtumėte paprašyti, kad Dievas ugdytų jumyse „genėjimu“?

Tolesniam tyrinėjimui: E. G. White, „Effectual Prayer“, „Signs of the Times“, lapkričio 18, 1903; E. G. White Comments, „The SDA Bible Commentary“, 4 t., 1182 p.; „My Life Today“, 92 p.

„Tas, kuris skaito žmonių širdis, pažįsta juos geriau negu jie patys save. Jis mato, kad kai kurie turi gebėjimų ir yra imlūs, ir visa tai, nukreipus teisinga linkme, gali būti panaudota Jo darbo pažangai. Savo įžvalgumu Dievas padaro taip, kad jie susiduria su besikeičiančiomis aplinkybėmis ir patenka į įvairias situacijas, antraip negalėtų pamatyti savo charakterio trūkumų, apie kuriuos anksčiau nieko nežinojo. Viešpats suteikia jiems galimybę ištaisyti trūkumus ir tapti tinkamais Jo tarnystei. Norėdamas, kad jie taptų tyri, Jis dažnai leidžia skausmo liepsnoms juos paliesti.“ (E. Vait, Gydymo tarnystė, p. 346)

Klausimai aptarimui:

1. Tikrai gali būti sunku, kol mes pjauname savo nuodėmės padarinius. „Ar aš kada nors susitaikysiu su Dievu?“, – klausiame. Kokie Dievo pažadai gali mus paskatinti ištverti tokiu laiku ir nepasiduoti? (Žiūrėkite, ką Paulius rašė vėliau Rom 5, 111.) Ką galėtumėte pasakyti žmogui, kuris to klausia?

2. Ką E. Vait turėjo omeny – „Savo įžvalgumu“? Kaip Jo įžvalgumas veikia? Kaip žinoti, kada kažkas vyksta Dievo įžvalgumo dėka? Kokie Dievo „įžvalgumo“ darbai privedė prie išbandymų jūsų pačių gyvenime? Klasėje aptarkite, ko tuo metu išmokote. Kaip galėtumėte padėti kitam, kuriam įdomu, ar koks nors įvykis tikrai nulemtas Jo „įžvalgumo“?

3. Jei pažįstate asmenį, kuris šiuo metu patiria išmėginimą, ar svarbu tai, kas jį nulėmė? Tai yra, kaip turėtumėte reaguoti į šį asmenį ir jo kentėjimus, nepaisant to, kas juos sukėlė?

4. Jaunas krikščionis Pietų Amerikoje išgyveno sunkų išbandymą. Kai pastarasis baigėsi, jaunuolis persikėlė į Europą ir vėliau komentavo: „Palikau savo lavoną Pietų Amerikoje“. Ką tai reiškia? Kodėl mes visi tam tikra prasme turime kažkur palikti savo lavoną? Kokį vaidmenį šiame procese atlieka išmėginimai?

5. Klasėje suplanuokite išvyką į ligoninę ar kur nors, kur galėtumėte padėti, paguosti ir nudžiuginti tuos, kurie dėl kažkokių tai priežasčių patiria išmėginimą.