Dešimta tema
Rugpjūčio 27–rugsėjo 2 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ez 24, 15–27; Iš 32, 1–14; Mt 5, 43–48; 1 Pt 2, 18–25; Ps 62, 2–9.
Įsimintina eilutė: „Palaiminti romieji; jie paveldės žemę.“ (Mt 5, 5)
Žodis „romus“ nevartojamas dažnai, išskyrus galbūt skaitant apie Mozę ar tyrinėjant palaiminimus. Nesunku suprasti, kodėl. Romumas apibrėžiamas kaip „skriaudos ištvėrimas kantriai ir be pasipiktinimo“. Nestebina tai, kad apie jį mažai girdime; vargu ar šiandienos kultūroje tai gerbtinas bruožas. Kartais Rašte šis žodis verčiamas – „nuolankus“. Vėlgi, nuolankumas nėra tas charakterio bruožas, kurį daugelis kultūrų laiko pageidaujamu.
Tačiau nuolankumas, skriaudos ištvėrimas kantriai ir be pasipiktinimo, yra viena iš stipriausių Jėzaus ir Jo sekėjų savybių. Ir vis dėlto nuolankumas nėra pats tikslas – dvasios romumas gali būti galingas ginklas tų, kurie patiria skausmą ir kančią. Iš tiesų išmėginimai yra puiki vieta mokytis širdies romumo, nes savo romumu galime būti galingi Dievo liudytojai.
Savaitės santrumpa: Koks yra kentėjimo ir romumo santykis? Kaip mes galime savo romumu liudyti kitiems? Kaip romumas gali būti krikščionio stiprybė, o ne silpnybė?
I. LAUŽOMA DUONA IR IŠLIETAS VYNAS
1. Osvaldas Čeimbersas (Oswald Chambers) yra pasakęs, kad kitiems turime tapti „laužoma duona ir išlietu vynu“. Kaip manote, ką jis tuo norėjo pasakyti?
Visame Rašte yra pavyzdžių, kai žmonės buvo „palaužti“, kad tarnautų kitiems. Mozė buvo pašauktas ištverti nesibaigiančias paskalas ir kritiką, kai jis vedė tautą į Pažadėtą kraštą. Juozapas buvo pašauktas į kelionę, apimančią išdavystę ir įkalinimą, kai jam buvo pavestos tarno pareigos Egipte. Kiekvienu atveju per tokias aplinkybes Dievas leido, kad Jo žmonių gyvenimas parodytų Jo malonę ir rūpestingumą ne tik jiems patiems, bet ir kitiems. Dievas gali panaudoti ir mus. Tokiomis aplinkybėmis lengva supykti ar įsižeisti. Tačiau, kaip prieš tai tyrinėjome, romumas yra Dievo duotas gebėjimas ištverti tokius dalykus kantriai ir be pasipiktinimo.
2. Perskaitykite Ez 24, 15–27. Kas čia vyko? Kodėl Ezechieliui teko tai ištverti?
Ez 24, 24 Dievas sako: „Taip Ezechielis bus jums ženklas: visa, ką jis darė, ir jūs darysite. Kai tai įvyks, žinosite, kad Aš esu Viešpats DIEVAS“. Ezechielio pavyzdžiu Izraelio tauta įsitikins tiesa, susijusia su tuo, kas yra Dievas, Aukščiausiasis Viešpats, ir jie suvoks šią tiesą, patyrę išsipildžiusią pranašystę, kurią Ezechielio gyvenimas simbolizavo, ir susidūrę su kentėjimais, kuriuos jis patyrė. Kas žino, kiek žmonių per mus išvys Viešpatį DIEVĄ dėl mūsų kentėjimų?
Anksčiau ar vėliau pats gyvenimas mus visus palaužia. Koks yra jūsų su tuo susijęs patyrimas? Ko pasimokėte? Kaip Viešpats gali panaudoti jūsų palūžusią sielą, kad padėtų kitiems?
II. UŽTARIMAS DĖL MALONĖS
3. Perskaitykite Iš 32, 1–14. Kokį vaidmenį čia atliko Mozė?
Po to, kai žmonės pradėjo garbinti aukso veršį, Dievas nusprendė, kad jie nuėjo per toli ir paskelbė, jog Jis sunaikins juos ir padarys didelę tautą iš Mozės. Bet, užuot priėmęs Dievo pasiūlymą, Mozė meldė, kad Dievas parodytų malonę savo tautai, ir Dievas atleido.
Iš 32, 1–14 iškeliami du svarbūs klausimai. Pirma, Dievo pasiūlymas sunaikinti maištautojus ir palaiminti Mozę buvo jam išmėginimas. Dievas norėjo, kad Mozė parodytų, kaip jis atjautė šiuos beviltiškai nepaklusnius žmones. Ir Mozė išlaikė išmėginimą. Kaip ir Jėzus jis meldė nusidėjėliams gailestingumo. Tai atskleidžia kai ką labai įdomaus – kartais Dievas gali leisti mums susidurti su priešprieša; Jis gali leisti mums būti išmėgintiems, kad Jis, mes ir stebinti visata pamatytų, kiek atjaučiame paklydusius.
4. Dėl kokių priežasčių Mozė prašė Viešpaties nesunaikinti Izraelio?
Antra, ši ištrauka parodo, kad priešinimasis ir nepaklusnumas yra raginimas atskleisti malonę. Malonės reikia tada, kai žmonės jos mažiausiai nusipelno. Tačiau, kai jie jos mažiausiai nusipelno, tuo metu mes mažiausiai norime ją siūlyti. Bet kai Mozės sesuo Mirjama jį kritikavo, jis šaukėsi Viešpaties, kad Jis išgydytų ją nuo raupsų (Sk 12). Kai Dievas supyko ant Koracho ir jo sekėjų ir pagrasino juos visus sunaikinti, Mozė puolė kniūbsčias melsti už jų gyvybę. Kitą dieną, kai Izraelis murmėjo prieš Mozę dėl maištautojų mirties, o Dievas vėl grasino juos visus sunaikinti, Mozė parpuolė kniūbsčias ir paragino Aaroną greitai atlikti permaldavimą už juos visus (Sk 16). Savo romumu ir nesavanaudiškumu, mėginamas Mozė siekė malonės tiems, kurie tikrai jos nenusipelnė.
Pagalvokite apie aplinkinius, kurie, jūsų nuomone, yra mažiausiai nusipelnę malonės. Kaip jūs romumu ir nesavanaudišku nuolankumu galite apreikšti jiems Dievo malonę?
III. MEILĖ TIEMS, KURIE MUMS KENKIA
Kažkas pasakė: „Mylėti savo priešus nereiškia, kad mes turime mylėti purvą, kuriame užkastas perlas; veikiau tai reiškia, kad mes turime mylėti purve glūdintį perlą… Dievas mus myli ne todėl, kad mes iš prigimties esame verti meilės. Mes tampame mylimi todėl, kad Jis mus myli“.
5. Žiūrėdami į savo „priešus“, ką paprastai matote – perlą ar jį supantį purvą?
6. Perskaitykite Mt 5, 43–48. Jėzus moko mylėti ir melstis už priešus. Kokį pavyzdį iš gamtos mums duoda Jėzus, kuris padeda suprasti, kodėl turėtume mylėti savo priešus? Ko Jis mus moko?
Mt 5, 45 Jėzus naudoja savo dangiškojo Tėvo pavyzdį, kad parodytų, kaip turėtume elgtis su tais, kurie mums pakenkė, dėl kurių mes galbūt patekome į pačius baisiausius išmėginimus. Jėzus sako, kad Jo Tėvas siunčia lietaus palaiminimą ir teisiesiems, ir neteisiesiems. Jei Dievas siunčia lietų ant neteisiųjų, kaip tada turėtume elgtis su jais?
Jėzus nemoko, kad visada turėtume jausti šiltus, neapibrėžtus jausmus kiekvienam, kuris mums kelia problemų, nors tai įmanoma. Iš esmės meilė priešams reiškia ne jausmą jiems, o konkretų elgesį jų atžvilgiu, kuris atskleidžia rūpestingumą ir atidumą.
Jėzus šią ištrauką užbaigia eilute, kuri dažnai sukelia daug diskusijų: „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). Tačiau reikšmė labai aiški kontekste: tie žmonės, kurie nori būti tokie tobuli, koks yra Dievas, turi rodyti meilę savo priešams, kaip Dievas rodo savo meilę. Būti tobulam Dievo akyse reiškia mylėti mums priešiškus žmones; ir tam reikia romumo, kurį gali suteikti tik Dievas.
Atsižvelgdami į mūsų romumo apibrėžimą („skriaudos ištvėrimas kantriai ir be pasipiktinimo“), išvardykite būtinus pokyčius, kad Viešpats suteiktų jums tokį romumą, jog jūsų nusistatymas „priešų“ atžvilgiu būtų deramas.
IV. NEPRAVERTA BURNA
Pats galingiausias romumo išmėginimo metu pavyzdys yra Jėzus. Kai Jis pasakė: „mokykitės iš Manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29), Jis turėjo omenyje tai, ką mums tikriausiai sunku įsivaizduoti.
7. Perskaitykite 1 Pt 2, 18–25. Petras vergams pateikė keletą nuostabių patarimų. Jis aprašo, kaip Jėzus reagavo į neteisingą ir skausmingą elgesį, ir siūlo jiems paliktą „pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis“ (1 Pt 2, 21). Kokių romumo ir nuolankumo principų išmėginimų metu galime pasimokyti iš Jėzaus pavyzdžio, kurį čia minėjo Petras?
Baisu, kai kažkas elgiasi su kitu neteisingai. Ir labai skaudu, kai taip elgiamasi su mumis. Kadangi paprastai turime stiprų teisingumo pojūtį, kai pasireiškia neteisybė, mūsų instinktai – „sutvarkyti reikalus“, įvykdant tai, kas, mūsų manymu, yra teisinga net vadovaujantis pateisinamu pykčiu.
Taip gyventi nelengva. Galbūt tai neįmanoma, jei nepripažįstame vienos esminės tiesos – kad visomis neteisingomis aplinkybėmis turime tikėti, jog mūsų dangiškasis Tėvas viešpatauja ir kad Jis įsiterps vardan mūsų pagal Jo valią. Tai taip pat reiškia, kad turime priimti tikimybę, jog, kaip ir Jėzus, ne visada galime būti išgelbėti nuo neteisybės. Tačiau visada turime atminti, kad mūsų Tėvas danguje vis dar yra su mumis ir viešpatauja.
Petro patarimas, paimtas iš Jėzaus gyvenimo, stebina, nes atrodo, kad tylėjimas neteisybės ir kentėjimo akivaizdoje yra geresnis Dievo šlovės liudijimas nei „žmonių sutvarkymas“. Apklausiamas Kajafo ir Piloto, Jėzus galėjo pasakyti daug, kad ištaisytų padėtį ir pasiteisintų, bet to nepadarė. Jo tylėjimas buvo Jo romumo liudijimas.
Kaip elgėtės, kai su jumis buvo elgiamasi nesąžiningai? Kaip galite geriau pritaikyti kai kuriuos šiandien čia pateiktus principus savo gyvenime?
V. MŪSŲ UOLA IR UŽUOVĖJA
Itin dažnai patys išdidžiausi, arogantiškiausi ir įžūliausi yra tie, kurie kenčia nuo žemos savivertės. Jų arogancija ir puikybė – ir visiška romumo ar nuolankumo stoka – tėra priedanga, galbūt net nesąmoninga, kažkokiam vidiniam trūkumui. Jiems reikia to, ko reikia mums visiems – saugumo, vertingumo, priėmimo jausmo, ypač sielvarto ir kentėjimų metu. Minėtus poreikius galime patenkinti tik su Viešpačiu. Trumpai tariant, romumas ir nuolankumas toli gražu neparodo silpnumo, bet dažnai yra galingiausia Uoloje įsitvirtinusios sielos apraiška.
8. Perskaitykite Ps 62, 2–9. Koks šios psalmės kontekstas? Ką pabrėžia Dovydas? Kokių dvasinių principų galite pasimokyti iš to, ką jis sako? Svarbiausia, kaip išmokti pritaikyti šiuos principus savo gyvenime?
„Be priežasties žmonės taps mūsų priešais. Dievo tautos motyvus neteisingai interpretuos ne tik pasaulis, bet ir jų pačių broliai. Viešpaties tarnai atsidurs sudėtingose vietose. Iš kurmiarausio bus padarytas kalnas pateisinant žmones, einančius savanaudiškumo, neteisumo keliu. […] Šie žmonės bus klaidinančiai aprengiami tamsiais nesąžiningumo rūbais, nes nuo jų nepriklausančios aplinkybės padarė jų darbą gluminantį. Jie bus vadinami žmonėmis, kuriais negalima pasitikėti. Ir tai darys bažnyčios nariai. Dievo tarnai turi apsišarvuoti Kristaus nusistatymu. Jiems nedera tikėtis, kad jie išvengs įžeidimų ir klaidingų nuomonių. Jie bus vadinami entuziastais ir fanatikais. Tačiau tegul jie nenusimina. Dievo apvaizdos vairas yra Jo rankose, vedančiose Jo darbą Jo vardo šlovei. (E. Vait, „The Upward Look“, p.177)
Kiek esate atsparus kitų priekaištams ir kandžioms pastaboms? Greičiausia ne itin, ar ne? Kaip galite laikytis Viešpaties ir savo savivertės jausmą įtvirtinti Tame, kuris jus taip myli, kad mirė už jūsų nuodėmes, ir taip apsisaugoti nuo aplinkinių nepagarbos?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Gydymo tarnystė, 333–335 p.; Su meile iš Dangaus, 2011, p. 268–283; „Evangelism“, p. 630.
„Sunkumai, su kuriais susiduriame, gali tapti kur kas lengvesni dėl Kristuje slypinčio romumo. Jei būsime nuolankūs, kaip mūsų Mokytojas, pakilsime virš nepagarbos, piktų žodžių, apmaudo, kuriuos patiriame kasdien, ir jie nemes tamsaus šešėlio ant mūsų dvasios. Apie krikščionio kilnumą geriausiai liudija jo savitvarda. Tas, kuris patirdamas smurtą ar žiaurumą nelieka ramus ir pasitikintis, atima iš Dievo teisę pareikšti jame savo tobulą charakterį. Širdies nuolankumas – tai jėga, atnešanti Kristaus sekėjams pergalę; ji ženklina jų ryšį su aukštybėmis“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 272)
Klausimai aptarimui:
1. Kaip nuolankumas leidžia mums pakilti virš nuoskaudų ir susierzinimų? Kaip manote, kokia yra svarbiausia nuolankumo savybė, leidžianti tai padaryti?
2. Kaip jūsų pačių kultūroje vertinamos romumo ir nuolankumo savybės? Ar jos gerbiamos, ar niekinamos? Su kokiu spaudimu susiduriate savo kultūroje, kuris prieštarauja šių savybių ugdymui?
3. Ar tarp šiandien gyvenančiųjų yra kokių nors puikių romumo ir nuolankumo pavyzdžių? Jei taip, kas jie, kaip jie išreiškė šias savybes ir ko galite iš jų pasimokyti?
4. Kodėl itin dažnai romumas ir nuolankumas tapatinamas su silpnumu?
5. Tyrinėjome, kad Dovydas ieškojo Viešpaties kaip užuovėjos. Bet kaip tai daroma? Kaip ši užuovėja visada pasireiškia? Kitaip tariant, kaip mes, kaip bažnyčia, galime būti užuovėja tiems, kuriems jos reikia? Kokią užuovėją teikia jūsų vietinė bendruomenė? Ką galite padaryti, kad ji taptų užuovėja tiems, kuriems jos reikia?