KOVOJIMAS IŠ VISŲ JĖGŲ

Šešta tema
Liepos 30–rugpjūčio 5 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 16, 5–15; Kol 1, 28–29; 1 Pt 1, 13; Mt 5, 29; Pr 32.

Įsimintina eilutė: „To dėlei ir vargstu, grumdamasis Jo suteikta jėga, galingai veikiančia manyje.“ (Kol 1, 29)

Vyras ir moteris kartu dalyvavo pokalbių laidoje. Abu patyrė vaiko nužudymą. Moters sūnus buvo nužudytas prieš 20 metų, jos pyktis ir kartėlis buvo kaip niekad dideli. Vyras buvo visiškai kitoks. Prieš kelerius metus teroristai nužudė jo dukterį. Jis kalbėjo apie atleidimą žudikams ir apie tai, kaip Dievas pakeitė jo nusistatymą. Kad ir koks baisus būtų skausmas, šis žmogus tapo pavyzdžiu, kaip Dievas gali atnešti išgydymą į tamsiausias mūsų gyvenimo akimirkas.

Kaip du žmonės gali taip skirtingai reaguoti? Kaip krikščionio gyvenime įvyksta dvasiniai pokyčiai, leidžiantys jam subręsti per gyvenimo išmėginimus, o ne būti visiškai jų sugniuždytam?

Savaitės santrumpa: Koks yra mūsų valios vaidmuo kovoje su savimi ir nuodėme? Kaip galime išvengti klaidos, leisdami mūsų jausmams nulemti priimamus sprendimus? Kodėl mes turime ištverti ir nepasiduoti, kol esame mėginami?

I. TIESOS DVASIA

Ar kada nors meldėtės: „Prašau, Dieve, padaryk mane gerą!“ – bet atrodo, kad mažai kas pasikeičia? Kaip įmanoma, kad meldžiant, jog Dievo galia, veikianti mumyse, darbuotųsi, bet atrodo, kad mūsų gyvenimas išlieka toks pat? Mes žinome, kad Dievas turi neribotus antgamtinius išteklius, kuriuos Jis noriai ir laisvai mums siūlo. Mes tikrai norime visu tuo pasinaudoti ir vis dėlto atrodo, kad mūsų gyvenimas nesikeičia taip, kad atitiktų tai, ką siūlo Dievas.

Kodėl? Viena priežastis yra nerimą keliančiai paprasta – nors Dvasia turi neribotą galią mus pakeisti, mūsų pačių apsisprendimu įmanoma apriboti tai, ką gali padaryti Dievas.

1. Perskaitykite Jn 16, 5–15. Čia Jėzus Šventąją Dvasią vadina Tiesos Dvasia (Jn 16, 13). Ką tai reiškia, ką Šventoji Dvasia daro dėl mūsų?

Nors Šventoji Dvasia gali mums apreikšti su mūsų nuodėmingumu susijusią tiesą, Ji negali priversti mūsų atgailauti. Ji taip pat gali parodyti mums didžiausią su Dievu susijusią tiesą, bet negali priversti mus šia tiesa tikėti ar jai paklusti. Jei Dievas mus priverstų nors menkiausiais būdais, mes prarastume laisvą valią, o šėtonas apkaltintų Dievą manipuliuojant mūsų protu ir širdimi ir taip galėtų apkaltinti Dievą apgaule didžiojoje kovoje. Kai danguje prasidėjo didžioji kova, mūsų Tėvas neprivertė nei šėtono, nei kažkurio kito angelo tikėti, kad Jis geras ir teisingas, nei privertė angelus atgailauti. O Edeno sode, kai statymai vėl buvo itin dideli, Dievas labai aiškiai pasakė su medžiu sodo viduryje susijusią tiesą, tačiau netrukdė Ievai ir Adomui pasinaudoti laisva valia nepaklusti. Šiandien Dievas su mumis elgiasi taip pat. Taigi Dvasia apreiškia su Dievu ir nuodėme susijusią tiesą, o tada sako: „Ką tu dabar darysi, atsižvelgdamas į tai, kas tau apreikšta?“

Taip pat yra ir tuomet, kai esame mėginami. Kartais esame išmėginami būtent todėl, kad nepaklusome ar neatgailaujame už savo nuodėmes. Kad mūsų Tėvas darbuotųsi tokiais atvejais, mes turime sąmoningai apsispręsti atverti atgailos ir paklusnumo duris, kad Dievo galia ateitų ir pakeistų mus.

Dėl ko jus neseniai patikino „Tiesos Dvasia“? Ar klausote Jos balso? Svarbiausia, kokius sprendimus darote laisva valia?

II. DIEVIŠKUMO – ŽMOGIŠKUMO DERINYS

Koks jūsų didžiausias pasiekimas? Tikėtina, kad ir ką pasiekėte, to nepadarėte tiesiog ryte išlipę iš lovos. Jei norime šiame gyvenime ko nors pasiekti, tam reikia laiko ir pastangų. Mokinystės su Kristumi atveju taip pat.

2. Perskaitykite Kol 1, 28–29. Nors Paulius kalba apie jame veikiantį Dievą, kaip jis parodo, kad būtinos ir žmogiškos pastangos? Taip pat žr. Įst 4, 4; Lk 13, 24; 1 Kor 9, 25; Hbr 12, 4.

Kol 1, 29 yra labai įdomi įžvalga, kaip Paulius mato savo santykį su Dievu šiame darbe. Jis sako, kad grumiasi, bet Dievo suteikta jėga.

Žodis „vargstu“ reiškia triūsą iki išsekimo. Šį žodį ypač vartojo besitreniruojantys sportininkai. Tolesnis žodis „grumdamasis“ kai kuriose kalbose gali reikšti kentėjimą. Taigi nusakomas sportininkas, kuris stengiasi nugalėti. Bet tada Paulius priduria, nes jis grumiasi ne su viskuo, ką turi, o su viskuo, ką Dievas jam davė. Taigi belieka padaryti paprastą išvadą, susijusią su Pauliaus tarnyste – tai buvo tarnystė, atliekama didelėmis asmeninėmis pastangomis ir drausme, bet atliekama Dievo jėga. Šis santykis veikia lygiai taip pat, kai mes siekiame ugdytis Kristaus charakterį.

Tai svarbu atminti, nes gyvename pasaulyje, kuriame norime vis daugiau ir daugiau, įdėdami vis mažiau pastangų. Ši idėja įsiskverbė ir į krikščionybę. Kai kurie evangelistai žada, kad jei tik tikėsite, Šventoji Dvasia nusileis ant jūsų nuostabia antgamtine galia ir padarys didelius stebuklus. Bet tai gali būti pavojinga dalinė tiesa, nes žmonės gali padaryti išvadą, kad mums tereikia palaukti, kol ateis Dievo galia, mums tiesiog patogiai sėdint!

Koks yra jūsų su Pauliaus minėtomis grumtynėmis susijęs patyrimas? Ką Dievas jums įdėjo į širdį, su kuo jūs grumiatės? Kaip išmokti pasiduoti Dievo valiai?

III. DRAUSMĖS IŠUGDYTA VALIA

Vienas didžiausių mūsų valios priešų yra mūsų pačių jausmai. Gyvename kultūroje, kupinoje nuotraukų ir muzikos, kurios gali tiesiogiai veikti mūsų pojūčius ir sukelti mūsų emocijas – pyktį, baimę ar geismą – mums to nesuvokiant. Dažnai galvojame: „Ko norėčiau vakarienei?“, „Ką norėčiau šiandien veikti?“, „Ar jausiuosi gerai pirkdamas šią prekę?“ Taigi jausmai buvo glaudžiai įtraukti į mūsų sprendimų priėmimą. Jausmai nebūtinai yra blogai, bet tai, kaip aš jaučiuosi dėl kažko, gali turėti mažai ką bendra su tuo, kas teisinga ar naudinga. Iš tiesų mūsų jausmai gali mus apgauti („Širdis už viską vylingesnė“ [Jer 17, 9]) ir gali iškreipti tikrovę, priversti mus priimti nevykusius sprendimus, dėl kurių patenkame į mūsų pačių nulemtus išmėginimus.

3. Kokių žinote Rašto pavyzdžių, kada žmonės apsisprendė remdamiesi jausmais, o ne Dievo Žodžiu? Kokie buvo padariniai? žr., pvz, Pr 3, 6; 2 Sam 11, 2–4; Gal 2, 11–12.

4. Perskaitykite 1 Pt 1, 13. Kas rūpėjo Petrui ir ką jis norėjo, kad jo laiško skaitytojai iš tikrųjų darytų?

Petras suprato, kad protas yra mūsų kūno vairas. Nevaldydami proto būsime pavaldūs bet kokiems jausmams.

Įsivaizduokite, kad einate siauru keliu į Ganytojo namus. Pakeliui yra daugybė takų, vedančių skirtingomis kryptimis. Kai kurie iš jų veda į tokias vietas, kuriose nenorėtume apsilankyti. Kiti atrodo viliojančiai; jie apeliuoja į mūsų jausmus, emocijas, norus. Tačiau pasirinkę kurį nors iš jų, išsuktume iš teisingo kelio ir eitume tokiu taku, iš kurio gali būti nepaprastai sunku pasitraukti.

Su kokiais svarbiais sprendimais susiduriate? Nuoširdžiai paklauskite savęs: „Kaip man žinoti, ar savo sprendimus grindžiu jausmais, emocijomis, norais, o ne Dievo Žodžiu?“

IV. KRAŠTUTINIS PASIŠVENTIMAS

„Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą“ (Mt 5, 29).

5. Apsvarstykite pateiktus Jėzaus žodžius. Ar pavadintumėte Jo žodžius kraštutiniais? Jei taip, kodėl?

Kraštutiniai darbai būtini ne todėl, kad Dievas apsunkino krikščionių gyvenimą, bet todėl, kad mes ir mūsų kultūra labai nutolome nuo Dievo plano mums. Žmonės dažnai susivokia ir klausia savęs: „Kaip aš galėjau taip nutolti nuo Dievo? Atsakymas visada tas pats: po vieną mažą žingsnelį.

Perskaitykite Mt 5, 29–30. Jėzus kalba seksualinės nuodėmės kontekste. Tačiau esminiai principai taikytini ir kovojant su kita nuodėme. Iš tikrųjų šie principai gali būti taikomi mūsų augimui Kristuje apskritai.

6. Kokia esminė Jėzaus mintis mums užrašyta Mt 5, 29–30? Ar tikrai esame pašaukti save žaloti?

Jėzus neragina mūsų fiziškai žalotis – visai ne! Veikiau Jis ragina mus valdyti savo protą, taigi ir savo kūną, nesvarbu, kokia kaina. Atkreipkite dėmesį, kad nepasakyta, jog turėtume melstis ir kad Dievas akimirksniu pašalins nuodėmingus polinkius iš mūsų gyvenimo. Kartais Dievas gali maloningai tai padaryti už mus, tačiau dažnai Jis ragina mus radikaliai pasišvęsti ir kažko išsižadėti arba pradėti daryti tai, ko mums visai nesinori. Tai gali būti itin didelis išmėginimas! Kuo dažniau priimsime deramus sprendimus, tuo stipresni tapsime ir tuo silpnesnė bus pagundos galia mūsų gyvenimui.

Dievas kartais naudoja išmėginimus, kad atkreiptų mūsų dėmesį, kai aplink mus itin daug triukšmingų trukdžių. Mėginami mes suprantame, kaip nutolome nuo Dievo. Išmėginimas gali būti Dievo raginimas priimti kraštutinį sprendimą grįžti prie mūsų Tėvo plano.

V. POREIKIS IŠTVERTI

7. Perskaitykite pasakojimą apie Jokūbo imtynes su Dievu (Pr 32, 23–32). Ką šis pasakojimas mums sako apie ištvermę, net ir esant dideliam nusivylimui? (Prieš atsakydami atsižvelkite į visą Jokūbo aplinkybių kontekstą.)

Mes galime žinoti, kas yra teisinga, ir naudotis valia darydami tai, kas teisinga; bet kai patiriame spaudimą, gali būti labai sunku laikytis Dievo ir Jo pažadų. Taip yra todėl, kad esame silpni ir baikštūs. Todėl viena iš svarbių krikščionio stiprybių yra ištvermė, sugebėjimas kovoti, nepaisant to, kad norisi pasiduoti.

Vienas didžiausių ištvermės pavyzdžių Rašte yra Jokūbas. Prieš daugelį metų Jokūbas apgavo savo brolį Ezavą ir tėvą, kad šis jam suteiktų pirmagimio teisę (Pr 27), ir nuo to laiko jis bėgo bijodamas, kad Ezavas jį nužudys. Nors sapne apie dangų siekiančius laiptus jam buvo duoti nuostabūs Dievo vedimo ir palaiminimo pažadai (Pr 28), jis vis tiek bijojo. Jokūbas itin troško Dievo patikinimo, kad jis priimtinas ir kad prieš daugelį metų jam duoti pažadai vis dar galiojo. Jam imantis su angelu, kuris iš tikrųjų buvo Jėzus, Jokūbui išniro šlaunis. Nuo tos akimirkos buvo nebeįmanoma imtis, nes skausmas būtų buvęs pernelyg sekinantis. Turėjo būti subtilus perėjimas nuo imtynių prie įsikabinimo. Jokūbas laikėsi Jėzaus patirdamas nepakeliamą skausmą, kol nesulaukė patikinimo dėl jo palaiminimo. Taigi Jėzus jam sakė: „Paleisk Mane, nes jau aušta“ (Pr 32, 27).

Jokūbas sulaukė palaiminimo, nes jis ištvėrė skausmą. Taip yra ir mūsų atveju. Dievas taip pat gali „išnarinti mūsų šlaunį“ ir tada paraginti mus laikytis Jo net per skausmą. Iš tiesų Dievas leido skausmingiems randams išlikti – sutikęs brolį Jokūbas vis dar šlubavo. Iš išorės tai buvo silpnumas, bet Jokūbui tai buvo jo stiprybės ženklas.

Kokius praktinius sprendimus (susijusius su draugais, gyvensena, skaitoma medžiaga, sveikatos įpročiais, dvasiniu gyvenimu) galite priimti, kurie padės jums geriau ištverti su Viešpačiu neviltyje ir gundymuose?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p.152–158; Kelias pas Kristų, p. 41–46 .

„Ši valia, kuri yra itin svarbus žmogaus charakterio veiksnys, po nuopuolio pateko šėtono valdžion; ir nuo to laiko jis darbuojasi žmoguje, kad šis norėtų ir elgtųsi savo malonumui, bet visiškai žmogaus pražūčiai ir kančiai.“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 5 t., p. 515)

„Norėdamas gauti Dievo pagalbą žmogus privalo suvokti savo silpnumą ir ydas, jis turi atkakliai siekti tos didžiosios permainos savyje, panaudodamas visas savo proto ir dvasios galias, nuoširdžiai melsdamasis. Reikia atsikratyti blogų įpročių ir papročių, ryžtingomis pastangomis ištaisyti šias klaidas ir paklusti teisingiems principams, kad pergalingai laimėtum. Daugelis gali niekada nepasiekti tos padėties, kurią galėtų užimti, kadangi jie laukia, kad Dievas padarytų už juos tai, ką Dievo jiems suteiktų gebėjimų dėka gali atlikti patys. Visi, kurie yra apdovanoti tokiomis savybėmis, turi būti ugdomi griežtos proto ir jausmų drausmės sąlygomis, o Dievas padės jiems sujungdamas dievišką galią su žmogaus pastangomis.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p.196)

Klausimai aptarimui:

1. Jūsų manymu, ar mes iš tikrųjų pripažįstame, kad mūsų valia „pateko šėtono valdžion“? Kaip, sutelkdami dėmesį į Jėzaus charakterį, galime geriau suprasti, kokie esame puolę ir kokia didelė Dievo malonė mums?

2. Perskaitykite pasakojimą apie Jėzų Getsemanėje (Mt 26, 36–42). Kokie paties Jėzaus jausmai ir troškimai buvo priešingi Dievo valiai? Ko galime pasimokyti iš šio pavyzdžio?

3. Klasėje aptarkite skirtingus dalykus jūsų kultūroje, kurie gali sugriauti mūsų apsaugą ir palikti mus labiau pažeidžiamus šėtono išpuoliams. Ką galime daryti, kad padėtume kitiems bažnyčios nariams suvokti šiuos pavojus ir padėti tiems, kurie jaučia pagalbos poreikį?

4. Ar pažįstate ką nors savo bažnyčioje, kuris joje nesilankė ganėtinai ilgą laiką, kuris galbūt ruošiasi pasiduoti ar jau yra pasidavęs? Ką galite padaryti kaip grupė, kad padrąsintumėte tokį žmogų, padėtumėte jam nenusigręžti nuo Jėzaus? Kaip praktiškai galite padėti?