MATYTI AUKSAKALIO VEIDĄ

Ketvirta tema
Liepos 16–22 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 5, 16; 1 Kor 4, 9; Ef 3, 10; Job 23, 1–10; Mt 25, 1–12; Dan 12, 1–10; Ef 4, 11–16.

Įsimintina eilutė: „Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į Jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas.“ (2 Kor 3, 18)

Eimi Karmaikl (Amy Carmichael) nusivežė vaikų grupę pas tradicinį auksakalį Indijoje. Žaizdro viduryje buvo išgaubta stogo čerpė. Ant čerpės buvo druskos, tamarindo vaisiaus ir trintų plytų mišinys. Į šį mišinį buvo pridėta aukso. Ugniai ryjant mišinį, auksas pasidarydavo grynesnis. Auksakalys išimdavo auksą žnyplėmis ir, jei jis nebuvo pakankamai grynas, jis jį vėl įdėdavo į ugnį, bet su nauju mišiniu. Kaskart auksą išimant ir įdedant atgal karštis būdavo padidindamas. Vaikai klausė: „Kaip žinoti, kada auksas yra išgrynintas? Jis atsakė: „Kai jame matau savo veidą.“ (Amy Carmichael, Learning of God (Fort Washington, PA: Christian Literature Crusade, 1989), p. 50)

Dievas siekia mus apvalyti, išgryninti kaip auksą, padaryti mus panašius į Jo atvaizdą. Tai stulbinantis tikslas, ir dar nuostabiau yra tai, kad į Kristų panašus charakteris mumyse susiformuoja tik patiriant išmėginimus.

Savaitės santrumpa: Kokį vaidmenį kentėjimai atlieka išgryninimo procesui? Kaip visa tai suprasti didžiosios kovos kontekste?

I. „PAGAL SAVO PAVEIKSLĄ“

„O kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių.“ (Rom 8, 29)

1. Pradžioje Dievas sukūrė mus pagal savo paveikslą (Pr 1, 27), bet pastarąjį sugadino nuodėmė. Kaip matome šio Dievo paveikslo menkėjimą žmonijoje?

Akivaizdu, mus visus sugadino nuodėmė (Rom 3, 10–19). Tačiau Dievas trokšta atkurti mus tokius, kokie turėjome būti iš pradžių. Čia dera mūsų šiandienos eilutė. Ji atskleidžia Dievo planą, kad tie, kurie paveda savo gyvenimą Šventajai Dvasiai, gali tapti panašūs „į Jo Sūnaus pavidalą“ (Rom 8, 29).

Bet yra ir kita pusė. „Žmonija turi atkartoti patį Dievo atvaizdą. Dievo garbė, Kristaus garbė tobulina Jo tautos charakterį.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 624)

2. Kaip suprasti, ką E. Vait mums sako pateiktoje ištraukoje? Taip pat žr. Jobo 1; Mt 5, 16; 1 Kor 4, 9; Ef 3, 10.

Krikščionys niekada neturėtų pamiršti esantys kosminės dramos viduryje. Didžioji kova tarp Kristaus ir šėtono vyksta aplink mus. Ši kova apima įvairias formas ir pasireiškia įvairiais būdais. Ir nors daug kas yra paslėpta, mes galime suprasti, kad būdami Kristaus sekėjai atliekame savo vaidmenį šioje dramoje ir galime teikti Kristui garbę savo gyvenimu.

Įsivaizduokite, kad esate didžiuliame lauke arba stadione. Vienoje pusėje sėdi dangiškos būtybės, ištikimos Viešpačiui; kitoje pusėje yra būtybės, puolusios su Liuciferiu. Jei jūsų gyvenimas per pastarąsias 24 valandas rutuliotųsi tame stadione, kuri pusė labiau džiaugtųsi? Ką jūsų atsakymas jums pasako apie jus pačius?

II. TIKĖJIMAS IŠMĖGINIMŲ UGNYJE

Viena yra būti mūšyje; kita net nematyti mūšio pajėgų. Tam tikra prasme mes, krikščionys, su tuo susiduriame. Mes žinome, kad jėgos yra, mes galime jas pajusti savo gyvenime, ir vis dėlto turime žengti pirmyn tikėdami, pasikliaudami Neregimuoju (Hbr 11, 27).

3. Perskaitykite Job 23, 1–10. Kokia Jobo kovos esmė? Ko jis nematė? Tuo pačiu metu, ką jis priėmė tikėjimu, nepaisant visų išmėginimų?

Net ir baisių išmėginimų metu Jobas pasitikėjo Viešpačiu. Nepaisant visko, Jobas buvo pasiryžęs ištverti. Ir vienas iš dalykų, dėl kurių jis buvo atkaklus, tai – auksas. Ne aukso medalis; verčiau jis žvelgė į ateitį ir suprato, kad jei laikysis Dievo, jis taps geresniu – kaip auksas. Kiek Jobas suprato, kas vyksta užkulisiuose, mums nepasakyta. Nepriklausomai nuo to, kiek nuo jo buvo paslėpta, jis vis tiek ištvėrė išmėginimų ugnį.

Ar bijote ugnies? Ar nerimaujate dėl kaitros, kurią sukelia aplinkybės? Galbūt, kaip ir Jobui, kaitra atrodo nepaaiškinama. Kartais sunku prisitaikyti prie naujo darbo ar naujų namų. Gali tekti patirti nederamą elgesį darbe ar net šeimoje. Galbūt tai liga ar finansiniai nuostoliai. Kad ir kaip sunku tai suprasti, Dievas gali panaudoti šiuos išmėginimus, kad jus ištirtų ir išgrynintų, kad atspindėtumėte Jo atvaizdą charakteriu.

Atrodo, kad Jobui čia yra paskata būti išgrynintam kaip auksas, į tai sutelktas jo žvilgsnis, ir tai padeda jam ištverti sunkumus. Tai jau galingas su jo charakteriu susijęs liudijimas, kad skausmuose ir kentėjimuose jis sugebėjo pajusti išgryninimo proceso tikrovę. Be to, kad ir kiek nesuprato, jis žinojo, kad šie išmėginimai jį padarys tobulesnį.

Jūsų patyrimu, kaip išmėginimai ištiria ir išgrynina? Kaip kitaip galėtumėte tobulėti, išskyrus per kentėjimus?

III. PASKUTINIAI JĖZAUS ŽODŽIAI

Jėzus buvo Jeruzalėje, ir netrukus mirs. Pasak Mato evangelijos, paskutinė Jėzaus valanda prieš Velykas prabėga sakant mokiniams palyginimus, įskaitant tuos apie dešimt mergaičių, avis ir ožius. Šie pasakojimai susiję su tuo, kaip turėtume gyventi laukdami Jėzaus atėjimo. Taigi jų aktualumas šiandienai – kai Jėzaus greito sugrįžimo ženklai akivaizdūs – niekada nebuvo toks reikšmingas.

Palyginime apie dešimt mergaičių (Mt 25, 1–12) daugelis komentatorių nurodo, kad aliejus yra Šventosios Dvasios simbolis. E. Vait tam pritaria, bet taip pat sako, kad šis aliejus yra charakterio simbolis ir kad charakterio niekas negali ugdyti už mus.

4. Perskaitykite palyginimą. Kaip keičiasi pasakojimo prasmė, priklausomai nuo to, ar aliejų laikote Šventosios Dvasios, ar charakterio simboliu? Kokie yra šio pasakojimo padariniai jums, jei aliejus simbolizuoja Šventąją Dvasią arba į Kristaus panašų charakterį?

Šventoji Dvasia                                                          

Charakteris                                                                 

5. Perskaitykite palyginimą apie avis ir ožius Mt 25, 31–46. Kokie kriterijai taikomi atskiriant avis ir ožius?

Atkreipkite dėmesį, kad avys ir ožiai atskiriami atsižvelgiant į jų darbus, charakterį. Nors Jėzus čia nemoko išgelbėjimo darbais, mes matome, koks svarbus yra charakterio ugdymas išganymo planui ir kaip tie, kurie tikrai yra išgelbėti Kristaus, atspindės šį išgelbėjimą savo gyvenimu ir charakteriu.

Sakoma, kad „charakteris yra toks, koks žmogus yra tamsoje“. Koks jūs žmogus, kai niekas nežiūri? Ką jūsų atsakymas sako apie būtinus pokyčius?

IV. IŠMINTINGIEJI

Ankstesnėje dalyje tyrinėjome charakterio svarbą laukiantiems Antrojo atėjimo. Šiandien konkrečiau pažvelgsime į charakterio svarbą tiems, kurie gyvens Jėzaus antrojo atėjimo metu.

6. Perskaitykite Dan 12, 1–10. Koks kontekstas? Kuris Žemės istorijos laikotarpis minimas? Svarbiausia, ką iš šių eilučių galime pasakyti apie Dievo tautos charakterį šiuo laiku? Kokios savybės jai priskiriamos, priešingai nedorėliams? Taip pat žr. Apr 22, 11.

Danieliui pasakyta, kad prieš pat Jėzaus sugrįžimą užeis sunkumų metas, kokio nėra buvę per visą istoriją. Dan 12, 3. 10 mums pateiktas teisiųjų ir nedorėlių aprašymas tuo metu. Atkreipkite dėmesį, kad nedorėliai „nedorai elgsis“ (Dan 12, 10), priešingai teisiesiems, kurie švytės dangaus spindesiu, galbūt todėl, kad jie buvo „išgryninti, padaryti švarūs ir išmėginti ugnyje“ (Dan 12, 10) šiuo vargų laikotarpiu, kokio „dar niekada nėra buvę nuo to laiko, kai atsirado tautos“ (Dan 12, 1). Nedorėliai nesupranta, priešingai teisiesiems, kurie yra išmintingi ir supras.

Supras ką? Matematiką, mokslus, aukštesnę kritiką? Patarlių knygoje parašyta: „Viešpaties baimė – pažinimo pradžia“ (Pat 1, 7). Galbūt šiame kontekste „išmintingieji“ turi supratimą, susijusį su šiais paskutiniaisiais įvykiais, vargų metą. Jie nesistebi; tyrinėdami Žodį jie supranta, kad šis metas ateina. Ir svarbiausia, jie žino pakankamai, kad leistų šiam vargų laikotarpiui juos išgryninti ir tobulinti; priešingai nedorėliams, kurie tik užsispyrusiai maištauja ir tęsia savo nedorybes.

Esmė šioje vietoje yra tai, kad čia nusakyti žmonės, kurie išgyveno gryninimo ir apvalymo procesą.

Nors į šias eilutes pažvelgėme paskutinių dienų kontekste, kokie čia matomi principai gali padėti mums geriau suprasti, kas yra apsivalymo ir tobulėjimo procesas, net ir šiandien?

V. CHARAKTERIS IR BENDRUOMENĖ

Vienos dainos žodžiai yra tokie: „Aš esu uola, aš esu sala“. Ar kada nors jautėtės taip – norėjote būti vienas? Galbūt net girdėjote žmones sakant: „Mano ėjimas su Dievu yra asmeninis reikalas. Nenoriu apie tai kalbėti“.

7. Perskaitykite Ef 4, 11–16. Kokia čia Pauliaus mintis? Kokį vaidmenį jis čia skiria bendruomenei?

Kai Paulius rašė efeziečiams, jis apibūdino bažnyčią kaip kūną. Jėzus yra galva, o visa kita sudaro Jo tauta. Perskaitę Ef 4, 13 pastebėsite galutinį gyvenimo tokioje bendruomenėje tikslą – patirti „Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“. O tam mums reikia vienas kito!

Tikrai įmanoma būti krikščioniu vienam. Iš tiesų, kaip ir daugeliui žmonių per šimtmečius, iš kurių buvo tyčiojamasi ar kurie buvo persekiojami, vienatvė dažnai yra neišvengiama. Tai galingas Dievo galybės liudijimas, kad vyrai ir moterys nepalūžo dėl juos veikiančio spaudimo. Nors tai tiesa, Paulius nori pabrėžti kritinę tiesą galiausiai mes patiriame ir atskleidžiame Kristaus pilnatvę, kai bendradarbiaujame vieni su kitais.

8. Kas, pasak Ef 4, 11–16, turi įvykti, kad mūsų krikščionių bendruomenėje būtų atskleista Kristaus pilnatvė?

9. Kuo bendruomenės, atskleidžiančios Kristaus pilnatvę, liudijimas skiriasi nuo asmens, kuris atskleidžia Kristaus pilnatvę, liudijimo? Kokie yra to padariniai didžiosios kovos kontekste? žr. Ef 3, 10.

Lengva būti maloniam, kai esate vienas ar su nepažįstamais žmonėmis, tačiau daug sunkiau būti maloniam su žmonėmis, kuriuos arba tikrai gerai pažįstate, arba kurių nemėgstate. Tai reiškia, kad kai mes vis dar rodome šiems žmonėms malonę ir gerumą, mes nenugalimai liudijame su Dievu susijusią tiesą.

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „Sons and Daughters of God“, p. 100; Paslėpti lobiai, p. 370–383; Didžioji kova, 2017, p. 532–549.

„Charakterio ugdymas yra svarbiausias iš kada nors žmogui patikėtų darbų, ir uolus jo studijavimas dar niekada nebuvo toks svarbus kaip dabar. Jokia ankstesnė karta nebuvo pašaukta į tokios grandiozinės svarbos įvykių verpetą, dar niekada jauni vyrai ir moterys nesusidūrė su tokiais pavojais, kaip šiandien.“ (E. Vait, Ugdymas, p. 263)

„Palyginime paikos mergaitės nusakytos kaip prašančios, bet nesulaukiančios aliejaus. Tai simbolizuoja tuos, kurie nepasiruošė ugdydami charakterį, kad galėtų ištverti vargus. Tarsi jiems derėtų eiti pas savo kaimynus ir prašyti: duokite man savo charakterį, priešingu atveju aš pražūsiu. Išmintingosios negalėjo duoti savo aliejaus paikų mergaičių gęstantiems žibintams. Charakteris negali būti perduotas. Jo negalima nusipirkti ar parduoti; jį reikia išsiugdyti. Viešpats kiekvienam suteikė galimybę malonės laikotarpiu išsiugdyti teisų charakterį; bet Jis neparūpino būdo, kaip vienas asmuo galėtų suteikti kitam charakterį, kurį išsiugdė patirdamas sunkumus, mokydamasis iš Mokytojo, kad jis galėtų parodyti kantrybę išmėginimuose ir tikėjimą, kad galėtų nuversti negalėjimo kalnus.“ (E. Vait, „The Youth’s Instructor“, 1896 m. sausio 16 d)

Klausimai aptarimui:

1. Ką reiškia „charakterio ugdymas“? Kaip tai padaryti? Kiek charakterio ugdymas yra pastebimas prioritetas jūsų gyvenime ir jūsų bažnyčios bendruomenėje?

2. V dalyje kalbėta apie svarbų bendruomenės vaidmenį krikščionio gyvenime. Kaip gerai jūsų vietinė bendruomenė veikia kaip Kristaus kūnas? Kaip gerai atspindite Viešpatį kaip bendruomenė? Klasėje pasikalbėkite apie tai, ką galite daryti pažangai.

3. Klasėje aptarkite, kodėl svarbu ugdyti charakterį, net jei esame išgelbėti tik tikėjimu Jėzų. Jei mus gelbsti Jo teisumas ir tobulas charakteris, tai kodėl mums reikia ugdyti charakterį?

4. Helen Keller, kuri nuo mažens buvo kurčia ir akla, rašė: „Charakterio negalima ugdyti lengvai ir tyliai. Tik per išmėginimų ir kentėjimų patyrimus galima sustiprinti sielą, apvalyti regėjimą, įkvėpti jėgų ir pasiekti sėkmę.“ (Leadership, 17 t., Nr. 4) Ar pritariate? Aptarkite charakterio, kentėjimų ir didžiosios kovos santykį.