Trylikta tema
Rugsėjo 17–23 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 2, 7. 22–24; Mt 2, 1–18; Jn 8, 58–59; Lk 22, 41–44; Mt 27, 51–52; Rom 6, 23; Tit 1, 2.
Įsimintina eilutė: „O apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eli, Eli, lema sabachtani? – tai reiškia: Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl Mane apleidai?!“ (Mt 27, 46)
Kaskart gilinantis į kentėjimus, kyla klausimas: kaip apskritai atsirado nuodėmė ir kančia? Dangiškas apreiškimas pateikia gerų atsakymų – jos atsirado todėl, kad laisvi kūriniai piktnaudžiavo Dievo suteikta laisve. Tai veda prie kito klausimo: ar Dievas iš anksto žinojo, kad šie kūriniai puls? Taip, bet akivaizdu, kad Jis manė, jog, kaip rašė Klaivas Luisas (C. S. Lewis): „rizikuoti verta“.
Verta rizikuoti? Kam? Mums, kol Dievas sėdi danguje savo soste? Ne. Visų Jo mąstančių kūrinių laisvė buvo tokia šventa, kad Dievas, užuot atėmęs iš mūsų laisvę, nusprendė pats prisiimti kentėjimus, kuriuos sukėlė mūsų piktnaudžiavimas šia laisve. Ir mes matome šiuos kentėjimus Jėzaus gyvenime ir mirtyje, kuris, kentėdamas kūne, sujungė dangų ir žemę amžinais saitais.
Savaitės santrumpa: Ką Kristus iškentė dėl mūsų? Ko galime pasimokyti iš Jo kentėjimų?
I. VAIKYSTĖ
Šventasis Raštas mums suteikia mažai informacijos apie Jėzaus vaikystę. Tačiau kelios eilutės mums kai ką pasako apie tas sąlygas ir pasaulį, į kurį atėjo Gelbėtojas.
1. Perskaitykite Lk 2, 7. 22–24 (taip pat žr. Kun 12, 6–8) ir Mt 2, 1–18. Ką šiose eilutėse matome, kas parodo, su kokiu gyvenimu Jėzus susidūrė nuo pat pradžių?
Žinoma, Jėzus nebuvo pirmas žmogus, gyvenęs skurde ar susidūręs su norinčiais Jį nužudyti, net nuo mažens. Tačiau yra dar viena detalė, padedanti suprasti išskirtinumą to, ką Kristus iškentėjo nuo vaikystės.
2. Perskaitykite Jn 1, 46. Ką tai pasako, kas padeda suprasti, kokius kentėjimus patyrė jaunasis Jėzus?
Išskyrus Adomą ir Ievą iki nuopuolio, Jėzus buvo vienintelis nenusidėjęs žmogus, gyvenęs žemėje. Savo tyrume, be nuodėmės Jis atsidūrė puolusiame pasaulyje. Tai turėjo būti didelė kančia, net vaikystėje, kai Jo tyra siela nuolat susidurdavo su nuodėme. Net ir būdami užkietėję dėl nuodėmės, mes patys dažnai gūžiamės dėl nuodėmės ir pikto, kuris mums atrodo atgrasus. Įsivaizduokite, ką turėjo patirti Kristus, kurio siela buvo tyra, kuris visiškai nebuvo suteptas nuodėmės. Pagalvokite apie ryškų kontrastą tarp Jo paties ir aplinkinių šiuo atžvilgiu. Jam tai turėjo būti nepaprastai skausminga.
Paklauskite savęs: „Ar aš jautrus nuodėmėms, kurios mane supa? Ar jos man trukdo, ar aš joms užkietėjęs? Jei esate joms užkietėjęs, ar tai gali būti dėl to, ką skaitote, žiūrite ar net darote? Pagalvokite apie tai.
II. PANIEKINTAS IR ATSTUMTAS
3. Perskaitykite pateiktas eilutes, atsižvelgdami į tai, kad Jėzus buvo dieviškas, dangaus ir žemės Kūrėjas ir kad Jis atėjo pasiaukoti kaip atnaša už viso pasaulio nuodėmes (Mt 12, 22–24; Lk 4, 21–30; Jn 8, 58–59). Kaip šios eilutės padeda mums suprasti Jėzaus kentėjimus čia, žemėje?
Nesvarbu, ar vadovų, ar paprastų žmonių, Jėzaus gyvenimas, darbai ir mokymas buvo nuolat neteisingai suprantami, todėl žmonės, kurių Jis atėjo išgelbėti, Jo nepriėmė ir nekentė. Tam tikra prasme tai turėjo būti panašu į tėvą, matantį paklydusį vaiką, kuriam reikia pagalbos, ir nors tėvas yra pasirengęs dėl šio vaiko viską paaukoti, jis atstumia savo tėvą, paniekindamas galbūt vienintelį žmogų, kuris gali išgelbėti savo vaiką nuo visiškos pražūties. Štai su kuo Jėzus susidūrė būdamas žemėje. Kaip Jam turėjo būti skaudu!
4. Perskaitykite Mt 23, 37. Ką ši eilutė mums sako apie tai, kaip Kristus jautėsi dėl atstūmimo? Skaitydami taip pat paklauskite savęs: „Ar Jis jautėsi blogai dėl savęs (kaip dažnai jaučiamės mes, susidūrę su atstūmimu), ar taip buvo dėl kitos priežasties? Jei dėl kitos priežasties, kokia ji?
Visi jautėme atstūmimo geluonį ir galbūt mūsų skausmas buvo panašus į Kristaus, nes buvo nesavanaudiškas – mums skaudėjo ne todėl, kad buvome atstumti, o dėl to, ką atstūmimas reikš tam, kuris mūsų nepriima (galbūt kažkas, kas mums rūpi, atsisako priimti išganymą Kristuje). Tačiau įsivaizduokite, kaip turėjo jaustis Jėzus, kuris puikiai suvokė, su kuo teks susidurti vardan žmonių išgelbėjimo ir kokie bus Jo nepriėmimo padariniai. „Dėl savo nekaltumo Jis [Kristus] itin smarkiai pajuto šėtono puolimą.“ (E. Vait, „Selected Messages“, 3 t., p.129)
Ko galite pasimokyti iš Kristaus, kas gali padėti jums geriau pakelti atstūmimo skausmą? Ką jums parodo Jo pavyzdys? Kaip galite jį pritaikyti savo gyvenime?
III. JĖZUS GETSEMANĖJE
„Jis jiems skundėsi: ‘Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite!’“ (Mk 14, 34)
Kad ir ką Jėzus iškentė per 33 metus čia žemėje, tai neprilygo tam, su kuo Jis susidūrė paskutinėmis valandomis iki kryžiaus. Prieš amžinuosius laikus (Ef 1, 1–4; 2 Tim 1, 8–9; Tit 1, 1–2) Jėzaus auka buvo suplanuota kaip atnaša už pasaulio nuodėmę, o dabar visa tai pildėsi.
5. Ką šios eilutės mums sako apie Kristaus kentėjimus Getsemanėje? Mt 26, 39; Mk 14, 33–36; Lk 22, 41–44.
„Jėzus paėjėjo kiek toliau nuo jų – bet ne taip toli, kad jie negalėtų Jo matyti bei girdėti – ir krito kniūbsčias ant žemės. Jis jautė, kad nuodėmė atskyrė Jį nuo Tėvo. Praraja buvo tokia plati, juoda ir gili, kad Jo dvasia gūžėsi prieš ją. Kristus negalėjo panaudoti savo dieviškos jėgos, kad išvengtų šios agonijos. Kaip žmogus Jis turėjo iškęsti žmogaus nuodėmės pasekmes. Kaip žmogus Jis turėjo ištverti Dievo rūstybę dėl nusižengimų. Kristus dabar buvo kitokioj padėty nei anksčiau. Jo kančią geriausiai apibūdino pranašo žodžiai: ‘Pabusk, kalavijau, prieš Mano Piemenį, prieš Žmogų, kuris Man artimas, – tai Galybių Viešpaties žodis’ (Zch 13, 7). Kaip pakaitas ir užstatas už nuodėmingą žmogų, Kristus kentė Dievo teisingumą. Jis pajuto, ką reiškia teisingumas. Lig tol Jis buvo kitų užtarėjas; dabar Jam pačiam reikėjo užtarimo.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 636)
Prisiminkite, kas nutiko Jėzui Getsemanėje. Pasaulio nuodėmės jau ėmė slėgti Jo pečius. Pabandykite įsivaizduoti, koks tai turėjo būti patyrimas. Joks žmogus niekada nebuvo pašauktas patirti ką nors panašaus nei anksčiau, nei vėliau. Ką tai mums sako apie Dievo meilę mums? Kokios vilties iš to galite pasisemti sau?
IV. NUKRYŽIUOTAS DIEVAS
Mirtis nukryžiuojant buvo viena griežčiausių romėnų bausmių. Ji buvo laikoma baisiausia mirtimi. Gąsdina tai, kad kas nors apskritai būtų taip nužudytas, ypač Dievo Sūnus! Turime visada atminti, Jėzus atėjo žmogaus kūne, kaip ir mūsų. Sumušimų, nuplakimo, įkaltų į Jo rankas ir kojas vinių, Jo paties kūno svorio slegiančio ir draskančio žaizdas sukeltas fizinis skausmas turėjo būti nepakeliamas. Tokia mirtis buvo baisi net ir didžiausiems nusikaltėliams; kaip neteisinga, kad niekuo nenusikaltusį Jėzų ištiktų toks likimas.
Tačiau, kaip žinome, Kristaus fizinės kančios buvo lengvos, palyginus su tuo, kas iš tikrųjų vyko. Tai buvo ne tik nekalto žmogaus nužudymas.
6. Kokie įvykiai, susiję su Jėzaus mirtimi, parodė, kad vyksta kažkas daugiau nei dauguma žmonių tuo metu suprato? Kokią reikšmę galime įžvelgti kiekviename iš šių įvykių, kurie gali padėti atskleisti, kas ten atsitiko?
Mt 27, 45 ________________________________________
Mt 27, 51–52 _________________________________________
Mk 15, 38 _________________________________________
Akivaizdu, kad čia vyko kažkas daug daugiau nei tik nekalto žmogaus mirtis, kad ir kokia neteisinga. Pasak Šventojo Rašto, Dievo rūstybė prieš nuodėmę, mūsų nuodėmę, buvo išlieta ant Jėzaus. Jėzus ant kryžiaus patyrė teisaus Dievo teisų pyktį prieš nuodėmę, viso pasaulio nuodėmes. Todėl Jėzus iškentėjo kažką gilesnio, tamsesnio ir skausmingesnio, nei bet kuris žmogus galėjo pažinti ar patirti.
Kad ir kokias kovas patiriate, kokios vilties ir paguodos galite semtis iš tikrovės, kad Kristus kentėjo už jus ant kryžiaus?
V. KENČIANTIS DIEVAS
Galime susitaikyti su tuo, kad kol būsime čia, šiame pasaulyje, mes kentėsime. Toks mūsų, kaip puolusių kūrinių, likimas. Rašte mums nežadama nieko kito. Priešingai…
7. Ką šios eilutės mums sako apie tyrinėjamą temą? Apd 14, 22; Fil 1, 29; 2 Tim 3, 12.
Tačiau kentėdami turėtume atminti du dalykus.
Pirma, Kristus, mūsų Viešpats, kentėjo labiau nei bet kuris iš mūsų. Ant kryžiaus Jis nešė „mūsų negalias“ ir „mūsų skausmus“ (Iz 53, 4); tai, kas mums suprantama tik asmeniškai, Jis kentėjo už mus visus. Tas, kuris buvo be nuodėmės, tapo „nuodėme dėl mūsų“ (2 Kor 5, 21), kentėdamas taip, kaip mes, nuodėmingi kūriniai, negalime net įsivaizduoti.
Tačiau, antra, kentėdami turėtume prisiminti Kristaus kentėjimų padarinius, tai yra, kas mums buvo pažadėta per tai, ką Kristus atliko dėl mūsų.
8. Perskaitykite Jn 10, 28; Rom 6, 23; Tit 1, 2 ir 1 Jn 2, 25. Kas mums pažadėta?
Kad ir kokie būtų mūsų kentėjimai, Jėzaus dėka, jog prisiėmė bausmę už mūsų nuodėmes, dėka nuostabios Evangelijos – kad tikėjimu galime išlikti tobuli Jėzuje dabar – mums duotas amžinojo gyvenimo pažadas. Turime pažadą, kad dėl to, ką Kristus atliko, dėl Jo nepriekaištingo gyvenimo ir tobulos aukos pilnatvės, mūsų egzistavimas čia, kupinas skausmo, nusivylimo ir praradimo, tėra tik akimirka, blyksnis, priešingai mūsų laukiančiai amžinybei naujame danguje ir naujoje žemėje, be nuodėmės, kentėjimų ir mirties. Visa tai mums pažadėta ir užtikrinta tik dėl Kristaus ir išmėginimo, kurį Jis patyrė, kad vieną dieną, greitai, „už savo vargus Jis matys šviesą“ (Iz 53, 11).
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 635–645; p. 689–704
„Tą maldą Jis pakartojo tris kartus. Tris kartus žmogiškumas gūžėsi nuo paskutinės, vainikuojančios aukos. Bet dabar žmonijos istorija stojo prieš pasaulio Atpirkėją. Jis suprato, kad Įstatymo pažeidinėtojai, palikti likimo valiai, turės žūti. Jis pamatė žmogaus bejėgiškumą. Jis išvydo nuodėmės jėgą. Pasmerkto pasaulio vargai ir raudos iškilo priešais Jį. Jėzus žvelgė į Jo artėjančią lemtį ir apsisprendė. Jis gelbės žmones bet kuria kaina, nepaisydamas savęs. Jis priima savąjį kraujo krikštą, kad žūstantys milijonai per Jį gautų amžinąjį gyvenimą. Jis paliko dangaus rūmus su jų tyrumu, laime ir šlove, kad išgelbėtų vieną pražuvusią avį, vieną pasaulį, kuris įpuolė į nuodėmę. Ir Jis neatsisakys šios misijos. Jis taps permaldavimo auka už žmoniją, kuri panoro nusidėti. Dabar Jo malda dvelkė tik nuolankumu: ‘Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti Mano negerta, tebūnie Tavo valia.’“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 640)
Klausimai aptarimui:
1. Kaip žinojimas, kad pats Dievas Kristuje kentėjo daugiau nei bet kuris iš mūsų kada nors galėtų, padeda mums mūsų pačių kentėjimuose? Ką mums turėtų reikšti Kristaus kančios dėl mūsų? Kokią paguodą galime įžvelgti šioje nuostabioje tiesoje? Apgalvodami savo atsakymą, atsižvelkite į šį E. Vait teiginį: „Visos nuodėmės nulemtos kančios buvo išlietos ant nenusidėjusio Dievo Sūnaus.“ („Selected Messages“, 3 t., p.129)
2. Klasėje aptarkite Kristaus kentėjimus, apžvelgtus šios savaitės temoje. Su kokiais išmėginimais susidūrė Kristus? Kuo jie panašūs į mūsiškius ir kuo skiriasi? Ko galime pasimokyti iš to, kaip Jis priėmė šiuos iššūkius, kas gali mums padėti mūsų pačių išmėginimuose?
3. Kokie yra jūsų mėgstamiausi Rašto pažadai, kurių galite laikytis ištikti sielvarto ir skausmo? Užsirašykite juos, melskite jų įvykdymo ir pasidalykite jais klasėje.
4. Apibendrinančioje pastraipoje pabrėžkite keletą pagrindinių pamokų, kurias įsisavinote šį ketvirtį. Į kokius klausimus radote atsakymus? Kokie klausimai tebeišlieka neatsakyti? Kaip galime padėti vieni kitiems įveikti tai, kas mus vis dar labai glumina ir vargina?