Aštunta tema
Rugpjūčio 13–19 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Rom 8, 28–39; Jn 14, 1–14; Ef 1, 18–23; Iz 40, 27– 31.
Įsimintina eilutė: „Tikėdamas jis paliko Egiptą ir nepabūgo karaliaus rūstybės. Jis liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį.“ (Hbr 11, 27)
Tikėjimo apibrėžimas Laiške hebrajams visada yra iššūkis. „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Hbr 11, 1). Kaip galime būti tikri dėl to, ko nematome? Tačiau būtent tai iliustruoja Mozę mininti įsimintina eilutė: „Jis liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį“ (Hbr 11, 27).
Net didesnis iššūkis suvokti, kad esame pašaukti regėti „Neregimąjį“ ne tik tada, kai viskas yra gerai, bet ypač tuomet, kai viskas klostosi blogai. Tam būtinas tikėjimas, Kristaus tikėjimas, kurį turi formuoti tiesa apie Dievą ir Dievo karalystę. Tiesa apie mūsų Tėvo gerumą, Jėzaus vardo galią, Prisikėlimo galią ir Dievo atjautą yra esminė, kuri leis mums išlikti tvirtiems, kai esame išmėginami ir gali kilti pagunda viskuo abejoti.
Savaitės santrumpa: Kokios su Dievu susijusios tiesos gali padėti mums ištverti net pačias blogiausias aplinkybes?
I. MŪSŲ TĖVO KILNUMAS
„Jei Dievas tikrai mane mylėtų, Jis tikrai dėl manęs padarytų …! Įdomu, kiek kartų ši mintis šmėstelėjo. Mes žiūrime į mūsų aplinkybes ir pradedame galvoti, ar Dievas tikrai mus myli, nes jei Jis tikrai mylėtų, viskas būtų kitaip.
Abejoti Dievo gerumu mus paprastai verčia dvi pagrindinės priežastys. Pirma, kai mūsų širdyje ir mintyse dega koks nors troškimas, kas, mūsų manymu, yra gera, mintis, jog Dievas galėtų norėti mums kažko kito, gali pasirodyti juokinga. Antra, galime abejoti Dievo gerumu, nes mūsų patyrimas prieštarauja tam, kuo tikime. Jei kažkas atrodo gerai, skaniai ar panašu, kad tas kažkas suteiks mums gerų pojūčių, tada tas kažkas turi būti gera. Ir pykstame ant Dievo, kai negalime to kažko turėti.
Čia įsiterpia tikėjimas. Pastarasis suveikia būtent tuomet, kai esame gundomi abejoti Dievu ir Jo gerumu.
1. Rom 8, 28–39 galingai nusako Dievo gerumą mums. Kas randama šiose eilutėse, kas padeda apsaugoti mūsų protą nuo abejonių Dievo gerumu?
Rom 8, 32 yra svarbi mąstymui ir padeda apsisaugoti nuo mus galinčių nugalėti aplinkybių. „Jei Dievas nedvejodamas dėl mūsų viskuo rizikavo, priimdamas mūsų būklę ir atsiųsdamas savo Sūnų kentėti, ko Jis dar mielai ir laisvai nepadarytų dėl mūsų? („Message“) Kaip mes galime galvoti, kad Jėzų mirti už mus siuntęs Dievas taptų piktas ir šykštus?
Tai reiškia, kad tiesa apie Dievo dosnumą mums, matoma Kristaus mirtyje, turi stipriau paveikti mūsų mąstymą nei visos abejonės, kurias mumyse gali sukelti išmėginimas.
Kaip įmanoma, kad tiesa (Dievo gerumas) gali jus paveikti stipriau nei jūsų abejonės? Skirkite laiko apmąstydami tiesą, kad Dievas siuntė Jėzų mirti vietoj jūsų ir kad šis neįtikėtinas dosnumas jums šiandien tęsiasi tūkstančiais skirtingų būdų. Kuo tai naudinga jūsų tikėjimui?
II. JĖZAUS VARDU
„Jei ko prašysite Manęs Mano vardu, Aš padarysiu“ (Jn 14, 14).
Jėzus ilgiau nebebus su savo mokiniais. Tas, kuris buvo jų parama ir padrąsinimas, keliavo į dangų, o mokiniai pradėjo jaustis sutrikę ir bejėgiai. Nors mokiniai nebegalės Jo matyti fiziškai, Jėzus davė jiems nepaprastą pažadą.
2. Perskaitykite Jn 14, 1–14. Pasak 13 ir 14 eilutės, Jėzus pažadėjo padaryti tai, ko prašysime Jo vardu. Dėl to beveik visada savo maldų pabaigoje priduriame: „Jėzaus vardu, amen“.
3. Kai tai sakome, ką paprastai manome apie šių žodžių reikšmę? Ką Jėzus turi omenyje, kai Jis ragina mus taip melstis? Kokių užuominų yra šiose eilutėse, kurios padeda suprasti Jo mintį?
Prašydami Jėzaus vardu, galime būti užtikrinti, kad visas dangus veikia mūsų labui. Galbūt nematome aplink mus besidarbuojančių angelų, bet jie yra siunčiami iš dangaus Jėzaus vardu, kad įvykdytų mūsų prašymus.
Kartais, kai meldžiamės Jėzaus vardu, atsimerkiame ir tikimės, kad aplink mus viskas bus kitaip, bet viskas atrodo taip pat. Nors Dievo galia gali turėti dramatišką poveikį, pavyzdžiui, kai Jėzus sutramdė audrą, ji taip pat gali ateiti tyliai, nepastebimai, kaip tada, kai Dievo galia palaikė Jėzų Getsemanėje. Kažkas dramatiško gali neįvykti staiga, bet tai nereiškia, kad Dievas nesidarbuoja dėl mūsų.
Dar kartą perskaitykite Jn 14, 1–14. Skaitydami įsivaizduokite, kad Jėzus kalba tiesiogiai jums, veidas į veidą. Kokios vilties ir padrąsinimo galite pasisemti iš šių pažadų? Tuo pat metu paklauskite savęs: „Kas mano gyvenime gali trukdyti įgyvendinti šiuos pažadus? Ką turiu pakeisti savo širdyje?“
III. PRISIKĖLIMO GALIA
Prisikėlimas sprendžia žmogaus bejėgiškumo klausimą. Galvojant apie Jėzaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą, dažnai mąstoma apie tai, kaip Jėzaus mirtis padarė mus teisius Dievo akivaizdoje Įstatymo atžvilgiu. Ir tai, žinoma, tiesa.
Tačiau prisikėlimas papildo konkrečią išganymo pusę. Jėzaus prisikėlimas yra reikšmingas ne tik todėl, kad parodo, jog vieną dieną būsime prikelti. Prisikėlimas pastatė Jėzų Tėvo dešinėje, suteikiant Jam galią ir valdžią. Ši prisikėlimo galia yra ta pati galia, kurią Dievas suteikia mums šiandien!
4. Paulius kalba apie Dievo galią Ef 1, 18–23. Ko šios eilutės mus moko apie prisikėlimo galią? Kokią viltį ir pažadus sau galite įžvelgti šiose eilutėse?
Paulius meldžia, kad efeziečiai suprastų keletą dalykų, kuriuos galima tinkamai suvokti tik su Dievo pagalba: (1) kad būtų pakeitimo viltis ir amžina ateitis, į kurią mus pašaukė Jėzus; (2) kad mes suprastume galią, kuri pasireiškė vardan mūsų.
Tada Paulius bando apibūdinti, kokia stulbinanti yra ši galia. Galia, kuri mums prieinama šiandien, yra ta pati, kuri ne tik prikėlė Jėzų ir sugrąžino į gyvenimą, bet ir pasodino Jį Tėvo dešinėje, galios pozicijoje.
Tačiau Paulius tuo nebaigia. Prisikėlimas suteikė Jėzui ne bet kokią galią, bet galią valdyti ir aprūpinti viskuo, ko Jo tautai gali prireikti – visą amžinybę!
Sudarykite sąrašą savo gyvenimo sričių, kuriose jums reikia prisikėlusio Jėzaus galios. Baigę melskitės, kad ši galia būtų suteikta visoms šioms būtinoms sritims. Tuo pačiu, ką galite padaryti geriau, kokius sprendimus galite priimti, kurie leistų šiai galiai laisviau veikti jūsų gyvenime?
IV. VISIEMS MŪSŲ RŪPESČIAMS
Kai kurių žmonių namuose yra lentelė su užrašu: „Kam melstis, kai gali nerimauti?“ Tai verčia mus juoktis, nes žinome, kaip dažnai nerimaujame, užuot ėję pas Dievą ir pavedę Jam savo rūpesčius.
Kažkas kartą pasakė, kad kai mūsų gyvenimas pasidarys itin sunkus, paveskite jį Dievui ir leiskite Jam išspręsti bėdas. Dievas trokšta tai padaryti dėl mūsų! Vis dėlto, kaip bebūtų keista, mes laikomės įsikibę savo problemų, kol galiausiai palūžtame. Kodėl prieš ateidami pas Viešpatį laukiame, kol tapsime beviltiški?
5. Perskaitykite 1 Pt 5, 7. Petras cituoja Ps 55, 23. Kokia čia esminė žinia mums? Taip pat žr. Mt 6, 25–33.
1 Pt 5, 7 yra labai paprasta eilutė. Joje nėra jokios paslapties, ji tiesiog reiškia būtent tai, kas joje parašyta. Pavesti reiškia daryti būtent tai, atiduoti tai, kas sukelia skausmą ir rūpestį, jog jūs su tuo nebeturėtumėte jokio ryšio. Bet, žinoma, mūsų naštos nėra metamos bet kur. Mūsų rūpestis nedingsta į tuštumą. Jis atiduodamas mūsų Tėvui danguje, kuris pažadėjo juo pasirūpinti. Būtent tai Jėzus mums sako Mato evangelijos eilutėse. Bėda šioje vietoje ne ta, kad tai padaryti sunku; veikiau, tai tiesiog atrodo per lengva, per gerai, kad būtų tiesa.
Nerimą sukelia įvairūs dalykai. Tai gali būti įtampa darbe. Netikėta kritika. Jausmas, kad esame nepageidaujami arba nemylimi. Sveikatos ar finansiniai rūpesčiai. Jausmas, kad nesame pakankamai geri Dievui. Įsitikinimas, kad mums neatleista.
Kad ir kokios jos būtų, viena iš priežasčių, dėl kurių mes laikomės savo problemų, yra ta, kad manome, jog galime jas išspręsti geriau nei kas kitas. Tačiau Petras ragina mus persvarstyti tokį mąstymą. Priežastis, dėl kurios mes neturime jaudintis, yra ta, kad Dievui rūpi. Bet ar Dievas vis dar pakankamai rūpinasi, kad įsikištų, kai artėja skyrybos arba jaučiamės visiškai nenaudingi? Raštas sako, kad Jam pakankamai rūpi, jog Jis pakeistų bet kokias aplinkybes.
Kokie dalykai dabar verčia jus nerimauti? Kad ir kokie jie būtų pagrįsti, kad ir kokie varginantys, ar Viešpačiui yra kažkas per sunku? Galbūt didžiausia mūsų problema yra ta, kad nors ir tikime, jog Dievas apie tai žino ir gali juos sutvarkyti, netikime, kad Jis juos sutvarkys taip, kaip norėtume. Apsvarstykite šią paskutinę mintį ir paklauskite savęs, ar taip yra jūsų gyvenime.
V. IŠTIKIMI, NET KAI DIEVO NEMATYTI
Galvoti, kad niekam nerūpi, kas su mumis vyksta, yra labai nemalonu. Tačiau manyti, kad Dievui tai nežinoma ar kad mes Jam nerūpime, gali būti labai skaudu.
Judėjams, ištremtiems į Babiloną, atrodė, kad Dievui nelabai rūpi jų aplinkybės. Jie vis dar buvo ištremti, vis dar jautėsi Dievo palikti dėl jų nuodėmės. Bet Izaijas sakė jiems paguodos žodžius. Izaijo 40 pranašas gražiai ir švelniai kalba tautai apie jų Dievą: „Kaip piemuo ganys Jis savo kaimenę, savo rankomis surinks ėriukus, nešios juos prie krūtinės ir švelniai vedžios vedekles“ (Iz 40, 11). Bet po tiek laiko tremtiniai galvojo: kur Tu, Viešpatie? Mes nematome jokių įrodymų, kad Tau vis dar rūpime!
6. Perskaitykite Iz 40, 27–31. Kaip Izaijas apibūdina Dievą? Kaip šis Dievo aprašymas turėjo atliepti tokį jų tikėjimą: „Mano kelias paslėptas nuo Viešpaties, mano Dievas į mano teises nekreipia dėmesio?“ (Iz 40, 27)
Kita grupė žmonių, kurie galėjo manyti, kad jų kelias buvo paslėptas nuo Dievo, yra Esteros knygoje. Šioje knygoje Dievas nepaminėtas nė karto. Tačiau visas pasakojimas yra besiskleidžianti Dievo įsikišimo drama, siekiant išgelbėti savo tautą nuo neatšaukiamo įsakymo, kad jie būtų sunaikinti. Šiuo pasakojimu ne tik aprašyti praeities įvykiai, jie taip pat simbolizuoja metą ateityje, kai Dievo tauta vėl bus persekiojama ir vėl įsigalės įstatymas, skirtas jai sunaikinti (Apr 13, 15). Ar įsivaizduojate, kaip lengva būtų padaryti išvadą, kad esant tokioms baisioms aplinkybėms Dievas tikrai paliko savo tautą? Bet mums nedera bijoti. Tas pats Dievas, kuris išgelbėjo savo išrinktuosius Esteros pasakojime, vėl išgelbės juos paskutinės krizės laikotarpiu.
Skaitėme, kaip Izaijas tremtiniams apibūdino Dievą. Kaip apibūdintumėte Dievą žmonėms, kurie jaučiasi, kad Dievas dingo ir juos apleido? Kaip mokytumėte juos regėti tikėjimu ir nebūti priklausomiems nuo to, ką jie mato aplinkui savo žmogiškomis akimis?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „Prophets and Kings“, p. 598–606.
„Ar Dievas nesakė, kad duos Šventąją Dvasią tiems, kurie Jos prašo? Ir ar ši Dvasia nėra tikrasis vadovas? Atrodo, kad kai kurie žmonės bijo pasikliauti Dievo Žodžiu, tarsi tai jiems būtų prielaida. Jie meldžiasi, kad Viešpats mus mokytų, tačiau bijo patikėti Dievo pažadu, kad esame Jo išmokyti. Jei ateiname pas savo dangiškąjį Tėvą nuolankūs ir su mokytis pasiruošusia dvasia, norintys ir trokštantys mokytis, kodėl turėtume abejoti, jog Dievas įvykdys savo pažadą? Nė akimirką neturėtumėte Juo abejoti ir taip Jį įžeisti. Kai stengiatės pažinti Jo valią, jūsų dalis bendradarbiaujant su Dievu yra tikėjimas, kad būsite vedami, mokomi ir palaiminti vykdydami Jo valią. Galime nepasitikėti savimi, kad neteisingai suprasime Jo mokymą, tačiau net ir tai paveskite Jam maldoje ir pasikliaukite Juo iki galo, jog Jo Šventoji Dvasia padės jums teisingai suprasti Jo planus ir Jo apvaizdos veikimą.“ (E. Vait, „Manuscript Releases“, 6 t., p. 225)
„Tikėjimas stiprėja, kai susiduriame su abejonėmis ir priešinamės įtakai. Patirtis, įgyta per šiuos išmėginimus, yra vertingesnė už brangiausius brangakmenius.“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 3 t., p. 555)
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje apsvarstykite tuos dalykus, kuriais tikime, nors jų nematome, dalykus, apie kuriuos žinome, kad jie yra, tačiau jie mums neregimi. Kaip tai gali padėti mums suprasti, ką reiškia regėti Neregimąjį?
2. Aptarkite paskutinį IV dalies klausimą. Kaip dažnai atsiduriame tokiose aplinkybėse? Ką galime daryti, kad galėtume labiau pasikliauti, jog Viešpaties kelias yra geriausias, net jei norime kažko kito?
3. Jei „tikėjimas stiprėja, kai susiduriame su abejonėmis ir priešinamės įtakai“ ir tai veda prie kažko labai vertingo, vertesnio „už brangiausius brangakmenius“, kaip tai turėtų formuoti mūsų nusistatymą tokių išmėginimų atžvilgiu?
4. Daugelis iš mūsų matėme žmonių, net ir krikščionių, patekusių į aplinkybes, kai, bent jau mūsų supratimu, rezultatas buvo siaubingas. Nepaisant maldų ir pastangų atsitiko blogiausia, ką įsivaizdavome. Kaip tai suprantame atsižvelgiant į tai, ką tyrinėjome?