Vienuolikta tema
Rugsėjo 3–9 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Rom 15, 4–5; Rom 5, 3–5; 1 Sam 26; Ps 37, 1–11.
Įsimintina eilutė: „Dvasios vaisius yra… kantrybė.“ (Gal 5, 22)
Mokslininkai atliko eksperimentą su keturmečiais ir zefyrais. Kiekvienam vaikui buvo pasakyta, kad jis gali suvalgyti zefyrą; tačiau, jei vaikas palauktų, kol mokslininkas grįš atlikęs darbą, jam tektų du zefyrai. Kai kurie vaikai zefyrą susigrūdo į burną tą pačią akimirką, kai mokslininkas išėjo; kiti laukė. Skirtumai buvo pažymėti.
Tada šie vaikai buvo stebimi iki paauglystės. Tie, kurie laukė, geriau prisitaikė, geriau mokėsi ir buvo labiau pasitikintys savimi nei tie, kurie nelaukė. Panašu, kad kantrybė parodo kažką daugiau, kažką svarbaus žmogaus charakteriui. Todėl nestebina, kad Viešpats liepia mums ją ugdyti.
Šią savaitę tyrinėsime tai, kas gali būti didžiausiu išmėginimu – laukimas.
Savaitės santrumpa: Kodėl kartais tenka ilgai laukti? Ko apie kantrybę galime pasimokyti patirdami išmėginimą?
I. IŠTVERMĖS DIEVAS
1. Perskaitykite Rom 15, 4–5. Ką randame šiose eilutėse?
Paprastai esame nekantrūs dėl tų dalykų, kurių itin norime arba kurie mums buvo pažadėti, bet kurių dar neturime. Dažnai esame patenkinti tik gavę tai, ko troškome. Ir kadangi mes retai gauname tai, ko norime, kai to norime, todėl dažnai esame pasmerkti susierzinimui ir nekantrumui. Ir kai esame tokios būsenos, beveik neįmanoma išlikti ramiais ir pasitikinčiais Dievu.
Laukimas yra skausmingas iš esmės. Hebrajų kalboje vienas iš žodžių, nusakančių buvimą kantriu ir laukimą (Ps 37, 7), kyla iš hebrajiško žodžio, kuris gali būti išverstas – „kentėti didelį skausmą“, „drebėti“, „virpėti“, „būti sužeistam“, „apmaudauti“. Nelengva mokytis kantrybės; kartais tai yra pati esmė to, ką reiškia būti išmėginamu.
2. Perskaitykite Ps 27, 14; Ps 37, 7 ir Rom 5, 3–5. Ką šios eilutės mums sako? Prie ko veda kantrybė?
Laukdami dėmesį galime sutelkti į vieną iš dviejų dalykų – į tai, ko laukiame, arba į Tą, kuris visa laiko savo rankose. Skirtumą kažko laukiant lemia ne tiek tai, kiek turime laukti, bet mūsų nusistatymas, kol laukiame. Jei pasikliaujame Viešpačiu, jei pavedėme savo gyvenimą į Jo rankas, jei pavedėme Jam savo valią, galime būti tikri, kad Jis padarys tai, kas mums geriausia, kai geriausia mums, kad ir kaip kartais būtų sunku tuo tikėti.
Ko jūs itin laukiate? Kaip galite išmokti viską pavesti Dievui ir Jo laikui? Melskite visiško atsidavimo ir paklusnumo Viešpačiui nusistatymo.
II. DIEVO LAIKU
3. Perskaitykite Rom 5, 6 ir Gal 4, 4. Kas šiose eilutėse mums sakoma apie Dievo laiką?
Šiose eilutėse Paulius mums sako, kad Jėzus atėjo mirti už mus tinkamu metu. Tačiau Paulius nepasako, kodėl tai buvo tinkamas laikas. Skaitant šias eilutes lengva susimąstyti – kodėl Jėzus laukė tūkstančius metų, kol atėjo į žemę įveikti nuodėmę – ar visata vis dar nesuprato, kad nuodėmė yra labai blogas dalykas? Taip pat galime klausti, kodėl Jėzus delsia ateiti antrą kartą. Taip pat galime klausti, kodėl Viešpats delsia atsakyti į mano maldą?
4. Pagalvokite, pavyzdžiui, apie 70 savaičių (septynetų) pranašystę Dan 9, 24–27, nurodančią Jėzų kaip Mesiją (jei reikia, perskaitykite ją). Kiek truko šis laikotarpis? Ką tai pasako apie mokymąsi laukti Dievo laiko, net jei laukimas prailgsta?
Yra daug svarbių dvasinių priežasčių, kodėl patirsime laukimą. Pirma, laukimas gali nukreipti mūsų dėmesį nuo aplinkybių į patį Dievą. Antra, laukimas leidžia mums susidaryti aiškesnį mūsų pačių motyvų ir troškimų vaizdą. Trečia, laukimas ugdo dvasinę ištvermę. Ketvirta, laukimas atveria duris ugdyti daugybei dvasinių savybių, pavyzdžiui, tikėjimą ir pasikliovimą. Penkta, laukimas leidžia Dievui įtvirtinti kitas bendro vaizdo dėlionės dalis. Šešta, priežastis, kodėl turime laukti, mums gali būti apskritai nežinoma; todėl mokomės gyventi tikėjimu. Ar galite sugalvoti kitų priežasčių laukimui?
Kokių žinote Rašto pavyzdžių, kada Dievas darbavosi savo laiku, kurie gali padėti jums išmokti pasikliauti, kad Jis dėl jūsų taip pat kažką padarys savo laiku? (Pavyzdžiui, pagalvokite apie Abraomą ir Sarą bei pažadą turėti sūnų.) Tuo pat metu paklauskite savęs: „Dėl kokių mano darbų gali būti delsiama atsakyti į maldą, į kurią jau seniai būtų buvę galima atsakyti?“
III. DOVYDAS – VAIZDINĖ LAUKIMO PAMOKA
1 Sam 16, 1–13 matome jauną berniuką Dovydą, Samuelio pateptą karaliumi. Tačiau kelionė nuo jo tėvo Jesės laukų iki sosto Jeruzalėje buvo ilga. Neabejotina, kad kartais jis jausdavosi išmėginamas.
Pirma, jis pašaukiamas groti, kad nuramintų Saulių (1 Sam 16). Vėliau jis tapo Izraelio didvyriu, kai nužudė Galijotą (1 Sam 17). Tada daugybę metų Dovydas gelbėjo savo gyvybę bėgdamas. Ir Saulius, ir jo sūnus Jehonatanas žinojo, kad Dovydui lemta būti kitu karaliumi (1 Sam 23, 17; 1 Sam 24, 20–21). Tačiau Dovydas nieko nedarė, kad pagreitintų Dievo jam skirtą dalią. Tiesą sakant, atrodo, kad jis elgėsi priešingai. Net kai Saulius bandė jį nužudyti, o Dovydas atpjovė karaliaus skraistės skverno gabalą, jis gailėjosi tai padaręs (1 Sam 24, 5–7). Vėlgi, kai Saulius bandė nužudyti Dovydą, jis atsisakė nužudyti Saulių, kai pasitaikė galimybė (1 Sam 26, 7–11).
5. Perskaitykite 1 Sam 26, 1–11. Kodėl Dovydas atsisakė nužudyti Saulių? Kokių principų tai moko, kaip Dievas įgyvendina savo planus mūsų gyvenimui?
6. Dabar perskaitykite 1 Sam 26, 12–25. Kaip Dovydo atsisakymas nužudyti Saulių paveikė Saulių? Ko tai mus moko apie pranašumą laukti Dievo?
Apžvelgiant visą Dovydo kelią į sostą, galbūt jį būtų galima apibendrinti trumpu sakiniu – neimk to, ko Dievas dar nesuteikė. Dievo dovanas visada geriausia gauti iš Jo rankos ir Jo laiku. Tam gali tekti labai ilgai laukti. Pupelių daigai tiesiogine prasme gali pasirodyti per kelias valandas, o ąžuolui prireiks daug metų. Bet pučiant stipriam vėjui medis nenuvirs.
Pagalvokite, kaip lengvai Dovydas galėjo pateisinti Sauliaus nužudymą. (Galų gale Dovydui buvo pasakyta, kad sostas atiteks jam, o Saulius buvo labai nedoras.) Tačiau jo darbai byloja apie tikrą pasikliovimą Dievu. Ką iš šio pavyzdžio galite įžvelgti sau, kad ir ko laukiate?
IV. ELIJAS. SKUBĖJIMO PROBLEMA
Apeigos ant Karmelio kalno baigėsi (1 Kar 18). Iš dangaus krito ugnis, visi pripažino gyvąjį Dievą, o netikri pranašai buvo nubausti. Dievas apsireiškė. Galėjai pamanyti, kad dienai bėgant Elijo dvasinės jėgos augo, bet staiga jis išgirdo tai, kas jį taip išgąsdino, jog jis norėjo mirti. Likusią pasakojimo dalį skaitykite 1 Kar 19, 1–9. Nerimą kelia paskutiniai eilučių žodžiai: „Tada jį pasiekė Viešpaties žodis: Ką čia veiki, Elijau?“ (1 Kar 19, 9) Akivaizdu, kad Elijo baimė privertė jį bėgti ir atsidurti netinkamoje vietoje.
7. Po tokio galingo Viešpaties apsireiškimo ant Karmelio kalno Elijas turėjo būti kupinas tikėjimo ir pasikliovimo; vietoj to jis bėgo bijodamas dėl savo gyvybės. Ko galime pasimokyti iš šio blogo pavyzdžio?
Šis pasakojimas iliustruoja kai ką svarbaus – kai skubame, labai lengvai galime atsidurti netinkamoje vietoje. Elijo atveju, dėl baimės jis priblokštas pabėgo į dykumą ir troško, kad jis apskritai nebūtų gimęs. Tačiau yra ir kitų dalykų, dėl kurių mes skubame nepaisyti Dievo plano mums.
8. Perskaitykite pateiktas eilutes. Pr 16, 1–3; Sk 20, 10–12; Ts 14, 1–3; Mt 20, 20–21; Lk 9, 52–56; Apd 9, 1. Kas paskatino čia nusakytas asmenybes skubėti ir nepaisyti Dievo valios?
Lengva leisti ambicijoms, pykčiui, aistrai, tikėjimo stokai ar tariamam „uolumui“ dėl Viešpaties paskatinti mus skubėti ten, kur neturėtume būti. Niekas nėra apsaugotas nuo šio pavojaus. Svarbiausia yra ugdyti pasitikėjimą Dievo gerumu ir gailestingumu, nes žinome, kad Jis mus myli ir nori to, kas mums geriausia. Tai neįvyksta automatiškai. Tikėjimas yra dovana, bet ji turi būti ugdoma, puoselėjama ir rūpestingai saugoma.
V. MOKYMASIS DŽIAUGTIS VIEŠPAČIU
„Džiaukis iš širdies Viešpačiu, ir Jis suteiks tau, ko trokšta tavo širdis.“ (Ps 37, 4)
Ps 37, 4 yra nuostabus pažadas. Įsivaizduokite, kad gaunate tai, ko visada norėjote. Tačiau mūsų širdies troškimų įgyvendinimas priklauso nuo širdies, kuri džiaugiasi Viešpačiu. Taigi ką reiškia džiaugtis Viešpačiu?
Perskaitykite Ps 37, 1–11. Ps 37, 4 kontekstas galbūt šiek tiek stebina. Dovydas rašo apie tai, kad yra apsuptas žmonių, kurie darbuojasi prieš Dievą ir prieš jį. Kai žmonės veikia prieš mus, natūralus atsakas dažnai yra supykti arba teisintis. Tačiau Dovydas pataria kitaip.
9. Kokie yra Dovydo patarimai Dievo tautai tokiomis aplinkybėmis?
Ps 37, 1
Ps 37, 5
Ps 37, 7
Ps 37, 8
10. Dar kartą perskaitykite Ps 37, 4. Ką reiškia džiaugtis Viešpačiu šių komentuotų eilučių kontekste?
Dovydas skirtingais būdais vis kartoja – pasitikėk Dievu. Pasitikėk Jo darbais. Nenusimink, nes Dievas yra tavo Dievas ir Jis darbuojasi dėl tavęs – net dabar. Neprivalai stengtis ir bandyti viską sutvarkyti pats. Tavo Tėvas danguje viešpatauja. Pasikliauk Juo. Pasitikėk Juo visiškai.
Šiame kontekste Dovydas rašo apie džiaugimąsi Viešpačiu. Džiaugtis Dievu reiškia, kad gyvename tobulo pasitikėjimo būsenoje. Niekas negali sugriauti mūsų ramybės, nes Dievas yra čia ir Jis darbuojasi. Mes galime Jį šlovinti, galime net šypsotis, nes niekas negali pergudrauti mūsų Dievo! Kai išmoksime tai daryti, tikrai gausime tai, ko trokšta mūsų širdis, nes gausime tai, ką mylintis Tėvas nori mums duoti, tuo metu, kai tai bus naudingiausia mums ir Jo karalystei.
Kaip išmokti džiaugtis Viešpačiu? Skirkite laiko maldai, ieškodami Dievo vedimo, kaip džiaugimasis gali tapti tikrove jūsų gyvenime.
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 522–525.
Dievo planas mums gali pareikalauti ilgo laukimo, ir tai tikrai gali prilygti išmėginimui. Mokytis tokiu laikotarpiu kantrybės padės dėmesio sutelkimas į Dievo Asmenį ir tikėjimas, kad Jis darbuojasi vardan mūsų. Priežasčių laukti yra daug, bet visos jos susijusios su Dievo planų mums ir Jo karalystei įgyvendinimu. Galime daug prarasti, jei veršimės pirmyn anksčiau Dievo, bet galime daug laimėti išlaikydami pasitikėjimą ir džiaugsmą Juo.
Viešpats pasveria ir išmatuoja kiekvieną išmėginimą.
„Neįžvelgiu Dievo tikslo savo sielvarte, bet Jis žino, kas geriausia, ir aš pavesiu savo sielą, kūną ir dvasią Jam kaip savo ištikimajam Kūrėjui. ‘Nes žinau, kuo įtikėjau, ir esu tikras, kad Jis gali išlaikyti man patikėtąjį turtą iki anos dienos’ (2 Tim 1, 12). Jei ugdytume ir mokytume savo sielas turėti daugiau tikėjimo, daugiau meilės, daugiau kantrybės ir tobulesnio pasikliovimo dangiškuoju Tėvu, žinau, kad kasdien patirdami šio gyvenimo kovas turėtume daugiau ramybės ir laimės. Viešpačiui nėra malonu, kad mes nerimaujame ir jaudinamės, bėgame iš Jėzaus rankų. Būtina ramiai laukti ir budėti. Galvojame jaučiantys, kad einame neteisingu keliu, ir vis ieškome kokio nors progai tinkančio ženklo; bet reikia ne jausti, o tikėti.“ (E. Vait, „Selected Messages“, 2 t., p. 242)
Klausimai aptarimui:
1. Ką reiškia, kad Jėzus „pasveria ir išmatuoja“ kiekvieną išmėginimą? Kaip tai gali padėti mums laukiant?
2. Paprašykite dalyvaujančiųjų klasėje asmeniškai paliudyti, kas svarbiausia kantriai laukiant. Kokios buvo jų baimės, džiaugsmai? Ką jie darė? Ko jie išmoko? Kokių pažadų jie laikėsi?
3. Ką galite padaryti kaip bažnyčia ar klasė, kad padėtumėte kitiems, kurie patiria išmėginimą, laukdami Dievo laiko?
4. Koks yra maldos vaidmuo ugdant kantrybę? Ar yra kitų, už kuriuos galite melstis, kad Šventoji Dvasia ugdytų jų gyvenime kantrybę?