PAUKŠČIŲ NARVAS

Trečia tema
Liepos 9–15 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iš 14; Iš 15, 22–27; Iš 17, 1–7; Pat 3; Lk 4, 1–13; 1 Pt 1, 6–9.

Įsimintina eilutė: „Tuomet jūs džiaugsitės, nors dabar ir reikia truputį paliūdėti įvairiuose išmėginimuose.“ (1 Pt 1, 6)

„Vidudienio šviesoje, girdėdamas daugybę kitų balsų, uždarytas narvelyje paukštis nečiulbės melodijos, kurią nori išmokyti jo šeimininkas. Jis išmoksta fragmentą, trelę, tačiau niekada atskirą ir ištisą melodiją. Tada šeimininkas uždengia narvelį ir pastato jį ten, kur paukštis girdės tik tą vieną giesmelę, kurią jis turi išmokti. Tamsoje jis vis mėgina ir mėgina, kol pagaliau išmoksta, ir pasigirsta nuostabi melodija. Tuomet paukštis pernešamas į kitą vietą, kur jau gali giedoti dienos šviesoje. Taip Dievas elgiasi su savo vaikais. Jis nori išmokyti mus ‘giedoti’, o išmokę ‘giesmę’ vargo šešėlyje, mes galėsime ją giedoti visą laiką.“ (E. Vait, Gydymo tarnystė, p. 347)

Atkreipkite dėmesį, kad į tamsą paukštį pastato pats šeimininkas.

Nesunku suprasti, kad šėtonas sukelia skausmą, bet ar pats Dievas aktyviai dalyvautų vedant mus į išbandymus, kuriuose patiriame sumišimą ar skausmą?

Savaitės santrumpa: Kokių žinote Rašto pavyzdžių, kai pats Dievas leido žmonėms patirti tai, kas, Jo manymu, apims kentėjimus? Kaip manote, kokios tos naujos giesmės, kurias Jis norėjo, kad jie giedotų?

I. Į PAŽADĖTĄ KRAŠTĄ PER AKLAVIETĘ

„Faraonas jau buvo arti, kai izraelitai žvalgydamiesi pamatė, kad egiptiečiai juos vejasi. Siaubo apimti izraelitai šaukėsi Viešpaties.“ (Iš 14, 10)

Ar kada nors buvote viliojami, vedami į spąstus ar į aklavietę? Kartais tai gali būti malonu, pavyzdžiui, netikėtai įeiti į kambarį, kuriame laukia draugai ir visi jie sušunka: „Staigmena! Su gimtadieniu!“ Kitais atvejais tai gali šokiruoti, net labai nemaloniai. Galbūt tai buvo patyčios, kai mokėtės mokykloje, ar bendradarbis norėjo priversti jus atrodyti blogai.

Nuo tos dienos, kai izraelitai išėjo iš Egipto, kol pasiekė Pažadėtą kraštą: „Dieną Viešpats, rodydamas kelią, ėjo pirma jų debesies stulpu, o naktį – ugnies stulpu, teikdamas šviesos, kad jie galėtų keliauti dieną ir naktį“ (Iš 13, 21). Visą kelionę juos vedė pats Dievas. Bet pažiūrėkite, kur Jis pirmiausia juos nuvedė – į vietą, kurioje priešais juos buvo jūra, iš abiejų pusių kalnai, o faraono kariuomenė buvo už jų!

1. Perskaitykite Išėjimo 14. Kodėl Dievas atvedė izraelitus į tokią vietą, kurioje jie bus apimti siaubo?

Stulpo sekimas negarantuoja, kad būsime visą laiką laimingi. Tai taip pat gali būti sunkus patyrimas, nes mokymasis teisumo nuveda mus ten, kur išbandoma mūsų širdis, kuri yra iš prigimties vylinga (Jer 17, 9). Šių sunkumų metu žinojimą, kada iš tikrųjų sekame Dievu, nebūtinai užtikrina išbandymų ar skausmo nebuvimas, tačiau atvirumas Dievo nurodymams ir nuolatinis mūsų paklusnumas protu ir širdimi Jo vedimui.

2. Ko iš šio patyrimo išmoko izraelitai? Iš 14, 31.

Kodėl kartais itin sunku pasitikėti Dievu, nors galbūt žinome daug nuostabių Jo pažadų mums? Papasakokite apie sudėtingas aplinkybes, į kurias, jūsų manymu, Viešpats jus atvedė, kad išmokytų jus tikėti ir Jo „bijoti“.

II. KARTŪS VANDENYS

„Iš Sino dykumos visa izraelitų bendrija keliavo sustodami, kaip Viešpats vedė. Jie apsistojo Refidimuose, bet čia nebuvo vandens žmonėms atsigerti.“ (Iš 17, 1)

Galbūt mes negauname iš Dievo visko, ko norime, bet ar negalėtume tikėtis gauti viską, ko mums reikia? Ne tai, ko manome, kad mums reikia, bet tai, ko mums iš tikrųjų reikia?

Izraelitams tikrai reikėjo vieno – vandens. Kai Dievas debesies stulpu vedė izraelitus per Raudonąją jūrą, jie tris dienas sekė Jį per dykumą, be vandens. Ypač dykumoje, kur vanduo yra itin svarbus, jų neviltis yra suprantama. Kada jie gaus būtino vandens?

Tai kur Dievas juos vedė? Stulpas ėjo į Marą, kur pagaliau yra vandens. Jie turėjo būti susijaudinę. Tačiau paragavę vandens jie iškart jį išspjovė, nes jis buvo kartus. „Žmonės murmėjo prieš Mozę, klausdami: ‘Ką gi mes gersime?’“ (Iš 15, 24)

Po kelių dienų Dievas dar kartą padarė tą patį. Tačiau dabar stulpas iš tikrųjų sustojo ten, kur visai nėra vandens (Iš 17, 1).

3. Perskaitykite Iš 15, 22–27 ir Iš 17, 1–7. Ką Dievas apreiškė Izraeliui apie save Maroje ir Refidimuose? Ko jie turėjo išmokti?

4. Ko Refidimuose klausė Izraelio vaikai? Iš 17, 7. Ar kada klausėte to paties? Jei taip, kodėl? Kaip jautėtės ir ko išmokote sulaukę atsakymo? Kiek kartų mums reikia sulaukti to paties atsakymo, kol visai liausimės to klausti?

III. DIDŽIOJI KOVA DYKUMOJE

„Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia Jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų, ir Jis buvo velnio gundomas.“ (Lk 4, 1–2)

5. Perskaitykite Lk 4, 1–13. Ko galite pasimokyti iš šio pasakojimo apie tai, kaip įveikti pagundą ir nepasiduoti nuodėmei?

Gundymai gali būti itin sunkūs, nes jie nukreipti į tai, ko mes tikrai trokštame, ir atrodo, kad jie visada ateina tomis akimirkomis, kai esame silpniausi.

Luko 4 yra pasakojimo apie Jėzaus gundymą pradžia, ir jis atkreipia mūsų dėmesį į kai kuriuos sunkius klausimus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Šventoji Dvasia veda Jėzų į gundymą. Tačiau Dievas mūsų niekada negundo (Jok 1, 13). Greičiau, kaip matėme, Dievas leidžia mus išmėginti. Luko 4 stebina tai, kad Šventoji Dvasia gali mus nuvesti į tokius išbandymus, kai mes susiduriame su nuožmiomis šėtono pagundomis. Tokiomis akimirkomis, kai itin stipriai jaučiame šias pagundas, galime neteisingai suprasti ir manyti, kad netinkamai sekame Dievą. Bet tai nebūtinai tiesa. „Dažnai pakliuvę į keblią padėtį mes suabejojame, ar vis dar esame vedami Dievo Dvasios. Tačiau būtent Šventoji Dvasia atvedė Jėzų į dykumą, kad būtų gundomas šėtono. Kai Dievas siunčia mums išbandymą, Jis turi kažkokį tikslą, kurį nori įgyvendinti mūsų labui. Jėzus nei piktnaudžiavo Dievo pažadais ir atsidavė pagundai, nei puolė į neviltį, kai atėjo pagunda. Taip turėtume elgtis ir mes.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 107)

Kartais, kai esame išmėginami, mes nudegame, užuot išsigryninę. Todėl labai guodžia žinojimas, kad net sugniuždyti pagundų, galime vėl tikėti, nes Jėzus atsilaikė. Gera naujiena yra tai, kad Jėzus prisiėmė mūsų nuodėmes, Jis užsikrovė už jas bausmę, kadangi mes neatsilaikėme prieš pagundą (kad ir kokia ji buvo), nes Jis patyrė sunkiausią išmėginimą nei bet kuris iš mūsų, nes mes neatmetami ir neapleidžiami Dievo. Vilties yra net ir didžiausiam nusidėjėliui (1 Tim 1, 15).

Su kokiais gundymais dabar susiduriate? Skirkite šiek tiek laiko maldai, prašydami Viešpaties išmokyti jus pritaikyti Jėzaus pavyzdžio pamokas asmeniniam gyvenimui. Atminkite, kad neprivalote pasiduoti pagundai! Taip pat atminkite, kad jei pasiduosite, turite Gelbėtoją.

IV. PATVARUS PALIKIMAS

6. Perskaitykite 1 Pt 1, 6–7. Ką Petras sako?

Petras rašė žmonėms, kurie patyrė sunkumų ir dažnai jautėsi labai vieniši. Jis rašė „pakeleiviams, pasklidusiems Ponte, Galatijoje, Kapadokijoje, Azijoje ir Bitinijoje, išrinktiems“ (1 Pt 1, 1). Tai sritys, kurias šiandien laikome Vakarų Turkija. Po kelių eilučių Petras sako žinąs, kad jiems „reikia truputį paliūdėti įvairiuose išmėginimuose“ (1 Pt 1, 6).

7. Ką Petras turi galvoje sakydamas, kad jie yra pasklidę pakeleiviai? Kaip tai galėtų padidinti jų išmėginimus?

Būti krikščioniu tais laikais buvo naujas reiškinys; tikinčiųjų buvo nedaug ir jie įvairiose vietose buvo mažuma, kuri geriausiu atveju dažnai buvo nesuprasta, o blogiausiu – persekiojama. Tačiau Petras tikina, kad šie išmėginimai nėra atsitiktiniai ar chaotiški (1 Pt 1, 6–7). Tų, kurie ištveria įvairius išmėginimus, tikslas yra tikras tikėjimas.

8. Perskaitykite 1 Pt 1, 69. Kokį galutinį patikinimą Petras siekia suteikti šiems žmonėms išbandymų metu? Ką ši viltis reiškia ir mums?

Kad ir kokie būtų jų išmėginimai, dėl ko jie beliūdėtų, kaip tai galima palyginti su amžinybe, kuri jų laukia, kai Kristus sugrįš? Petro žodžiai jiems yra Dievo žodžiai mums, nepaisant to, su kuo susiduriame. Kad ir kokie sunkūs ar skausmingi būtų mūsų išmėginimai, mes niekada neturime pamiršti galutinio tikslo – amžino gyvenimo naujame danguje ir naujoje žemėje, be skausmo, kančių ar mirties. Turėdami tokį pažadą, kuris mums garantuotas Jėzaus mirtimi, kaip svarbu, kad neprarastume tikėjimo, bet, savo išmėginimuose, prašytume Viešpaties, kad Jis apvalytų mus nuo visko, kas kliudo mūsų tikėjimui.

V. IŠMĖGINIMAS UGNIMI

Gyveno kartą jaunas vyras, kurį vadinsime Aleksu. Jo jaunystė buvo labai nerami – narkotikai, smurtas, net kuris laikas kalėjime. Bet dėka vietinės bažnyčios nario (kurį Aleksas apvogė) gerumo Aleksas sužinojo apie Dievą ir pavedė savo širdį Jėzui. Nors jo problemos ir sunkumai niekur nedingo, ir nors dalis jo praeities išliko, Aleksas buvo naujas žmogus Jėzuje. Jis mylėjo Dievą ir tą meilę siekė išreikšti vykdydamas Jo įsakymus (1 Jn 5, 1–2). Vienu metu Aleksas pajautė, kad turėtų būti tarnautojas. Viskas rodė būtent į tai. Jis atsiliepė į Dievo kvietimą neabejodamas.

Kolegijoje iš pradžių viskas klostėsi gerai. Tada viena po kitos pasipylė bėdos ir jo gyvenimas ėmė byrėti. Jo pinigų šaltinis pradėjo sekti; artimas draugas atsigręžė prieš jį, pateikdamas apie jį melagingus kaltinimus, kurie pakenkė jo reputacijai. Paskui jis vis susirgdavo; niekas nežinojo, kas jam, bet tai paveikė jo studijas iki tokio lygio, kad jis bijojo, jog jam teks visiškai jas mesti. Be to, jis patyrė pagundų dėl narkotikų, kurie buvo lengvai prieinami vietos bendruomenėje. Vienu metu jis net puolė šioje vietoje. Aleksas nesuprato, kodėl visa tai vyksta, ypač todėl, kad buvo tikras, jog Viešpats jį atvedė į šią kolegiją. Ar Aleksas dėl to klydo? Jei taip, ar visas jo su Dievu susijęs patyrimas buvo didžiulė klaida? Jis abejojo net dėl elementarių tikėjimo dalių.

Įsivaizduokite, kad krizės metu Aleksas ateina pas jus ir klausia patarimo. Ką pasakytumėte? Ką asmeniškai patyrėte, kas galėtų padėti tokiam asmeniui? Kokias Rašto eilutes naudotumėte? Kuo tokiomis aplinkybėmis galėtų pasitarnauti šios eilutės? Pat 3; Jer 29, 13; Rom 8, 28; 2 Kor 12, 9; Hbr 13, 5.

Beveik visi, kurie seka Viešpatį, patyrė sunkumų, kurių metu jie buvo linkę abejoti Viešpaties vedimu. Tokiomis aplinkybėmis svarbu laikytis pažadų, atminti Dievo vedimą praeityje ir melsti tikėjimo bei ištvermės. Viešpats niekada mūsų neapleis. Mums svarbus yra šis klausimas – kaip nepasiduoti pagundai ir neapleisti Jo?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai,  p. 219–226; 227–236; Su meile iš Dangaus, 2011, p. 93–103.

„Nuo senų laikų Viešpats vedė savo tautą į Refidimus, ir Jis gali nuspręsti ten vesti ir mus, kad patikrintų mūsų ištikimybę. Jis ne visada mus veda į malonias vietas. Jei jis taip darytų, apsirūpinę pamirštume, kad Jis yra mūsų pagalbininkas. Jis trokšta mums apsireikšti ir atskleisti gausius mums pasiekiamus išteklius, ir Jis leidžia mums patirti išmėginimus ir nusivylimą, kad suprastume savo bejėgiškumą ir išmoktume šauktis Jo pagalbos. Jis gali liepti lietis gaivinančiam srautui iš uolos. Niekada nesužinosime, kol nebūsime veidas į veidą su Dievu, kai regėsime, kaip esame regimi, ir pažinsime, kaip esame pažinti, kiek daug naštų Jis nešė už mus ir kiek Jis būtų mielai nešęs, jei vaikišku tikėjimu būtume atidavę jas Jam.“ (E. Vait, „Rephidim, Advent Review and Sabbath Herald“, 1903 m. balandžio 7 d)

Klausimai aptarimui:

1. Mes dažnai kalbame apie pagundą kaip apie asmeninį klausimą, taip, žinoma, ir yra. Tuo pačiu metu, ar yra kokių nors bendrų pagundų, kurių mums, kaip bažnyčiai ar vietinei tikinčių bendruomenei, gali tekti saugotis kaip grupei? Jei taip, kokių?

2. Paklauskite tų, kurie nori pasikalbėti apie „nemalonias vietas“, į kurias jie buvo nuvesti. Kodėl jos buvo nemalonios? Jei šiandien tektų iš naujo patirti tą patį, ar jie jas matytų kitaip?

3. Visi suprantame Dievo principą, leidžiantį mums būti išgrynintiems ir ištirtiems išmėginimų. Tačiau kaip mes suprantame aplinkybes, kai išmėginimai, atrodo, yra beverčiai – pavyzdžiui, kas nors iš karto žūva automobilio avarijoje? Klasėje pasistenkite rasti galimų atsakymų.

4. Klasėje skirkite laiko kartu melstis vienas už kitą, kad kiekvienas sustiprėtų, jog ištvertų išmėginimus ir liktų ištikimas.

5. Ar jūsų klasė žino asmenį, kuris, susidūręs su išmėginimais, išklydo iš kelio? Jei taip, ką jūs, kaip klasė, galėtumėte padaryti apčiuopiamu būdu, kad susigrąžintumėte tokį asmenį?