NUKRYŽIUOTASIS KŪRĖJAS

„Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 3).

„Visa“ padarė Jis, Jėzus, ir vis dėlto – pasak Šventojo Rašto – „Jėzus pravirko“ (Jn 11, 35). Kūrėjas verkė? Dar daugiau, Jėzus „buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia“ (Iz 53, 3). Kūrėjas, skausmų vyras, paniekintas ir atstumtas? Ir kartą Jis sušuko: „Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl Mane apleidai?!“ (Mt 27, 46)

Kaip taip galėjo būti? Taip yra todėl, kad Jėzus, mūsų Kūrėjas, taip pat buvo mūsų Atpirkėjas, todėl Jis buvo nukryžiuotasis Dievas – Kūrėjas, apsivilkęs žmogiškumu ir kentėjęs nepriteklių bei vargą, kurio gyvenimas baigėsi Jo pakabinimu ant romėnų kryžiaus.

Taigi mūsų Kūrėjas, tas, kuriame mes „gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28), kentėjo taip, kaip niekas iš mūsų niekada negalėjo. Mes galime patirti tik asmeninį sielvartą, asmeninį liūdesį; prie kryžiaus Jis „prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus“ (Iz 53, 4) visus. Tai nuostabiausias žygdarbis per visą kosminę istoriją.

Tokiame kontekste (į mus žvelgiančio nukryžiuoto Dievo), artimiausius kelis mėnesius stengsimės geriau suprasti tai, kas nesuvokiama – mūsų kančias, krikščionių kančias, tų, kurie paskyrė savo gyvenimą Kristui. Mes neteigiame, kad turime visus ar net daug atsakymų; mes tvirtiname tik tai, kad „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8) ir kad nors vyksta tokie dalykai, mes galime pasitikėti Dievu, ir iš tikrųjų augti per juos malone, kad ir koks skausmingas šis procesas būtų.

Šį ketvirtį tyrinėsime Dievo Žodį ir pamatysime, kaip kiti – kūnas ir kraujas, nors ir spinduliuojantys tikėjimu, vis dėlto patyrė neviltį, išdavystę, nusivylimą, netektį, neteisybę ir engimą (panašu į tai, ką patyrėte asmeniškai?). Ką jie darė? Ko jie išmoko? Ko jų pavyzdžiai gali mus išmokyti?

Žvelgdami į šiuos žmones, jų patyrimą, jų kovą ir tikėjimo išbandymus (kurie gali būti panašūs į mūsų pačių), mes visada turime matyti juos Kryžiaus kontekste. Visada turime prisiminti, su kuo žmonės besusidurtų, Jėzus Kristus, mūsų Kūrėjas ir Atpirkėjas, išgyveno dar sunkesnes aplinkybes.

Mūsų Dievas yra kenčiantis Dievas. Net Alberas Kamiu, vargu ar krikščionis, suprato kai kuriuos Kryžiaus padarinius ir Dievo kančias: „Naktis Golgotoje tokia svarbi žmogiškai istorijai tik todėl, kad, savo šešėlyje, dieviškumas atsisakė savo tradicinių privilegijų ir išgėrė iki paskutinio lašo, įskaitant neviltį, mirties agoniją.“ (Albert Camus, „The Rebel“ (New York: Vintage International, 1991), p. 33) Arba, kaip tai pasakė E. Vait: „Kryžius apreiškia mums, tik iš dalies galintiems patirti skausmą savo atbukusiais pojūčiais, ką nuo pat pradžių išgyveno Dievo širdis.“ (Ugdymas, p. 307)

Mūsų pamokos nėra teodicėja, Dievo išteisinimas pikto akivaizdoje. Vietoj to, kaip sakėme, jos bando padėti mums išgyventi neišvengiamas kančias, su kuriomis susiduriame čia, pasaulyje, kuriame nusidėti yra taip pat lengva, kaip ir kvėpuoti. Mes stengsimės parodyti, kad skausmas, kančia ir netektis nereiškia, jog Dievas mus apleido; jie reiškia tik tai, kad net būdami tikintieji dabar dalijamės bendra puolusiųjų lemtimi. Skirtumas tas, kad per Jėzų ir Jo teikiamą viltį galime rasti prasmę ir tikslą tam, kas atrodo beprasmiška ir bergždžia, ir kad kažkaip, net jei neįsivaizduojame kaip, galime pasikliauti pažadu, jog „viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28) – Dievą, kuris, nors ir sukūrė visa, taip pat iškentė visa (todėl mes Jį mylime).

Pagrindinis šio ketvirčio autorius Gavin Anthony užaugo Šri Lankoje kaip misionierius. Jis tarnavo pastoriumi Anglijoje ir buvo konferencijos prezidentas Islandijoje, kai rašė šias pamokas.