NESUNAIKINAMA VILTIS

Septinta tema
Rugpjūčio 6–12 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Hab 1, 1–4; Job 38– 41; Iz 41, 8–14; Jer 29, 1–10; Hbr 12, 1–13.

Įsimintina eilutė: „O viltis neapgauna, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.“ (Rom 5, 5)

Lengva kalbėti ir giedoti apie viltį, kai bažnyčioje esame supami besišypsančių žmonių. Tačiau kai atsiduriame išmėginime, viltis ne visada atrodo lengvai pasiekiama. Kai aplinkybės spaudžia, pradedame abejoti viskuo, ypač Dievo išmintimi.

Vienoje savo knygų Klaivas Luisas (C. S. Lewis) rašo apie liūtą. Norėdamas sutikti šį liūtą, kažkas klausia, ar liūtas nepavojingas. Žmogui atsakoma, kad jis pavojingas, „bet geras“.

Nors mes ne visada suprantame Dievą ir atrodo, kad Jis daro nenuspėjamus dalykus, tai nereiškia, kad Dievas yra prieš mus. Tai tiesiog reiškia, kad dar nematome viso vaizdo. Tačiau mums sunku suvokti, kad mums norint turėti ramybę, pasitikėjimą ir viltį, Dievas privalo būti suprantamas ir nuspėjamas. Mūsų nuomone, jis turi būti „nepavojingas“. Dėl to mes patys užtikriname sau nusivylimą.

Savaitės santrumpa: Kaip su Dievo charakteriu susijęs mūsų supratimas padeda išlaikyti viltį išmėginimuose?

I. BENDRAS VAIZDAS

Mums kenčiant, labai lengva manyti, kad svarbiausia yra tik tai, kas atsitinka mums. Tačiau yra šiek tiek didesnis vaizdas nei tik „aš“ (žr. Apr 12, 7; Rom 8, 22).

1. Perskaitykite Hab 1, 1–4. Su kuo susidūrė Habakukas?

Galima tikėtis, kad Dievas pasakys kažką panašaus: „Tai tikrai baisu, Habakukai; leisk Man tau nedelsiant padėti“. Tačiau Dievo atsakymas yra priešingas. Jis sako Habakukui, kad viskas blogės. Perskaitykite Hab 1, 5–11.

Izraelis buvo paimtas į nelaisvę asirų, bet Dievas žadėjo, kad bus dar blogiau – dabar Judą išsives babiloniečiai. Habakukas vėl šaukia 12–17 eilutėse ir laukia, ką Dievas pasakys.

2. Kaip įžanga Dievo paminėtam pažadui dėl Babilono sunaikinimo Hab 2, 2–3 suteikia vilties?

Habakuko 2 yra Dievo pažadas sunaikinti babiloniečius. Hbr 10, 37 cituojama Hab 2, 3, užsimenant apie su Mesiju susijusio šio pažado pritaikymą ateityje. Kadangi buvo pažadėtas Babilono sunaikinimas, mes taip pat esame užtikrinti dėl didžiosios Babelės sunaikinimo (Apr 18, 2).

Habakukas buvo tarp jį supančio didžio blogio ir Dievo pažado, kad bus dar blogiau. Tačiau būtent tokios aplinkybės būdingos ir mums išganymo istorijoje. Mus supa didelis blogis, tačiau Raštas pranašauja, kad bus daug blogiau. Habakukui išgyventi padėjo tai, kad jam buvo leista pamatyti visą vaizdą. Todėl 3 skyriuje jis sugeba melstis ir šlovinti dėl to, ką Dievas darys ateityje.

Perskaitykite Hab 3, 16–19. Ką Habakukas įvardija savo vilties priežastimi? Kokia yra Dievo tautos viltis, kai laukiame paskutinių pranašiškų įvykių? Kaip galite padaryti šią viltį sava?

II. KAS YRA MŪSŲ TĖVAS

Osvaldas Čeimbersas (Oswald Chambers) rašė: „Ar klausėte Dievo, ką Jis ketina daryti? Jis jums niekada nepasakys. Dievas jums nesako, ką Jis darys; Jis atskleidžia jums, kas Jis yra.“ (My Utmost for His Highest; Uhrichsville, OH: Barbour & Company, Inc., 1963), sausio 2 d.)

3. Jūsų manymu, ką Čeimbersas turėjo omenyje?

Kaip žinome, Jobo knyga prasideda didžiule asmenine Jobo tragedija. Jis praranda viską, išskyrus savo gyvybę ir žmoną, ir ji siūlė jam: „keik Dievą ir mirk!“ (Job 2, 9) Toliau pateikiama diskusija, kurios metu jo draugai bando išsiaiškinti, kodėl visa tai įvyko. Per visas šias diskusijas Dievas tylėjo.

Tada staiga Jobo 38 Dievas pasirodo ir sako: „Kas temdo Mano užmojį, kalbėdamas neapgalvotais žodžiais?“ (Job 38, 2) Nesustodamas Dievas pateikia Jobui apie 60 išsižioti priverčiančių klausimų. Atsiverskite Raštą ir perskaitykite juos Jobo 38 ir 39.

Po paskutinio klausimo Jobas atsako: „Esu menkutis! Ką galiu Tau atsakyti? Ranka užsiimu burną. Kartą jau kalbėjau, tad nebekalbėsiu, net dusyk, tad daugiau to nebedarysiu“ (Job 40, 4–5). Bet Dievas tuo nebaigė. Jis tęsė ir vėl pateikė daugybę „didžiųjų“ klausimų.

4. Paskutinį Jobo atsakymą skaitykite Job 42, 1–6. Ką Dievas bandė pasakyti Jobui ir kaip tai paveikė patriarchą?

Dievas neatsakė į Jobo draugų klausimą – „kodėl?“ Tačiau Dievas nusakė savo neprilygstamą didybę, atskleistą nuostabiais kūrinijos darbais. Po to Jobui nebeprireikė jokių atsakymų. Paaiškinimų poreikį užgožė Dievo didybė.

Šis pasakojimas atskleidžia žavų paradoksą. Viltis ir padrąsinimas gali kilti iš suvokimo, kad itin mažai žinome. Instinktyviai stengiamės rasti paguodą visko žinojime, todėl nusiviliame, kai negalime suprasti. Tačiau kartais Dievas išryškina mūsų neišmanymą, kad suprastume, jog žmogiškoji viltis gali rasti saugumą tik Esybėje, daug didesnėje už mus pačius.

Ar jums dabar nutinka dalykų, kurių jūs tiesiog negalite suprasti? Jei taip, sutelkite dėmesį į Dievo charakterį. Kaip to darymas gali suteikti vilties, kad būtina ištverti tai, kas dabar nesuprantama?

III. MŪSŲ TĖVO ARTUMAS

„Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, laikau tavo dešinę. Aš – tas, kuris tau sako: ‘Nebijok, Aš tau padėsiu!’“ (Iz 41, 13)

Sakoma: „Kai atrodo, kad Dievas toli, kas pasitraukė?“ Iškilus problemoms manome, kad Dievas mus apleido. Tiesa ta, kad Jis niekur nedingo.

Tremtyje gyvenantiems žydams Dievo Artumas atrodė labai tolimas. Tačiau per Izaiją Dievas užtikrino jiems būsimą išgelbėjimą. Visgi, nors tikrasis sugrįžimas į Jeruzalę bus tik po daugelio metų, Dievas norėjo, kad Jo tauta žinotų, jog Jis nenutolo nuo jų ir kad priežasčių vilčiai yra.

5. Perskaitykite Iz 41, 8–14. Kokias vilties priežastis galite įvardyti žmonėms, kurie laukia būsimo išgelbėjimo? Kaip šis pažadas mums padeda laukiant tremties žemėje pabaigos?

Vienas iš galingiausių simbolių šiose eilutėse yra Iz 41, 13. Visavaldis visatos Dievas sako, kad Jo tautai nereikia bijoti, nes Jis yra tas, kuris laiko jos „dešinę“. Viena yra įsivaizduoti, kaip Dievas vadovauja įvykiams žemėje, sėdėdamas soste šviesmečių atstumu nuo mūsų žemės. Tačiau visai kitoks vaizdas suvokus, kad Jis yra pakankamai arti, jog galėtų laikyti savo brangios ir mylimos tautos ranką.

Kai esame užsiėmę, gali būti sunku atminti, kad Dievas yra itin arti mūsų. Bet kai mes prisimename, kad Jis yra Emanuelis, „Dievas su mumis“, viskas pasikeičia. Kai Dievas yra su mumis, taip pat Jo tikslai, Jo pažadai ir Jo keičianti galia.

Per ateinančias kelias dienas paeksperimentuokite. Kiekvieną įmanomą akimirką pabandykite sau priminti, kad visatos Dievas yra pakankamai arti jūsų, kad laikytų jus už rankos ir asmeniškai žada jums padėti. Užrašykite, kaip tai keičia jūsų gyvenseną. Būkite pasirengę aptarti savo patyrimą klasėje sabatą.

IV. TĖVO PLANAI MUMS

6. Visi ieško vilties. Bet kur ji randama? Kai kuriems žmonėms viltis slypi draugo šypsenoje. Kitiems viltis trykšta iš finansinio saugumo ar tvirtos santuokos. Kur jūs paprastai ieškote vilties ir drąsos?

Jeremijo knygoje pranašas rašo žmonėms, praradusiems viltį tremtyje. „Prie Babilono upių mes sėdėjome verkdami, Siono kalną atsiminę“ (Ps 137, 1). Nors jiems skaudėjo širdį, Jeremijas pateikė priežastis, dėl kurių jie neturėtų atsisakyti vilties.

7. Kokios vilties priežastys pateikiamos Jer 29, 1–10?

Čia verta pabrėžti tris svarbius vilties šaltinius.

Pirma, Dievas sako savo tautai, kad jie neturėtų išsižadėti vilties, nes jų padėtis nėra atsitiktinumo ar nenuspėjamo blogio rezultatas. Pats Dievas kalbėjo „visiems tremtiniams, ištremtiems iš Jeruzalės į Babiloną“ (Jer 29, 4). Nors atrodo, kad juos supo blogis, Judas visada išliko Dievo rankose.

Antra, Dievas sakė savo tautai, kad jie neturėtų išsižadėti vilties, nes Jis gali darbuotis net ir esant tokiems sunkumams. „Rūpinkitės gerove miesto, į kurį jus ištrėmiau, ir melskitės už jį Viešpačiui, nes jo gerovė – jūsų gerovė“ (Jer 29, 7).

Trečia, Dievas sakė savo tautai, kad jie neprarastų vilties, nes Jis konkrečiu metu užbaigs jų tremtį: „Taip sako Viešpats: Tik pasibaigus septyniasdešimt Babilono metų, aplankysiu jus ir įvykdysiu savo malonės pažadą sugrąžinti jus į šią vietą“ (Jer 29, 10).

Kai Dievas paaiškino, kaip Jis rūpinosi jais praeityje, kaip rūpinasi jais dabar ir rūpinsis jais ateityje, Jis gražiai perteikė savo švelnų rūpestį savo tauta (žr. Jer 29, 11–14).

Perskaitykite Jer 29, 11–14 ir vietoje žodžio „jus“ tarkite savo vardą, tarsi Dievas duotų jums šiuos pažadus. Taikykite šiuos pažadus sau, kad ir kokios būtų jūsų dabartinės kovos.

V. MŪSŲ TĖVO AUKLĖJIMAS

8. Perskaitykite Hbr 12, 5–13. Kokia čia mums žinia ir kaip ji atitinka tai, ką mes tyrinėjome šį ketvirtį?

Hbr 12, 5–13 Paulius aprašė išmėginimus drausmės kontekste. Šiose eilutėse kartojasi įvairios žodžio „drausmė“ formos. Graikų pasaulyje šiuo žodžiu buvo daugiausia nusakomas „ugdymas“. Taigi suprasti „drausmę“ reiškia suprasti, kaip Dievas mus ugdo tikėjimo mokykloje, kurią Paulius anksčiau aprašė Hebrajams 11.

Hebrajams 11 Paulius aprašė tikinčius vyrus ir moteris. Jų tikėjimas paskatino juos nepasiduoti, kai jie susidūrė su įvairiomis išmėginančiomis aplinkybėmis. Hebrajams 12 Paulius kreipiasi į skaitytojus ir teigia, kad kadangi itin daug žmonių prieš mus ištvėrė neįtikėtinus sunkumus, mes taip pat galime nepasiduoti ir baigti tikėjimu. Svarbiausia yra nukreipti akis į Jėzų (Hbr 12, 2), kad Jis būtų pavyzdys, kai sunku (Hbr 12, 3). Hebrajams 12 tarsi suteikia akinius. Be šių akinių mūsų rega ar supratimas, susijęs su sunkumais, visada bus miglotas. Tačiau žiūrėjimas per šiuos akinius ištaisys iškreiptą kančių suvokimą, kurį mums primeta mūsų kultūra. Tada galėsime aiškiai suprasti ir sąmoningai reaguoti į išmėginimus.

9. Perskaitykite Hbr 12, 1–13 užsidėję „akinius“. Dabar dėmesį sutelkite į 5–13 eilutes ir atsakykite į šiuos klausimus:

Kas yra drausminimo šaltinis?                                                                                                                         

Kokia yra mūsų reakcija į drausminimą?                                                                                                           

Koks yra drausminimo tikslas?                                                                                                            

Dar kartą perskaitykite Hbr 12, 1–13. Sudarykite visų priežasčių, kurias galite įvardyti viltimi, sąrašą. Kaip jūs patyrėte šią viltį dvasinio „ugdymo“ laikais?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Ugdymas, p. 349–358; Gydymo tarnystė, p. 345–347.

„Visi patiria didžiulį nusivylimą ir visišką nusivylimą, kai tenka sielvartauti ir sunku patikėti, kad Dievas vis dar yra maloningas geradarys savo vaikams žemėje; kai sunkumai vargina sielą, kada atrodo, jog geriau mirti nei gyventi. Būtent tada daugelis išsižada Dievo ir pradeda vergauti abejonėms, netikėjimui. O, kad galėtume tokiu metu dvasinėmis akimis įžvelgti Dievo apvaizdos reikšmę, kad pamatytume angelus, siekiančius išgelbėti mus nuo mūsų pačių, bandančius pastatyti mus ant tvirtesnio pagrindo nei amžinos kalvos, ir pasireikštų naujas tikėjimas, naujas gyvenimas.“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, p. 162)

Klausimai aptarimui:

1. E. Vait sako: „visi patiria didžiulį nusivylimą ir visišką nusivylimą“. Kaip gerai pastebime vieni kitus, išgyvenančius tokį nusivylimą? Kaip mes galime geriau išmokti būti vilties nešėjais vienas kitam, kai patiriame tokius karčius nusivylimus?

2. Klasėje apsvarstykite atsakymus į paskutinį III dalies klausimą. Kokį skirtumą jūsų gyvenime nulėmė tai, kad išsaugojote Dievo Artumo tikrovę?

3. Klasėje garsiai perskaitykite Job 38–41 pateiktas eilutes. Kokį Dievo paveikslą jos piešia? Ko išmokote, kas suteikia vilties ir padrąsinimo? Kaip sabata dera su šiuo paveikslu? Kaip sabata padeda mums išlaikyti su Dievo prigimtimi ir charakteriu susijusį supratimą?

4. Viltis, kuri keičia, ateina iš dangaus. Tai reiškia, kad galime melstis, jog į mūsų gyvenimą būtų įnešta viltis. Skirkite laiko melstis už tuos, kurių viltis pastaruoju metu susvyravo, kad jų viltis būtų atnaujinta. Negana to, ką galite padaryti dėl tų, kuriems sunku atrasti viltį?

5. Jei kas nors to nori, paprašykite asmens papasakoti apie tokį metą, kai dėl nevilties ir išmėginimų jis prarado viltį ir tikėjimą. Kas tą žmogų pakeitė? Kuo galime pasidalyti vieni su kitais ir padėti, kai esame apimti abejonių ir nevilties?