Pirma tema
Kovo 26 – balandžio 1 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ps 100, 1–3; Pr 1–2; Iš 20, 8–11; Iš 40, 33; Mt 25, 14–30; Mt 19, 7–9.
Įsimintina eilutė: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.“ (Pr 1, 1)
Pradžios knyga, taigi, ir visas Raštas prasideda Dievo kūrimo darbais. Tai labai svarbu, nes mūsų sukūrimas žymi žmogaus ir Šventojo Rašto istorijos pradžią. Ši tiesa taip pat reiškia, kad Pradžios knygos pasakojimas apie kūrimą yra toks pat istoriškai tikras, kaip ir kiti žmonijos bei Šventojo Rašto istorijos įvykiai.
Dvejose Pradžios 1–2 su kūrimu susijusiose eilutėse yra pamokymų apie Dievą ir žmoniją. Tyrinėdami šią savaitę geriau suprasime gilią septintosios dienos – sabatos reikšmę. Apmąstysime Dievo darbą, kaip sukurti žmones pagal Jo paveikslą iš dulkių. Mums bus įdomi gero ir pikto pažinimo medžio paskirtis ir jo ryšys su gyvybės medžiu.
Svarbiausia su pradžia susijusi Rašto pasakojimo pamoka yra malonė. Mūsų būtis yra malonės darbas. Dievas sukūrė dangų ir žemę, kol žmonių dar nebuvo. Kaip ir mūsų sukūrimas, taip ir mūsų atpirkimas yra Dievo dovana. Ir itin gilu yra tai, kad septintosios dienos – sabatos įsakyme yra abi sąvokos – sukūrimas ir atpirkimas.
I. DIEVAS KŪRĖJAS
1. Perskaitykite Ps 100, 1–3. Kokia žmogaus reakcija į Dievą Kūrėją ir kodėl?
Pradžios 1 pirmoji pasakojimo apie pasaulio sukūrimą žinia yra „Dievas“. Mes jau ją girdime vertime: „Pradžioje Dievas“ (Pr 1, 1). Pirmoje eilutėje (Pr 1, 1) žodis „Dievas“ užrašytas eilutės viduryje ir pabrėžiamas stipriausiu akcentu tradiciniame liturginiame giedojime, siekiant pabrėžti Dievo svarbą. Tada prasideda tekstas apie sukūrimą pabrėžiant Dievą Kūrėją.
Pradžios knyga iš tikrųjų prasideda dviem skirtingais Dievo pristatymais. Pirmajame pasakojime apie sukūrimą (Pr 1, 1–2, 4) Dievas yra be galo tolimas žmonėms, transcendentinis – Elohim, kurio vardas kalba apie Dievo viršenybę. Žodis Elohim žymi pranašumą ir galią, o žodžio Elohim daugiskaitos vartojimas išreiškia didingumo ir transcendencijos idėją.
Antrame pasakojime apie sukūrimą (Pr 2, 4–25) Dievas pristatytas kaip artimas ir asmeniškas, nekintantis Jehova, o šis vardas, daugelio manymu, reiškia artumą ir santykius. Taigi visas su sukūrimu susijęs tekstas yra netiesioginis raginimas garbinti Dievą; pirma, suvokti begalinę Dievo didybę ir galią bei tuo pačiu pripažinti mūsų priklausomybę nuo Jo, nes Jis mus sukūrė, o ne mes patys (Ps 100, 3). Štai kodėl daugelyje psalmių garbinimas dažnai siejamas su sukūrimu (Ps 95, 1–6; Ps 139, 13–14 [plg. su Apr 14, 7]).
Toks mokymas apie didingą ir galingą Dievą, kuris taip pat yra artimas, mylintis ir palaiko santykius su mumis, reiškia svarbų dalyką, kaip turėtume artintis prie Dievo garbindami. Baimė ir pagarba žengia kartu su džiaugsmu ir Dievo Artumo, atleidimo ir meilės užtikrinimu (žr. Ps 2, 12). Net dviejų su Dievu susijusių mokymų pateikimo seka yra reikšminga – Dievo Artumo patyrimas ir nutolusio Dievo išgyvenimas. Tik supratę, kad Dievas yra didis, galėsime branginti Jo malonę ir drebėdami mėgautis nuostabiu ir mylinčiu Jo Artumu.
Pagalvokite apie didžiulę Dievo galią, kuri palaiko kosmosą, ir vis tiek gali būti itin arti kiekvieno iš mūsų. Kodėl ši tiesa yra itin nuostabi?
II. KŪRIMAS
2. Perskaitykite Pr 1, 4. 10. 12. 18. 21. 25. 31 ir Pr 2, 1–3. Kuo reikšmingas žodžių kartojimas „tai gera“ pirmame pasakojime apie kūrimą? Kokia numanoma pamoka pateikiama kūrimo pabaigoje (Pr 2, 1–3)?
Kiekviename pasakojimo apie kūrimą aprašymo etape Dievas įvertina savo darbą – „gera“. Paprastai šis būdvardis reiškia, kad Dievo kūrimo darbas buvo sėkmingas, o Dievo pastebėjimas – „gera“ reiškia, jog „pavyko“. Šviesa apšvietė (Pr 1, 4). Augalai davė vaisių (Pr 1, 12) ir kt.
Tačiau šis žodis nusakė ne tik funkcijos veiksmingumą. Hebrajų kalbos žodis tov Rašte taip pat vartojamas estetiniam grožio įvertinimui išreikšti (Pr 24, 16). Jis taip pat yra priešpastatymas žodžiui pikta (Pr 2, 9), kuris siejamas su mirtimi (Pr 2, 17).
Pasakymas „tai gera“ reiškia, kad kūrinija veikė sklandžiai, jog ji buvo graži ir tobula ir kad joje nebuvo pikta. Toks pasaulis „dar nebuvo“ panašus į mūsiškį, paveiktą nuodėmės ir mirties, ši mintis patvirtinta antrojo pasakojimo apie kūrimą įžangoje (žr. Pr 2, 5).
Šis kūrimo aprašymas iš esmės prieštarauja evoliucijos teorijoms, kurios dogmatiškai teigia, jog pasaulis formavosi palaipsniui per atsitiktinius įvykius, pradedant prastesne būkle ir pasiekiant pranašesnę.
Priešingai, Rašto autorius tvirtina, kad Dievas tikslingai ir greitai sukūrė pasaulį (Pr 1, 1). Vietos atsitiktinumui nebuvo. Pasaulis atsirado ne savaime, o tik kaip Dievo valios ir žodžio rezultatas (Pr 1, 3). Veiksmažodis „bara“ (sukūrė), Pradžios 1 išverstas – „pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“, vartojamas tik jį siejant su Dievo darbu ir žymi staigumą, Dievas tarė ir taip įvyko.
Kūrimo pasakojimas mums sako, kad „visa“ buvo sukurta tuomet (Pr 1, 31) ir, pasak paties Kūrėjo, visa buvo įvertinta – „labai gera“ (Pr 1, 31). Pr 1, 1 nusako patį įvykį, dangaus ir žemės sukūrimą; Pr 2, 1 skelbia, kad įvykis buvo baigtas. Visa, įskaitant sabatą, buvo baigta per septynias dienas.
Kodėl milijardų metų evoliucijos idėja visiškai neigia Pradžios knygos pasakojimą apie kūrimą? Kodėl šios abi nuomonės yra visiškai nesuderinamos?
III. SABATA
3. Perskaitykite Pr 2, 2–3 ir Iš 20, 8–11. Kodėl septinta diena – sabata susijusi su kūrinija? Kaip šis ryšys daro įtaką sabatos šventimui?
Būtent todėl, kad Dievas užbaigė kūrimo darbus, Jis padarė sabatą. Todėl septinta diena – sabata yra mūsų tikėjimo, kad Dievas tada užbaigė savo darbus ir juos apibūdino – „labai gera“, išraiška. Laikytis sabatos reiškia prisijungti prie Dievo, pripažįstant Jo kūrinijos reikšmę ir grožį.
Mes galime ilsėtis po mūsų darbų, kaip Dievas ilsėjo po savųjų. Sabatos laikymas reiškia pritarimą Dievo kūrinijai, įvertintai – „labai gera“, įskaitant ir mūsų fizinį kūną. Priešingai kai kuriems senovės (ir šiuolaikiniams) įsitikinimams, niekas Šventajame Rašte, nei Senajame, nei Naujajame Testamente nemenkina kūno kaip blogio. Tai pagoniškos, o ne biblinės sąvokos. Vietoj to, švenčiantieji sabatą yra dėkingi už Dievo kūriniją, įskaitant jų pačių kūną, todėl jie gali mėgautis kūrinija ir ja rūpintis.
Sabata, žyminti pirmąją žmonijos istorijos „pabaigą“, taip pat yra vilties ženklas kenčiančiai žmonijai ir pasaulio dejonėms. Įdomu, kad žodžiai užbaigė darbus pakartoti pasibaigus šventyklos statybai (Iš 40, 33), vėliau Saliamono šventyklos statybų pabaigoje (1 Kar 7, 40. 51) – abiejose vietose buvo mokoma Evangelijos ir išganymo.
Po nuopuolio sabata, savaitės pabaiga, nurodo į išganymo stebuklą, kuris įvyks tik per naujos kūrinijos stebuklą (Iz 65, 17; Apr 21, 1). Sabata yra ženklas žmogiškos savaitės pabaigoje, kad šio pasaulio kančios ir išbandymai taip pat pasibaigs.
Štai kodėl Jėzus pasirinko sabatą kaip tinkamiausią dieną išgydyti ligoniams (Lk 13, 13–16). Priešingai papročiams, kuriuose buvo įstrigę vadovai, išgydydamas sabatą Jėzus nurodė žmonėms ir mums laiką, kai pasibaigs visas skausmas, visos kančios, visa mirtis, o tai yra išganymo proceso pabaiga. Taigi kiekviena sabata nurodo mums į atpirkimo viltį.
Kaip ilsėdamiesi sabatą mes patiriame atilsį ir išganymą, kurį dabar turime Jėzuje ir kuris galutinai bus įvykdytas sukūrus naują dangų ir naują žemę?
IV. ŽMONIJOS SUKŪRIMAS
Žmonių sukūrimas yra paskutinis Dievo kūrimo darbas, bent jau Pradžios knygoje. Žmonės, kuriems ir buvo sukurta žemė, yra visos žemiškosios kūrinijos kulminacija.
4. Perskaitykite Pr 1, 26–29 ir Pr 2, 7. Koks ryšys tarp šių dviejų skirtingų pasakojimų žmonijos kūrimo atžvilgiu?
Tai, kad Dievas sukūrė žmones pagal savo paveikslą, yra vienas iš drąsiausių Rašto teiginių. Tik žmonės buvo sukurti pagal Dievo paveikslą. Nors „Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius“ (Pr 1, 25), „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą“ (Pr 1, 27). Ši formuluotė dažnai apsiribojo dvasine žmogaus prigimtimi, pastarąją aiškinant taip, kad Dievo paveikslas reiškia tik valdančiąją Dievo atstovavimo funkciją arba dvasinę santykių su Dievu ar tarpusavio funkciją.
Nors toks supratimas yra teisingas, jis neįtraukia svarbios fizinės šios kūrinijos tikrovės. Abi dimensijos iš tikrųjų yra įtrauktos į du žodžius „paveikslą“ ir „panašumą“, apibūdinant šį procesą Pr 1, 26. Nors hebrajų kalbos žodis „tselem“, „paveikslą“, nusako konkrečią fizinio kūno formą, žodis „demut“, „panašumą“ reiškia abstrakčias savybes, taikytinas dangiškai Asmenybei.
Todėl hebrajų kalbos Dievo paveikslo sąvoka turėtų būti suprantama atsižvelgiant į su žmogaus prigimtimi susijusį Rašto mokymą. Raštas patvirtina, kad žmogus (vyras ir moteris) buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą fiziškai, taip pat ir dvasiškai. E. Vait aiškiai rašė: „Kai iš po Dievo rankų pakilo Adomas, jis fizine, protine bei dvasine prigimtimi buvo panašus į savo Kūrėją.“ (Ugdymas, p. 15)
Tiesą sakant, šis visapusiškas Dievo paveikslo, įskaitant fizinį kūną, supratimas dar kartą patvirtinamas kitame kūrimo pasakojime, kuriame paaiškinta, kad „žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7), tiesiogine šio žodžio prasme – gyvas (nefeš), dviejų dangaus darbų rezultatas: Dievas „padarė“ ir Dievas „įkvėpė“. Atkreipkite dėmesį, kad alsavimas dažnai nurodo į dvasinę dimensiją, tačiau jis taip pat yra glaudžiai susijęs su biologiniu kvėpavimu, ta žmogaus dalimi, kuri buvo padaryta „iš žemės dulkių“. Gyvybės alsavimas; tai yra, alsavimas (dvasinė dalis) ir gyvybė (fizinė dalis).
Vėliau Dievas atliks trečią darbą, sukurdamas moterį iš vyro kūno (Pr 2, 21–22), taip pabrėžiant, kad ji yra tos pačios prigimties kaip ir vyras.
V. ŽMONIJOS PAREIGA
Sukūręs pirmąjį žmogų, Dievas pasiūlė jam tris dovanas: Edeno sodą (Pr 2, 8), maistą (Pr 2, 16) ir moterį (Pr 2, 22).
5. Perskaitykite Pr 2, 15–17. Kokia žmogaus pareiga kūrinijos ir Dievo atžvilgiu? Kaip šios dvi pareigos susijusios viena su kita?
Pirmoji žmogaus pareiga yra susijusi su natūralia aplinka, kurioje Dievas jį įkurdino: „kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pr 2, 15). Veiksmažodis „avad“ (dirbtų) nusako darbą. Nepakanka gauti dovaną. Turime dirbti ir padaryti ją vaisingą – šią pamoką Jėzus pakartos savo palyginime apie talentus (Mt 25, 14–30). Veiksmažodis „šamar“ (rūpintųsi) reiškia atsakomybę išsaugoti tai, kas buvo gauta.
Antroji pareiga yra susijusi su maistu. Turime prisiminti, kad Dievas jį davė žmonėms (žr. Pr 1, 29). Dievas taip pat pasakė žmogui: „tau leista valgyti“ (Pr 2, 16). Žmonės nesukūrė nei medžių, nei ant jų augančio maisto. Tai buvo dovana, malonės dovana.
Bet čia yra ir įsakymas: jie turėjo priimti ir džiaugtis dosnia Dievo dovana „nuo visų sodo medžių“. Kaip dalį šios malonės Dievas prideda apribojimą. Jie neturėtų valgyti nuo vieno konkretaus medžio. Mėgavimasis be jokių apribojimų lems mirtį. Šis principas galiojo Edeno sode ir daugeliu atžvilgių tas pats principas galioja ir šiandien.
Trečioji žmogaus pareiga yra susijusi su moterimi, trečia Dievo dovana: „vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos“ (Pr 2, 24). Šis nepaprastas teiginys yra galinga išraiška, nusakanti žmogaus atsakomybę santuokos sandorai ir tikslui būti „vienu kūnu“, reiškiančiu vieną asmenį (plg. su Mt 19, 7–9).
Priežastis, kad vyras (o ne moteris) turėtų palikti tėvus, gali būti susijusi su Rašto bendru vyriškos giminės vartojimu; taigi galbūt įsakymas galioja ir moteriai. Šiaip ar taip, santuokos ryšys, nors ir Dievo dovana, reikalauja žmogaus atsakomybės, kurią turi ištikimai įvykdyti tiek vyras, tiek moteris.
Pagalvokite apie visa, ką jums suteikė Dievas. Kokia yra jūsų atsakomybė už tai, kas jums duota?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Ugdymas, p. 147–148; „The Story of Redemption“, p. 21.
„Kadangi ir gamtos knygoje, ir dieviškojo apreiškimo knygoje yra to paties Mokytojo antspaudas, jos negali prieštarauti viena kitai. Skirtingais būdais ir skirtingomis kalbomis abi knygos liudija tas pačias didžiąsias tiesas. Mokslas vis dar atranda naujų stebuklų, tačiau jo tyrinėjimuose nėra nieko, kas teisingai suprasta, prieštarautų dieviškajam apreiškimui. Gamtos knyga ir rašytinis Žodis apšviečia vienas kitą. Jie supažindina mus su Dievu, aiškindami dėsnius, per kuriuos Jis veikia.
Deja, iš gamtoje stebimų faktų klaidingai padarytos išvados sukūrė įspūdį, kad tarp mokslo ir Dievo Žodžio apreiškimo yra kažkoks prieštaravimas; ir, mėgindami sugrąžinti harmoniją, Šventojo Rašto aiškintojai griebėsi tokių priemonių, kurios pamina ir naikina Dievo Žodžio jėgą. Manoma, jog geologija prieštarauja tiesioginiam Mozės laikotarpio raštų apie kūriniją aiškinimui. Tvirtinama, jog Žemės evoliucija iš chaoso truko milijonus metų; ir, siekiant priderinti Bibliją prie šio tariamo mokslo apreiškimo, buvo imta manyti, jog pasaulio sukūrimo dienos apima didžiulius, neapibrėžtus laikotarpius – tūkstančius ar net milijonus metų.
Tokios išvados visiškai nepagrįstos. Biblijos tekstai yra harmoningi tarpusavyje ir atitinka gamtos mokymą.“ (E. Vait, Ugdymas, p. 147)
Klausimai aptarimui:
1. Kodėl šie su pradžia susiję pasakojimai turėtų paveikti mūsų tikėjimą, jei manytume, jog jie yra legendos, „mitai“, iš esmės skirti pamokyti mus dvasinės išminties, bet be istorinės tikrovės? Kokios Rašto užuominos rodo, kad Biblijos autorius žinojo, jog šie pasakojimai yra „istoriniai“, kaip ir visas Pradžios knygos pasakojimas? Koks yra Jėzaus liudijimas dėl istorinės šių pasakojimų tiesos?
2. Ko Pradžios knyga mus moko apie žemės valdymo svarbą? Kaip mes galime būti geri šios planetos prievaizdai, tuo pačiu metu išvengdami pavojaus garbinti pačią kūriniją, užuot garbinus Kūrėją, o tai yra labai reali pagunda? (žr. Rom 1, 25.)
3. Nepaisant tūkstančių metų nuodėmės žalos, kaip vis dar pasireiškia pirminis „labai gera“ kūrinijos stebuklas, grožis ir didybė, galingai skelbiantys mums Dievo gerumą ir galybę?