Vienuolikta tema
Birželio 4–10 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 37; Mt 20, 26–27; Apd 7, 9; Pr 38; Pr 39; Pr 40, 1–41, 36.
Įsimintina eilutė: „Vieni kitiems jie sakė: ‘Va, ateina tas sapnuotojas!’“ (Pr 37, 19)
Pasakojimas apie Juozapą (Pr 37–50) apima paskutinį Pradžios knygos skyrių, nuo jo pirmųjų sapnų Kanaane (Pr 37, 1–11) iki mirties Egipte (Pr 50, 26). Tiesą sakant, Juozapui Pradžios knygoje skirta daugiau vietos nei bet kuriam kitam patriarchui. Nors Juozapas yra tik vienas iš Jokūbo sūnų, jis Pradžios knygoje pristatomas kaip didis patriarchas, kaip Abraomas, Izaokas ir Jokūbas.
Tyrinėsime, kaip Juozapo gyvenimas išryškina dvi svarbias teologines tiesas: pirma, Dievas tęsi savo pažadus; antra, Dievas gali padaryti, kad pikta išeitų į gera.
Šią savaitę daugiausia dėmesio skirsime ankstyvam Juozapo gyvenimui. Jis yra mėgstamiausias Jokūbo sūnus, ironiškai pravardžiuojamas ba‘al hakhalomot, „sapnuotojas“ (Pr 37, 19), o tai pažodžiui reiškia „sapnų valdytojas“, turint omeny, kad jis yra sapnų žinovas. Šis titulas jam labai tinka, nes jis ne tik patirdavo, suprasdavo ir aiškindavo pranašiškus sapnus, bet ir juos įgyvendindavo.
Šiuose skyriuose vėl pamatysime Dievo apvaizdą patvirtintą, nepaisant žmogaus širdies sugedimo ir nedorumo.
I. ŠEIMYNINĖS BĖDOS
Jokūbas pagaliau „įsikūrė krašte“. Izaokas čia buvo tik „ateivis“ (Pr 37, 1). Vis dėlto, Jokūbui įsikūrus krašte prasidėjo bėdos, šį kartą šeimyninės. Bėdos susijusios ne su žeme ar šulinio naudojimu; jos daugiau dvasinės.
1. Perskaitykite Pr 37, 1–11. Kokie įvykiai šeimoje paskatino Juozapo brolius jo nekęsti?
Nuo pat pradžių suprantame, kad Jokūbo ir Juozapo santykiai buvo ypatingi – „nes šis buvo jam gimęs senatvėje“ (Pr 37, 3), Jokūbas mylėjo jį „labiau už kitus“ (Pr 37, 4). Jis netgi „buvo jam pasiūdinęs puošnų apdarą“ (Pr 37, 3), karališką drabužį (2 Sam 13, 18), o tai parodė slaptą Jokūbo ketinimą suteikti Juozapui, pirmam Rachelės sūnui, pirmagimio statusą.
Ateitis išpildys Jokūbo troškimą, nes Juozapui galiausiai atiteks pirmagimio teisės (1 Met 5, 2). Todėl nestebina, kad Juozapo broliai jo nekentė ir net negalėjo su juo pradėti ramaus pokalbio (Pr 37, 4).
Be to, Juozapas pranešdavo tėvui apie bet kokį smerktiną savo brolių elgesį (Pr 37, 2). Niekam nepatinka skundikas.
Taigi, kai Juozapas papasakojo apie savo sapnus, leisdamas suprasti, kad Dievas jam paskirs aukštesnes pareigas ir kad jo broliai nusilenks jam, jie jo dar labiau nekentė. Tai, kad sapnai buvo tikrai pranašiški, patvirtina jų pasikartojimas (žr. Pr 41, 32). Nors Jokūbas atvirai barė savo sūnų (Pr 37, 10), jis šio įvykio nepamiršo, apmąstydamas jo reikšmę ir laukdamas jo išsipildymo (Pr 37, 11). Tai reiškia, kad jis galimai manė, jog vis dėlto šie sapnai galėjo būti svarbūs. Jis buvo teisus, nors tuo metu jis daug ko nežinojo.
Perskaitykite Mt 20, 26–27. Koks esminis principas čia atskleistas ir kaip mes galime išmokti savo gyvenime parodyti tai, ko jis moko?
II. IŠPUOLIS PRIEŠ JUOZAPĄ
Kad ir kokie siaubingi šie įvykiai, juos nesunku suvokti. Būti šalia artimo ir nekenčiamo asmens anksčiau ar vėliau neišvengiamai prives tik prie bėdos. Taip ir nutiko.
2. Perskaitykite Pr 37, 12–36. Ko šios eilutės mus moko apie tai, kokios pavojingos ir piktos gali būti neatsivertusios širdys ir ką jos gali paskatinti padaryti bet kurį iš mūsų?
Broliai nekentė Juozapo, nes jie pavydėjo, kad Dievas buvo su juo (Apd 7, 9) – tai patvirtins kiekvienas kito įvykio žingsnis. Kai Juozapas klajojo, jį susitiko vienas vyras ir pasakė jam kryptį (Pr 37, 15). Kai Juozapo broliai planavo jį nužudyti, Rubenas įsikišo ir pasiūlė jį įmesti į duobę (Pr 37, 20–22).
Sunku įsivaizduoti, kokia čia išreikšta neapykanta, ypač vienam iš savo namiškių. Kaip šie jaunuoliai galėjo taip žiauriai pasielgti? Negi jie net akimirkai nesusimąstė, kaip tai paveiks jų pačių tėvą? Kad ir koks būtų jų pasipiktinimas dėl savo tėvo, nes jis labiau mylėjo Juozapą – taip pasielgti su vienu iš jo vaikų buvo tikrai niekinga. Galingas apreiškimas, kokie blogi gali būti žmonės.
„Tačiau kai kurie jų nerado sau vietos. Jie nejautė to pasitenkinimo, kurio buvo tikėjęsi iš savo keršto. Netrukus pamatė besiartinančią keliautojų vilkstinę. Tai buvo karavanas izmaelitų, kurie iš anapus Jordano gabeno prieskonius ir kitas prekes į Egiptą. Tada Judas pasiūlė, užuot palikus brolį mirčiai, parduoti jį tiems stabmeldžiams pirkliams. Nors jis iš tikrųjų bus pašalintas iš brolių kelio, jie liks nesusitepę jo krauju.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p.166)
Po to, kai jie įmetė jį į duobę, ketindami jį nužudyti, pro šalį keliavo karavanas, ir Judas pasiūlė savo broliams parduoti Juozapą pirkliams (Pr 37, 26–27). Po to, kai Juozapas buvo parduotas midjaniečiams (Pr 37, 28), midjaniečiai jį pardavė kažkam Egipte (Pr 37, 36), taip nulemdami jo būsimą šlovę.
Kodėl svarbu ieškoti Dievo galios, kad pakeistumėte blogas charakterio savybes, kol jos nepasireiškė tam tikru elgesiu, kurio net neįsivaizduojate?
III. JUDAS IR TAMARA
Pasakojimas apie Tamarą čia dera. Šis įvykis chronologiškas Juozapo pardavimui į Egiptą (Pr 38, 1) ir atitinka tai, kad Judas ką tik paliko savo brolius, o tai rodo jo nesutarimą su jais. Be to, tekste yra daug bendrų žodžių ir motyvų, besisiejančių su ankstesniu skyriumi, kuriuose slypi ta pati teologinė pamoka – piktas darbas bus ištaisytas teigiamu įvykiu, susijusiu su išganymu.
3. Perskaitykite Pradžios 38. Palyginkite Judo elgesį su kanaanietės Tamaros elgesiu. Kuris iš judviejų yra teisesnis ir kodėl?
Judas vedė kanaanietę (Pr 38, 2), su kuria susilaukė trijų sūnų – Ero, Onano ir Šelo. Judas atidavė kanaanietę Tamarą į žmonas savo pirmagimiui Erui, kad užtikrintų tinkamą genealogiją. Kai Erą ir Onaną Dievas nužudė dėl jų nedorumo, Judas pažadėjo Tamarai savo paskutinį sūnų Šelą.
Kai po kurio laiko Judas, atrodo, pamiršo savo pažadą, ieškodamas paguodos po žmonos mirties, Tamara nusprendė apsimesti kekše, kad priverstų jį įvykdyti savo pažadą. Kadangi Judas neturėjo pinigų sumokėti kekšei, kurios jis nepažino, jis pažadėjo vėliau atsiųsti jai ožiuką iš savo kaimenės.
Tuo tarpu Tamara reikalavo, kad jis tuoj pat paliktų jai užstatą – savo antspaudo žiedą, juostą ir lazdą. Tamara pastos dėl šio išskirtinio susitikimo. Vėliau, apkaltinta kekšyste, ji parodys kaltintojui Judui jo antspaudo žiedą, juostą ir lazdą. Judas supras ir atsiprašys.
Šis bjaurus pasakojimas baigėsi Perezo, reiškiančio „prasiveržimą“, gimimu, kuris, kaip ir Jokūbas, gimė antras, bet tapo pirmas, o išganymo istorijoje buvo įvardytas kaip Dovydo protėvis (Rūt 4, 18–22), ir galiausiai Jėzaus Kristaus (Mt 1, 3). Kalbant apie Tamarą, ji yra pirmoji iš keturių moterų, po jos – Rahaba (Mt 1, 5), Rūta (Mt 1, 5–6) ir Ūrijaus žmona (Mt 1, 6), kuri genealogiškai eina pirma Marijos, Jėzaus motinos (Mt 1, 16).
Iš šio pasakojimo galime pasimokyti vieno – kaip Dievas savo malone išgelbėjo Tamarą, pakeisdamas pikta gėriu, taip Jis išgelbės savo tautą per Jėzaus kryžių. O Juozapo atveju Jis pavers Juozapo bėdas Jokūbo ir jo sūnų išgelbėjimu.
IV. JUOZAPAS – VERGAS EGIPTE
Dabar tyrinėsime pasakojimus apie Juozapą, į kuriuos įterptas įvykis su Tamara. Tuo metu Juozapas buvo sargybos viršininko, vadovavusio karalystės tarnautojų kalėjimui, vergas (Pr 40, 3–4; Pr 41, 10–12).
4. Perskaitykite Pradžios 39. Kokie veiksniai lėmė tokią sėkmę, atsižvelgiant į tai, kad Juozapas vadovavo būdamas pavaldus Potifarui?
Beveik iš karto Juozapas apibūdinamas kaip sėkmės žmogus (Pr 39, 2–3). Jam taip sekėsi, kad šeimininkas „patikėjo jam visa, ką turėjo“ ir netgi „padarė jį savo namų prievaizdu“ (Pr 39, 4).
Tačiau Juozapo sėkmė jo nesugadino. Kai jį pastebėjo Potifaro žmona ir norėjo su juo sugulti, Juozapas nedviprasmiškai atsisakė ir buvo pasiruošęs prarasti darbą bei saugumą, kad netektų „taip nedorai pasielgti ir nusidėti Dievui“ (Pr 39, 9). Moteris, pažeminta Juozapo atsisakymo, melagingai pranešė savo tarnams ir vyrui, kad Juozapas norėjo ją išprievartauti. Dėl to Juozapas pateko į kalėjimą.
Juozapas čia patyrė tai, ką mes visi patyrėme – jausmą, jog Dievas mus apleido, nors net ir šiuo sunkiu metu „Viešpats buvo su Juozapu“ (Pr 39, 21).
Galų gale Viešpats veikė ir padarė įtaką Juozapo santykiams su kalėjimo viršininku. Čia, kaip ir jo šeimininko namuose, Viešpats laimino Juozapą. Akivaizdu, kad jis buvo gabus žmogus ir, nepaisant dar blogesnių aplinkybių dabar (juk anksčiau jis vis tiek buvo vergas!), jis siekia geriausiai jas išnaudoti. Kad ir kokie buvo jo talentai, iš teksto aišku, jog galų gale sėkmę jam atnešė tik Dievas. „Kadangi Viešpats buvo su juo, kalėjimo viršininkas pats neprižiūrėjo nieko, kas buvo Juozapui patikėta. Ką tik jis darė, Viešpats laimino sėkme“ (Pr 39, 23). Itin svarbu, kad visi gabūs, visi „sėkmingieji“ atmintų, iš kur visa tai!
Perskaitykite Pr 39, 7–12. Kaip Juozapas priešinosi faraono žmonos pastangoms? Kodėl Juozapas konkrečiai pasakė, kad padarydamas tai, ko ji prašė, nusidėtų Dievui? Kokį supratimą, susijusį su nuodėmės prigimtimi ir kas yra nuodėmė, jis parodė?
V. FARAONO SAPNAI
5. Perskaitykite Pr 40, 1–41, 36. Kaip faraono sapnai susiję su jo tarnautojų sapnais? Kokia šių panašumų reikšmė?
Apvaizdos įvykiai tęsiasi. Laikui bėgant Juozapas paskiriamas vadovauti kaliniams, iš kurių du yra buvę faraono tarnautojai, vynininkas ir kepėjas (Pr 41, 9–11). Juos abu vargino sapnai, kurių jie negalėjo suprasti, nes nebuvo, „kas juos išaiškintų“ (Pr 40, 8). Tada Juozapas išaiškino jų sapnus.
Kartu su dviejų tarnautojų sapnais, faraonas taip pat susapnavo du sapnus, kurių niekas negalėjo paaiškinti (Pr 41, 1–8). Tuo metu vynininkas prisiminė Juozapą ir rekomendavo jį faraonui (Pr 41, 9–13).
Kaip ir kitus tarnautojus, faraonui sapnai kėlė nerimą, ir jam papasakojus sapnus (Pr 41, 14–24), Juozapas juos išaiškino. Kaip ir tarnautojų sapnuose, faraono sapnuose yra panašių simbolių: septynios riebios ir septynios liesos karvės, septynios javų pilnos varpos ir septynios tuščios varpos simbolizuoja septynerius didelio pertekliaus metus ir septynerius bado metus. Septynios karvės lygiagrečiai septynioms javų varpoms reiškė tą pačią žinią, liudijančią jų dangišką kilmę, kaip ir Juozapo sapnai (Pr 41, 32; plg. Pr 37, 9).
Nors Juozapas išaiškino faraono sapną, Juozapas užtikrino, kad faraonas suprato, jog Dievas, Elohim, parodė karaliui, ką Jis ketina daryti (Pr 41, 25, 28). Taip pat atrodo, kad faraonas suvokė žinią, nes, nusprendus paskirti žmogų krašto valdytoju, jo argumentas buvo toks: „Kadangi Dievas tau visa tai nurodė, nėra kito tokio įžvalgaus ir išmintingo kaip tu. Tu būsi mano namų valdytoju, ir visi mano žmonės klausys tavo įsakymų“ (Pr 41, 39–40).
Nuostabu, jog Dievo dėka Juozapas iš Potifaro namų valdytojo tapo kalėjimo valdytoju, o po to viso Egipto valdytoju. Koks galingas pasakojimas apie tai, kaip, net vyraujant baisioms aplinkybėms, atsiskleidžia Dievo apvaizda.
Kaip mes galime išmokti pasitikėti Dievu ir laikytis Jo pažadų, kai įvykiai visai neatrodo apvaizdingi, bet iš tiesų atrodo, kad Dievas tyli?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 167–174.
„Juozapas ir Danielius, vos pasiekę brandos amžių, buvo atskirti nuo savo šeimų ir išvežti kaip belaisviai į pagonių šalis. Ypač Juozapui teko pagundos, kurias lydėjo dideli likimo pokyčiai. Savo tėvo namuose jis buvo švelniai mylimas vaikas; Potifaro namuose – vergas, paskui patikėtinis ir bičiulis; dalykiškas žmogus, išsilavinęs studijuodamas, stebėdamas ir bendraudamas su kitais; faraono požemyje – neteisingai pasmerktas politinis kalinys, be vilties būti išteisintas ar perspektyvos išeiti į laisvę; pašauktas didžiulės krizės metu vadovauti savo tautai… Ir kas suteikė jam jėgų išlikti tokiam principingam bei doram? […]
Nuo vaikystės Juozapas buvo mokomas mylėti Dievą ir Jo bijoti. Savo tėvo palapinėje, po žvaigždėtu Sirijos dangumi, jis dažnai girdėdavo istoriją apie nakties regėjimą Betelyje, apie laiptus nuo žemės ligi dangaus, apie jais aukštyn žemyn laipiojančius angelus bei Tą, kuris iš aukštybių sosto apsireiškė Jokūbui. Jis klausydavosi pasakojimo apie kovą prie Jaboko upelio, kai, išsižadėjęs savo puoselėtų nuodėmių, Jokūbas nugalėjo, ir Dievas jam suteikė kunigaikščio vardą.
Tyras ir paprastas savo tėvo avis ganančio piemens Juozapo gyvenimas buvo palankus ir fizinių, ir protinių gebėjimų vystymuisi. Bendraudamas su Dievu per gamtą bei gilinimąsi į didžiąsias tiesas, kurias tėvas perduodavo sūnui, jis išsiugdė blaivų mąstymą ir tvirtus principus.
Sunkiu gyvenimo metu, toje siaubingoje kelionėje iš vaikystės namų Kanaane į Egipte laukiančią vergiją, paskutinįsyk žvelgdamas į tarp kalvų pasislėpusias savo gentainių palapines, Juozapas prisiminė savo tėvo Dievą. Jis prisiminė vaikystės pamokas, ir jo siela suvirpėjo iš pasiryžimo likti ištikimam – visada elgtis taip, kaip dera Dangaus Karaliaus pavaldiniui.“ (E. Vait, Ugdymas, p. 58–59)
Klausimai aptarimui:
1. Palyginkite Juozapą su Danieliumi ir Jėzumi. Kas jiems bendra? Kaip Juozapas ir Danielius savaip apreiškia Jėzų ir koks Jis būtų?
2. Klasėje aptarkite V dalies pabaigoje pateiktą klausimą. Kaip mes galime išmokti pasitikėti Dievu, kai mums ne viskas klostosi taip gerai, kaip galiausiai Juozapui?