ABRAOMO ŠAKNYS

Šešta tema
Balandžio 30 – gegužės 6 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 12; Iz 48, 20; Iz 36, 6. 9; Jer 2, 18; Pr 13; Pr 14; Hbr 7, 1–10.

Įsimintina eilutė: „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs.“ (Hbr 11, 8)

Dabar mes pasiekėme Pradžios knygos centrą. Ši centrinė dalis (Pradžios 12–22) apims Abraomo kelionę, pirmasis Dievo pašaukimas „lekh lekha“: „Eik“ (Pr 12, 1), dėl kurio Abraomas pavedė savo praeitį Dievui ir antram pašaukimui, lekh lekha: „nueik“ (Pr 22, 2), dėl kurio Abraomas pavedė savo ateitį (kokia ji būtų jo sūnuje). Todėl Abraomas visada keliavo, visada migravo, todėl jis taip pat vadinamas ateiviu (Pr 17, 8).

Keliaudamas Abraomas tarsi kybo tuštumoje, be savo praeities, kurios jis neteko, ir be ateities, kurios jis nemato. Tarp šių dviejų pašaukimų, kurie įrėmina Abraomo tikėjimo kelionę, Abraomas girdėjo Dievo balsą, kuris jį nuramina: „Nebijok“ (Pr 15, 1). Šie trys Dievo žodžiai žymi tris Abraomo kelionės atkarpas, kurias tyrinėsime 6, 7 ir 8 temą.

Abraomas yra tikėjimo pavyzdys (Pr 17, 6), o Hebrajų raštuose jis atsimenamas kaip tikintis žmogus (Neh 9, 7–8). Naujajame Testamente Abraomas yra viena daugiausiai minimų Senojo Testamento asmenybių, ir šią savaitę mes suprasime, kodėl.

I. ABRAOMO IŠĖJIMAS

1. Perskaitykite Pr 12, 1–9. Kodėl Dievas paragino Abraomą palikti savo kraštą ir namus? Kaip Abraomas reagavo?

Paskutinį kartą, kai Dievas kalbėjo su žmogumi, bent jau taip, kaip užrašyta Šventajame Rašte, Jis kalbėjo su Nojumi, nuramindamas jį po tvano, jog Jis sudarys Sandorą su visais mirtingaisiais (Pr 9, 15–17) ir kad nebebus pasaulinio tvano. Naujasis Dievo žodis, dabar Abraomui, susietas su šiuo pažadu – Abraome ras palaiminimą visos žemės gentys.

Šios pranašystės išsipildymas prasideda paliekant praeitį. Abraomas palieka viską, kas jam, jo namams ir kraštui buvo žinoma, net dalį savęs. Šio ėjimo intensyvumą atspindi žodžio „eik“ pasikartojimas šiame kontekste. Pirmiausia Abraomas turi palikti savo kraštą, chaldėjų Ūrą, kuris taip pat buvo Babilone (Pr 11, 31; Iz 13, 19). Šis kvietimas išeiti iš Babilono yra susijęs su ilga biblinių pranašų istorija (Iz 48, 20; Apr 18, 4).

Abraomo išėjimas taip pat susijęs su jo namais. Abraomas turi palikti savo paveldą ir tai, ko išmoko ir įgijo paveldimumo, ugdymo ir įtakos dėka.

Vis dėlto Dievo kvietimas eiti apima dar daugiau. Hebrajų kalbos frazė „lekh lekha“ („eik“), pažodžiui reiškia eik dėl savęs. Abraomo išėjimas iš Babilono susijęs ne tik su jo aplinka ar net su namais. Hebrajų frazė pabrėžia jį patį. Abraomas turi palikti save, išsižadėti savęs, savo babilonietiškos praeities.

Šio palikimo tikslas yra „kraštas“, kurį Dievas jam parodys. Ta pati kalba vėl bus naudojama Izaoko aukos kontekste (Pr 22, 2), kalbant apie Morijos kalną, kur bus aukojamas Izaokas ir kur bus pastatyta Jeruzalės šventykla (2 Met 3, 1). Dievo pažadas yra susijęs ne tik su fizine tėvyne, bet ir su pasaulio išgelbėjimu. Ši mintis dar kartą patvirtinta Dievo pažadu palaiminti visas tautas (Pr 12, 2–3). Veiksmažodis „barakh“ (palaiminti) šioje vietoje pakartotas kelis kartus. Šio visuotinio palaiminimo procesas vyksta per Abraomo „palikuonis“ (Pr 22, 18; Pr 26, 4; Pr 28, 14). Tekstas čia kalba apie tuos „palikuonis“, kurie galiausiai išsipildys Jėzuje Kristuje (Apd 3, 25).

Ką jus Dievas gali kviesti palikti; tai yra, kurios savo gyvenimo dalies galėtumėte atsisakyti, kad atkreiptumėte dėmesį į Dievo kvietimą?

II. EGIPTO PAGUNDA

2. Perskaitykite Pr 12, 10–20. Kodėl Abraomas iš Pažadėto krašto kėlėsi į Egiptą? Kaip elgėsi faraonas, palyginti su Abraomu?

Ironiška, kad ką tik į Pažadėtą kraštą atvykęs Abraomas nusprendė keltis į Egiptą, nes „krašte kilo badas“ (Pr 12, 10). Senovės Egipto tekstai patvirtinta, kad badmečiu žmonės iš Kanaano keldavosi į Egiptą. Merikaro tekste, parašytame Viduriniosios Karalystės laikotarpiu (2060–1700), žmonės, atsikėlę iš Kanaano, įvardijami kaip „apgailėtini azijiečiai“ (aamu) ir apibūdinami kaip „vargani… stokojantys vandens… jie negyvena sėsliai, maistas varo kojas.“ (Miriam Lichtheim, Ancient Egyptian Literature, Volume I: The Old and Middle Kingdoms (Berkeley, CA: University of California Press, 1973), p. 103)

Senovės izraelitams Egipto pagunda dažnai būdavo problema (Sk 14, 3; Jer 2, 18). Taigi Egiptas tapo žmonių, pasitikinčių žmonėmis, o ne Dievu, simboliu (2 Kar 18, 21; Iz 36, 6. 9). Egipte, kur vanduo buvo regimas kasdien, tikėjimas nebuvo būtinas, nes krašto pažadas buvo iškart matomas. Nepaisant to, ką Dievas jam pasakė, Egiptas atrodė gera vieta gyventi, lyginant su bado kraštu.

Abraomas, dabar išsikeliantis iš Kanaano, priešingas Abraomui, kuris išėjo iš Ūro. Anksčiau Abraomas buvo apibūdinamas kaip tikintis žmogus, palikęs Ūrą, reaguodamas į Dievo kvietimą; dabar Abraomas savo noru išsikelia iš Pažadėto krašto. Anksčiau Abraomas kliovėsi Dievu; dabar jis elgiasi kaip patyręs, manipuliuojantis ir neetiškas politikas, pasikliaujantis tik savimi. „Dar gyvendamas Egipte Abraomas parodė, kad nėra išsivadavęs iš žmogiškųjų silpnybių ir nėra tobulas. Nuslėpdamas faktą, kad Sara yra jo žmona, jis išsidavė stokojąs pasitikėjimo Dievo globa, to didelio tikėjimo ir drąsos, kuriuos jis taip dažnai ir kilniai demonstravo savo gyvenime.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 96)

Čia matome, kad net didis Dievo žmogus gali klysti, bet Dievas jo vis tiek neapleidžia. Kai Naujajame Testamente kalbama apie Abraomą kaip apie išgelbėjimo malone pavyzdį, tai reiškia būtent tai – malonę. Nes jei ne malonė, Abraomas, kaip ir visi, nebūtų turėjęs vilties.

Ko šis pasakojimas turėtų mus išmokyti, kaip lengva ištikimiems krikščionims nuklysti iš teisingo kelio? Kodėl nepaklusnumas visada yra blogas sprendimas?

III. ABROMAS IR LOTAS

3. Perskaitykite Pr 13, 1–18. Ko šis pasakojimas mus moko apie charakterio svarbą?

Abraomas grįžo ten, kur jis buvo anksčiau, tarsi jo kelionė į Egiptą būtų tik nelemtas aplinkkelis. Dievo su Abraomu susijusi istorija vėl prasideda ten, kur ji sustojo nuo jo pirmosios kelionės į Pažadėtą kraštą. Pirmoji Abraomo stotelė yra Betelis (Pr 13, 3), kaip ir jo pirmosios kelionės į Pažadėtą kraštą metu (Pr 12, 3–6). Abraomas atgailavo ir vėl sugrįžo – Abraomas, tikėjimo žmogus.

Abraomo ryšys su Dievu atsiskleidžia jo santykiuose su žmonėmis, kai jis sprendė su savo sūnėnu Lotu susijusį klausimą dėl žemės naudojimo. Tačiau pats Abraomas pasiūlo taikų susitarimą ir leidžia pirmajam pasirinkti Lotui (Pr 13, 9–10) – dosnumo ir gerumo poelgis, rodantis, koks žmogus buvo Abraomas.

Tai, kad Lotas išsirinko sau lengviausią ir geriausią dalį – gerai drėkinamą lygumą (Pr 13, 10–11), nesijaudindamas dėl būsimų kaimynų nedorumo (Pr 13, 13), atskleidžia jo godumą ir charakterį. Tai primena prieštvaninius gyventojus, kurie taip pat rinkosi „sau“ (žr. Pr 6, 2).

Priešingai, Abraomo žingsnis buvo tikėjimo poelgis. Abraomas nepasirinko krašto; jis jam buvo suteiktas Dievo malone. Skirtingai nei Lotas, Abraomas į kraštą žiūrėjo tik Dievo paliepimu (Pr 13, 14). Tik Abraomui atsiskyrus nuo Loto, Dievas vėl jam kalba (Pr 13, 14). Tiesą sakant, tai yra pirmas kartas, kai Dievas kalba Abraomui nuo Jo kreipimosi Ūre. „Dabar pakelk akis ir pasižiūrėk iš tos vietos, kurioje stovi, į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus, nes visą kraštą, kurį matai, amžinai atiduosiu tau ir tavo palikuonims“ (Pr 13, 14–15). Tada Dievas kviečia Abraomą pereiti šį kraštą tarsi jį pasisavinant. „Pakilk, pereik išilgai ir skersai kraštą, nes tau jį atiduosiu“ (Pr 13, 17).

Vis dėlto Viešpats labai aiškiai parodė, kad Jis, Dievas, atiduoda kraštą Abraomui. Tai dovana, malonės dovana, kurią Abraomas turi įgyti tikėjimu, vedančiu į paklusnumą. Tik Dievo darbas užtikrins viską, ką Jis čia pažadėjo Abraomui (žr. Pr 13, 14–17).

Kaip mes galime išmokti būti geri ir dosnūs kitiems, net kai kiti mums nėra geri ir dosnūs?

IV. BABELIO KOALICIJA

4. Perskaitykite Pr 14, 1–17. Kuo reikšmingas šis karas, vykęs iškart po Pažadėto krašto padovanojimo? Ko šis pasakojimas mus moko apie Abraomą?

Tai pirmasis Šventajame Rašte nupasakotas karas (Pr 14, 2). Keturių Mesopotamijos ir Persijos kariuomenių koalicija prieš kitą penkių kanaaniečių kariuomenių, įskaitant Sodomos ir Gomoros karalius, koaliciją (Pr 14, 8) rodo didelį konfliktą (Pr 14, 9). Šios karinės operacijos priežastis yra susijusi su tuo, kad kanaaniečių tautos sukilo prieš feodalus babiloniečius (Pr 14, 4–5). Nors šiame pasakojime kalbama apie konkretų istorinį konfliktą, šio „pasaulinio“ karo metas, iškart po to, kai Dievas padovanojo Pažadėtą kraštą Abraomui, suteikia šiam įvykiui ypatingą dvasinę reikšmę.

Daugybės kanaaniečių įsitraukimas į šį konfliktą parodo, kad čia statymai buvo susiję su krašto suverenitetu. Ironiška, bet tikrai suinteresuoto asmens Abraomo stovykla, nes jis yra vienintelis tikras šio krašto savininkas, yra vienintelė jėga, kuri bent iš pradžių neįsitraukė į konfliktą.

Abraomo neutralumo priežastis yra ta, kad Pažadėtą kraštą jis įgijo ne ginklu ar politinių strategijų išmintimi. Abraomo karalystė buvo Dievo dovana. Vienintelė priežastis, dėl kurios Abraomas įsikiš, yra kovų metu į nelaisvę paimto jo sūnėno Loto likimas (Pr 14, 12–13).

„Abraomas, ramiai gyvenantis prie Mamrės ąžuolų, iš bėglių sužinojo apie to mūšio baigtį ir jo sūnėną ištikusią nelaimę. Jis nelaikė širdyje nemalonių prisiminimų apie Loto nedėkingumą. Ši žinia pažadino jo didelę meilę broliui, ir jis ryžosi sūnėną išgelbėti. Pirmiausia kreipęsis į Dievą patarimo, Abraomas skubiai pasirengė kovai.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 100)

Tačiau Abraomas nesipriešino visai koalicijai. Tai buvo greita naktinė operacija, jam užpuolant tik stovyklą, kurioje buvo įkalintas Lotas. Lotas išgelbėtas ir kartu su juo Sodomos karalius. Taigi šis ištikimas Dievo vyras taip pat parodė didžiulę drąsą ir tvirtumą. Be abejo, jo įtaka regione išaugo, žmonės pamatė tokį žmogų, koks jis buvo, ir sužinojo daugiau apie Dievą, kuriam jis tarnavo.

Kokią įtaką mūsų darbai daro kitiems? Kokią su mūsų tikėjimu susijusią žinią mes siunčiame savo darbais?

V. DEŠIMTINĖ MELCHIZEDEKUI

5. Perskaitykite Pr 14, 18–24 ir Hbr 7, 1–10. Kas buvo Melchizedekas? Kodėl Abraomas davė dešimtinę šiam kunigui, kuris, atrodo, atsirado iš niekur?

Netikėtas paslaptingo Melchizedeko pasirodymas nėra nederamas. Kai kanaaniečiai karaliai padėkojo Abraomui, jis dabar dėkojo šiam kunigui – tai dėkingumas, parodytas duodant jam dešimtinę.

Melchizedekas kilęs iš Salemo, o šis pavadinimas reiškia „taiką“, tinkama žinia po karo suirutės.

Melchizedeko vardo dalis tsedek (teisingumas) priešpastatyta Sodomos karaliaus vardui Bera („piktu“) ir Gomoros karaliaus vardui Birša („nedorybe“), kuriuos jie simbolizavo (Pr 14, 2).

Melchizedekas pasirodo po kanaaniečių karalių simbolizuojamo smurto ir blogio. Šioje vietoje taip pat pirmą kartą Rašte pavartotas žodis „kunigas“ (Pr 14, 18). Melchizedeko susiejimas su Dievu Aukščiausiuoju (Pr 14, 18), kurį Abraomas vadina savo Dievu (Pr 14, 22), aiškiai rodo, kad Abraomas laikė jį Dievo, kuriam pats tarnavo, kunigu. Tačiau Melchizedeko negalima tapatinti su Kristumi. Jis buvo to meto Dievo atstovas tarp žmonių. (žr. Ellen G. White Comments, The SDA Bible Commentary, vol. 1, p. 1092–1093)

Melchizedekas iš tikrųjų yra kunigas. Jis atnešė „duonos ir vyno“ – tai simbolis, dažnai reiškiantis šviežiai spaustų vynuogių sulčių naudojimą (Įst 7, 13; 2 Met 31, 5), kuris pasikartoja dešimtinės atnešimo kontekste (Įst 14, 23). Be to, jis palaimina Abraomą (Pr 14, 19).

Tuo tarpu Abraomas „jam davė nuo visko dešimtinę“ (Pr 14, 20), reaguodamas į Dievą Kūrėją, „dangaus ir žemės“ Kūrėją (Pr 14, 19). Šis titulas primena pasakojimą apie kūrimą (Pr 1, 1), kur frazė dangaus ir žemės reiškia visumą arba „visa“. Dešimtinė yra suprantama kaip dėkingumo Kūrėjui, kuriam viskas priklauso, išraiška (Hbr 7, 2–6; plg. su Pr 28, 22). Paradoksalu, bet dešimtinę tikintieji laiko ne dovana Dievui, bet Dievo dovana, nes Dievas pirmas mums viską parūpina.

Kodėl dešimtinės atnešimas yra galingas tikėjimo rodiklis, itin stiprinantis tikėjimą?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 99–101.

„Kristaus bažnyčia turi būti palaiminimas, o jos nariai turi būti palaiminti laimindami kitus. Pasirenkant žmones prieš visą pasaulį, Dievo tikslas buvo ne tik tai, kad Jis galėtų laikyti juos savo sūnumis ir dukromis, bet ir kad per juos Jis galėtų pasauliui suteikti dangiškojo apšvietimo naudą. Viešpats pasirinko Abraomą ne tik būti ypatingu Dievo draugu, bet ir būti brangių bei ypatingų privilegijų, kurias Viešpats norėjo suteikti tautoms, tarpininku. Jis turėjo būti šviesa tamsios moralės aplinkoje. Kai tik Dievas palaimina savo vaikus šviesa ir tiesa, ne tik jie gali gauti amžinojo gyvenimo dovaną, bet ir aplinkiniai gali būti dvasiškai apšviesti. … „Jūs – žemės druska“. Kai Dievas daro savo vaikus druska, tai ne tik jų pačių išsaugojimui, bet ir tam, kad jie padėtų išsaugoti kitus… Ar jūs šviečiate kaip gyvi akmenys Dievo statinyje? … Mūsų religija nėra tikra, jei ji nedaro mums įtakos visuose užsiėmimuose. Turėtume praktinį maldingumą įpinti į savo gyvenimo darbus. Mūsų širdyje turėtų pasireikšti keičianti Kristaus malonė. Mums reikia daug mažiau savojo ‘aš’ ir daugiau Jėzaus.“ (E. Vait, „Reflecting Christ“, p. 205)

Klausimai aptarimui:

1. Atsižvelgiant į Abraomo palaiminimą: „Palaiminsiu tave… ir tu būsi palaiminimas“ (Pr 12, 2), ką reiškia būti palaimintam? Kaip mes, tarnaujantieji tam pačiam Dievui kaip ir Abraomas, galime būti palaiminimu kitiems?

2. Kuo nederamas buvo Abraomo melas dėl sesers ir žmonos? Kas blogiau, meluoti ar sakyti tiesą, tuo pačiu metu, iš tikrųjų, meluojant?

3. Dar kartą perskaitykite Pr 14, 21–23, Abraomo atsakymą į Sodomos karaliaus pasiūlymą. Kodėl jis atsakė būtent taip ir ko svarbaus galime pasimokyti iš šio pasakojimo? Argi Abraomas nebūtų buvęs pateisinamas, jei būtų nusprendęs priimti tai, ką jam siūlė karalius?