Ketvirta tema
Balandžio 16–22 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 6, 13–7, 10; 2 Pt 2, 5–9; Pr 7; Rom 6, 1–6; Ps 106, 4; Pr 8; Pr 9, 1–17.
Įsimintina eilutė: „Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant.“ (Mt 24, 37).
„Viešpats matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta“ (Pr 6, 5). Veiksmažodis „matė“ (Pr 6, 5) sugrąžina skaitytoją į kiekvieną pradinį Dievo kūrimo žingsnį. Bet dabar vietoj „gera“ Dievas mato „ra“, „pikta“ (Pr 6, 5). Tarsi Dievas būtų gailėjęsis sukūręs pasaulį, dabar kupino „ra“ (Pr 6, 5).
Ir vis dėlto Dievo gailėjimesi taip pat yra išganymo elementų. Hebrajų kalbos žodyje „gailėjosi“ (nakham) aidi Nojaus (Noakh) vardas, reiškiantis atgaivą (Pr 5, 29). Taigi, Dievo atsakas į šią nedorybę turi dvi puses. Jame yra teisingumo grėsmė, dėl kurios kai kurie gali būti sunaikinti; ir vis dėlto Jo reakcija žada atgaivą ir gailestingumą, vedantį kitus į išgelbėjimą.
Šis „dvigubas balsas“ jau buvo girdimas Kaino ir Abelio / Seto atveju, ir jis buvo pakartotas kontrastu tarp Seto (Dievo sūnų) ir Kaino (žmonių sūnų) palikuonių. Dabar dar kartą girdime, kaip Dievas atskiria Nojų ir likusią žmoniją.
I. PASIRENGIMAS TVANUI
1. Perskaitykite Pr 6, 13–7, 10. Ko moko šis nuostabus pasakojimas apie ankstyvą žmonijos istoriją?
Kaip ir Danielius, Nojus yra pranašas, skelbiantis pasaulio pabaigą. Hebrajų kalbos žodis „laivą“ (tevah) (Pr 6, 14) yra tas pats retas iš egiptiečių kalbos pasiskolintas žodis, vartotas pintinei, kurioje buvo paslėptas kūdikis Mozė ir taip išsaugotas, kad išgelbėtų Izraelį iš Egipto (Iš 2, 3), nusakyti.
Be to, kai kurie bendroje laivo konstrukcijoje įžvelgė panašumų su Padangtės Skrynia (Iš 25, 10). Kaip laivas užtikrins žmonijos išlikimą tvano metu, taip ir Sandoros Skrynia, Dievo buvimo su Jo tauta ženklas (Iš 25, 22), rodo Dievo išganymo darbą vardan savo tautos.
„Nojus tai padarė. Kaip Dievas buvo jam įsakęs, taip jis ir padarė“ (Pr 6, 22), šiuo sakiniu užbaigiama parengiamoji dalis. Veiksmažodis „asah“ (padarė), nusakantis Nojaus darbą, atliepia veiksmažodį „asah“ (statykis) Dievo įsakyme, kuriuo pradedamas šis skyrius (Pr 6, 14) ir kuris pakartojamas kelis kartus (Pr 6, 14–16). Šis atgarsis tarp Dievo įsakymo ir Nojaus reagavimo rodo visišką Nojaus paklusnumą tam, ką Dievas jam liepė padaryti (asah). Įdomu ir tai, kad ši frazė taip pat pavartota darant Sandoros Skrynią (Iš 39, 32. 42; Iš 40, 16).
„Dievas davė Nojui tikslius laivo matmenis ir aiškius nurodymus iki smulkmenų. Žmogaus protas nebūtų pajėgęs sumąstyti tokios tvirtos ir patikimos laivo konstrukcijos. Dievas buvo konstruktorius, o Nojus – vyriausiasis statytojas.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 66)
Vėlgi, laivo ir Skrynios panašumai dar kartą patvirtina jų bendrą atpirkimo funkciją. Toks Nojaus paklusnumas yra Dievo išganymo plano dalis. Nojus buvo išgelbėtas vien dėl to, kad tikėdamas atliko tai, ką Dievas jam liepė (žr. Hbr 11, 7). Jis buvo ankstyvas tikėjimo, pasireiškiančio paklusnumu, vienintelio reikšmingo tikėjimo, pavyzdys (Jok 2, 20).
Trumpai tariant, nors Nojus „rado malonę Dievo akyse“ (Pr 6, 8), reaguodamas į šią jam jau suteiktą malonę, jis elgėsi ištikimai ir paklusniai vykdė Dievo įsakymus. Ar ne taip turi būti visų mūsų atveju?
Perskaitykite 2 Pt 2, 5–9. Kodėl buvo išgelbėta tik Nojaus šeima? Kokią pamoką galime įžvelgti pasakojime apie Nojų, kuri susijusi su mūsų vaidmeniu įspėjant pasaulį dėl ateinančio teismo?
II. TVANO ĮVYKIS
Veiksmažodis „asah“ (padarė), nusakantis Nojaus poelgius, taip pat yra svarbus žodis Pradžios knygos pasakojime apie kūrimą (Pr 1, 7. 16. 25. 26. 31; Pr 2, 2). Nojaus klusnumo darbai Dievui yra tarsi Dievo kūrimo darbai. Čia galime įžvelgti, kad tvano esmė yra ne tik nubausti žmoniją, bet ir tai, kad Dievas mus išgelbėja.
2. Perskaitykite Pradžios 7. Kodėl tvano aprašymas mums primena pasakojimą apie kūrimą? Ko galime pasimokyti iš abiejų įvykių panašumų?
Atidus su tvanu susijusio teksto skaitymas atskleidžia daugelio įprastų žodžių ir posakių vartojimą pasakojime apie kūrimą: septyni (Pr 7, 2–4. 10; plg. su Pr 2, 1–3); vyras ir moteris (Pr 7, 2–3. 9. 16; plg. su Pr 1, 27); „visi visų rūšių“ (Pr 7, 14; plg. su Pr 1, 11–12. 21. 24–25); gyvuliai, sparnuočiai, ropliai (žr. Pr 7, 8. 14. 21. 23; plg. su Pr 1, 24–25); ir gyvybės alsavimas (Pr 7, 15. 22; plg. su Pr 2, 7).
Tuomet pasakojimas apie tvaną primena pasakojimą apie kūrimą. Tokie pasakojimo apie kūrimą atgarsiai padeda atskleisti, kad Dievas Kūrėjas yra ir naikinantis Dievas (Įst 32, 39). Tačiau šie atgarsiai taip pat perteikia vilties žinią – tvanas sumanytas kaip naujas kūrimas, iš vandenų, vedantis į naują būtį.
Vandenų judėjimas rodo, kad šis kūrimo įvykis iš tikrųjų pakeičia kūrimą Pradžios 1. Priešingai nei Pradžios 1, kur aprašytas vandenų viršum skliauto ir vandenų žemiau skliauto atskyrimas (Pr 1, 7), tvanas apima jų susijungimą, kai jie išsilieja už savų ribų (Pr 7, 11).
Šis procesas perteikia paradoksalią žinią – Dievas turi sunaikinti tai, kas buvo anksčiau, kad vėliau galėtų sukurti naują kūriniją. Norint sukurti naują žemę, reikia sunaikinti senąją. Tvano įvykis pasirengia būsimam pasaulio išgelbėjimui laikų pabaigoje: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko, ir jūros taip pat nebeliko“ (Apr 21, 1; plg. su Iz 65, 17).
Kas mumyse turi būti sunaikinta, kad būtų galima sukurti iš naujo? (Žr. Rom 6, 1–6.)
III. TVANO PABAIGA
Pr 7, 22–24 aprašytas didžiulis vandenų poveikis: „nušlavė nuo žemės visus gyvūnus ir žmones“ (Pr 7, 23) ir „laikėsi šimtą penkiasdešimt dienų“ (Pr 7, 24). Būtent visiškame sunaikinime ir beviltiškume „Dievas atsiminė“ (Pr 8, 1). Šie žodžiai yra su tvanu susijusio teksto centre, o tai rodo, kad ši mintis yra pagrindinė pasakojimo apie tvaną žinia.
3. Perskaitykite Pr 8, 1. Ką reiškia tai, kad „Dievas atsiminė Nojų“?
Veiksmažodis „zakhar“ (atsiminė) reiškia, kad Dievas nebuvo pamiršęs; šis žodis nereiškia tik proto veiksmą. Rašto kontekste Dievas, kuris prisimena, reiškia Jo pažado įvykdymą ir dažnai – išganymą (žr. Pr 19, 29). Tvano kontekste „Dievas atsiminė“ reiškia, kad vandenys buvo „sulaikyti“ (Pr 8, 2) ir kad Nojus netrukus galės išeiti iš laivo (Pr 8, 16).
Nors dar neduotas tiesioginis nurodymas išeiti, Nojus imasi iniciatyvos ir pirmiausia išleidžia varną, o po to – balandį, kad išsiaiškintų aplinkybes. Galiausiai, kai balandis negrįžo, jis suprato, „kad vandenys žemėje pradėjo sekti; Nojus nukėlė laivo dangą, apsižvalgė“ (Pr 8, 13).
Nojaus elgesyje gausu praktinių pamokų. Viena vertus, jis moko pasitikėti Dievu, nors Jis dar tiesiogiai nekalba; kita vertus, tikėjimas nepaneigia mąstymo ir išbandymo vertės. Tikėjimas neatmeta pareigos galvoti, aiškintis ir suprasti, ar tai, ką sužinojome, yra tiesa.
Ir vis dėlto Nojus išeina tik tada, kai pagaliau Dievas liepia jam tai padaryti (Pr 8, 15–19). Tai yra, net žinodamas, kad išeiti saugu, Nojus vis tiek pasikliauja Dievu ir laukia Dievo ženklo prieš išeidamas iš laivo. Jis kantriai laukė laive. „Kadangi buvo įlipęs į laivą Dievo paliepimu, jis laukė Jo tolesnių nurodymų. Pagaliau iš dangaus nusileido angelas, kuris atvėrė masyvias duris ir paliepė patriarchui bei jo šeimai išlipti ant žemės ir pasiimti visus gyvūnus“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 77).
Perskaitykite Pr 8, 1; Pr 19, 29 ir Ps 106, 4. Ką reiškia žodžiai „Dievas atsiminė“? Ką ši tiesa mums reiškia dabar, tai yra, kaip Dievas jums parodė, kad jus atsimena?
IV. SANDORA. PIRMA DALIS
Dabar atėjo akimirka pažadėtos Sandoros įvykdymui. „Bet su tavimi sudarysiu Sandorą. Tu, tavo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos įlipsite į laivą“ (Pr 6, 18). Priešingai sunaikinimo grėsmei (Pr 6, 17), ši Sandora yra gyvenimo pažadas.
4. Perskaitykite Pr 8, 20. Ką Nojus padarė pirmiausia, išėjęs iš laivo, ir kodėl?
Kaip Adomas ir Ieva, kurie sabatą tikrai garbino Dievą iškart po šešių kūrimo dienų, Nojus garbino Dievą iškart po tvano – dar vieno kūrimo. Tačiau šie garbinimai skiriasi. Skirtingai nei Adomas ir Ieva, kurie tiesiogiai garbino Viešpatį, Nojus turėjo atnašauti. Čia Šventajame Rašte paminėtas pirmasis aukuras. Aukojamos deginamosios atnašos (olah), seniausia ir dažniausia atnaša. Nojui ši atnaša buvo padėkos auka (plg. su Sk 15, 1–11), skirta išreikšti dėkingumą jį išgelbėjusiam Kūrėjui.
5. Perskaitykite Pr 9, 2–4. Kaip tvanas paveikė žmogaus mitybą? Koks yra Dievo apribojimų principas?
Dėl tvano poveikio augalinio maisto nebuvo, kaip anksčiau. Todėl Dievas leido žmonėms valgyti gyvulių mėsą. Šis mitybos pakeitimas paveikė žmonių ir gyvulių santykius, priešingai nei pradžioje. Kūrimo pasakojime žmonės ir gyvuliai laikėsi tos pačios augalų mitybos ir vieni kitiems nekėlė grėsmės. Po tvano gyvulių skerdimas dėl maisto lėmė baimės santykius (Pr 9, 2). Vieniems pradėjus maitintis kitais, žmonių ir gyvulių santykiai, be jokios abejonės, iš esmės pasikeitė, priešingai nei Edene.
Tačiau Dievo toleranciją sąlygojo du apribojimai. Pirma, ne visi gyvuliai buvo tinkami maistui. Pirmasis buvo numanomas atskiriant „švarius ir nešvarius“ gyvulius, kurie buvo kūrimo tvarkos dalis (žr. Pr 8, 19. 20; palyginkite su Pr 1, 21. 24). Antrasis buvo aiškus ir naujas, susilaikymas nuo kraujo vartojimo, nes gyvybė yra kraujyje (Pr 9, 4).
V. SANDORA. ANTRA DALIS
6. Perskaitykite Pr 8, 21–9, 1. Kokią reikšmę turi Dievo įsipareigojimas išsaugoti gyvybę? Kaip Dievo palaiminimas išpildo šį įsipareigojimą?
Dievo įsipareigojimas išsaugoti gyvybę buvo malonės darbas; tai nebuvo žmonių nuopelnų rezultatas. Nepaisant žmonijos blogio, Dievas nusprendė išsaugoti gyvybę žemėje (Pr 8, 21). Pr 8, 22 parašyta: „ligi tik žemė tvers“; tai yra, kol išliks ši dabartinė žemė, ateis ir praeis metų laikai, o gyvybė bus palaikoma. Trumpai tariant, Dievas neišsižadėjo savo kūrinijos.
Tiesą sakant, šis tekstas, kuriame kalbama apie Dievo palaiminimą, sugrąžina mus prie pirminės kūrinijos ir jos palaiminimo (Pr 1, 22. 28; Pr 2, 3). Tam tikra prasme Viešpats suteikė žmonijai galimybę pradėti dar kartą, pradėti iš naujo.
7. Perskaitykite Pr 9, 8–17. Kuo reikšminga vaivorykštė? Kaip šis „ženklas Sandoros“ (Pr 9, 13) sietinas su kitu Sandoros ženklu – sabata?
Žodis sandora pakartotas tris kartus (Pr 9, 9. 11. 17), pažymint pirminio Dievo pažado kulminaciją ir išpildymą (Pr 6, 18). Po ankstesnės dalies, kuri yra lygiagreti pasakojimui apie šešias kūrimo dienas, ši dalis yra lygiagreti tai, kurioje aprašoma septintoji kūrimo diena – sabata. Žodžio „sandora“ kartojimas septynis kartus primena sabatą. Kaip ir sabata, vaivorykštė yra Sandoros ženklas (Pr 9, 13. 14. 16; plg. su Iš 31, 12–17). Be to, kaip ir sabata, vaivorykštė yra visuotinai taikytina; ji taikytina visam pasauliui. Kaip sabata, kūrimo ženklas, yra skirtas visiems, visur, pažadas, kad nebus pasaulinio tvano, taip pat taikytinas visiems, visur.
Kitą kartą, kai pamatysite vaivorykštę, pagalvokite apie visus Dievo pažadus mums. Kodėl galime pasitikėti jais ir kaip vaivorykštė mums parodo, kad galime jais pasikliauti?
Tolesniam tyrinėjimui: Ypač pamokantis yra žmonių mąstymo ir elgesio bei pasaulio būklės prieš tvaną ir šiandienių žmonių palyginimas. Be abejo, žmogaus nedorybė nėra naujas reiškinys. Pažvelkite į jų ir mūsų laiko panašumus.
„Nuodėmės, dėl kurių nukentėjo prieštvaninis Pasaulis, egzistuoja ir dabar. Žmonių širdyse neliko Dievo baimės, o į Jo Įstatymą žvelgiama abejingai ir su panieka. Stipriai išreikštam tos kartos žemiškumui prilygsta dabar gyvenančios kartos žemiškumas. […] Dievas nesmerkė prieštvaninių laikų žmonių už valgymą ir gėrimą; […] Nusidėjo jie tuo, kad ėmė šias dovanas be padėkos Dievui, ir sumenkino save praradę saiką bet kam. Jie galėjo tuoktis. Dievo tvarka leido santuoką, ji buvo viena pirmųjų Jo įsteigtų institucijų. Dėl šios apeigos Jis davė tam tikrų nurodymų, suteikiančių jai šventumą ir grožį, bet šie nurodymai buvo pamiršti, ir santuokoje svarbiausia tapo patenkinti aistrą. Panaši padėtis ir dabar. Nesilaikoma to, kas savaime teisėta. […] Apgaulė ir kyšininkavimas paplitęs visuose valdymo lygiuose. Spaudos puslapiuose mirgėte mirga pranešimai apie žmogžudystes… Visas tautas apima anarchijos dvasia, o tie jos protrūkiai, kurie kartais šiurpina Pasaulį, yra tik ženklai paslėptų aistrų ir anarchizmo liepsnų, kurios, kartą tapusios nevaldomos, pripildytų Žemę sielvarto ir nevilties. Vaizdas, įkvėptas prieštvaninei žmonijai, labai teisingai atvaizduoja tą būklę, į kurią sparčiai ritasi dabartinė visuomenė. Net dabar, šiame amžiuje, krikščioniškomis besiskelbiančiose šalyse kasdien įvykdoma tokių pat tamsių ir baisių nusikaltimų, už kuriuos buvo sunaikinti senojo Pasaulio nusidėjėliai. (E. Vait, Patriarchai ir pranašai p. 72–73)
Klausimai aptarimui:
1. Kuo panašios prieštvaninė ir mūsų visuomenė? Ko šie panašumai mus moko apie Dievo malonę, kad, nepaisant viso to, Jis myli pasaulį ir vis dar siekia išgelbėti tuos, kuriuos gali?
2. Kai kurie žmonės teigia, kad Nojaus tvanas buvo tik vietinis įvykis. Kas negerai su šia mintim? Jei ji būtų tiesa, kodėl kiekvienas vietinis potvynis (ir kiekviena vaivorykštė) padarytų Dievą melagiu?