Aštunta tema
Gegužės 14–20 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 22; Hbr 11, 17; Kun 18, 21; Jn 1, 1–3; Rom 5, 6–8; Pr 23–25; Rom 4, 1–12.
Įsimintina eilutė: „Abraomas buvo senyvo amžiaus ir pagyvenęs. O Viešpats buvo laiminęs Abraomą visapusiškai.“ (Pr 24, 1)
Galiausiai, kaip Dievas buvo pažadėjęs, Sara „pagimdė Abraomui senatvėje sūnų“ (Pr 21, 2) ir jis jam „davė Izaoko vardą“ (žr. Pr 21, 1–5). Tačiau pasakojimas apie Abraomą toli gražu nesibaigė ir pasiekė kulminacinę akimirką, kai jis vedė savo sūnų į Morijos kalną paaukoti. Tačiau vietoje Izaoko buvo parūpintas avinas (Pr 22, 13), o tai reiškė Dievo pasišventimą laiminti tautas per Abraomo „palikuonis“ (Pr 22, 17–18). Žinoma, šiems palikuonims priskirtas Jėzus (Apd 13, 23). Taigi šis nuostabus (ir tam tikra prasme nerimą keliantis) pasakojimas labiau atskleidžia išgelbėjimo planą.
Kad ir kokios čia būtų gilios dvasinės pamokos, jos vis dėlto turėjo sukrėsti Abraomo šeimą, o Abraomo ateitis nėra aiški. Sara miršta iškart po aukos ant Morijos (Pr 23), o Izaokas lieka nevedęs.
Tada Abraomas imasi iniciatyvos, kad užtikrintų sau „tinkamą“ ateitį. Jis suplanuoja savo sūnaus santuoką su Rebeka (Pr 24), kuri pagimdys du sūnus (Pr 25, 21–23), o pats Abraomas vedė Keturą, kuri pagimdys jam daug vaikų (Pr 25, 1–6). Šią savaitę tyrinėsime apie Abraomą iki jo gyvenimo pabaigos (Pr 25, 7–11).
I. MORIJOS KALNAS
1. Perskaitykite Pr 22, 1–12 ir Hbr 11, 17. Kokia buvo šio išmėginimo prasmė? Kokios dvasinės pamokos kyla iš šio nuostabaus įvykio?
Pradžios 22 tapo pasaulinės literatūros klasika ir įkvėpė ne tik teologus, bet ir filosofus bei menininkus. Tačiau šio išmėginimo prasmę sunku suvokti. Šis dangaus paliepimas prieštaravo vėlesniam Rašto draudimui aukoti žmones (Kun 18, 21) ir tikrai atrodė, kad jis prieštarauja Dievo pažadui dėl amžinos Sandoros per Izaoką (Pr 15, 5).
Taigi koks buvo Dievo tikslas pašaukiant Abraomą tai padaryti? Kam jį taip išbandyti?
Biblinė išmėginimo sąvoka (hebrajiškai – nissah) apima dvi priešingas mintis. Ji nurodo teismo mintį, tai yra, kad žinotume, kas slypi išmėginamojo širdyje (Įst 8, 2; plg. Pr 22, 12). Bet ji taip pat užtikrina Dievo malonę išbandomojo atžvilgiu (Iš 20, 18–20).
Šiuo atveju Abraomo tikėjimas Dievu priveda jį prie to, kad jis rizikuoja savo „ateitimi“ (palikuonimis). Ir vis dėlto, kadangi jis pasitiki Dievu, jis padarys tai, ko Dievas prašo, kad ir kaip sunku būtų visa tai suprasti. Galų gale, kas yra tikėjimas, jei ne pasikliovimas tuo, ko nematome ar ne visiškai suprantame?
Be to, biblinis tikėjimas yra ne tiek susijęs su mūsų gebėjimu duoti Dievui ir paaukoti dėl Jo, nors ir šiam gebėjimui neabejotinai tenka tam tikras vaidmuo (Rom 12, 1), bet su mūsų gebėjimu Juo pasitikėti ir priimti Jo malonę, suprantant, kiek mes jos nenusipelnome.
Ši tiesa buvo dar kartą patvirtinta. Visi Abraomo darbai, jo uolumas, skausminga kelionė su sūnumi, netgi pasirengimas paklusti ir paaukoti Dievui tai, kas geriausia, kad ir kokie pamokantys, negalėjo jo išgelbėti. Kodėl? Nes pats Viešpats parūpino aviną aukai, kuri pati nurodė jo vienintelę išganymo viltį – Jėzų.
Taigi Abraomas turėjo suprasti malonę. Mus išgelbsti ne mūsų darbai dėl Dievo, bet Dievo darbas dėl mūsų (Ef 3, 8; plg. Rom 11, 33), kad ir kaip mes, kaip ir Abraomas, esame pašaukti darbuotis dėl Dievo, kaip tai galingai išreiškia Abraomo darbai (Jok 2, 2–23).
Ko pasakojimas apie Abraomą ir Izaoką ant Morijos kalno jus asmeniškai moko apie jūsų tikėjimą ir kaip jį išreiškiate?
II. DIEVAS PARŪPINS
2. Perskaitykite Pr 22, 8. 14. 18. Kaip Dievas įvykdė savo pažadą, kad Jis parūpins? Kas buvo parūpinta?
Kai Izaokas paklausė apie avį aukai, Abraomas atsakė intriguojančiai: „Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai“ (Pr 22, 8). Tačiau hebrajų kalboje ši eilutė pažodžiui iš tikrųjų gali reikšti: „Dievas save parūpins kaip avį“. Veiksmažodis „parūpins“ (yir’eh lo) pavartotas taip, kad gali reikšti „parūpinti save“ (arba pažodžiui – „matyti save“).
Mums čia parodoma išganymo plano esmė – pats Viešpats kenčia ir sumoka kainą už bausmę dėl mūsų nuodėmių!
3. Perskaitykite Jn 1, 1–3 ir Rom 5, 6–8. Kaip šios eilutės padeda mums suprasti, kas įvyko ant Kryžiaus, kurį čia simbolizuoja ši auka ant Morijos kalno?
Ten, ant Morijos kalno, dar gerokai prieš kryžių, aukojamas avinas, ragais įstrigęs krūme (Pr 22, 13), nurodė Jėzų. Jis yra tas, kurį čia „pamatė“, kaip vėliau paaiškino Abraomas: „Viešpaties kalne bus parūpinta“ (Pr 22, 14). Pats Jėzus atkreipė dėmesį į pranašiškus Abraomo žodžius, pakartodamas Abraomo teiginį: „Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją Dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi“ (Jn 8, 56).
„Tik norėdamas, kad Abraomas perprastų Evangelijos tiesą, ir išbandydamas jo tikėjimą Dievas įsakė jam nužudyti savo sūnų. Agonijai prilygstančias kančias, kurias jis kentėjo per tamsiausias to baisiojo išmėginimo dienas, jam buvo leista patirti todėl, kad galėtų iš savo paties patirties bent kiek suprasti svorį aukos, kurią beribis Dievas paaukojo žmogui atpirkti.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p.117)
Kaip tai, kas čia įvyko, padeda mums geriau suprasti kryžiaus įvykius ir ką Dievas iškentėjo dėl mūsų? Kokia turėtų būti mūsų reakcija į tai, kas buvo atlikta dėl mūsų?
III. SAROS MIRTIS
Pr 22, 23 parašyta apie Rebekos gimimą, ir numatoma būsima Izaoko ir Rebekos santuoka (Pr 24). Taip pat žinia apie Abraomo žmonos Saros mirtį ir palaidojimą (Pr 23) numato būsima jo santuoka su Ketūra (Pr 25, 1–4).
4. Perskaitykite Pradžios 23. Kokią funkciją atlieka pasakojimas apie Saros mirtį ir palaidojimą Dievo pažadui Abraomui?
Saros mirties paminėjimas iškart po Izaoko aukojimo rodo, kad ją galėjo paveikti šis įvykis, beveik kainavęs jos sūnaus gyvybę. Tam tikra prasme Sara taip pat dalyvavo „išmėginime“ su savo vyru, lygiai taip pat, kaip ir jo kelionėse bei tikėjimo išbandymuose (Pr 12, 11–13).
Sara nebuvo ta moteris, kuri tylėtų svarbiais ar ją trikdančiais klausimais (plg. Pr 16, 3–5; Pr 18, 15; Pr 21, 9–10). Jos nedalyvavimas, tyla ir net jos mirties laikas po šio dramatiško įvykio daugiau pasako apie jos santykį su šiais įvykiais, nei jos fizinis dalyvavimas. Tai, kad paminėtas Saros senyvas amžius (Pr 23, 1), atkartojant Abraomo senyvą amžių (Pr 24, 1), rodo jos svarbą pasakojimui.
Tiesą sakant, Sara yra vienintelė moteris Senajame Testamente, kurios amžius paminėtas, o tai rodo jos reikšmę pasakojimui. Dėmesio sutelkimu į Saros laidojimo vietos (apimant didžiąją skyriaus dalį) pirkimą, o ne į jos mirtį, pabrėžiamas ryšys su Pažadėtu kraštu.
Patikslinimas, kad ji mirė „Kanaano krašte“ (Pr 23, 2), pabrėžia Saros įsišaknijimą Dievo Pažadėtame krašte. Sara yra pirmoji mirusioji iš Abraomo giminės, palaidota Pažadėtame krašte. Savęs įvardijimas svetimšaliu ir ateiviu (Pr 23, 4), ir atkaklus ginčas su Heto sūnumis rodo, kad Abraomas yra suinteresuotas ne tik įsigyti laidojimo vietą; jam visų pirma rūpi nuolatinis apsigyvenimas krašte.
Perskaitykite Pr 23, 6. Ką ši eilutė mums sako apie Abraomo reputaciją? Kodėl tai svarbu norint suprasti, kam Viešpats jį panaudojo?
IV. ŽMONA IZAOKUI
Pradžios 24 pasakoja apie Izaoko santuoką po Saros mirties. Abu pasakojimai yra susiję.
5. Perskaitykite Pradžios 24. Kodėl Abraomui itin rūpėjo, kad jo sūnus nevestų kanaanietės?
Kaip Abraomas norėjo nupirkti žemės savo žmonos palaidojimui, dėl Dievo pažado jo palikuonims, kad jie paveldės šį kraštą, jis dabar primygtinai reikalauja, kad Izaokas negyventų už Pažadėto krašto ribų (Pr 24, 7). Be to, Izaoko žingsnis atvesti savo nuotaką į Saros palapinę ir pastaba, kad Rebeka guodė Izaoką po jo „motinos mirties“ (Pr 24, 67), vėl nurodant Saros mirtį, reiškia, jog Izaokas patyrė skausmą dėl motinos netekties.
Pasakojimas kupinas maldų ir atsakymų į maldas, turtingas pamokomis apie Dievo apvaizdą ir žmogaus laisvę. Jis prasideda Abraomo malda. „Aš prisaikdinsiu tave Viešpačiu, dangaus Dievu ir žemės Dievu“ (Pr 24, 3), ši malda visų pirma yra Dievo kaip Kūrėjo pripažinimas (Pr 1, 1; Pr 14, 19), tiesiogiai susijęs su Abraomo palikuonių gimimu, įskaitant patį Mesiją.
Angelo ir Viešpaties, dangaus Dievo, (Pr 24, 7) paminėjimas nurodo į Viešpaties angelą, kuris atėjo iš dangaus išgelbėti Izaoko nuo paaukojimo (Pr 22, 11). Dievas, valdantis visatą, Viešpaties angelas, įsikišęs ir išgelbėjęs Izaoką, vadovaus šiam santuokos klausimui.
Tačiau Abraomas atsižvelgia į galimybę, kad moteris nepriims Dievo kvietimo. Kad ir koks galingas, Dievas neverčia žmonių Jam paklusti. Nors Dievo planas Rebekai yra sekti Eliezerą, ji išlaiko savo pasirinkimo laisvę. Tai yra, gali būti, kad ši moteris nenorės eiti, ir ji nebus verčiama.
Vadinasi, mes čia matome dar vieną didžiojo slėpinio pavyzdį, kaip Dievas žmonėms suteikė laisvą valią, laisvę rinktis, laisvę, kurios Jis netryps. (Jei Jis tai padarytų, neturėtume laisvos valios.) Ir vis dėlto, nepaisant žmogaus laisvos valios tikrovės ir daugelio siaubingų sprendimų, kuriuos žmonės priima naudodamiesi šia laisva valia, vis tiek galime tikėti, kad galų gale Dievo meilė ir gerumas nugalės.
Kodėl taip paguodžia žinojimas, kad nors ne viskas vyksta Dievo valia, Jis vis dar viešpatauja? Kaip, pavyzdžiui, tai įrodo pranašystės, tokios kaip Danieliaus 2?
V. ŽMONA ABRAOMUI
6. Perskaitykite Pr 24, 67–25, 1–8. Ką reiškia šie paskutiniai įvykiai Abraomo gyvenime?
Sarai mirus, Abraomas vėl vedė. Kaip ir Izaokas, jis randa paguodą po Saros mirties (Pr 24, 67). Saros atmintis, be abejo, turi gyvuoti patriarcho mintyse ir jo sūnaus.
Tačiau jo naujos žmonos tapatybė neaiški. Tai, kad metraštininkas susiejo Ketūros sūnus su Hagaros sūnumis, neminėdamas Ketūros vardo, vis dėlto leidžia manyti, kad Ketūra galėtų (kaip kai kurie teigia) būti Hagara. Taip pat svarbu, kad Abraomas su Ketūros sūnumis elgiasi taip pat, kaip elgėsi su Hagaros sūnumi – išsiuntė juos, kad išvengtų dvasinės įtakos ir aiškiai atskirtų Saros ir jo sūnų nuo kitų sūnų.
Jis taip pat paliko Izaokui „visa, ką turėjo“ (Pr 25, 5), o „sugulovių vaikams“ davė dovanų (Pr 25, 6). „Sugulovių“ gali reikšti, kad Ketūra, kaip ir Hagara, buvo sugulovė. Galimas Ketūros tapatinimas su Hagara taip pat gali reikšti su Saros atmintimi susijusią subtilią užuominą kaip įžangą jo vedyboms su Ketūra – Hagara.
Įdomu tai, kad Pr 25, 1–4. 12–18 pateikiamas Abraomo ir Ketūros vaikų sąrašas bei Izmaelio vaikų sąrašas. Genealogijos tikslas po Abraomo santuokos su Ketūra, su kuria jis susilaukė šešių sūnų, palyginti su kitais dviem sūnumis (Izaoku ir Izmaeliu), galbūt yra su Dievo pažadu susijęs įrodymas, kad Abraomas bus daugybės tautų tėvu.
Antroji genealogija yra susijusi su Izmaelio palikuonimis, kurie taip pat sudarė 12 genčių (plg. Pr 17, 20), kaip ir Jokūbo atveju (Pr 35, 22–26). Nors, žinoma, Dievo Sandora bus skirta Izaoko (Pr 17, 21), o ne Izmaelio palikuonims, tai Šventajame Rašte labai aišku.
Žinia apie Abraomo mirtį tarp dviejų genealogijų (Pr 25, 7–11) taip pat liudija Dievo palaiminimą. Ji atskleidžia, kaip išsipildė prieš daug metų Abraomui duotas pažadas, kad jis mirs „sulaukęs žilos senatvės“ (Pr 15, 15) ir „daug metų“ (plg. Mok 6, 3).
Galų gale Viešpats liko ištikimas savo malonės pažadams ištikimam tarnui Abraomui, kurio tikėjimas Šventajame Rašte įvardytas kaip puikus, jei ne puikiausias, išgelbėjimo tikėjimu pavyzdys Senajame Testamente (žr. Rom 4, 1–12).
Tolesniam tyrinėjimui: Kadangi Abraomas buvo nepaprastas pranašas, su kuriuo Dievas dalijosi savo planais (Pr 18, 17), Dievas įsiliejo į Abraomo gyvenimą ir tam tikru mastu pasidalijo su juo savo išgelbėjimo planu paaukojant Sūnų.
„Izaokas buvo Dievo Sūnaus, kuris buvo paaukotas už pasaulio nuodėmes, simbolis. Dievas apreikš Abraomui išgelbėjimo Evangeliją. Kad tai padarytų ir kad ši tiesa taptų jam tikrove, taip pat kad išmėgintų jo tikėjimą, Jis pareikalavo paaukoti jam brangų Izaoką. Visas sielvartas ir kančia, kurią Abraomas ištvėrė per tą tamsų ir baisų išmėginimą, buvo skirtas giliai paveikti jo supratimą, susijusį su atpirkimo planu dėl puolusio žmogaus. Asmeniniu patyrimu jis buvo priverstas suprasti, koks neapsakomas begalinio Dievo savęs išsižadėjimas paaukojant savo Sūnų, kad išgelbėtų žmogų nuo pražūties. Abraomui jokie protiniai kentėjimai negalėjo prilygti tiems, kuriuos jis ištvėrė paklusdamas dangaus įsakymui paaukoti savo sūnų.“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 3 t., p. 369)
„Abraomas jau buvo senas ir jautė artėjančią mirtį, tačiau dar turėjo sutvarkyti vieną reikalą, norėdamas užtikrinti savo palikuonims duoto pažado įvykdymą. Izaokas buvo Dievo skirtas užimti jo vietą kaip Dievo Įstatymo saugotojas ir išrinktosios tautos tėvas, bet jis dar buvo nevedęs. Kanaano gyventojai skendėjo stabmeldystėje, ir Dievas buvo uždraudęs mišrias Jo tautos žmonių su jais vedybas, žinodamas, kad tokios santuokos paskatins išsižadėti savo tikybos. Patriarchas bijojo morališkai krikdančios aplinkos poveikio sūnui… Abraomui buvo labai svarbu parinkti savo sūnui žmoną. Jam rūpėjo apvesdinti jį su ta, kuri neatitrauktų jo nuo Dievo… Izaokas, pasikliaudamas savo tėvo išmintimi ir meile, mielai patikėjo jam tą reikalą, taip pat tikėdamas, kad pats Dievas padės teisingai pasirinkti.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 131)
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje aptarkite Abraomo pasirengimą paaukoti Izaoką. Pabandykite įsivaizduoti, kokį tikėjimą atskleidžia šis pasakojimas. Kuo jis stebina ir kartu verčia nerimauti?
2. O laisva valia? Kodėl mūsų tikėjimas neturi prasmės, jei laisva valia nėra tikra? Kokių laisvos valios pavyzdžių turime Rašte ir kaip, nepaisant klaidingų žmonių sprendimų, Dievo valia galiausiai išsipildo?