Penkta tema
Balandžio 23–29 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 9, 18–11, 9; Lk 10, 1; Mt 1, 1–17; Lk 1, 26–33; Ps 139, 7–12; Pr 1, 28; Pr 9, 1.
Įsimintina eilutė: „Tada jis buvo pavadintas Babeliu, nes Viešpats ten sumaišė visos žemės kalbą ir iš ten išsklaidė juos po visą žemės paviršių.“ (Pr 11, 9)
Po tvano biblinio pasakojimo dėmesys krypsta nuo vieno asmens – Nojaus į tris jo sūnus: Semą, Chamą ir Jafetą. Ypatingas dėmesys Chamui, Kanaano tėvui (Pr 10, 6. 15), pristato Kanaano idėją, Pažadėto krašto (Pr 12, 5), kurio laukė Abraomas, kuriame ras palaiminimą visos gentys (Pr 12, 3).
Tačiau šią genealoginę liniją nutraukia Babelio bokštas (Pr 11, 1–9). Ir vėl Dievo planai žmonijai sujaukiami. Tai, kas turėjo būti palaiminimas, visų tautų gimimas, tampa dar viena proga prakeikimui. Tautos susivienija siekdamos užimti Dievo vietą; Dievas į tai reaguoja ir jas teisia; ir dėl kilusio sąmyšio žmonės išsisklaidė po pasaulį (Pr 11, 8), taip įgyvendindami pirminį Dievo planą pripildyti žemę (Pr 9, 1).
Galų gale, nepaisant žmogaus nedorumo, Dievas pikta paverčia gėriu; Jis, kaip visada, taria lemiamą žodį. Chamo prakeikimas jo tėvo palapinėje (Pr 9, 21–22) ir tautų prakeikimas prie Babelio bokšto išsklaidymu (Pr 11, 9) galiausiai virs palaiminimu tautoms.
I. CHAMO PRAKEIKIMAS
1. Perskaitykite Pr 9, 18–27. Kokia šio keisto pasakojimo žinia?
Nojaus elgesys jo vynuogyne atkartoja Adomo elgesį Edeno sode. Šiuose dviejuose pasakojimuose yra bendri motyvai: vaisiaus valgymas ir to rezultatas – nuogumas; tada užsidengimas, prakeikimas ir palaima. Nojus prisijungia prie Adomo ir, deja, tęsia šią nesėkmę.
Vaisių rauginimas nebuvo pirminės Dievo kūrinijos dalimi. Nojus pataikavo, tada prarado savitvardą ir apsinuogino. Tai, kad Chamas „pamatė“ jo nuogumą, primena Ievą, kuri taip pat „pamatė“ uždraustą medį (Pr 3, 6). Tai rodo, kad Chamas ne atsitiktinai „pamatė“ tėvo nuogumą. Jis kalbėjo apie tai, net nemėgindamas pasirūpinti tėvo problema. Priešingai, neatidėliotina jo brolių reakcija uždengti savo tėvą, kai Chamas paliko jį nuogą, netiesiogiai pasmerkė Chamo elgesį.
Čia daugiau kalbama apie pagarbą tėvams. Nesugebėjimas gerbti tėvų, kurie reiškia jūsų praeitį, paveiks jūsų ateitį (Iš 20, 12; plg. su Ef 6, 2). Taigi prakeikimas, turėsiantis įtakos Chamui ir jo sūnaus Kanaano ateičiai.
Žinoma, šiurkšti teologinė klaida ir nusikaltimas etikai naudoti šią eilutę rasistinėms teorijoms prieš bet ką pateisinti. Pranašystė griežtai taikytina tik Kanaanui, Chamo sūnui. Raštas turi omenyje kai kuriuos sugedusius kanaaniečių papročius (Pr 19, 5–7, 31–35).
Be to, prakeikime yra palaiminimo pažadas, vartojant pavadinimą „Kanaanas“, kuris kyla iš veiksmažodžio „kana“, reiškiančio pajungimą. Užimdama Kanaaną, Dievo tauta, Semo palikuonys, įžengs į Pažadėtą kraštą ir paruoš kelią Mesijo atėjimui, kuris pagausins Jafetą „Semo palapinėse“ (Pr 9, 27). Tai pranašiška užuomina apie Dievo Sandoros išplėtimą visoms tautoms, apimant Izraelio išgelbėjimo žinią pasauliui (Dan 9, 27; Iz 66, 18–20; Rom 11, 25). Chamo prakeikimas iš tikrųjų bus palaiminimas visoms tautoms, įskaitant tuos Chamo ir Kanaano palikuonis, kurie priims Viešpaties jiems siūlomą išgelbėjimą.
Nojus, tvano „didvyris“, girtas? Ką tai turėtų mums pasakyti apie visų mūsų ydingumą ir kodėl mums reikia Dievo malonės kiekvieną gyvenimo akimirką?
II. PRADŽIOS KNYGOS GENEALOGIJA
Chronologinė informacija, susijusi su Nojaus amžiumi, leidžia suprasti, kad Nojus yra jungtis tarp prieštvaninės ir potvaninės civilizacijos. Paskutinės dvi ankstesnio pasakojimo eilutės (Pr 9, 28–29) kalba apie ryšį su Adomo genealogija (Pr 5, 32). Kadangi Adomas mirė, kai Nojaus tėvui Lamechui buvo 56 metai, Nojus tikrai turėjo girdėti pasakojimų apie Adomą, kuriuos jis galėjo perduoti savo palikuonims prieš ir po tvano.
2. Perskaitykite Pradžios 10. Koks šios genealogijos tikslas Rašte? (Taip pat žr. Lk 3, 23–38)
Biblinė genealogija atlieka tris funkcijas. Pirma, ja pabrėžiama istorinė biblinių įvykių prigimtis, susijusi su realiais žmonėmis, gyvenusiais ir mirusiais, kurių dienos tiksliai suskaičiuotos. Antra, ji parodo tęstinumą nuo senovės iki šiuolaikinio rašiusiojo laiko, nustatydama aiškų praeities ryšį su „dabartimi“. Trečia, ji mums primena žmogaus trapumą ir tragišką nuodėmės prakeiksmo poveikį bei jo mirtinus rezultatus visoms paskesnėms kartoms.
Atkreipkite dėmesį, kad Chamo, Semo ir Jafeto palikuonių klasifikavimas neatitinka aiškių kriterijų. 70 tautų yra ženklas 70 Jokūbo šeimos narių (Pr 46, 27) ir 70 Izraelio seniūnų dykumoje (Iš 24, 9). 70 tautų ir 70 vyresniųjų susiejimas nurodo į Izraelio misiją tautų atžvilgiu: „Kai Aukščiausiasis skyrė tautoms jų paveldą, kai dalijo Adomo palikuonis, Jis nustatė tautų ribas pagal Dievo sūnų skaičių“ (Įst 32, 8). Jėzus taip pat siuntė 70 mokinių skelbti tautoms (Lk 10, 1).
Ši informacija mums rodo tiesioginį Adomo ir patriarchų ryšį; jie visi yra istorinės asmenybės, tikri žmonės nuo Adomo. Ji taip pat padeda mums suprasti, kad patriarchai galėjo tiesiogiai bendrauti su liudininkais, kurie asmeniškai prisiminė šiuos senovės įvykius.
Perskaitykite Mt 1, 1–17. Ko ši eilutė mus moko, kad visi šie žmonės buvo istorinės asmenybės? Kodėl mūsų tikėjimui svarbu žinoti ir tikėti, kad šie žmonės buvo tikros asmenybės?
III. VIENA KALBA
3. Perskaitykite Pr 11, 1–4. Kodėl visos žemės žmonės itin siekė vienybės?
Žodžiai „visa žemė“ reiškia nedaug žmonių, išgyvenusių tvaną. Šio susibūrimo priežastis aiškiai įvardyta: jie norėjo pastatyti dangų siekiantį bokštą (Pr 11, 4). Tiesą sakant, jų tikrasis ketinimas buvo užimti paties Dievo, Kūrėjo, vietą. Svarbu tai, kad žmonių ketinimų ir darbų aprašymas atkartoja Dievo ketinimus ir darbus pasakojime apie kūrimą: „jie sakė“ (Pr 11, 3–4; plg. su Pr 1, 6. 9. 14 ir pan.); „pasidarykime“ (Pr 11, 3–4; plg. su Pr 1, 26). Jų siekiai aiškiai įvardyti: „Pasidarykime sau vardą“ (Pr 11, 4), pasakymas, naudojamas tik Dievui (Iz 63, 12. 14).
Trumpai tariant, Babelio statytojai džiaugėsi nederama ambicija pakeisti Dievą, Kūrėją. (Mes žinome, kas tai įkvėpė, ar ne? žr. Iz 14, 14.) Tvano prisiminimas, be abejo, turėjo reikšmingą vaidmenį jų sumanymui. Nepaisant Dievo pažado, jie pastatė aukštą bokštą, kad išgyventų dar vieną tvaną. Tvano atminimas, nors ir iškraipytas, buvo išsaugotas babiloniečių tradicijoje dėl Babelės (Babilono) statybų. Šios aukštyn nukreiptos pastangos pasiekti dangų ir užimti Dievo vietą iš tikrųjų apibrėš Babilono dvasią.
Štai kodėl Babelio bokšto istorija yra itin svarbi tema ir Danieliaus knygoje. Šinaro paminėjimas, pasakojimo apie Babelio bokštą pradžioje (Pr 11, 2), pasikartoja Danieliaus knygos pradžioje, siekiant nurodyti vietą, kur Nebukadnecaras atvežė Jeruzalės šventyklos indus (Dan 1, 2). Be daugelio kitų šios knygos eilučių, epizodas apie Nebukadnecaro aukso statulą, tikriausiai toje pačioje vietoje, tame pačiame slėnyje, geriausiai iliustruoja šį nusistatymą. Su laikų pabaiga susijusiuose Danielius regėjimuose pranašas matė tą patį scenarijų, kai žemės tautos susivienija prieš Dievą (Dan 2, 43; Dan 11, 43–45; plg. su Apr 16, 15–16), nors šis mėginimas čia nepavyksta, kaip ir Babelio atveju.
Garsus prancūzų rašytojas pasaulietis praėjusiame šimtmetyje sakė, kad pagrindinis žmonijos tikslas – mėginimas „būti Dievu“. Kodėl mes, pradedant Ieva Edene (Pr 3, 5), pasiduodame šiam pavojingam melui?
IV. „EIME, NUŽENKIME“
4. Perskaitykite Pr 11, 5–7 ir Ps 139, 7–12. Kodėl Dievas čia nužengė žemėn? Koks įvykis paskatino tokią Dievo reakciją?
Ironiška, kad nors žmonės kilo aukštyn, Dievas turėjo nužengti pas juos. Dievo nužengimas yra Jo viršenybės patvirtinimas. Dievas visada bus žmogui nepasiekiamas. Bet kokios žmogaus pastangos pakilti iki Jo ir susitikti su Juo danguje yra bergždžios ir juokingos. Neabejotina, todėl Jėzus, norėdamas mus išgelbėti, nužengė pas mus; nebuvo jokio kito būdo mus išgelbėti.
Didelė ironija Babelio bokšto pasakojime matoma Dievo žodžiuose: „pamatyti miesto ir bokšto“ (Pr 11, 5). Dievui nereikėjo nužengti, kad pamatytų (Ps 139, 7–12; plg. su Ps 2, 4), bet Jis vis tiek nužengė. Ši sąvoka pabrėžia Dievo rūpinimąsi žmonija.
5. Perskaitykite Lk 1, 26–33. Ko šios eilutės mus moko apie Dievo atėjimą pas mus?
Dievo nužengimas pas mus taip pat primena teisumo tikėjimu principą ir Dievo malonės procesą. Kad ir kokį darbą galėtume atlikti dėl Dievo, Jis vis tiek turės nužengti susitikimui su mumis. Ne mūsų darbai dėl Dievo atves mus pas Jį ir į atpirkimą. Vietoj to, mus išgelbės Dievo atėjimas pas mus. Tiesą sakant, Pradžios knygos tekste du kartus kalbama apie tai, kad Dievas nužengia, o tai, atrodo, reiškia, kad Jam rūpi įvykiai žemėje.
Remiantis tekstu, Viešpats norėjo išardyti giliai įsišaknijusią žmonių vienybę, kuri, atsižvelgiant į jų puolusią būklę, gali lemti vis daugiau blogio. Štai kodėl Jis nusprendė sumaišyti jų kalbą, taip užbaigiant jų vieningus sumanymus.
„Babelio statytojų užmačios gėdingai žlugo. Paminklas jų puikybei virto jų kvailystės memorialu. Tačiau žmonės ėjo vis tuo pačiu keliu – pasikliaudami savimi ir ignoruodami Dievo Įstatymą. Tai principas, kurį šėtonas mėgino įgyvendinti Danguje ir kuriam paklusęs Kainas brangiai sumokėjo“. (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 90)
Kaip Babelio bokšto pasakojime įžvelgiame kitą žmogiškos puikybės pavyzdį ir kaip galiausiai ji nuvils? Ko asmeniškai galime pasimokyti iš šio pasakojimo?
V. ATPIRKIMAS TREMTIMI
6. Perskaitykite Pr 11, 8–9 ir Pr 9, 1; plg. su Pr 1, 28. Kodėl Dievo siųstas išsklaidymas atperka?
Dievo planas ir palaiminimas žmonėms buvo: „dauginkitės, pripildykite žemę“ (Pr 9, 1; plg. su Pr 1, 28). Priešingai Dievo planui, Babelio statytojai mieliau laikėsi kartu. Viena iš priežasčių, pasak jų, statyti miestui, buvo ta, kad jie nebūtų „išblaškyti po visą žemės paviršių“ (Pr 11, 4). Jie atsisakė keltis kitur, galbūt manydami, kad kartu jie bus galingesni, nei būtų atskirti ir išblaškyti. Ir, viena vertus, jie buvo teisūs.
Deja, jie siekė panaudoti savo vieningas jėgas blogiui, o ne gėriui. Jie norėjo pasidaryti „sau vardą“, atspindintį jų pačių puikybę ir išdidumą. Iš tiesų, kai tik žmonės, akivaizdžiai maištaudami prieš Dievą, nori pasidaryti „sau vardą“, galime būti tikri, kad iš to nieko gero nebus. Taip niekada nebuvo.
Taigi, teisdamas tiesioginį jų maištavimą, Dievas „išsklaidė juos po visą žemės paviršių“ (Pr 11, 9), būtent to jie nenorėjo.
Įdomu tai, kad pavadinimas Babelis, reiškiantis „dievų vartai“, yra susijęs su veiksmažodžiu balal, kuris reiškia „sumaišyti“ (Pr 11, 9). Būtent todėl, kad jie norėjo pasiekti „dievų vartus“, nes dėjosi Dievu, jie buvo išblaškyti ir mažiau galingi nei anksčiau.
„Babelio žmonės buvo pasiryžę įsteigti vyriausybę, kuri būtų nepriklausoma nuo Dievo. Tačiau tarp jų buvo tokių, kurie pagarbiai bijojo Viešpaties, bet apsimetėlių bedievių jie buvo apgauti, įtraukti į anų pinkles. Dėl šių ištikimųjų Viešpats atidėjo savo nuosprendžio vykdymą ir davė žmonėms laiko tikrajam būdui atsiskleisti. Verdant šiam maištui Dievo sūnūs stengėsi juos nukreipti nuo jų siekiamo tikslo. Tačiau šie žmonės buvo labai vieningi vykdydami Dangų piktinantį savo sumanymą. Jei būtų ir toliau veikę nestabdomi, jie būtų demoralizavę žmoniją jos kūdikystės amžiuje. Jų sąjunga rėmėsi maištu: kuriama karalystė buvo skirta savęs išaukštinimui, tačiau joje neturėjo būti nei Dievo valdžios, nei pagarbos Dievui.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 90)
Kodėl turime saugotis sumanymo darytis „sau vardą“?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 86–91.
„Čia jie sumanė pastatyti miestą, o jame – didžiulį bokštą, kuris dėl savo milžiniško aukščio turėjo tapti Pasaulio stebuklu. Šiais sumanymais buvo planuojama sutrukdyti žmonėms plisti kolonijomis po Pasaulį. Dievas buvo nurodęs žmonėms pasklisti Žemėje, ją apgyvendinti ir įsisavinti. Tačiau Babelio statytojai nusprendė savo bendruomenę suvienyti į vieną organizaciją ir sukurti monarchiją, kuri turėtų galiausiai apimti visą Žemę. Taip jų miestas taptų visuotinės imperijos sostine, juo žavėtųsi ir jam rodytų pagarbą visas Pasaulis, o jo kūrėjai išgarsėtų. Buvo viliamasi, kad didingas, dangų siekiantis bokštas stovėtų kaip jo statytojų galios ir išminties paminklas, iki paskutiniųjų kartų įamžinantis jų šlovę.
Šinaro lygumos gyventojai nebetikėjo Dievo pažadu, kad Jis daugiau nebesiųs žemei tvano. Daugelis jų neigė Dievo buvimą ir tvaną aiškino gamtinėmis priežastimis. Kiti tikėjo Aukščiausiuoju ir tuo, kad būtent Jis sunaikino prieštvaninį Pasaulį, ir jų širdyse, panašiai kaip Kaino, kilo pyktis Jam. Viena iš priežasčių, vertusių statytis bokštą, buvo jų saugumo užtikrinimas kilus tvanui. Pastatydami tą statinį daug aukštesnį už vandens lygį, buvusį per tvaną, jie manė visiškai išvengsią pavojaus, o pajėgę pakilti iki debesų jie tikėjosi nustatyti tvano priežastį. Visas šis sumanymas turėjo dar labiau išaukštinti projektuotojus ir atitraukti ateities kartų mintis nuo Dievo, vesti juos į stabmeldystę.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 88)
Klausimai aptarimui:
1. Kokį turime bėdų, kurias gali sukelti siekiantieji pasidaryti „sau vardą“, pavyzdį iš istorijos ar net dabarties?
2. Kaip mes, kaip bažnyčia, galime išvengti pavojaus net nesąmoningai siekti pasistatyti savo Babelio bokštą? Kaip iš tikrųjų galime to siekti, net nesąmoningai?