Dešimta tema
Gegužės 28– birželio 3 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 32, 22–31; Oz 12, 3–4; Jer 30, 5–7; Pr 33; Pr 34, 30–35, 29.
Įsimintina eilutė: „Anas tarė: ‘Nuo šiol tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis, nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai.’“ (Pr 32, 29)
Tęsiasi Jokūbo šeimos saga (toks literatūrinis žanras) – ir gera, ir bloga. Vis dėlto per visa tai atsiskleidžia Dievo ranka ir Jo ištikimybė Sandoros pažadams.
Šią savaitę daugiau tyrinėsime apie Jokūbą, dabar, kai jis paliko Labaną ir, grįžęs namo, turėjo susitikti su Ezavu, Jokūbo išdavystės auka. Ką jo skaudžiai nuskriaustas brolis dabar jam padarys?
Jokūbo laimei, net jam bijant dėl ateities, Viešpats, jo tėvų Dievas, vėl pasirodė jam pranašiško įvykio metu, kuris vėliau bus vadinamas nelaimės metu Jokūbui (žr. Jer 30, 5–7). Ir tą naktį Jokūbas, išgyvendintojas, tapo Izraeliu, naujas vardas naujai pradžiai, kuri galiausiai leis sukurti tautą, vadinamą Jo vardu.
Kitaip tariant, nepaisant visko, kas vyko, pasakojimas apie patriarchus ir jų šeimą Šventajame Rašte yra tam, kad parodytų mums, jog Dievas yra ištikimas įvykdyti tai, ką pažadėjo, ir kad Jis tai padarys, nepaisant to, kad kartais tai atrodo neįmanoma dėl Jo tautos elgesio darant viską, jog šie pažadai neišsipildytų.
I. IMTIS SU DIEVU
Išėjęs iš Labano, Jokūbas netrukus turi dar vieną patyrimą su Dievu. Sužinojęs, kad ateina jo brolis Ezavas, „lydimas keturių šimtų vyrų“ (Pr 32, 7), Jokūbas karštai meldėsi Viešpačiui, nors pripažino: „Nesu vertas tos visos ištikimos meilės ir tos visos ištikimybės, kurią parodei savo tarnui“ (Pr 32, 11). Jokūbas tikrai suprato, kas yra malonė. Ir kaip Viešpats reagavo?
1. Perskaitykite Pr 32, 22–31 ir Oz 12, 3–4. Kokia šio nuostabaus pasakojimo dvasinė reikšmė?
Jokūbas, suprantama, nerimavo dėl to, kas vyko, ir darė viską, ką galėjo. Kad apsaugotų savo šeimą, nakčiai jis įrengė stovyklą. Tada su juo netikėtai grūmėsi „vyras“ (Pr 32, 25). Tai terminas, galintis turėti ypatingą reikšmę, nusakant Dievo Artumą (žr. Iz 53, 3). Danielius taip vadino dangiškąjį kunigą Mykolą (Dan 10, 5); šiuo žodžiu Jozuė nusakė VIEŠPATIES kariuomenės galvą, kurį Jozuė vadino pačiu VIEŠPAČIU JEHOVA (Joz 5, 13–15).
Iš tiesų, grumtynių metu Jokūbui tapo akivaizdu, kad jis grumiasi su pačiu Dievu, dėl jo paties žodžių: „Paleisiu Tave tik tada, kai mane palaiminsi“ (Pr 32, 26). Tačiau jo laikymasis Dievo, atsisakant paleisti, taip pat atskleidžia jo atleidimo troškimą ir buvimą teisiu Viešpaties akivaizdoje.
„Klaida, paskatinusi Jokūbą nusidėti, – apgaule gauti pirmagimystės teisę – dabar aiškiai buvo jam parodyta. Tada jis nepatikėjo Dievo pažadais, bet mėgino pats įvykdyti tai, ką Dievas būtų atlikęs jam tinkamu laiku ir būdu“. (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 155)
Tai, kad jam buvo atleista, įrodė jo vardo pakeitimas, nuo tokio, kuris priminė jo nuodėmę, iki tokio, kuris reiškė jo pergalę. „Anas tarė: ‘Nuo šiol tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis, nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai’“ (Pr 32, 29).
Koks buvo jūsų patyrimas imantis su Dievu? Ką reiškia tai daryti ir kodėl kartais svarbu turėti tokį patyrimą?
II. BROLIAI SUSITINKA
Iš Penielio, „Dievo veido“ (žr. Pr 32, 30), ten, kur jis turėjo šį patyrimą su Dievu, Jokūbas dabar perbrido (Jordaną) susitikti su savo broliu. Po 20 metų išsiskyrimo Jokūbas mato jį ateinantį su 400 vyrų (Pr 33, 1). Jokūbas nerimavo, todėl ruošėsi pats ir ruošė savo šeimą tam, kas benutiktų.
2. Perskaitykite Pradžios 33. Kas sieja Jokūbo patyrimą pamačius Dievo veidą Penielyje ir Jokūbo patyrimą pamačius savo brolio veidą? Ką šis ryšys reiškia mūsų santykiams su Dievu ir santykiams su „broliais“, kad ir kas jie būtų?
Jokūbas septynis kartus nusilenkė savo broliui (Pr 33, 3), kelis kartus pavadino jį savo viešpačiu (Pr 33, 8. 13. 15) ir įvardijo save jo tarnu (Pr 33, 5; plg. Pr 32, 5. 19. 21). Reikšminga tai, kad septyni Jokūbo nusilenkimai atliepia septynis jo tėvo palaiminimus (Pr 27, 27–29); be to, nusilenkęs jis tikslingai keičia savo tėvo palaiminimą – „tesilenkia tau gentys“ (Pr 27, 29).
Tarsi siekdamas grąžinti skolą savo broliui ir grąžinti palaiminimą, kurį jis iš jo pavogė (žr. Pr 33, 11). Kai Ezavas pamatė savo brolį, nepaisant visų lūkesčių, jis atbėgo pas Jokūbą ir, užuot jį nužudęs, „išbučiavo“, ir jie „apsiverkė“ (Pr 33, 4).
Vėliau Jokūbas Ezavui pasakė: „Iš tikrųjų man matyti tavo veidą yra tarsi matyti Dievo veidą“ (Pr 33, 10). Nepaprasto Jokūbo pareiškimo priežastis yra jo supratimas, kad Ezavas jam atleido. Hebrajiškas veiksmažodis ratsah, „radau malonę“ (Pr 33, 10) yra teologinis terminas, nusakantis tokią auką, kuri yra maloni, priimtina Dievui, o tai reiškia atleidimą (Kun 22, 27; Am 5, 22).
Jokūbo patirtas atleidimas Penielyje, kur jis matė Dievo veidą, dabar kartojasi jo brolio atleidimo patyrime, kurį jis apibūdina – tarsi matant Dievo veidą. Jokūbas išgyvena antrą Penielio patyrimą, kada pirmasis paruošė antrajam. Jokūbui atleido Dievas ir jo paties brolis. Iš tiesų jis dabar, net labiau nei anksčiau, turėjo suprasti malonę.
Ką jūs sužinojote apie malonę, kaip kiti (be Viešpaties) jums atleido?
III. DINOS IŠNIEKINIMAS
Dabar, kai Jokūbas susitaikė su savo broliu, jis norėjo ramiai įsikurti Kanaano krašte. Žodis šalem, „saugiai“ (Pr 33, 18), nuo žodžio šalom (ramybė), pirmą kartą nusako jo kelionę.
Įsigijęs žemės sklypą iš gyventojų (Pr 33, 19), jis ten pastatė aukurą, parodydamas savo tikėjimą ir supratimą, koks jis iš tikrųjų yra priklausomas nuo Viešpaties. Kiekviena auka reiškė garbinamą.
Vis dėlto pirmą kartą savo gyvenime Jokūbas – Izraelis susiduria su įsikūrimo krašte bėdomis. Kaip ir Izaokas Gerare su Abimelechu (Pr 26, 1–33), Jokūbas bando įsikurdinti pas kanaaniečius.
3. Perskaitykite Pradžios 34. Kokie įvykiai sužlugdė jo ramaus gyvenimo planus?
Šio šlykštaus įvykio nupasakojimas išryškina asmenybių ir jų elgesio neaiškumus. Jausmingas Sichemas, išniekinęs Diną, taip pat nusakytas kaip nuoširdžiai ją mylintis ir norintis pasitaisyti. Jis netgi troško atlikti sandoros apipjaustymo apeigą.
Tuo tarpu Simeonas ir Levis, prisistatantys kaip Dievo ir Jo įsakų gynėjai, besipriešinantys santuokai su kanaaniečiais (Kun 19, 29), griebiasi melo ir apgaulės (Pr 34, 13) ir yra pasirengę žudyti bei plėšikauti (Pr 34, 25–27). Jų elgesys buvo ne tik smerktinas (kodėl nenubaudus tik nusižengimą padariusio žmogaus?), bet ir galėjo sukelti daug daugiau problemų.
Kalbant apie Jokūbą, jam rūpi tik ramybė. Kai jam pranešama apie dukters išžaginimą, jis nieko nesako (Pr 34, 5). Tačiau išgirdęs apie tai, ką padarė jo sūnūs, jis atvirai juos išbarė dėl to, kas galėjo įvykti: „Užkrovėte man bėdą, padarydami mane bjaurų krašto gyventojams – kanaaniečiams ir perizams. Skaičiumi mano vyrų yra tik keletas. Jei jie susibūrę užpuls mane, būsiu sunaikintas aš ir mano šeima“ (Pr 34, 30).
Šiuose pasakojimuose matome besikartojančią apgaulę, taip pat gerumo ir malonės darbus. Ką tai mums sako apie žmogaus prigimtį?
IV. VYRAUJANTI STABMELDYSTĖ
4. Perskaitykite Pr 34, 31–35, 15. Kokias pamokas, susijusias su tikru garbinimu, galime įžvelgti šiuose įvykiuose?
Iškart po Jokūbo skundo, kad jo taika su kanaaniečiais buvo sulaužyta (Pr 34, 30), ir po to, kai buvo išpeikti jo du sūnūs (Pr 34, 31), Dievas ragino Jokūbą išeiti iš Sichemo ir grįžti į Betelį, kad atnaujintų Sandorą. Jam ten nukeliavus Viešpats liepė pastatyti aukurą.
Tuo tarpu pirmas dalykas, užfiksuotas po Dievo paliepimo, yra Jokūbo įsakymas visiems su juo buvusiems atsikratyti kanaaniečių stabų, paimtų iš Sichemo ir Rachelės pavogtų stabų (Pr 31, 19. 32). Visa tai taip pat labai svarbu sandoros su Dievu idėjai.
Šie stabai buvo saugomi ir tikriausiai buvo garbinami nepaisant Jokūbo pasišventimo Dievui. Jokūbui nepakako išeiti iš Sichemo, kad išvengtų kanaaniečių įtakos. Jokūbas turėjo atsikratyti stabų stovykloje ir su juo buvusiųjų širdyse.
Atgailos procesas apima daugiau nei tik fizinį perėjimą iš vienos vietos į kitą arba perėjimą iš vienos bažnyčios į kitą. Svarbiausia, kad mes Dievo malone siekiame atsikratyti stabmeldystės savo širdyje, nesvarbu, kur gyvename, nes iš bet ko galime padaryti stabus.
Kai Jokūbas pakluso Dievui ir elgėsi pagal Jo paliepimą, Viešpats pagaliau įsikišo ir „Dievo baimė“ (Pr 35, 5) apėmė visus aplinkinius gyventojus ir jie nedrįso pulti Jokūbo. Taigi Jokūbas buvo pasirengęs garbinti su visais su juo buvusiais žmonėmis (Pr 35, 6), ir tai rodo, kad šeimos vienybė buvo atkurta. Jokūbas šią vietą pavadino El Beteliu, atmenant sapnuotus laiptus, ženklą, kad kurį laiką nutrūkęs dangaus ir žemės ryšys dabar yra atkurtas.
Šį kartą akcentuojamas Betelio Dievas, o ne pati vieta. Vėl girdima ši asmeninė pastaba, kai Dievas primena Jokūbui jo vardą – „Izraelis“ (Pr 35, 10), duodamas dvigubą pažadą, kurį reiškia šis palaiminimas. Jokūbo palaiminimas, pirma, reiškia vaisingumą, Mesijo ainijos pratęsimą ir daugybės tautų kartą (Pr 35, 11); antra, jis nurodo Pažadėtą kraštą (Pr 35, 12).
Kokiais subtiliais būdais stabmeldystė gali patekti į mūsų širdį ir ką mes galime dėl to daryti?
V. RACHELĖS MIRTIS
5. Perskaitykite Pr 35, 15–29. Su kokiomis kitomis nelaimėmis Jokūbas susidūrė savo neveiksnioje šeimoje?
Vos tik Jokūbas išėjo iš Betelio, trys tarpusavyje susiję įvykiai žymi paskutinį jo kelio link Pažadėto krašto etapą – gimė paskutinis Jokūbo sūnus; Rachelė mirė; ir Rubenas, pirmasis Jokūbo ir Lėjos sūnus, sugulė su Jokūbo sugulove. Nors tekstas nepasako, kodėl jaunuolis taip nedorai pasielgė, gali būti, kad jis norėjo kažkaip suteršti paskutinio Jokūbo sūnaus gimimą ir pažeminti Rachelės atminimą. Mes tiesiog nežinome.
Paskutinio Jokūbo sūnaus gimimas yra susijęs su Betliejumi (Pr 35, 19), kuris yra Pažadėto krašto teritorijoje. Šis gimimas yra pirmasis Dievo pažado įvykdymas Izraelio ateičiai. Pribuvėja pranašiškai kreipėsi į Rachelę tais žodžiais, kuriais Dievas nuramino Abraomą: „Nebijok“ (Pr 35, 17; plg. Pr 15, 1).
Svarbu tai, kad Jokūbas pakeitė mirštančios Rachelės savo sūnui duotą vardą Ben Onis – „skausmo sūnus“, kuris reiškė jos skausmą, ir pavadino jį Benjaminu – „dešinės sūnus“, galbūt nurodant į pietus ir išreiškiant savo viltį Pažadėtu kraštu ir viskuo, ką Dievas sakė padarysiantis dėl savo tautos, kai ji ten įsikurs.
Tačiau per tą laiką Rubenas turi lytinių santykių su Bilha, jo tėvo sugulove ir Rachelės tarnaite (Pr 35, 25; Pr 30, 3). Mes tiesiog nežinome, kodėl jis taip skandalingai pasielgė, išskyrus tai, kad čia yra dar vienas žmonių sugedimo pavyzdys.
Stebina, kad Jokūbas nereagavo į šį siaubingą nusižengimą, nors jam apie tai buvo papasakota (Pr 35, 22). Galbūt šią savo gyvenimo akimirką Jokūbas pasikliovė Dievu, kad Jis įvykdys savo žodį, nepaisant aplinkui siautėjančios nuodėmės ir pikto.
Būtent ši tikėjimo pamoka numanoma 12 Jokūbo sūnų, kurie bus Izraelio protėviai, sąraše (Pr 35, 22–26). Ne patys mieliausi ir maloniausi žmonės, kaip tyrinėsime. Vis dėlto, nepaisant visų problemų, visų sutrikimų, net tiesioginio blogio, pavyzdžiui, Rubeno ir Bilhos elgesio, Dievo valia turėjo būti įvykdyta per šią šeimą, kad ir kokia ji iš tikrųjų buvo problemiška.
Nepaisant žmogiškosios klaidos, galutiniai Dievo tikslai bus įgyvendinti. Įsivaizduokite, kas nutiktų, jei žmonės bendradarbiautų, jei paklustų Jam. Kiek lengviau; t.y., su mažesnėms žmogiškomis kančiomis, stresu ir delsimu, Dievo valia galėtų išsipildyti?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 152–158 .
„Jokūbo potyris tą imtynių ir kančios naktį simbolizuoja išmėginimą, kurį Dievo žmonės privalo praeiti prieš pat antrąjį Kristaus atėjimą. […] Tą patį patirs Dievo žmonės savo paskutinėje kovoje su blogio jėgomis. Dievas išbandys jų tikėjimą, atkaklumą, pasitikėjimą Jo išvaduojamąja galia. Šėtonas stengsis juos gąsdinti mintimi, kad jie yra beviltiški, jog jų nuodėmės per didelės, kad jas būtų galima atleisti. Jie giliai suvoks esą netobuli, ir regėdami savo gyvenimą, ims prarasti viltį. Tačiau prisiminę didį Dievo gailestingumą ir savo pačių nuoširdžią atgailą, maldaus, kad būtų įvykdyti Jo pažadai, per Kristų duoti bejėgiams, atgailaujantiems nusidėjėliams. Jie nepraras tikėjimo, jei į jų maldą nebus tuojau atsakyta. Tikės Dievo galia, kaip Jokūbas laikėsi įsitvėręs angelo, o iš širdžių veršis šie žodžiai: Paleisiu tave tik tada, kai mane palaiminsi.
Tačiau Jokūbo istorija yra garantija, kad Dievas neatstumia tų, kurie buvo įvilioti į nuodėmę, bet nuoširdžiai atgailaudami grįžo prie Jo. Būtent savęs atsižadėjimu ir pasikliaujančiu tikėjimu Jokūbas laimėjo tai, ko negalėjo laimėti grumdamasis iš visų jėgų. Dievas pamokė savo tarną, kad vien Dievo galia ir gailestingumas gali jam suteikti tą palaimą, kurios jis taip troško. Taip bus su tais, kurie gyvens paskutinėmis dienomis. Kai juos supa pavojai ir neviltis apima sielas, jie turi pasikliauti nukryžiuoto ir prisikėlusio Išgelbėtojo gerumu.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 156–157)
Klausimai aptarimui:
1. Kodėl Jokūbo silpnumas yra proga Dievo malonei? Kaip Jokūbo patyrimas susijęs su Pauliaus teiginiu: „Nes, būdamas silpnas, esu galingas?“ (2 Kor 12, 10)
2. Kaip manote, kodėl Raštas atskleidžia itin daug niekšiškų detalių, susijusių su daugelio biblinių asmenybių gyvenimu? Kokia galėtų būti to prasmė? Kokią žinią galime čia įžvelgti?
3. Giliau apsvarstykite stabmeldystės klausimą. Kokie yra mūsų kultūros, mūsų civilizacijos stabai? Kaip galime užtikrinti, kad garbiname tik Viešpatį ir nieko kita?