#12 JUOZAPAS EGIPTO VALDYTOJAS

Dvylikta tema
Birželio 11–17 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 41, 37–46; 1 Kar 3, 12; Pr 42; Rom 5, 7–11; Pr 43; Pr 44; Pr 45.

Įsimintina eilutė: „Žiūrėk, – sakė faraonas Juozapui, – skiriu tave viso Egipto krašto valdytoju.“ (Pr 41, 41)

Juozapas dabar yra Egipto valdytojas, o jo paties broliai nusilenks prieš jį nežinodami, kas jis yra (Pr 42). Juozapo broliai nusižemins, kai Juozapas vers juos sugrįžti kartu su Benjaminu (Pr 43), ir jie išsigąs dėl Benjaminui kilusio pavojaus (Pr 44) – jie mels šio galingo žmogaus, kurį jie laiko lygiu faraonui, malonės. Pabaigoje, kai Juozapas atskleis savo tapatybę, jie supras, kad, nepaisant to, ką jie padarė, Dievas visa tai išvedė į gera.

Įdomu tai, kad visa kita įvykių eiga, kuri turėjo būti susijusi su Juozapo sėkme, yra labiau susijusi su jo brolių atgaila. Kelionės pirmyn ir atgal nuo Juozapo pas tėvą ir kliūtys, su kuriomis jie susidūrė, privertė juos prisiminti savo nedorus poelgius Juozapo ir tėvo atžvilgiu ir suprasti savo kaltę Dievo akivaizdoje. Juozapo broliai visą šį patyrimą išgyveno kaip dangišką teismą. Ir vis dėlto jaudinanti emocinė išvada, privedusi visus iki ašarų ir džiaugsmo, apima ir atleidimo žinią jiems, nepaisant nepateisinamų blogų darbų.

I. JUOZAPO PAKILIMAS Į VALDŽIĄ

Juozapui faraono sapnai atskleidė, ką Dievas „ruošiasi daryti“ (Pr 41, 28). Tačiau Juozapas neragino faraono tikėti Juozapo Dievu. Vietoj to, Juozapas reaguoja veikdamas. Juozapas siūlo ekonominę programą. Įdomu tai, kad faraonas, atrodo, įsidėmėjo tik ekonominę Juozapo aiškinimo dalį, jį labiau domino ekonominė pamoka, o ne dvasinė sapno reikšmė ir Dievo vaidmuo įgyvendinant sapną.

1. Perskaitykite Pr 41, 37–57. Kokia yra Dievo vieta Juozapo sėkmei?

Faraonas pasirenka Juozapą valdymui ne tiek dėl to, kad jis teisingai išaiškino jo sapnus ir atskleidė būsimą krašto bėdą, bet todėl, kad jis turėjo jai sprendimą, nes visi „pritarė jo žodžiams“ (Pr 41, 37). Atrodo, kad faraono sprendimas buvo labiau dalykiškas nei religinis. Ir vis dėlto faraonas pripažino, kad su Juozapu buvo „Dievo Dvasia“ (Pr 41, 38), kad jis sugebės kaip įžvalgus ir išmintingas (Pr 41, 39), išsireiškimas, nusakantis Dievo suteiktą išmintį (žr. Pr 41, 33; plg. 1 Kar 3, 12).

Visos Rašto nurodytos detalės atitinka to meto istorines Egipto aplinkybes. Politiškai tai, kad faraonas paskyrė Juozapą valdytoju, nėra neįprasta senovės Egipte, kur yra patvirtintų valdytojų iš užsienio atvejų.

Kiti septyneri gausaus pertekliaus metai, kai grūdų nebuvo įmanoma „suseikėti“ (Pr 41, 49), buvo antgamtinės apvaizdos ženklas. Palyginimas „lyg pajūrio smėlį“ (Pr 41, 49) atskleidžia, kad tai yra Dievo palaiminimas (Pr 22, 17). Juozapas asmeniškai atspindi šį palaiminimą savo vaisingumu, sutapimas, kuris liudija to paties Dievo veikimą dvejais reiškiniais. Juozapas turėjo du sūnus, kurių vardai rodo Juozapo patirtą Dievo apvaizdą, skaudžius atsiminimus pavertusią džiaugsmu (Manasas), o buvusį sielvartą – vaisingumu (Efraimas). Koks galingas pavyzdys, kaip Dievas bloga išvedė į kažką labai gera.

Kaip kiti turėtų įžvelgti iš mūsų gyvenimo tikrovės mūsų Dievo tikrovę?

II. JUOZAPO AKISTATA SU JO BROLIAIS

2. Perskaitykite Pradžios 42. Kas čia įvyko ir kaip tai atskleidžia Dievo apvaizdą, nepaisant blogo ir netinkamo žmonių elgesio?

Badas įpareigojo Jokūbą siųsti savo sūnus į Egiptą pirkti grūdų. Ironiška, bet šį sumanymą inicijavo Jokūbas (Pr 42, 1). Nelaimingas senolis, nuo jo nepriklausančių aplinkybių auka, nesąmoningai pradėjo nuostabią įvykių grandinę, dėl kurios jis vėl susitiks su sūnumi, kurio labai ilgai gedėjo.

Šio apvaizdos susitikimo pobūdis išryškėja per dvi pagrindines aplinkybes. Pirma, susitikimas laikomas Juozapo sapno išsipildymu. Įvykis, pranašautas Juozapo sapnuose: „jūsų pėdai… žemai nusilenkė mano pėdui“ (Pr 37, 7) – dabar rutuliavosi. Juozapas įvardytas – „krašto valdytojas“ (Pr 42, 6. 30. 33). Svarbi Juozapo padėtis priešpastatyta jo vargstantiems broliams, kurie nusilenkė „jam ligi pat žemės“ (Pr 42, 6) – tie patys 10 brolių, kurie tyčiojosi iš Juozapo dėl jo sapnų ir abejojo jų išsipildymu (Pr 37, 8).

Antra, šis apvaizdos susitikimas apibūdintas kaip atsakas. Kalbiniai ir teminiai atgarsiai tarp šių dviejų įvykių pabrėžia teisingo atlygio pobūdį. Žodžiai – „sakydami vieni kitiems“ (Pr 42, 21) taip pat buvo pavartoti, kai jie susimokė prieš Juozapą (Pr 37, 19). Brolių įkalinimas (Pr 42, 17) atliepia Juozapo įkalinimą (Pr 40, 3–4). Tiesą sakant, tai, kas su jais vyko, Juozapo broliai susiejo su tuo, ką jie padarė savo broliui galbūt prieš 20 metų. „Vargas mums! Esame baudžiami už savo brolį. Matėme jo širdies skausmą, kai jis maldavo mus, tačiau nenorėjome klausytis. Todėl šis skausmas mus ir užgriuvo“ (Pr 42, 21).

Rubeno žodžiai „dabar reikia atsiskaityti už jo kraują“ (Pr 42, 22), atkartojantys jo ankstesnį įspėjimą nepralieti kraujo (Pr 37, 22), sustiprina ryšį tarp to, su kuo jie dabar susidūrė ir ką jie padarė.

Be abejo, dauguma iš mūsų esame padarę tai, dėl ko dabar gailimės. Kaip galime, kiek tai įmanoma, atlyginti už tuos darbus? Be to, kodėl mums labai svarbu tikėti Dievo atleidimo pažadais Jėzuje? (žr. Rom 5, 7–11)

III. JUOZAPAS IR BENJAMINAS

Jokūbas negalėjo lengvai leisti išvykti Benjaminui, vieninteliam jo ir Rachelės sūnui, kuris liko su juo. Jis bijojo, kad jo neteks, nes jau buvo praradęs Juozapą (Pr 43, 6–8). Tik tada, kai nebeliko maisto (Pr 43, 2) ir kai Judas pažadėjo garantuoti Benjamino sugrįžimą (Pr 43, 9), Jokūbas pagaliau pritarė antram apsilankymui Egipte ir leido Benjaminui keliauti su jo broliais.

3. Perskaitykite Pradžios 43. Kokį poveikį Benjamino buvimas turėjo įvykių eigai?

Įvykiuose dominavo Benjamino buvimas. Kai visi broliai stovėjo prieš Juozapą, Benjaminas buvo vienintelis žmogus, kurį Juozapas matė (Pr 43, 16). Benjaminas yra vienintelis, kuris vadinamas broliu (Pr 43, 29). Nors Benjaminas vadinamas vardu, visi kiti broliai neįvardinti; jie tiesiog vadinami vyrais (Pr 43, 16).

Juozapas vadino Benjaminą „mano sūnau“, kaip raminančią ypatingos meilės išraišką (Pr 43, 29; plg. Pr 22, 8). Juozapo palaiminimas reiškia malonę (Pr 43, 29), primenančią jo maldautą malonę, kurios jis nesulaukė (Pr 42, 21). Juozapas grąžino Benjaminui malonę, kurios jis nesulaukė iš kitų brolių.

Nors Juozapo broliai bijojo, kad dėl grąžintų pinigų jie bus įkalinti, Juozapas surengė jiems vaišes dėl Benjamino. Lyg Benjaminas būtų atpirkęs visas aplinkybes. Kai visi broliai sėdėjo pagal savo amžių ir laikėsi garbės taisyklių, būtent Benjaminui, jauniausiam, patiekiama penkis kartus daugiau nei visiems kitiems broliams (Pr 43, 33–34). Ir vis dėlto šis palankumas jiems netrukdė, nes taip buvo, kai prieš daugelį metų Juozapas buvo mylimiausias jo tėvo sūnus, dėl ko jie baisiai pasielgė ir su savo broliu, ir su savo tėvu (Pr 37, 3–4).

„Šiuo palankumo Benjaminui ženklu jis norėjo ištirti, ar į jauniausią brolį nėra žvelgiama su pavydu ir neapykanta, kaip buvo elgiamasi su juo. Tebemanydami, kad Juozapas nesupranta jų kalbos, broliai laisvai kalbėjosi vienas su kitu. Taigi jis gavo gerą progą sužinoti apie tikruosius jų jausmus. Norėdamas juos dar daugiau išmėginti paliepė jo paties sidabrinę taurę paslėpti jauniausiojo maiše.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 179)

IV. TA SIDABRINĖ TAURĖ

4. Perskaitykite Pradžios 44. Kodėl Juozapas įdėjo tą sidabrinę taurę į Benjamino, o ne į kito brolio maišą?

Šis pasakojimas lygiagretus ankstesniam. Kaip ir anksčiau, Juozapas konkrečiai nurodo; ir dar kartą pripildo vyrų maišus maisto. Tačiau šį kartą Juozapas prideda keistą įsakymą įdėti jo brangią taurę į Benjamino maišą.

Todėl įvykiai pakrypsta kita linkme. Nors ankstesnėje kelionėje broliai grįžo į Kanaaną pasiimti su savimi Benjamino, dabar jie turi grįžti į Egiptą susitikti su Juozapu. Nors ankstesnėmis aplinkybėmis visi broliai savo maišuose rado tą patį, dabar Benjaminas yra išskirtinis, turintis Juozapo taurę. Netikėtai Benjaminas, kuriam kaip garbės svečiui Juozapo taurė buvo pasiekiama, dabar yra įtariamas ir apkaltintas pavogęs šį brangų daiktą. Jis eis į kalėjimą.

Tai, kad Juozapas naudojo sidabrinę taurę, nereiškė, kad jis tikėjo, jog ji stebuklinga. Juozapas „niekada nebuvo tvirtinęs turįs spėjimo dovaną, tačiau norėjo juos įtikinti, kad galįs perskaityti jų gyvenimo paslaptis.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 180)

Sidabrinė taurė Juozapui buvo pretekstas sužadinti antgamtinę sritį ir taip pažadinti jo brolių širdyse kaltės jausmą Dievui. Taip Judas suvokė numanomą Juozapo žinią, nes jis paminėjo Dievo atidengtą nusikaltimą (Pr 44, 16). Be to, tos sidabrinės taurės pavogimas pateisintų griežtą bausmę ir taip patikrintų kitų brolių mąstymą.

Stiprios brolių emocijos ir jų reakcija yra reikšmingos. Juos visus vienija tas pats skausmas, baimė dėl Benjamino, kuris pražus kaip Juozapas, kaip ir jis taps vergu Egipte, nors jis, kaip ir Benjaminas, buvo nekaltas. Štai kodėl Judas pasisiūlė likti vergu „vietoj“ Benjamino (Pr 44, 33), kaip avinas buvo paaukotas „vietoj“ nekalto Izaoko (plg. Pr 22, 13). Judas pasiūlo save kaip auką, pavaduotoją, kurio tikslas yra būtent pakelti tą „kančią“, kuri pražudytų jo tėvą (Pr 44, 34).

Koks meilės principas, kurį iliustruoja Judo atsakymas, yra numanomas pavadavimo procese? Kaip tokia meilė paaiškina biblinę išganymo teologiją? (žr. Rom 5, 8)

V. „AŠ JŪSŲ BROLIS JUOZAPAS“

5. Perskaitykite Pradžios 45. Kokias meilės, tikėjimo ir vilties pamokas galima įžvelgti šiame pasakojime?

Būtent tą akimirką, kai Judas kalbėjo apie „kančią“, kuri ištiktų avi, jo tėvą (Pr 44, 34), Juozapas „sušuko“ (Pr 45, 1) ir „leidosi broliams atpažinti“. Šiuo posakiu dažnai nusakomas Dievo apsireiškimas (Iš 6, 3; Ez 20, 9) ir jis leidžia manyti, kad čia taip pat apsireiškė Dievas. Tai yra, Viešpats parodė, kad Jo apvaizda viešpatauja, nepaisant žmonių klystkelių.

Juozapo broliai negalėjo patikėti tuo, ką girdėjo ir matė. Taigi Juozapas privalėjo pakartoti: „Aš esu jūsų brolis Juozapas“ (Pr 45, 4), ir jiems tik antrą kartą išgirdus tikslius žodžius – „kurį pardavėte į Egiptą“ (Pr 45, 4), jie patikėjo.

Tada Juozapas pareiškė: „Dievas pasiuntė mane“ (Pr 45, 5). Dievas čia paminėtas dviem tikslais. Tai ne tik įtikina brolius, kad Juozapas nepuoselėja jiems piktų jausmų; tai taip pat yra gilus tikėjimo išpažinimas ir vilties išraiška, nes jų poelgis buvo būtinas nepaprastam išvadavimui ir likučio laidavimui (Pr 45, 7).

Tada Juozapas ragino savo brolius eiti pas savo tėvą, kad jis pasiruoštų atvykti į Egiptą. Savo raginimą jis papildo konkrečiais žodžiais dėl vietos, kurioje jie įsikurs, tai yra Gošene, garsėjančiame puikiomis ganyklomis, geriausia žeme (Pr 45, 18. 20). Jis taip pat pasirūpino transportavimu – atsiuntė vežimus, kurie galiausiai įtikino Jokūbą, kad jo sūnūs jam nemelavo dėl to, ką patyrė (Pr 45, 27). Jokūbas šį matomą įrodymą laiko akivaizdžiu įrodymu, kad Juozapas yra gyvas, ir to pakanka, kad jo dvasia atgytų (plg. Pr 37, 35; Pr 44, 29).

Dabar viskas gerai. Dvylika Jokūbo sūnų yra gyvi. Jokūbas dabar vadinamas „Izraeliu“ (Pr 45, 28), o Dievo apvaizda pasireiškė galingu būdu.

Taip, Juozapas buvo maloningas savo broliams. Jis galėjo sau tai leisti. Tačiau kaip išmokti būti maloningais tiems, kurių žala mums neišėjo į gera, kaip Juozapui?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 167–174; p. 175–182.

„Trys įkalinimo dienos Jokūbo sūnus privertė karčiai liūdėti. Jie apmąstė klaidingą savo praeitį, ypač žiaurumą Juozapo atžvilgiu. Jie žinojo, kad jei bus nuteisti už šnipinėjimą ir negalės pateikti tai paneigiančių įrodymų, jie visi turės mirti arba tapti vergais. Jie abejojo, ar jų pastangos apskritai paskatins tėvą leisti Benjaminui iškeliauti, po, jo manymu, žiaurios Juozapo mirties. Jie pardavė Juozapą kaip vergą ir bijojo, kad Dievas juos nubaus, leisdamas jiems tapti vergais. Juozapas svarstė, kad jo tėvas ir jo brolių šeimos kentėjo dėl maisto, ir buvo įsitikinęs, kad jo broliai atgailavo už žiaurų elgesį su juo ir kad jie jokiu būdu taip nesielgs su Benjaminu. (E. Vait, „Spiritual Gifts“, 3 t., p. 155)

„Juozapas buvo patenkintas. Jis išmėgino savo brolius ir matė juose tikros atgailos už nuodėmes vaisių.“ (E. Vait, „Spiritual Gifts“, 3 t., p. 165)

Klausimai aptarimui:

1. Klasėje apsvarstykite V dalies pabaigoje pateiktą klausimą. Jūsų manymu, ar Juozapas būtų buvęs toks maloningas savo broliams, jei jam nebūtų viskas susiklostę taip gerai? Žinoma, mes negalime to tiksliai žinoti, bet kokie požymiai, jei tokių yra, visame pasakojime apie Juozapą mums atskleidžia tokį Juozapo charakterį, kuris galėtų padėti paaiškinti jo malonę?

2. Kaip galime pamatyti Juozapą savotišku Kristaus ir ką Jis išgyveno simboliu?

3. Juozapas buvo išmėginęs savo brolius. Kokiais panašiais būdais Dievas mus išmėgina?

4. Net po daugybės metų broliai suprato savo kaltę dėl to, ką padarė Juozapui. Ko tai mus moko apie kaltės galią? Nors mums gali būti atleista ir mes galime priimti Dievo atleidimą, kaip mes galime išmokti atleisti sau, kad ir kokie neverti šio atleidimo esame?