Trečia tema
Balandžio 9–15 d.
Šios savaitės tyrinėjimu skaitykite: Pr 4; Hbr 11, 4; Mch 6, 7; Iz 1, 11; 1 Kor 10, 13; 1 Jn 3, 12; Pr 5; Pr 6, 1–5.
Įsimintina eilutė: „Jei gera darai, argi nebūsi pripažintas? Bet jei gera nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti.“ (Pr 4, 7)
Pradžios knygoje iškart po nuopuolio, o po to Adomo ir Ievos išvarymo iš Edeno, daugiausia minimi gimimai ir mirtys, įgyvendinant ankstesniame skyriuje pateiktas Dievo pranašystes. Pradžios 3 ir 4 yra daugybė bendrų temų ir žodžių: nuodėmės aprašymai (Pr 3, 6–8; plg. su Pr 4, 8), „adamah“ (žemės) prakeikimas (Pr 3, 17; plg. su Pr 4, 11) ir išvarymas (Pr 3, 24; plg. su Pr 4, 12. 16).
Šių panašumų priežastis – išryškinti tai, kas įvyko anksčiau, pranašystes, kurias Dievas davė Adomui ir Ievai po nuopuolio. Pirmasis įvykis po Adomo išvarymo kupinas vilties; tai yra, pirmojo sūnaus gimimas – įvykis, kurį Ieva mato kaip pažado, išgirsto Mesijo pranašystėje, išsipildymą (Pr 3, 15). Tai yra, ji tikėjo, kad jis galėtų būti pažadėtas Mesijas.
Kiti įvykiai: Kaino nusikaltimas, Lamecho nusikaltimas, gyvenimo trukmės mažėjimas ir didėjantis nedorumas – visa tai yra prakeikimo, įvardinto Pradžios 3, išsipildymas.
Vis dėlto net ir tada neprarandama visa viltis.
I. KAINAS IR ABELIS
1. Perskaitykite Pr 4, 1–2. Ką iš šių eilučių sužinome apie dviejų vyrų gimimą?
Pirmasis Rašte užfiksuotas įvykis iškart po Adomo išvarymo iš Edeno yra gimimas. Hebrajų kalbos posakis Pr 4, 1, žodis „VIEŠPATIES“ (JEHOVA) yra tiesiogiai susietas su žodžiu – „berniuką“, kaip rodo šis pažodinis vertimas: „Aš gavau berniuką, iš tikrųjų patį Viešpatį“. Kitame Rašto vertime ši eilutė išversta: „Aš pagimdžiau berniuką – Viešpatį“.
Šis pažodinis vertimas rodo, kad Ieva prisiminė Pr 3, 15 Mesijo pranašystę ir tikėjo, jog ji pagimdys savo Gelbėtoją, Viešpatį. „Išgelbėtojo atėjimas buvo išpranašautas dar Edeno sode. Kai Adomas ir Ieva pirmą kartą išgirdo šį pažadą, jie tikėjosi jo greito išsipildymo. Jie su džiaugsmu pasveikino savo pirmagimį sūnų, manydami, jog jis ir esąs Išvaduotojas.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 26)
Tiesą sakant, Kainas užima didžiąją pasakojimo dalį. Jis yra ne tik pirmagimis, sūnus, kurį tėvai beveik „garbino“; šiame skyriuje jis vienintelis Pradžios knygos tekste kalba. Nors Ieva susijaudinusi komentavo Kaino gimimą, ji nieko nesakė per Abelio gimimą, bent jau nieko, kas užrašyta, priešingai nei per Kaino gimimą. Pasakotojas tiesiog praneša: „po to ji pagimdė“ (Pr 4, 2).
Pats vardas Kainas yra kilęs iš hebrajų kalbos veiksmažodžio „kanah“, reiškiančio kažko brangaus ir galingo įgijimą, turėjimą. Kita vertus, hebrajiškas vardas Hebel – Abelis reiškia miglą (Ps 62, 10) arba dvelktelėjimą (Ps 144, 4) ir žymi apgaulingumą, tuštumą, esmės trūkumą; tas pats žodis hebel (Abelis) yra daug kartų pavartotas Mokytojo knygoje – „migla“. Nors šiose trumpose eilutėse mes nenorime įžvelgti kažko, ko jose nėra, galbūt mintis ta, kad Adomo ir Ievos viltis buvo sudėta į Kainą, nes jie tikėjo, jog jis, o ne jo brolis, yra pažadėtas Mesijas.
Kas gyvenime iš tikrųjų yra hebel, nors mes šiuos dalykus nepagrįstai laikome svarbiausiais? Kodėl svarbu atskirti tai, kas reikšminga ir kas nereikšminga?
II. DVI ATNAŠOS
Kaino ir Abelio priešingybė, atsispindinti jų varduose, paliečia ne tik jų asmenybes; ji pasireiškė ir jų atitinkamuose užsiėmimuose. Nors Kainas buvo žemdirbys (Pr 4, 2), sunkaus fizinio darbo reikalaujantis užsiėmimas, Abelis buvo aviganis (Pr 4, 2), jautrumo ir atjautos reikalaujantis užsiėmimas.
Kainas augino žemės derlių. Abelis ganė avis. Šie du užsiėmimai ne tik paaiškina dviejų atnašų prigimtį (Kaino žemės derlių ir Abelio avis) – jie taip pat paaiškina du skirtingus psichologinius nusistatymus ir mentalitetą, susijusį su dviem atnašomis: Kainas stengėsi įgyti derlių, kurį jis užaugins, o Abelis rūpinosi gautomis avimis.
2. Perskaitykite Pr 4, 1–5 ir Hbr 11, 4. Kodėl Dievas maloniai pažvelgė į Abelio atnašą, bet į Kaino atnašą nepažvelgė? Kaip mums suprasti, kas čia įvyko?
„Be kraujo praliejimo negalėtų būti nuodėmės atleidimo, todėl savo tikėjimą Kristaus krauju kaip pažadėtu atpirkimu jiems [Kainui ir Abeliui] reikėjo parodyti aukojant bandos pirmienas. Be to, pirmi žemės vaisiai turėjo būti pateikiami Dievui kaip padėkos auka.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 49)
Nors Abelis vykdė Dievo paliepimą ir aukojo žemės derliaus atnašą kartu su gyvulio deginama atnaša, Kainas to nepadarė. Jis neatnešė paaukoti gyvulio, o tik „žemės derliaus atnašą“. Tai buvo nepaklusnumas, priešingai jo brolio nusistatymui. Šis pasakojimas dažnai laikomas klasikiniu išgelbėjimo tikėjimu atveju (Abelis ir jo kraujo atnaša), priešingai bandymui pelnyti išganymą darbais (Kainas ir jo žemės derliaus atnaša).
Nors šios atnašos turėjo dvasinę reikšmę, jos pačios neturėjo stebuklingos vertės. Jos visada buvo tik simboliai, vaizdiniai, nurodantys į Dievą, kuris nusidėjėliui suteikė ne tik išlaikymą, bet ir atpirkimą.
Perskaitykite Mch 6, 7 ir Iz 1, 11. Kaip galime šiose eilutėse panaudotą principą pritaikyti asmeniniam gyvenimui ir garbinimui?
III. NUSIKALTIMAS
3. Perskaitykite Pr 4, 3–8. Koks procesas paskatino Kainą nužudyti savo brolį? Taip pat skaitykite 1 Jn 3, 12.
Kaino reakcija yra dvejopa: „Kainas buvo labai piktas ir prislėgtas“ (Pr 4, 5). Atrodo, jog Kaino pyktis buvo nukreiptas į Dievą ir Abelį. Kainas pyko ant Dievo, nes manė, kad jis yra neteisybės auka, ir pyko ant Abelio, nes pavydėjo broliui. Ko pavydėjo? Tik atnašos? Be abejo, užkulisiuose vyko dar kai kas, o ne tik tai, kas atskleista šiose keliose eilutėse. Kad ir kokie kyla klausimai, Kainas buvo prislėgtas, nes į jo atnašą maloniai pažvelgta nebuvo.
Du Dievo klausimai Pr 4, 6 yra susiję su dviem Kaino būklėmis. Atkreipkite dėmesį, kad Dievas nekaltino Kaino. Kaip ir Adomo atveju, Dievas klausia ne todėl, kad nežino atsakymo, bet todėl, kad nori, jog Kainas pažvelgtų į save ir paskui suprastų savo būklės priežastį. Kaip visada, Viešpats siekia atpirkti savo puolusią tautą, net kai ji akivaizdžiai Jį nuvilia. Tada, pateikęs šiuos klausimus, Dievas pataria Kainui.
Pirma, Dievas ragina Kainą daryti gera ir elgtis deramai. Tai raginimas atgailauti ir pakeisti nusistatymą. Dievas pažada Kainui, kad jis bus „pripažintas“ ir jam bus atleista. Tam tikra prasme Jis sako, kad Kainas gali būti Dievo priimtas, tačiau tai turi būti padaryta laikantis Dievo, o ne Kaino sąlygų.
Kita vertus, „jei gera nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti“ (Pr 4, 7). Dievo patarimas atskleidė nuodėmės šaknį, ir ji slypi pačiame Kaine. Čia vėl Dievas pataria Kainui, stengdamasis jį nukreipti tuo keliu, kuriuo jis turėtų eiti.
Antrasis Dievo patarimo žodis susijęs su nusistatymu šios nuodėmės, kuri „iš pasalų tykoja“ ir „geidžia tavęs“, atžvilgiu. Dievas pataria susivaldyti: „bet tu gali ją įveikti“. Tas pats principas aidi Jokūbo laiške, kur jis paaiškina: „Kiekvienas yra gundomas, savo geismo pagrobtas ir suviliotas“ (Jok 1, 14). Evangelija mums žada ne tik nuodėmių atleidimą, bet ir pergalę prieš nuodėmę (žr. 1 Kor 10, 13.) Galų gale Kainui dėl nuodėmės beliko kaltinti tik save. Ar apskritai taip nėra visų mūsų atveju?
Ko šis pasakojimas mus moko apie laisvą valią ir apie tai, kad Dievas nevers mūsų paklusti?
IV. BAUSMĖ KAINUI
4. Perskaitykite Pr 4, 9–16. Kodėl Dievas klausė: „Kur tavo brolis Abelis?“ Koks ryšys tarp Kaino nuodėmės ir jo tapimo bėgliu bei klajokliu žemėje (Pr 4, 12)?
Dievo klausimas Kainui primena Jo klausimą Adomui Edene: „Kur tu?“ Šis atgarsis rodo sąsają tarp nuodėmės Edene ir šios nuodėmės dabar – pastaroji nuodėmė (Kaino) buvo ankstesnės (Adomo nuodėmės) rezultatas.
Kainas nepripažino savo nuodėmės; jis ją neigė, ko nedarė Adomas, nors bandė kaltinti kitus. Kainas, atvirkščiai, atvirai maištavo prieš Dievą, kuris negaišo laiko ir stojo akistaton su Kainu dėl jo nusikaltimo. Kai Dievas pateikė trečią klausimą: „Ką tu padarei?“, Jis net nelaukė atsakymo. Jis priminė Kainui, kad Jis viską žino, nes Abelio kraujas Jo šaukiasi iš žemės (Pr 4, 10) – tai reiškia, kad Dievas žinojo apie žmogžudystę ir į ją reaguos. Abelis yra žemėje, tiesioginis ryšys su nuopuoliu ir tuo, ką Viešpats pasakė įvyksiant (žr. Pr 3, 19).
5. Perskaitykite Pr 4, 14. Kuo reikšmingi Kaino žodžiai: „Turiu slėptis nuo Tavo veido“?
Dėl to, kad Abelio kraujas buvo pralietas ant žemės, pastaroji vėl buvo prakeikta (Pr 4, 12). Todėl Kainas yra pasmerktas tapti bėgliu, toli nuo Dievo. Tik išgirdęs Dievo žodžius, Kainas pripažino Dievo Artumo reikšmingumą; nes be jo jis bijojo dėl savo gyvybės. Net po šaltakraujiško savo brolio nužudymo ir Kaino maištavimo, Viešpats vis tiek rodo jam gailestingumą ir nors „Kainas paliko Viešpaties Artumą“ (Pr 4, 16), Jis vis tiek jam suteikė tam tikrą apsaugą. Kokia tiksliai buvo ta žymė (Pr 4, 15), nepasakyta, bet kad ir kokia ji buvo, ji atsirado tik dėl Dievo malonės jam.
„Slėptis nuo Tavo veido“ (Pr 4, 14) – ką reiškia slėptis nuo Dievo veido? Kokios baisios aplinkybės bet kam. Koks yra vienintelis būdas mums, nusidėjėliams, išvengti tokių aplinkybių?
V. ŽMONIŲ NEDORUMAS
6. Perskaitykite Pr 4, 17–24. Koks buvo Kaino palikimas ir kaip Kaino nusikaltimas atvėrė kelią didėjančiam žmonijos nedorumui?
Kaino anūkas Lamechas nurodo Kaino nusikaltimą savo kontekste. Šis Kaino nusikaltimo ir Lamecho nusikaltimo palyginimas yra pamokantis. Nors Kainas nutyli apie vienintelį užfiksuotą nusikaltimą, atrodo, kad Lamechas giriasi juo dainuodamas (Pr 4, 23–24). Kainas prašė Dievo gailestingumo, tačiau nėra užfiksuota, kad jo prašė Lamechas. Dievas už Kainą keršijo septyneriopai, Lamechas tikėjo, kad už jį bus atkeršyta septyniasdešimt kartų septyneriopai (žr. Pr 4, 24), o tai rodo, kad jis labai gerai suprato savo kaltę.
Be to, Kainas turėjo vieną žmoną (Pr 4, 17); Lamechas pradeda poligamiją, nes Šventajame Rašte konkrečiai pasakyta, kad jis „vedė dvi žmonas“ (Pr 4, 19). Šis blogio stiprėjimas ir aukštinimas neabejotinai paveiks kitas kainitų kartas.
Iš karto po šio blogio epizodo kainitų šeimoje Rašte užfiksuotas naujas įvykis, priešingas kainitų polinkiui. „Adomas vėl pažino savo žmoną“ (Pr 4, 25), ir rezultatas yra Seto gimimas, kurio vardu Ieva parodė, kad Dievas „parūpino kitą palikuonį“ vietoje Abelio.
Tiesą sakant, Seto vardo istorija yra ankstesnė už Abelį. Seto vardas kyla iš hebrajų kalbos veiksmažodžio „ašit“ (Aš sukelsiu) (Pr 3, 15), kuriuo prasideda Mesijo pranašystės. Mesijo genealogija tęsis per Seto palikuonis. Tada Rašte pateikiama Mesijo genealogija, prasidedanti Setu (Pr 5, 3), įskaitant Henochą (Pr 5, 24), Metušelachą ir baigiant Nojumi (Pr 6, 8).
Žodžiai „Dievo sūnūs“ (Pr 6, 2) nusako Seto palikuonis, nes jie skirti išsaugoti Dievo paveikslą (Pr 5, 1. 4). Kita vertus, atrodo, kad žmonių dukterys (Pr 6, 1) turi neigiamą atspalvį, jas priešpriešinant palikuonims pagal Dievo paveikslą ir žmonių palikuonims. Būtent dėl šių žmonių dukterų įtakos Dievo sūnūs „ėmė iš jų sau žmonomis tas, kurios patiko“ (Pr 6, 2), nusakant netinkamą žmonijos kryptį.
Perskaitykite Pr 6, 1–5. Koks galingas liudijimas, kaip nuodėmė sugadina! Kodėl mes, Dievo padedami, turime daryti viską, ką galime, kad išnaikintume nuodėmę?
Tolesniam tyrinėjimui: Pasikartojanti frazė „Henochas ėjo su Dievu“ (Pr 5, 22. 24) reiškia artimą ir kasdienę draugystę su Dievu. Asmeniniai Henocho santykiai su Dievu buvo tokie ypatingi, kad „Dievas jį pasiėmė“ (Pr 5, 24). Tačiau ši paskutinė frazė yra unikali Adomo genealogijoje ir nepalaiko pomirtinio gyvenimo rojuje idėjos tiems, kurie eina „su Dievu“. Atkreipkite dėmesį, kad Nojus taip pat „ėjo su Dievu“ (Pr 6, 9), tačiau jis mirė kaip visi kiti, įskaitant Adomą ir Metušelachą. Taip pat įdomu tai, kad nepateikta jokia priežastis pateisinti šiai ypatingai malonei.
„Henochas tapo teisiųjų mokytoju, skelbdamas žmonėms, ką Dievas jam buvo atskleidęs. Dievobaimingieji stengėsi pamatyti šį šventą žmogų, norėdami išgirsti jo pamokymų ir dalyvauti jo maldoje. Jis taip pat darbavosi ir viešai nešdamas Dievo žinią visiems, kas norėjo išgirsti perspėjimą. Jo veikla neapsiribojo Seto palikuonimis. Tame krašte, į kurį Kainas bėgo slėpdamasis nuo Dievo, šis Dievo pranašas pasakojo apie nuostabiausius regėjimus. Štai, – skelbė jis, – atėjo Viešpats su miriadais savo šventųjų įvykdyti visiems teismo ir nubausti visų bedievių už visus bedieviškus darbus (Jud 14, 15).“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 60)
Klausimai aptarimui:
1. Kodėl Kainas nužudė savo brolį? Perskaitykite šį E. Wiesel komentarą: „Kodėl jis tai padarė? Galbūt jis norėjo likti vienas – vienintelis vaikas ir, po tėvų mirties, vienintelis žmogus. Vienas kaip Dievas ir galbūt vienas vietoje Dievo. … Kainas nužudytas, netaps Dievu. … Bet kuris žmogus, besidedantis Dievu, galiausiai žudo žmones“ (Elie Wiesel, Messengers of God: Biblical Portraits and Legends (New York: Random House, 1976), 58 p.). Kaip galime apsisaugoti, net jei nežudome, ir neatspindėti Kaino nusistatymo?
2. Palyginkite iki tvano gyvenusių žmonių (Pradžios 5) gyvenimo trukmę su patriarchų. Kaip galėtume paaiškinti šį žmogaus gyvenimo trumpėjimą? Kaip ši degeneracija prieštarauja šiuolaikinio darvinizmo prielaidoms?