#2 NUOPUOLIS

Antra tema
Balandžio 2–8 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 3; 2 Kor 11, 3; Apr 12, 7–9; Jn 8, 44; Rom 16, 20; Hbr 2, 14; 1 Tim 2, 14–15.

Įsimintina eilutė: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji trupins tau galvą, o tu kirsi jai į kulną.“ (Pr 3, 15)

Mūsų pirmiesiems tėvams Edene visa suteikęs Dievas taip pat įspėjo: „Ir įsakė žmogui Viešpats Dievas, tardamas: ‘Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti’“ (Pr 2, 16–17). Šis įspėjimas nevalgyti nuo gero bei pikto pažinimo medžio (Pr 2, 16–17) rodo, kad pora turėjo pažinoti gėrį, bet neturėjo pažinoti pikto.

Mes tikrai galime suprasti kodėl, ar ne?

Taip pat išsipildys mirties grėsmė, paminėta su įspėjimu dėl nepaklusnumo (Pr 2, 17) – jie mirs (Pr 3, 19). Porai ne tik buvo uždrausta valgyti nuo šio medžio, jie buvo išvaryti iš Edeno sodo (Pr 3, 24), taigi jie neturėjo galimybės naudotis tuo, kas jiems kaip nusidėjėliams galėjo teikti amžinąjį gyvenimą (Pr 3, 22).

Tačiau šios tragedijos akivaizdoje pasirodo viltis, užrašyta Pr 3, 15, vadinamoji protoevangelium arba pirmasis Evangelijos pažadas. Taip, šioje eilutėje pateikiamas pirmasis Evangelijos pažadas Rašte, pirmą kartą žmonėms pasakoma, kad, nepaisant nuopuolio, Dievas mums visiems užtikrino išeitį.

I. ŽALTYS

1. Perskaitykite Pr 3, 1; 2 Kor 11, 3 ir Apr 12, 7–9. Kas yra žaltys ir kaip jis apgaudinėjo Ievą?

Tekstas prasideda žalčiu. Posakio sintakse pabrėžiamas žodis „žaltys“, pirmasis sakinio žodis. Be to, „žaltys“ turi žymimąjį artikelį, kuris nurodo, kad tai yra gerai žinomas simbolis, tarsi skaitytojas jau turėtų žinoti, kas jis yra. Taigi šios būtybės tikrovė patvirtinama pirmu skyriaus žodžiu.

Žinoma, Šventajame Rašte žaltys įvardijamas kaip Dievo priešas (Iz 27, 1) ir aiškiai „vadinamas velniu ir šėtonu“ (Apr 12, 9). Taip pat senovės Artimuosiuose Rytuose gyvatė įkūnijo piktąją jėgą.

„Norėdamas atlikti savo darbą nepastebėtas, kaip priemonę šėtonas pasirinko žaltį – apgaulei labai tinkamą maskuotę. Žaltys tada buvęs viena iš protingiausių ir gražiausių būtybių Žemėje. Jis turėjęs sparnus, buvęs poliruoto aukso spalvos ir blizgesio, todėl skrisdamas akinančiai spindėdavo.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 33)

Kalbant apie velnią, kad ir kokia forma jis pasirodytų, Raštas kalba ne vien apie metaforą.

Šventajame Rašte šėtonas nusakytas kaip tikra būtybė, o ne tik koks nors retorinis simbolis ar  abstraktus principas blogiui ar tamsiajai žmonijos pusei.

Žaltys neprisistato kaip Dievo priešas. Priešingai, žaltys žino Dievo žodžius, kuriuos jis kartoja ir, atrodo, jiems pritaria. Tai yra, nuo pat pradžių galime pastebėti, kad šėtonas mėgsta cituoti Dievą ir, kaip vėliau paaiškės, netgi cituoja patį Dievo Žodį (Mt 4, 6).

Taip pat atkreipkite dėmesį, kad žaltys iškart nesiginčija su moterimi, tačiau jis pateikia klausimą, kuris reiškia, kad jis tiki tuo, ką Viešpats jiems pasakė. Juk jis klausė: „Ar tikrai Dievas sakė?“ (Pr 3, 1) Taigi nuo pat pradžių galime matyti, kokia sumani ir klastinga buvo ši būtybė. Ir, kaip paaiškės, tokia strategija pasiteisino.

Jei šėtonas sugebėjo apgauti nenusidėjusią Ievą Edene, kiek labiau pažeidžiami esame mes? Kokia yra mūsų geriausia apsauga nuo jo apgavysčių?

II. UŽDRAUSTAS VAISIUS

2. Perskaitykite Pr 2, 16–17 ir Pr 3, 1–6 (taip pat žr. Jn 8, 44). Palyginkite Dievo įsakymą Adomui su žalčio žodžiais moteriai. Kuo skiriasi kalbos ir kokia šių skirtumų reikšmė?

Atkreipkite dėmesį į panašumus tarp Dievo pokalbio su Adomu (Pr 2, 16–17) ir Ievos pokalbio su žalčiu. Atrodo, kad žaltys dabar pakeitė Dievą ir žino daugiau už Jį. Iš pradžių jis tik kėlė klausimą, kad moteris galbūt neteisingai suprato Dievą. Bet tada šėtonas atvirai suabejojo ​​Dievo ketinimais ir netgi Jam prieštaravo.

Šėtono išpuolis susijęs su dviem klausimais: mirtimi ir gero bei pikto pažinimu. Nors Dievas aiškiai ir pabrėžtinai pareiškė, jog jie tikrai mirs (Pr 2, 17), šėtonas teigė, kad, priešingai, jie nemirs, taip paskatindamas manyti, kad žmonės yra nemirtingi (Pr 3, 4). Nors Dievas uždraudė Adomui valgyti šio vaisiaus (Pr 2, 17), šėtonas ragino juos valgyti vaisių, nes valgydami jie bus kaip Dievas (Pr 3, 5).

Du šėtono argumentai, nemirtingumas ir buvimas kaip Dievas, įtikino Ievą valgyti vaisių. Nerimą kelia tai, kad kai tik moteris nusprendė nepaklusti Dievui ir suvalgė uždraustą vaisių, ji elgėsi taip, lyg Dievo nebebūtų ir ji būtų Jį pakeitusi. Rašte užsimenama apie šį asmenybės pasikeitimą. Ieva vartoja Dievo kalbą – jos įvertinimas draudžiamo vaisiaus: „pamatė, kad tas… geras maistui“ (Pr 3, 6), primena Dievo įvertinimą, susijusį su Jo kūrinija: „matė, kad… buvo gera“ (Pr 1, 4 ir kt.).

Šios dvi pagundos – nemirtingumas ir buvimas kaip Dievas yra senovės Egipto ir graikų religijų nemirtingumo idėjos pagrindas. Nemirtingumo troškimas, kuris, jų manymu, buvo dieviška savybė, įpareigojo šiuos žmones siekti ir dieviškos padėties, kad (jie tikėjosi) įgytų nemirtingumą. Slapta toks mąstymas įsiskverbė į žydų bei krikščionių kultūras ir suformavo tikėjimą sielos nemirtingumu, kuriuo šiandien tiki daugelis bažnyčių.

Pagalvokite apie visus šiandieninius įsitikinimus, kurie moko, kad mumyse yra kažkas nemirtingo. Kaip mūsų su žmogaus prigimtimi ir mirusiųjų būkle susijęs supratimas suteikia mums itin galingą apsaugą nuo šios pavojingos apgaulės?

III. SLĖPIMASIS NUO DIEVO

3. Perskaitykite Pr 3, 7–13. Kodėl Adomas ir Ieva pajuto poreikį slėptis nuo Dievo? Kodėl Dievas klausė: „Kur tu?“ Kaip Adomas ir Ieva siekė pateisinti savo elgesį?

Nusidėję Adomas ir Ieva pasijuto nuogi, nes prarado šlovės apdarą, kuris atspindėjo Dievo buvimą (žr. Ps 8, 6; plg. su Ps 104, 1–2). Dievo paveikslą paveikė nuodėmė. Žodis „pasidarė“, kai jie „pasidarė aprišalus“ (Pr 3, 7), iki šiol buvo taikomas tik Dievui Kūrėjui (Pr 1, 7. 16. 25 ir kt.). Tarsi jie pakeitė Kūrėją, bandydami nuslėpti savo nuodėmę – poelgį, kurį Paulius pasmerkia kaip teisumą darbais (Gal 2, 16).

Prisiartinęs Dievas jų klausia retoriškai: „Kur tu?“ (Pr 3, 9), to paties Dievas paklaus Kaino (Pr 4, 9). Žinoma, Dievas žinojo atsakymus į šiuos klausimus. Jo klausimai buvo pateikti kaltųjų naudai, siekiant padėti jiems suvokti, ką jie padarė, ir tuo pačiu paskatinti juos atgailauti bei vesti į išganymą. Nuo tos akimirkos, kai žmonės nusidėjo, Viešpats stengėsi juos išgelbėti ir atpirkti.

Tiesą sakant, visas vaizdas atspindi tiriamojo teismo mintį, prasidedančią teisėju, kuris apklausia kaltininką (Pr 3, 9), kad paruoštų jį nuosprendžiui (Pr 3, 14–19). Bet Jis tai daro norėdamas paskatinti atgailauti, o atgaila galiausiai ves į išganymą (Pr 3, 15). Ši tema matoma visame Rašte.

Iš pradžių, kaip įprasta nusidėjėliams, Adomas ir Ieva bando išvengti kaltinimo, kaltindami kitus. Į Dievo klausimą Adomas atsako, kad moteris, kurią Dievas jam davė (Pr 3, 12), paskatino jį taip pasielgti. Tai buvo jos kaltė (numanomai, kad tai buvo ir Dievo kaltė), o ne Adomo.

Ieva atsakė, kad ją apgavo žaltys. Hebrajų kalbos veiksmažodis naša – „apgavo“ (Pr 3, 13) reiškia suteikti žmonėms nepagrįstas viltis ir priversti juos tikėti, kad jie elgiasi teisingai (2 Kar 19, 10; Iz 37, 10; Jer 49, 16).

Adomas kaltino moterį sakydamas, kad ji davė jam vaisių (čia yra tam tikros tiesos), o Ieva kaltino žaltį, sakydama, kad jis ją apgavo (čia taip pat yra tam tikros tiesos). Bet galų gale jie abu buvo kalti.

Bandymas apkaltinti ką nors kitą dėl to, ką jie padarė? Kodėl mums itin lengva pakliūti į tuos pačius spąstus?

IV. ŽALČIO LIKIMAS

4. „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji trupins tau galvą, o tu kirsi jai į kulną“ (Pr 3, 15). Ką Viešpats čia pasakė žalčiui ir kokia viltis numanoma šiose eilutėse?

Dievas pirmiausia teisia žaltį, nes jis pradėjo visą dramą. Žaltys taip pat yra vienintelis padaras, kuris yra prakeiktas šiame pasakojime.

Čia vyksta savotiškas kūrimo „apsisukimas“. Nors kūrimas vedė į gyvenimą, gėrio branginimą ir palaiminimus, teismas veda į mirtį, pikta ir prakeikimus, bet ir į išganymo viltį bei pažadą. Prie niūraus trypiamo žalčio, ėdančio dulkes, paveikslo (Pr 3, 14) pridedama šviesi žmonijos išganymo viltis, kuri pasirodo pranašystės forma. Dar prieš pasmerkiant Adomą ir Ievą, Viešpats suteikia jiems atpirkimo viltį (Pr 3, 15). Taip, jie nusidėjo; taip, jie kentės dėl savo nuodėmės; ir taip, jie mirs dėl nuodėmių. Nepaisant viso to, yra galutinė viltis, išganymo viltis.

5. Palyginkite Pr 3, 15 ir Rom 16, 20; Hbr 2, 14 ir Apr 12, 17. Kaip šiose eilutėse atsiskleidžia išganymo planas ir didžioji kova?

Atkreipkite dėmesį į panašumus tarp Pr 3, 15 ir Apr 12, 17: slibinas (gyvatė), įnirtęs (priešiškumas); ainija (palikuonys); moteris Edene ir moteris Apr 12, 17. Kova (didžioji kova), persimetusi į Edeną, po nuopuolio tęsis iki pabaigos. Tačiau pažadas dėl šėtono pralaimėjimo jau buvo duotas Edene, nes jo galva bus sutrupinta, ši tema yra aiškiai atskleista Apreiškimo knygoje, kurioje nusakyta galutinė jo žūtis (Apr 20, 10). Tai yra, nuo pat pradžių žmonijai buvo suteikta viltis, kad bus išeitis iš baisios netvarkos, kilusios dėl blogio pažinimo, viltis, kuria mes visi galime dalytis jau dabar.

Kodėl itin guodžia tai, kad pačiame Edene, kur prasidėjo nuodėmė ir blogis žemėje, Viešpats pradėjo atskleisti išganymo planą?

V. ŽMOGAUS LIKIMAS

6. Perskaitykite Pr 3, 15–24. Kas nutiko Adomui ir Ievai dėl nuopuolio?

Nors Dievo nuosprendis žalčiui yra aiškiai įvardijamas prakeikimu (Pr 3, 14), nuosprendis moteriai ir vyrui – ne. Vienintelį kartą vėl pavartotas žodis „prakeikta“ yra taikomas žemei (Pr 3, 17). Tai yra, Dievas turėjo kitokių planų dėl vyro ir moters, bet ne dėl žalčio. Jiems teko žalčiui nesuteikta viltis.

Kadangi moteris nusidėjo dėl jos ryšio su žalčiu, eilutė, kurioje aprašytas Dievo nuosprendis moteriai, yra susijusi su nuosprendžiu žalčiui. Pr 3, 16 ne tik užrašyta iš karto po Pr 3, 15, bet ir dviejų pranašysčių panašumai aiškiai rodo, kad su moterimi susijusi Pr 3, 16 pranašystė turi būti skaitoma kartu su Mesijo pranašystėmis Pr 3, 15. Todėl Dievo nuosprendis moteriai, įskaitant ir gimdymą, turėtų būti suprantamas teigiamoje išganymo šviesoje (plg. su 1 Tim 2, 14–15).

Kadangi žmogus nusidėjo dėl to, kad klausė moters, užuot klausęs Dievo, žemė, iš kurios žmogus buvo paimtas, buvo prakeikta (Pr 3, 17). Todėl žmogui teks triūsti (Pr 3, 17–19), o tada jis sugrįš į žemę, iš kurios buvo paimtas (Pr 3, 19), nors taip niekada neturėjo nutikti, ir tai niekada nebuvo pirminio Dievo plano dalis.

Reikšminga tai, kad prieš šią beviltišką mirties perspektyvą Adomas atsigręžia į moterį, kurioje jis mato gyvenimo viltį per gimdymą (Pr 3, 20). Tai yra, net ir mirties nuosprendžio akivaizdoje, jis mato gyvenimo viltį.

Tuo tarpu, kaip ir bet kuris mylintis tėvas, Dievas norėjo jiems tik gero, o ne blogo. Bet dabar, kai jie pažino pikta, Dievas padarė viską, ką galėjo, kad išgelbėtų juos. Taigi net ir nuosprendžio akivaizdoje mūsų pirmieji tėvai neprarado visos vilties, nepaisant atviro ir akivaizdaus nepaklusimo Dievui; nors jie – gyvendami rojuje – neturėjo jokio pagrindo abejoti Dievu, abejoti Dievo žodžiais ar abejoti Jo meile jiems.

Nors mes linkę manyti, kad pažinimas yra naudingas, kodėl – ne visada? Ko mums geriau nepažinti?

Tolesniam tyrinėjimui: Apsvarstykite ryšį tarp „gyvybės“ medžio ir „gero bei pikto pažinimo“ medžio. Šis ryšys jau akivaizdus dėl to, kad jie abu yra „sodo viduryje“ (Pr 2, 9). Tačiau tarp dviejų medžių yra ne tik geografinis ryšys. Žmonės prarado priėjimą prie „gyvybės“ medžio ir negalėjo amžinai gyventi, bent jau tokios būklės, nes žmonės paragavo „gero bei pikto pažinimo“ medžio vaisiaus, nes nepakluso Dievui. Šis ryšys yra gilaus principo pagrindas. Moralinis ir dvasinis apsisprendimas daro įtaką biologiniam gyvenimui, kaip Saliamonas mokė savo sūnų: „Mano vaike, neužmiršk mano mokymo, ir tebrangina tavo širdis mano įsakymus, nes jie tau suteiks daug dienų bei gyvenimo metų ir gerovės“ (Pat 3, 1–2). Šis ryšys vėl atsiranda būsimoje dangiškoje Jeruzalėje, kur „aikštės viduryje“ yra tik „gyvybės medis“ (Apr 22, 2).

„Sukūręs Ievą, Dievas sumanė, kad ji nebūtų nei nevisavertė, nei pranašesnė vyro atžvilgiu, bet visais atžvilgiais ji turėtų būti jam lygi. Šventoji pora neturėjo būti vienas nuo kito nepriklausomi; ir vis dėlto kiekvienas turėjo mąstyti ir elgtis individualiai. Bet po Ievos nuodėmės, kai ji pirmą kartą nusižengė, Viešpats jai pasakė, kad Adomas turės ją valdyti. Ji turėjo būti pavaldi savo vyrui, ir tai buvo prakeikimo dalis. Daugeliu atžvilgių, prakeikimas labai apsunkino moters dalią, jos gyvenimas tapo našta. Vyras daugeliu atžvilgių piktnaudžiavo Dievo jam suteikta viršenybe valdydamas savavališkai. Begalinė išmintis paruošė atpirkimo planą, kuris žmonijai ​​skyrė antrą išbandymą, dar kartą juos išmėgindama.“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 3 t., p. 484)

Klausimai aptarimui:

1. Dievas stojo akistaton su Adomu Edene ir pateikė jam klausimų, norėdamas ne tik nustatyti jo kaltę, bet ir paskatinti jį atgailauti. Ši tema vėl pasirodo Kaino (Pr 4, 9–10), tvano (Pr 6, 5–8), Babelės bokšto (Pr 11, 5) ir Sodomos bei Gomoros atveju (Pr 18, 21). Kaip šie įvykiai atskleidžia tiriamojo teismo idėja?

2. Kodėl Ieva manė, kad valgymas nuo gero bei pikto pažinimo medžio suteiks jai išminties? Kaip savo kontekste galėtume išvengti panašios klaidos, t.y. atviro Dievo Žodžio nepaisymo, tikintis kažko „geresnio“ už tai, ką jums suteikė Dievas?