Devinta tema
Gegužės 21–27 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 25, 21–34; Pr 28, 10–22; Pr 11, 1–9; Pr 29, 1–30; Pr 30, 25–32.
Įsimintina eilutė: „Ezavas pratarė: Argi veltui jis buvo pavadintas Jokūbu? Juk jis du kartus apgavo mane! Pirma atėmė mano pirmagimystę, o dabar, žiūrėk, pasiėmė ir mano palaiminimą! Jis pridūrė: Nejaugi nebeliko man jokio tavo palaiminimo?“ (Pr 27, 36)
Tęsiame pasakojimą apie Izaoko, stebuklingo vaiko ir ankstyvosios pažadėtosios ainijos protėvio, šeimą. Tačiau pasakojimas prasideda ne itin gerai. Ydingas jo sūnaus Jokūbo charakteris pasireikš abiejų brolių varžymusi dėl pirmagimystės teisės (Pr 25, 27–34), taigi ir dėl teisės gauti Izaoko palaiminimą (Pr 27).
Kadangi Jokūbas apgavo savo tėvą ir pavogė palaiminimą iš savo vyresniojo brolio, jis turės bėgti gelbėdamas savo gyvybę. Jam bėgant, Dievas stoja su juo akistaton Betelyje (Pr 28, 10–22). Nuo tada apgavikas Jokūbas pats patirs tam tikrą apgaulę. Vietoj Rachelės, kurią Jokūbas mylėjo (Pr 29), jam bus atiduota vyresnioji dukra Lėja, ir jis turės tarnauti 14 metų, kad nusipelnytų sau žmonas.
Tačiau Jokūbas taip pat patirs Dievo palaiminimą, nes tremtyje jis susilauks 12 sūnų ir Dievas padidins jo turtą.
Taigi šiame pasakojime mes galime įžvelgti, kaip Dievas vienaip ar kitaip įvykdo Sandoros pažadus, nepaisant to, kaip dažnai Jį žmonės nuvilia.
I. JOKŪBAS IR EZAVAS
1. Perskaitykite Pr 25, 21–34. Palyginkite Jokūbo ir Ezavo asmenybę. Kokios Jokūbo savybės paskatino Izaoką laikyti jį vertu palaiminimo?
Jau iš motinos įsčių suprantame, kad Jokūbas ir Ezavas buvo skirtingi ir kovos vienas su kitu. Nors Ezavas apibūdinamas kaip įgudęs medžiotojas, laukus mėgstantis vyras, Jokūbas laikomas tyliu žmogumi, mėgstančiu būti palapinėje ir mąstyti. Tas pats hebrajų kalbos žodis tam („tylus“) taikytinas Jobui (doras; Job 8, 20) ir Nojui („teisus“; Pr 6, 9).
Šis charakterio skirtumas išryškėja vėliau jų gyvenime (Pr 27, 1–28, 5). Ezavui grįžus namo pavargusiam ir išalkusiam, Jokūbas jam išvirė lęšių. Ezavui matomas ir fizinis viralas šiandien (Pr 25, 31) buvo svarbiau už būsimą palaiminimą, susijusį su jo pirmagimyste (plg. Hbr 12, 16–17).
„Pažadai, kurie buvo duoti Abraomui ir patvirtinti jo sūnui, Izaokui ir Rebekai buvo didžiai trokštamas ir tikėtinas tikslas. Šie pažadai buvo žinomi Ezavui ir Jokūbui. Jie buvo mokomi pirmagimystės teisę suvokti kaip didelės svarbos dalyką, nes ji reiškė ne vien žemiško turto paveldėjimą, bet ir dvasinį pranašumą. Tasai, kuris ją gaus, turės būti šeimos kunigu, o iš jo palikuonių kils žmonijos Atpirkėjas.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 137)
Jokūbui, priešingai nei jo broliui, svarbiausia buvo būsimas dvasinis palaiminimas. Tačiau vėliau, motinos raginamas (žr. Pr 27), Jokūbas atvirai ir tyčia apgavo savo tėvą, netgi naudodamasis Viešpaties, Dievo vardu (Pr 27, 20). Jis naudojosi šia baisia apgaule siekdamas to, kas, jo nuomone, buvo gera.
Rezultatai buvo tragiški, pridedant naujų sutrikimų sluoksnių prie jau sutrikusios šeimos.
Jokūbas norėjo kažko gero, kažko vertingo ir tai buvo puiku (ypač lyginant su brolio nusistatymu). Vis dėlto jis pasinaudojo apgaule ir melu. Kaip mes galime išvengti panašių blogio spąstų, siekdami „gero“?
II. JOKŪBO LAIPTAI
Kai tik Ezavas sužinojo, kad Jokūbas gavo tėvo palaiminimą, jis suprato, kad jį apgavo ir išstūmė brolis (Pr 27, 36), ir norėjo jį nužudyti (Pr 27, 42). Rebeka nerimavo ir norėjo užkirsti kelią šiam nusikaltimui, kuris būtų lemtingas abiem sūnums (Pr 27, 45). Taigi, palaikoma Izaoko (Pr 28, 5), ji ragino Jokūbą bėgti pas gimines (Pr 27, 43). Pakeliui į tremtį Jokūbas sapne susitiko su Dievu toje vietoje, kurią jis pavadino Beteliu, „Dievo namais“, ir ten davė įžadą.
2. Perskaitykite Pr 28, 10–22. Palyginkite su Pr 11, 1–9. Kuo Betelis skiriasi nuo Babelio? Ko galime pasimokyti apie mūsų santykius su Dievu iš Jokūbo patyrimo Betelyje ir to, kas įvyko Babelyje?
Sapne Jokūbas matė nepaprastus laiptus, susijungiančius su Dievu. Tas pats hebrajų žodis natsav vartojamas kalbant apie stovinčius laiptus (Pr 28, 12) ir stovintį Viešpatį (Pr 28, 13), tarsi laiptai ir Viešpats yra tas pat.
Laiptai Babelyje yra susiję su bandymu pasiekti dangų. Kaip ir Babelio bokštas, laiptai siekia „dangaus vartus“. Tačiau, kol Babelio bokštas simbolizuoja žmogaus pastangas pakilti ir pasiekti Dievą, Betelio laiptai pabrėžia, kad Dievas pasiekiamas tik Jam ateinant pas mus, o ne žmogaus pastangomis.
Kalbant apie „akmenį“, kurį Jokūbas pasidėjo po galvą ir sapnavo, jis tampa Bet-El, Dievo namų simboliu (Pr 28, 17; plg. Pr 28, 22), nurodančiu į šventyklą, Dievo išganomosios veiklos žmonijai centrą.
Tačiau Jokūbas neapsiriboja susieti garbinimą ir pagarbią baimę su dvasine ir mistine puse. Tai yra, jis norėjo reaguoti konkrečiai, išorinėmis priemonėmis. Taigi Jokūbas nusprendė „atseikėti dešimtinę“ Dievui ne tam, kad sulauktų Dievo palaiminimo, bet dėkingai reaguodamas į Dievo dovaną, kuri jam jau buvo suteikta. Čia vėl matome dešimtinės mintį dar gerokai prieš Izraelio tautos atsiradimą.
Dar kartą perskaitykite Pr 28, 11. Dešimtinė atseikėjama iš „viso, ką Tu man duodi“ (Pr 28, 22). Kokią svarbią mintį turėtume įžvelgti Jokūbo žodžiuose, susijusiuose su dešimtine ir kas ji yra?
III. APGAVIKAS APGAUTAS
3. Perskaitykite Pr 29, 1–30. Kaip ir kodėl Dievas leido Labanui apgauti? Ko pasimokė Jokūbas?
Atvykęs į paskirtą vietą, Jokūbas pirmiausia pamatė akmenį, galbūt užuomina, primenanti Betelio akmenį, reiškiantį Dievo Artumą (Pr 28, 18–19). Galų gale šis akmuo suteiks Jokūbui progą pabendrauti su Rachele. Kai Jokūbas iš piemenų išgirdo, kad Rachelė ateina pagirdyti savo avių, jis paragino piemenis nuritinti akmenį. Jie atsisakė, o tai suteikė Jokūbui galimybę tą padaryti vienam ir prisistatyti Rachelei (Pr 29, 11).
Rachelė sureagavo pabėgdama pas savo šeimą. Šis pirmasis kontaktas tarp Jokūbo ir Rachelės buvo produktyvus – Jokūbas taip mylėjo Rachelę (Pr 29, 18), kad septyneri metai, kuriuos jis tarnavo Labanui mainais už Rachelę, atrodė tarsi „keletas dienų“ (Pr 29, 20).
Tačiau po šių septynerių metų Jokūbas buvo apgautas. Vestuvių naktį Jokūbas savo lovoje rado vyresniąją seserį Lėją, o ne Rachelę. Pasinaudojant šventės sumaištimi ir stipriomis Jokūbo emocijomis bei pažeidžiamumu, Labanui pavyko šis triukas. Įdomu tai, kad Jokūbas vartoto tą patį žodį – „apgavai“ (Pr 29, 25), kuriuo Izaokas apibūdino Jokūbo elgesį su savo tėvu ir broliu (Pr 27, 35).
Atkreipkite dėmesį, kad ta pati nuostata numanoma ir lex talionis (keršto įstatyme) „akis už akį, dantis už dantį“ (Iš 21, 24; [plg. Pr 9, 6), kuris priverčia kaltininką susitapatinti su savo auka tuo, kad kaltininkas patiria tai, ką išgyveno auka. Panašiai tai, ką Jokūbas padarė kitam, dabar ištiko jį patį.
Jokūbas dabar suprato, ką reiškia būti apgaulės auka. Ironiška, bet Dievas mokė Jokūbą apie jo paties apgaulę per Labano apgaulę. Nors Jokūbas kaip „apgavikas“ (Pr 27, 12) gerai žinojo, ką reiškia apgaulė, jis nustebo pats tapęs apgavystės auka. Taigi jis klausė: „Kodėl tat mane apgavai?“ (Pr 29, 25), o tai rodo, kad jis žinojo, jog apgaudinėti nedera.
Nors Jokūbas buvo apgavikas, jis pats buvo apgautas. Kaip mes galime išmokti pasitikėti Dievu, kai nematome, kad būtų vykdomas „teisingumas“, kai matome, kad žmonės, kurie daro pikta, išvengia blogio, arba kai matome kenčiančius nekaltus?
IV. ŠEIMOS PALAIMINIMAS
Jokūbui paskutiniai septyneri tremties metai buvo našta, tačiau tai buvo ir vaisingiausi metai. Jokūbui gimė 11 iš 12 vaikų, kurie taps Dievo tautos protėviais.
Šis skyrius yra pasakojimo apie Jokūbą centras (Pr 25, 19–35, 26), jis prasideda ir baigiasi pagrindine fraze – Dievas „padarė ją vaisingą“, kalbant apie Lėją (Pr 29, 31) ir Rachelę (Pr 30, 22). Kiekvieną kartą, kai po šių žodžių įvyko gimdymas, liudijama, kad šie gimimai yra stebuklingo Dievo veikimo rezultatas.
4. Perskaitykite Pr 29, 31 – 30, 22. Kaip mes šiandien galime suprasti, kas čia vyko?
Dievas padarė Lėją vaisingą, ir ji susilaukė sūnaus Rubeno, kurio varde yra veiksmažodis ra’ah, reiškiantis „matyti“. Kadangi Dievas „matė“, jog Jokūbas jos nemyli (Pr 29, 31), šis vaikas buvo kompensacija už jos skausmą ir kančias.
Be to, antrą sūnų ji pavadino Simeonu, kurį sudaro veiksmažodis „šama“ (išgirdo), nes Dievas „išgirdo“ (šama), koks gilus jos skausmas ir pažeminimas, todėl pasigailėjo jos, kaip ir išgirdo Hagaros sielvartą (Pr 29, 33).
Lėjos sūnaus Simeono vardas taip pat primena Hagaros sūnaus Izmaelio vardą, reiškiantį „Dievas išgirdo“ (žr. Pr 16, 11). Kai Lėja pagimdė paskutinį sūnų, jį pavadino Judu, reiškiančiu „dėkosiu“. Lėja daugiau nekalba nei apie savo skausmą, nei apie palaiminimą. Ji tik sutelkia dėmesį į Dievą ir šlovina Jį už Jo malonę.
Keista, bet tik tada, kai Lėja nebegalėjo gimdyti, Dievas „atsiminė Rachelę“ ir atvėrė jos įsčias (Pr 30, 22). Rachelė, mylima žmona, turėjo laukti septynerius metus po vedybų ir 14 metų po sužadėtuvių su Jokūbu, kad susilauktų savo pirmojo sūnaus (Pr 29, 18. 27; plg. Pr 30, 25). Ji pavadino jį „Juozapu“, reiškiančiu, Dievas „pašalino priekaištą“ ir „Teprideda [jasaf] man Dievas dar vieną sūnų“ (Pr 30, 23–24). Kad ir kokie neteisingi buvo kai kurie iš šių veiksmų, Dievas vis tiek sugebėjo panaudoti šiuos veiksmus, net jei jų neatleido, kad sukurtų tautą iš Abraomo palikuonių.
Kaip šis pasakojimas atskleidžia, kad Dievo tikslai bus įgyvendinti danguje ir žemėje, nepaisant žmonių klaidų?
V. Jokūbas išeina
Šiame pasakojime Jokūbas, apgavęs savo tėvą ir brolį, kad gautų pirmagimio teisę, ir pavogęs palaiminimą, kurį Izaokas ketino suteikti savo vyresniajam sūnui, vis dėlto liko pasyvus Labano atžvilgiu ir ištikimai jam tarnavo. Jokūbas žinojo, kad jo uošvis jį apgavo, ir vis dėlto nelaikė to užantyje. Sunku suprasti Jokūbo pasyvumą, atsižvelgiant į jo temperamentą. Jokūbas galėjo sukilti, bent jau priešintis Labanui ar su juo derėtis. Bet jis to nepadarė. Jis tiesiog padarė tai, ko Labanas prašė, kad ir kaip tai būtų nesąžininga.
Nepaisant to, gimus pirmajam Rachelės sūnui Juozapui, Jokūbas pagaliau pasiekė keturioliktus savo tarnavimo Labanui metus (Pr 30, 26) ir dabar svarstė palikti Labaną, kad sugrįžtų į Pažadėtą kraštą. Tačiau Jokūbui būtina pasirūpinti savo namais (Pr 30, 30).
5. Perskaitykite Pr 30, 25–32. Kas čia vyksta ir kaip Jokūbas samprotauja? Koks Labano atsakymas?
Tai buvo labai ilgas aplinkkelis Jokūbui, kuris iš pradžių išėjo iš namų, norėdamas susirasti žmoną. Jis tikriausia neketino taip ilgai negrįžti į savo kraštą, tačiau įvykiai neleido sugrįžti ilgus metus. Dabar laikas grįžti namo ir su kokia šeima jis tai padarys.
Kodėl Jokūbas neišėjo iš Labano anksčiau? Nenatūralus Jokūbo palankumas leidžia manyti, kad Jokūbas galbūt pasikeitė; jis suprato tikėjimo pamoką. Tai yra, Jokūbas laukė Dievo ženklo. Tik Dievui prakalbus, Jokūbas nusprendžia išeiti.
Dievas apsireiškia Jokūbui kaip Betelio Dievas ir liepia Jokūbui palikti Labano namus ir grįžti į „gimtinę“ (Pr 31, 13), tais pačiais žodžiais, kuriais Dievas ragino Abromą eiti „iš savo tėvo namų“ (Pr 12, 1).
Jog laikas eiti, jam padėjo suprasti ir Labano sūnų bei paties Labano nusistatymas (žr. Pr 31, 1–2). „Jokūbas būtų daug anksčiau palikęs suktą savo giminaitį, jei nebūtų bijojęs susitikti su Ezavu. Dabar jis pajuto, kad jam kyla pavojus iš Labano sūnų pusės, kurie, žiūrėdami į jo turtą kaip į savo, gali pamėginti gauti jį prievarta.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 150)
Taigi jis pasiėmė savo šeimą ir turtą bei išėjo, taip pradėdamas kitą didžio pasakojimo apie Dievo Sandoros tautą etapą.
Tolesniam tyrinėjimui: Dievas pasirinko Jokūbą ne todėl, kad jis to nusipelnė, bet dėl savo malonės. Ir vis dėlto Jokūbas sunkiai dirbo, stengdamasis pelnyti malonę, o tai yra nesuderinama. Jei jis jos nusipelnė, ji nebūtų malonė, o darbai (žr. Rom 4, 1–5), o tai prieštarauja Evangelijai. Tik vėliau Jokūbas pradėjo suprasti Dievo malonės reikšmę ir tai, ką reiškia pasikliauti Dievu, gyventi tikėjimu ir būti visiškai priklausomam nuo Viešpaties. Jokūbo patyrimas yra svarbi pamoka ambicingam žmogui: nesistenk iškilti kitų sąskaita.
„Jokūbas siekė apgaule įgyti pirmagimystės teisę, bet jis nusivylė. Jis manė, kad prarado viską, ryšį su Dievu, savo namus, viską, ir štai jis – nusivylęs bėglys. Bet ką padarė Dievas? Jis pažvelgė į jo beviltišką būklę, pamatė jo nusivylimą ir kad yra tikimybė grąžinti Dievui šlovę. Jis suprato jo būklę ir parodė mistinius laiptus, simbolizuojančius Jėzų Kristų. Štai žmogus, praradęs bet kokį ryšį su Dievu, o dangaus Viešpats žiūri į jį ir sutinka, kad Kristus panaikins nuodėmės padarytą prarają. Galbūt žvelgėme ir sakėme: ‘Trokštu dangaus, bet kaip aš galiu jį pasiekti? Nematau jokios galimybės. Taip galvojo Jokūbas, ir Dievas jam parodė laiptus, jungiančius žemę su dangumi, su Jėzumi Kristumi. Žmogus gali jais lipti, nes pagrindas remiasi į žemę, o viršūnė siekia dangų.“ (E. G. White Comments, The SDA Bible Commentary, 1 t., p. 1095)
Klausimai aptarimui:
1. Perskaitykite apie šių žmonių (Izaoko, Rebekos, Jokūbo, Ezavo, Labano, Rachelės, Lėjos) charakterį šventos istorijos pasakojimuose. Pažvelkite į visus melus ir apgaulę. Ko tai mus moko apie žmogaus prigimtį apskritai ir Dievo malonę?
2. Skaitydami pasakojimą apie Jokūbą, kokių įrodymų galime rasti, kad laikui bėgant jo charakteris brendo ir augo?
3. Kaip mums, septintosios dienos adventistams, gali kilti pavojus tapti Ezavo nusistatymo pirmagimystės teisės atžvilgiu? Tai yra, kaip mes galime užtikrinti, kad nesiliausime mylėti ir branginti visos Dievo mums suteiktos šviesos?