SANDORA SU ABRAOMU

Septinta tema
Gegužės 7–13 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 15, 1–19, 29; Rom 4, 3–4. 9. 22; Gal 4, 21–31; Rom 4, 11; Rom 9, 9; Am 4, 11.

Įsimintina eilutė: „Bet Abraomas atsakė: Viešpatie DIEVE, kas man iš Tavo dovanų, nes aš lieku bevaikis ir mano namų įpėdinis yra damaskietis Eliezeras!“ (Pr 15, 2)

Pradžios 15 pasiekiama lemiama akimirka, kai Dievas formaliai sudaro Sandorą su Abraomu. Ši Sandora yra antroji po Sandoros su Nojumi.

Kaip ir Sandora su Nojumi, Abraomo Sandora apima ir kitas tautas, nes galiausiai Sandora su Abraomu yra amžinosios Sandoros, siūlomos visai žmonijai, dalis (Pr 17, 7; Hbr 13, 20).

Šis Abraomo gyvenimo tarpsnis kupinas baimės ir juoko. Abraomas bijojo (Pr 15, 1), taip pat ir Sara (Pr 18, 15), ir Hagara (Pr 21, 17). Abromas juokėsi (Pr 17, 17); taip pat ir Sara (Pr 18, 12); ir Izmaelis (Pr 21, 9). Šie skyriai kupini žmogiško jautrumo ir šilumos. Abraomas uoliai siekė nedorėlių sodomitų išgelbėjimo; jis rūpinosi Sara, Hagara ir Lotu; ir jis svetingas trijų svetimšalių atžvilgiu (Pr 18, 6).

Būtent tokiomis aplinkybėmis Abromo vardas, reiškiantis kilnumą ir pagarbą, bus pakeistas į Abraomas, kuris reiškia „tėvas tautų daugybės“ (Pr 17, 5). Taigi čia matome daugiau užuominų apie tai, ką Dievas planuoja padaryti per savo Sandorą su Abraomu.

I. ABRAOMO TIKĖJIMAS

1. Perskaitykite Pr 15, 1–21 ir Rom 4, 3–4. 9. 22. Kaip Abraomas parodo, ką reiškia gyventi tikėjimu? Ką reiškia auka, kurią Abraomas turėjo atnašauti Dievui?

Pirmas Dievo atsakymas dėl įpėdinio (Pr 15, 1–3) nerimavusiam Abraomui buvo tas, kad patriarchui gims sūnus iš jo „paties“ (Pr 15, 4). Tą pačią kalbą vartojo ir pranašas Natanas, kalbėdamas apie būsimą karališkąją Mesijo giminę (2 Sam 7, 12). Abraomas buvo nuramintas ir „patikėjo Viešpačiu“ (Pr 15, 6), nes suprato, kad Dievo pažado išsipildymas priklauso ne nuo jo teisumo, bet nuo Dievo (Pr 15, 6; plg. Rom 4, 5–6).

Ši sąvoka yra nepaprasta, ypač toje kultūroje. Pavyzdžiui, senovės egiptiečių religijoje teismas atsižvelgė į žmogaus tęsiamus teismo darbus, pastaruosius lyginant su deivės Mat, simbolizavusios dieviškąjį teisumą, teisumu. Trumpai tariant, „išgelbėjimą“ reikėjo pelnyti.

Tada Dievas liepia Abraomui atlikti aukojimo apeigą. Iš esmės auka nurodo Kristaus mirtį už mūsų nuodėmes. Žmones gelbsti malonė, Dievo teisumo dovana, kurią simbolizuoja šios aukos. Tačiau ši konkreti apeiga perteikia ypatingą žinią Abraomui. Plėšriųjų paukščių nusileidimas ant skerdienos (Pr 15, 9–11) reiškia, kad Abraomo palikuonys vergaus „keturis šimtus metų“ (Pr 15, 13) arba keturios kartos (Pr 15, 16). O ketvirta Abraomo palikuonių karta sugrįš čia (Pr 15, 16).

Paskutinė aukojimo apeigos scena yra dramatiška – „liepsnojantis deglas perėjo tarp anų skerdienos pusių“ (Pr 15, 17). Šis nepaprastas stebuklas reiškia Dievo pasišventimą įvykdyti Sandoros pažadą – atiduoti kraštą Abraomo palikuonims (Pr 15, 18).

Šio pažadėto krašto ribos „nuo Egipto upės ligi didžiosios upės – Eufrato“ (Pr 15, 18) primena mums Edeno sodo ribas (plg. Pr 2, 13–14). Todėl ši pranašystė yra susijusi ne tik su išėjimu ir Izraelio žemėmis. Tolimame šios pranašystės horizonte, kada Abraomo palikuonys užims Kanaaną, šmėkšteli mintis dėl Dievo tautos, kuri sugrįš į Edeną, išganymo.

Kaip mes galime išmokti dėmesį sutelkti į Kristų ir Jo teisumą, kaip vienintelę mūsų išganymo viltį? Kas atsitiks, jei bandysime skaičiuoti savo gerus darbus?

II. ABRAOMO ABEJONĖS

2. Perskaitykite Pr 16, 1–16. Kokią reikšmę turi Abraomo sprendimas sueiti su Hagara, nepaisant Dievo pažado jam? Kaip abi moterys atspindi du su tikėjimu susijusius nusistatymus (Gal 4, 21–31)?

Kai Abraomas suabejojo (Pr 15, 2), Dievas nedviprasmiškai jį patikino, kad jis turės sūnų. Dabar, praėjus 10 metų, Abraomas vis dar neturi sūnaus. Net ir po paskutinės galingos Dievo pranašystės Abraomas atrodo praradęs tikėjimą – jis nebetiki, kad jam bus įmanoma susilaukti sūnaus su Sara. Sara, jausdamasi beviltiškai, imasi iniciatyvos ir ragina jį griebtis to meto papročio senovės Artimuosiuose Rytuose – pasinaudoti surogate. Tam paskiriama Saros tarnaitė Hagara. Sistema veiksminga. Ironiška, bet ši žmogaus strategija atrodė efektyvesnė nei tikėjimas Dievo pažadais.

Eilutės, kuriose aprašomi Saros santykiai su Abraomu, atkartoja pasakojimą apie Adomą ir Ievą Edene. Abiem atvejais yra keletas bendrų motyvų (Sara, kaip ir Ieva, yra aktyvi; Abraomas, kaip ir Adomas, yra pasyvus) bei veiksmažodžių ir frazių (paklausyti, imti ir duoti). Šie panašumai reiškia, kad Dievas nepritaria tokiai veiklai.

Apaštalas Paulius remiasi šiuo pasakojimu priešpastatydamas darbus ir malonę (Gal 4, 23–26). Abejomis aplinkybėmis rezultatas yra tas pats – tiesioginis atlygis už žmogaus darbus nesilaikant Dievo valios lemia būsimus rūpesčius. Atkreipkite dėmesį, kad Dievas nedalyvavo visų šių įvykių metu. Sara kalba apie Dievą, bet nekalba su Juo; nei Dievas kalbėjo kažkuriam iš jų. Šis Dievo nedalyvavimas yra ryškus, ypač po akivaizdaus Dievo buvimo ankstesniame skyriuje.

Tada Dievas pasirodo Hagarai, bet tik jai išėjus iš Abraomo namų. Šis netikėtas apsireiškimas atskleidžia Dievo buvimą, nepaisant žmogaus pastangų darbuotis be Jo. Viešpaties angelo (Pr 16, 7) paminėjimas yra titulas, dažnai sutapatinamas su Viešpačiu, Jehova (žr. Pr 18, 1. 13. 22). Šį kartą Dievas imasi iniciatyvos ir paskelbia Hagarai, kad ji pagimdys sūnų Izmaelį, kurio vardas reiškia „Dievas išgirdo“ (Pr 16, 11). Ironiška, bet pasakojimas, kuris baigiasi išgirdimu (šama), atkartoja pasakojimo pradžią, kai Abraomas paklausė (šama) Saros (Pr 16, 2).

Kodėl mums itin lengva padaryti tokią klaidą, kokią čia padarė Abraomas?

III. SANDOROS SU ABRAOMU ŽENKLAS

3. Perskaitykite Pr 17, 1–19 ir Rom 4, 11. Kokia yra apipjaustymo apeigos dvasinė ir pranašiška reikšmė?

Abraomo netikėjimas, kaip matyti ankstesniame pasakojime (Pr 16), sutrikdė jo dvasinę kelionę su Dievu. Tuo metu Dievas tylėjo. Dabar Dievas vėl kalba Abraomui. Dievas vėl užmezga ryšį su Abraomu ir sugrąžina jį į tą tašką, kai sudarė su juo Sandorą (Pr 15, 18).

Tačiau dabar Dievas duoda jam šios Sandoros ženklą. Apie apipjaustymo reikšmę mokslininkai jau seniai diskutuoja, tačiau kadangi apipjaustymo apeiga apima kraujo praliejimą (žr. Iš 4, 25), ją galima suprasti aukos kontekste, o tai reiškia, kad jam teisumas buvo priskirtas (plg. Rom 4, 11).

Taip pat reikšminga tai, kad ši Sandora, kurią žymi apipjaustymas, yra apibūdinama terminais, nurodančiais į pirmąją su Mesiju susijusią pranašystę (plg. Pr 17, 7 ir Pr 3, 15). Abiejų eilučių panašumas rodo, kad Dievo pažadas Abraomui susijęs ne tik su fiziniu žmonių gimimu; jame yra dvasinis išgelbėjimo pažadas visoms žemės tautoms. O pažadas dėl amžinos Sandoros (Pr 17, 7) nurodo į Mesijo ainijos darbą, Kristaus auką, kuri užtikrina amžinąjį gyvenimą visiems, priimantiems jį tikėjimu ir viskuo, su kuo tikėjimas yra susijęs (plg. Rom 6, 23 ir Tit 1, 2).

Įdomu tai, kad šis amžinos ateities pažadas suteiktas pakeičiant Abromo ir Sarajos vardus. Abromo ir Sarajos vardai buvo susiję tik su jų esama padėtimi – Abromas reiškia „tėvas išaukštintas“, o Saraja – „mano karalaitė“ (Abromo karalaitė). Jų vardų pakeitimas į „Abraomas“ ir „Sara“ reiškė ateitį – Abraomas reiškia „tėvas tautų daugybės“, o Sara – „karalaitė“ (visiems). Lygiagrečiai, bet ne be ironijos, Izaoko vardas („jis juokis“) primena Abraomo juoką (pirmasis juokas, užfiksuotas Šventajame Rašte, Pr 17, 17); tai netikėjimo ar galbūt nuostabos juokas. Bet kuriuo atveju, nors ir tikėjo tuo, ką Viešpats jam aiškiai pažadėjo, Abraomui vis tiek sunkiai sekėsi gyventi tuo pasikliaujant.

Kaip mes galime išmokti ir toliau tikėti, net kai kartais tai daryti sunku, kaip Abraomui? Kodėl, nepaisant abejonių, svarbu nepasiduoti?

IV. PAŽADO SŪNUS

Paskutinėje apipjaustymo scenoje dalyvavo visi – ne tik Izmaelis, bet ir visi Abraomo namų vyriškiai buvo apipjaustyti (Pr 17, 23–27). Žodis kol („visus“; „visi“), pakartotas kelis kartus (Pr 17, 23. 27). Būtent šiame kontekste Dievas pasirodo Abraomui, kad patvirtintų sūnaus „Izaoko“ pažadą.

4. Perskaitykite Pr 18, 1–15 ir Rom 9, 9. Ko apie svetingumą moko tai, kaip Abraomas priėmė svečius? Kaip paaiškinti Dievo atsakymą į Abraomo svetingumą?

Neaišku, ar Abraomas žinojo, kas tie nepažįstamieji (Hbr 13, 2), nors jis elgėsi su jais taip, lyg vienas iš jų būtų pats Dievas. Jis sėdėjo „pačioje dienos kaitroje prie savo palapinės angos“ (Pr 18, 1) ir kadangi dykumoje svečių pasitaiko retai, jis tikriausia troško su jais susitikti. Abraomas atbėgo prie vyrų (Pr 18, 2), nors jam buvo 99. Vieną iš šių asmenų jis pavadino Adonai („mano viešpatie“) (Pr 18, 3) – taip dažnai nusakomas Dievas (Pr 20, 4; Iš 15, 17). Jis skubėjo jiems paruošti valgį (Pr 18, 6–7). Jis stovėjo šalia, dėmesingas jų poreikiams ir pasirengęs jiems tarnauti (Pr 18, 8).

Abraomo elgesys su dangaus svečiais taps įkvepiančiu svetingumo pavyzdžiu (Hbr 13, 2). Tiesą sakant, pagarbus Abraomo nusistatymas perteikia svetingumo filosofiją. Parodyti pagarbą ir rūpestį nepažįstamiems nėra tik gražus mandagumo gestas. Raštas pabrėžia, kad tai religinė pareiga, tarsi pačiam Dievui (plg. Mt 25, 35–40). Ironiška, bet Dievas labiau tapatinamas su alkanu ir nepasiturinčiu svetimšaliu, nei su svetingai priimančiuoju.

Kita vertus, dangaus apsireiškimas žmonių gyvenime reiškia Jo malonę ir meilę žmonijai. Šis Dievo apsireiškimas nurodo Kristų, kuris paliko savo dangiškuosius namus ir tapo žmonijos tarnu, kad ją laimėtų (Fil 2, 7–8). Dievo apsireiškimas čia liudija Jo pažado tikrumą (Pr 18, 10). Jis matė Sarą, stovėjusią „jam už nugaros“ (Pr 18, 10), ir žinojo jos asmeniškiausias mintis (Pr 18, 12). Jis žino, kad ji juokėsi, o žodis „juokeisi“ yra paskutinis Jo žodis. Jos netikėjimas tampa vieta, kur Jis įvykdys savo žodį.

Įsigilinkite į mintį, kad „Dievas labiau tapatinamas su alkanu ir nepasiturinčiu svetimšaliu, nei su svetingai priimančiuoju“. Kodėl mums svarbu prisiminti šią sąvoką?

V. LOTAS SODOMOJE

5. Perskaitykite Pr 18, 16–19, 29. Kaip pranašiška Abraomo tarnystė veikia jo atsakomybę prieš Lotą?

Abraomui ką tik buvo patvirtintas Dievo pažadas dėl sūnaus. Vis dėlto, užuot džiaugęsis gera žinia, jis įtraukia Dievą į uolią diskusiją apie Loto likimą Sodomoje. Abraomas yra ne tik pranašas, kuriam Dievas apreiškia savo valią; jis taip pat yra pranašas, užtariantis nedorėlius. Hebrajiška frazė „liko stovėti priešais Viešpatį“ (Pr 18, 22) yra maldos idioma.

Tiesą sakant, Abraomas meta iššūkį Dievui ir derasi su juo, kad išgelbėtų Sodomą, kurioje gyvena jo sūnėnas. Pradėjus 50 ir baigus 10, Dievas būtų išgelbėjęs Sodomos gyventojus, jei bent 10 iš jų būtų teisūs.

Žinoma, skaitant pasakojimą apie tai, kas nutiko, kai du angelai atėjo pas Lotą įspėti jį dėl to, kas laukia (Pr 19, 1–10), paaiškėja, kokie žmonės tapo ligoti ir blogi. Tai iš tikrųjų buvo nedora vieta, kaip ir daugelis aplinkinių tautų; viena iš priežasčių, kodėl galiausiai jie buvo išvaryti iš šio krašto (žr. Pr 15, 16).

„O tuomet artėjo paskutinė Sodomos naktis. Jau keršto debesys ėmė temdyti paženklintą miestą, tačiau žmonės to nejautė. Ir kai jau angelai artinosi, pasirengę atlikti savo užduotį, žmonės dar svajojo apie klestėjimą ir malonumus. Paskutinioji diena niekuo nesiskyrė nuo bet kurios praėjusios dienos. Vakarėjant miestas atrodė toks pat žavus ir saugus. Įstabaus grožio gamtovaizdis maudėsi besileidžiančios saulės spinduliuose. Vakaro vėsa leidosi ant miesto gyventojų, ir daugybė malonumų ieškotojų vaikštinėjo, mėgaudamiesi valandos žavesiu.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 120)

Galų gale Dievas išgelbėjo tik Lotą, jo žmoną ir dvi dukteris (Pr 19, 15), beveik pusę to minimalaus 10. Žentai, nepaisę Loto įspėjimo, liko mieste (Pr 19, 14).

Tas gražus kraštas tada buvo sunaikintas. Hebrajiškas veiksmažodis hafakh (sunaikinti), šiame tekste pakartotas kelis kartus (Pr 19, 21. 25. 29) ir nusako Sodomos sunaikinimą (Įst 29, 23; Am 4, 11). Mintis ta, kad kraštas buvo „pakeistas“. Kaip tvanas „pakeitė“ pirminę kūriniją (Pr 6, 7), taip ir Sodomos sunaikinimas yra Edeno sodo išnykimas (Pr 13, 10). Sodomos sunaikinimas mums taip pat nurodo paskutiniųjų laikų sunaikinimą (žr. Judo 7).

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 292–295.

Kantrus ir atkaklus Abraomo maldavimas vardan Sodomos gyventojų (Pr 18, 22–33) turėtų mus paskatinti melstis už nedorėlius, nors jie atrodo beviltiški nusidėjėliai. Be to, dėmesingas Dievo atsakas į Abraomo atkaklumą ir Jo troškimas atleisti jei rastųsi vos „dešimt“ teisiųjų yra „revoliucinė“ sąvoka, kaip teigė Gerhardas Haselis: „Revoliuciniu būdu sena kolektyvinė nuostata, kada nekaltas asmuo buvo baudžiamas dėl draugystės su nusikaltusiaisiais, pakeista nauja – teisiųjų likutis gali atlikti gelbstinčią funkciją… Dėl teisiųjų likučio Viešpats savo teisumu [tsedaqah] atleis nedorėlių miestui. Ši sąvoka išplėtota pranašiškais Jehovos, kuris darbuojasi daugelio išgelbėjimui, tarno žodžiais.“ (Gerhard F. Hasel, The Remnant: The History and Theology of the Remnant Idea From Genesis to Isaiah, 3rd edition (Berrien Springs, MI: Andrews University Press, 1980), p.150.

„Aplink mus gausu žmonių, kurie skuba į pražūtį, tokią beviltišką ir baisią, kokia buvo ištikusi Sodomą. Kiekvieną dieną baigiasi kurio nors išbandymo laikas. Kiekvieną valandą kažkas prieina gailestingumo ribas. O kurgi tie įspėjantys ir maldaujantys balsai, kurie priverstų nusidėjėlį išsukti iš baisios lemties kelio? Kurgi tos rankos, kurios išsitiesia, kad atitrauktų jį nuo mirties? Kur yra tie, kurie nusižeminę ir ištvermingai tikėdami maldauja Dievą jo pasigailėti? Abraomo dvasia buvo Kristaus dvasia. Dievo Sūnus yra didysis nusidėjėlio užtarėjas. Tas, kuris atpirko, žino žmogaus sielos vertę.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 105)

Klausimai aptarimui:

1. Tik vaivorykštė ir apipjaustymas vadinami Sandoros ženklu. Kas bendra šioms dviem Sandoroms ir kuo jos skiriasi?

2. Nors Abraomas buvo Dievo pašauktas ir dažnai Naujajame Testamente pateikiamas kaip pavyzdys, ką reiškia gyventi tikėjimu, kartais jis klydo. Ko turėtume pasimokyti iš jo pavyzdžio, ir kokių jo klaidų nekartoti?

3. Kai kurie nesutinka su mintimi, kad Dievas baus pražuvusiuosius, teigdami, kad tai prieštarautų Dievo meilei. Kaip mes, tikintys, kad Dievas baus pražuvusiuosius, reaguojame į argumentą, kad Jis to nedarys?