Jacques B. Doukhan
2022 balandis, gegužė, birželis
Pradžios knyga
Pradžios knyga yra apie Jėzų – Jėzus yra mūsų Kūrėjas, Jėzus – mūsų išlaikytojas, Jėzus – mūsų Atpirkėjas. Rašydamas tūkstantmečius po to, kai Mozė užrašė patį Pradžios knygos tekstą, ir per tuos amžius grįždamas prie patriarchų žodžių, apaštalas Jonas apreiškia Jėzų pasakojime apie sukūrimą: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa“ (Jn 1, 1–4).
Ką čia parašė Jonas? „Pradžioje“ visa, kas tik yra atsiradę, visa, ko kažkada nebuvo, atsirado per Jėzų. Visa kūrinija – nuo galaktikų, lekiančių per kosmosą stulbinančiais ugnies ir šviesos kamuoliais, iki kruopščios DNR, stebuklingai įpintos į ląstelę, iki kvantinių bangų – Jėzus visa tai sukūrė ir palaiko. Pradžios knyga yra pirmasis Šventojo Rašto pasakojimas apie šią kūriniją ir jos atpirkimą. Čia, šioje knygoje, yra vienintelis „oficialus“ pasaulyje pasakojimas apie mūsų kilmę.
Graikų kalbos žodis genesis, reiškiantis „pradžią“, yra išverstas iš hebrajų kalbos – berešit (pradžioje) – pirmojo šios knygos žodžio (taigi, pirmojo Rašto žodžio!). Pradžios knyga suteikia mums pagrindą, kuriuo remiasi visi šie Raštai. Kadangi Pradžios knyga yra pirmoji ir pamatinė visoms paskesnėms, ko gero, ji yra labiausiai cituojama ar minima knyga likusiame Šventajame Rašte.
Pradžios knyga yra svarbi, nes būtent ji labiau nei bet kuris kitas darbas padeda mums suprasti, kas esame kaip žmonės, o ši tiesa ypač svarbi dabar, kai mes, žmonės, laikomi tik atsitiktinumu, atsitiktiniais grynai medžiaginės visatos kūriniais. Arba, kaip pasakė vienas fizikas, mes, žmonės, esame „organizuotas purvas“ (tai tam tikra prasme yra tiesa, nors jam purvą sutvarkė tik gamtos dėsniai!). Tačiau Pradžios knyga mums atskleidžia tikrąją kilmę, kad mes esame kūriniai, tikslingai ir tobulai sutverti pagal Dievo paveikslą tobulame pasaulyje. Pradžios knyga taip pat paaiškina nuopuolį; tai yra, kodėl mūsų pasaulis nebėra tobulas ir kodėl mes, žmonės, taip pat nesame tobuli. Tačiau Pradžios knyga taip pat guodžia Dievo pažadu išgelbėti pasaulį, kuris savaime mums siūlo tik kančią ir mirtį.
Pradžios knyga savo pasakojimais apie stebuklus (sukūrimą, gimimus, vaivorykštę) ir teismą (tvaną, Sodomą ir Gomorą), liudijančiais šventą Dievo buvimą, įkvepia. Tačiau Pradžios knygoje taip pat yra jaudinančių pasakojimų apie žmones, apie meilę (Jokūbą ir Rachelę), neapykantą (Jokūbą ir Ezavą), gimimą (Izaoką, Jokūbą, Jokūbo sūnus), mirtį (Sarą, Rachelę, Jokūbą, Juozapą), nužudymą (Kainą, Simeoną ir Levį) ir atleidimą (Ezavą ir Jokūbą, Juozapą ir jo brolius). Tai taip pat pamokymų knyga, kurioje pateikiamos etikos (Kainą, Babelį), tikėjimo (Abraomą, Jokūbą), atpirkimo vilties pamokos ir pažadai (žalčio galvos trupinimą, pažadėtą kraštą).
Šį ketvirtį mes ne tik skaitysime ir tyrinėsime Pradžios knygą – džiaugsimės gražiais jos pasakojimais ir mokysimės geriau vaikščioti su Viešpačiu Kūrėju, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievu.
Tuo tarpu knygos geografiniai judėjimai – nuo Edeno iki Babelio, Pažadėto krašto, Egipto, iki Pažadėto krašto perspektyvos – primena mūsų keliones ir puoselėja mūsų viltis tikram Pažadėtajam kraštui, naujam dangui ir naujai žemei. Sekdami šiomis asmenybėmis Pradžios knygos puslapiuose pastebėsime, kad, nepaisant to, kiek skiriasi laikas, vieta, kultūra ir aplinkybės, dažnai jų pasakojimai daugeliu atžvilgių yra ir mūsų.
Jacques B. Doukhan yra hebrajų kalbos ir teologijos mokslų daktaras, Senojo Testamento egzegezės profesorius emeritas Andrews universiteto SDA teologijos seminarijoje.