#13 IZRAELIS EGIPTE

Trylikta tema
Birželio 18–24 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 46; Rom 10, 12–13; Pr 47; Pr 48; Apd 3, 25–26; Pr 49; Fil 2, 10; Pr 49, 29–50, 21.

Įsimintina eilutė: „Jokūbas apsigyveno Egipto žemėje, Gošeno srityje. Ten jie įsigijo nuosavybės, buvo vaisingi ir labai dauginosi.“ (Pr 47, 27)

Paskutinieji Jokūbo ir Juozapo metai Pradžios knygoje aprašyti jiems gyvenant kartu. Matome, kaip Jokūbas (Izraelis) palieka Kanaaną (Pr 46), kad įsikurtų Egipte (Pr 47), ir ten jis mirs (Pr 49, 29–50, 21). Vis dėlto, net ir šioje egiptietiškoje aplinkoje, Pažadėto krašto perspektyva vis dar akivaizdi (Pr 50, 22–26).

Kai tik Jokūbas atvyksta į Egiptą, Jokūbas palaimina faraoną (Pr 47, 7–10), taip įvykdydamas (žinoma, iš dalies) Abraomui duotą pažadą būti palaiminimas tautoms (Pr 12, 3). Vėliau, prieš mirtį, Jokūbas laimina Juozapo sūnus (Pr 48). Jokūbas taip pat laimina savo sūnus (Pr 49, 1–28) ir pateikia įspūdingų su kiekvienu iš jų susijusių pranašysčių būsimų 12 Izraelio giminių kontekste (Pr 49, 1–27).

Tačiau tai, kad Izraelis gyveno tremtyje Egipte kaip ateivis, kėlė įtampą dėl Pažadėto krašto vilties. Ir nors Pradžios knyga baigiasi Izraelio vaikais Egipte, kai kurie paskutiniai Juozapo žodžiai nurodo kitą vietą: „Po kurio laiko Juozapas tarė savo broliams: ‘Aš mirštu, bet Dievas tikrai aplankys jus ir išves iš šio krašto į kraštą, kurį pažadėjo, prisiekdamas Abraomui, Izaokui ir Jokūbui’“ (Pr 50, 24).

I. JOKŪBAS EINA PAS JUOZAPĄ

1. Perskaitykite Pradžios 46. Kokią reikšmę turi Jokūbo išvykimas iš Kanaano?

Kai Jokūbas išvyko iš savo namų Kanaane, jis buvo kupinas vilties. Užtikrinimas, kad jis nebebus alkanas ir gera žinia, kad Juozapas yra gyvas, turėjo suteikti jam pagreitį paliekant Pažadėtą kraštą.

Jokūbo išvykimas atkartoja Abraomo patyrimą, nors Abraomo atveju jis keliavo į Pažadėtą kraštą. Jokūbas girdėjo tą patį pažadą, kurį Abraomas išgirdo iš Dievo, būtent, kad Jis padarys jį „didele tauta“ (Pr 46, 3; plg. Pr 12, 2). Dievo raginimas čia taip pat primena Dievo Sandorą su Abraomu; abiem atvejais Dievas vartojo tą patį raminantį žodį – „nebijok“ (Pr 46, 3; plg. Pr 15, 1), kuris žada šlovingą ateitį.

Išsamus Izraelio vaikų, išsikėlusių į Egiptą, vardų, įskaitant jo dukteris, sąrašas (Pr 46, 7) primena Dievo pažadą Abraomui dėl gausių palikuonių, net jam būnant bevaikiu. Skaičius „septyniasdešimt“ (įskaitant Jokūbą, Juozapą ir du jo sūnus) išreiškia visumą. Į Egiptą atkeliauja „visas Izraelis“. Taip pat svarbu, kad skaičius 70 atitinka tautų skaičių (Pr 10), o tai rodo, kad visų tautų likimas taip pat yra pavojuje, kol Jokūbas keliauja.

Ši tiesa paaiškės tik po daugelio metų, po kryžiaus ir visiško išganymo plano apreiškimo, kuris, žinoma, buvo skirtas visai žmonijai, visur, o ne tik Abraomo vaikams.

Kitaip tariant, kad ir kokie įdomūs būtų pasakojimai apie šią šeimą, Abraomo ainiją, kad ir kokias dvasines pamokas galime jose įžvelgti – šie pasakojimai yra Dievo Žodyje, nes jie yra išganymo istorijos dalis; jie yra Dievo plano dalis, kad kuo daugiau žmonių būtų atpirkti šioje puolusioje planetoje.

„Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turįs turtų visiems, kurie Jo šaukiasi: Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ (Rom 10, 12–13). Ką čia sako Paulius, kas parodo Evangelijos visuotinumą? Svarbiau, ką šie žodžiai mums sako apie tai, ką mes, kaip bažnyčia, turėtume daryti, kad padėtume skelbti Evangeliją?

II. JOKŪBAS ĮSIKURIA EGIPTE

Labai įdomu, kad nepaisant viso to, kas Jokūbui buvo pasakyta apie Juozapo gyvenimą Egipte, Viešpats vis tiek kalbėjo jam „nakties regėjime“ (Pr 46, 2) ir liepė keltis į Egiptą. Jokūbas paliko Pažadėtą kraštą ir iš visų vietų išsikėlė į Egiptą, kuris vėliau tampa susijęs su ta vieta, į kurią Dievo tauta nenori eiti (Įst 17, 16).

2. Perskaitykite Pradžios 47. Kokias dvasines tiesas ir principus galime atrasti šiame pasakojime?

„Juozapas nusivedė penkis brolius, norėdamas pristatyti juos faraonui ir gauti teisę į žemę, kurioje jie galėtų gyventi. Iš dėkingumo savo vyriausiajam valdytojui valdovas būtų juos pagerbęs skirdamas tarnybas vyriausybėje. Tačiau Juozapas, būdamas ištikimas Jehovos garbintojas, siekė apsaugoti brolius nuo pagundų, kurias jie patirtų stabmeldiškame dvare. Todėl jis patarė jiems tiesiai atsakyti į valdovo klausimus ir pasakyti savo užsiėmimą. Jokūbo sūnūs laikėsi šio patarimo ir pabrėžė, kad jie atvyko į šią šalį neketindami tapti nuolatiniais jos gyventojais, taigi palikdami teisę pasirinkimui. Faraonas, kaip buvo žadėjęs, paskyrė žemę jiems apsigyventi geriausioje Egipto krašto dalyje, Gošeno žemėje.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 182)

Išmintingai, faraonas taip pat neskatino šių atvykėlių tapti elgetomis, gyvenančiais iš savo šeimininko gausybės. Jis teiravosi apie jų užsiėmimą (Pr 47, 3), kad jie galėtų geriau prisitaikyti naujoje aplinkoje. Jis taip pat troško pasinaudoti jų patirtimi ir netgi siūlė jiems vadovauti jo „paties kaimenių priežiūrai“ (Pr 47, 6).

Tada, nors Jokūbas yra ateivis, nevisavertis, svetimas, jis stovi krašto valdovo akivaizdoje ir parašyta: „Jokūbas palaimino faraoną“ (Pr 47, 7). Jis, menkas svetimšalis, yra tas, kuris laimina faraoną, galingo Egipto valdovą? Kodėl?

Veiksmažodis amad lifney – „pristatė“ (Pr 47, 7), paprastai vartojamas kunigystės kontekste (Kun 14, 11). Atsižvelgiant į tai, kad senovės Egipte faraonas turėjo aukščiausio kunigo statusą, reiškia, jog dvasine prasme Jokūbas yra aukščiau už vyriausią Egipto kunigą, aukščiau net už patį faraoną.

Kad ir kokia būtų mūsų padėtis gyvenime, ką mums turėtų reikšti tai, kaip mes elgiamės su kitais, kad esame „karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis“ (1 Pt 2, 9)? Kokie įpareigojimai mums tenka su mūsų tikėjimu?

III. JOKŪBAS PALAIMINA JUOZAPO SŪNUS

Artėjant Jokūbo mirties valandai, jis prisiminė savo ankstesnį sugrįžimą į Betelį (Pr 35, 1–15), kai jis gavo iš Dievo atnaujintą pažadą dėl amžinos nuosavybės (Pr 48, 4), kuris buvo duotas Abraomui (Pr 17, 8). Todėl Pažadėto krašto viltis yra guodžianti mintis, puoselėjanti jo viltį, jam jaučiant artėjančią mirtį. Taigi Jokūbas kreipėsi į du Juozapo sūnus, kurie gimė Egipte, ir palaimino juos, tačiau tai darė atsižvelgdamas į būsimą pažadą dėl savo palikuonių.

3. Perskaitykite Pradžios 48. Kodėl Jokūbas čia palaimino du Juozapo sūnus, o ne kitus savo anūkus?

Du Juozapo sūnūs, Manasas ir Efraimas, buvo vieninteliai anūkai, kuriuos Jokūbas palaimino. Taip jie iš anūkų statuso pakeliami į sūnų statusą (Pr 48, 5). Nors Jokūbo palaiminimas reiškė antrojo (Efraimo) pranašumą pirmojo (Manaso) atžvilgiu, Jokūbo palaiminimas iš esmės susijęs su Juozapu (Pr 48, 15).

Čia matome asmeninį liudijimą dėl Dievo ištikimybės jiems praeityje ir Jo pažadą jiems ateityje. Jokūbas nurodė Abraomo ir Izaoko Dievą (Pr 48, 15), kuris jiems parūpino maisto ir apsaugą. Tai tas pats Dievas, kuris „išgelbėjo mane iš visų pavojų“ (Pr 48, 16). Jokūbas taip pat turėjo omenyje Betelyje apsireiškusį Dievą (Pr 31, 13), su kuriuo jis ėmėsi (Pr 32, 29) ir kuris pakeitė Jokūbo vardą Izraeliu (Pr 32, 2629).

Remdamasis visais šiais išgyvenimais, kai Dievas bloga išveda į gera, Jokūbas išreiškė viltį, kad Dievas ne tik pasirūpins dabartiniu jo anūkų gyvenimu, kaip Jis pasirūpino juo ir Juozapu, jis galvojo ir apie ateitį, kai jo palikuonys grįš į Kanaaną. Ši viltis aiški iš jo nuorodos į Sichemą (Pr 48, 22), kur yra ne tik žemės sklypas, kurį jis buvo įsigijęs (Pr 33, 19), bet ir vieta, kur bus palaidoti Juozapo kaulai (Joz 24, 32) ir kur žemė bus išdalinta Izraelio gentims (Joz 24, 1). Net rutuliojantis visiems šiems įvykiams, Jokūbas nepamiršo Dievo pažadų, kad per šią šeimą „visos žemės gentys ras“ palaiminimą (Pr 12, 3).

Perskaitykite Apd 3, 25–26. Kaip, pasak Petro, buvo įvykdytas šis Pr 12, 3 pažadas? Kaip mes gavome šį palaiminimą?

IV. JOKŪBAS PALAIMINA SAVO SŪNUS

4. Perskaitykite Pr 49, 1–28. Kokia dvasinė Jokūbo palaiminimo reikšmė jo sūnums?

Be pranašysčių, susijusių su artimiausia Izraelio giminių istorija, Jokūbas mato Mesiją ir galutinę išganymo viltį. Ši viltis jau nurodyta pirmuosiuose Jokūbo žodžiuose „ateities dienomis“ (Pr 49, 1), posakis, nurodantis į Pateptojo karaliaus atėjimą (Iz 2, 2; Dan 10, 14).

Tada tekste aprašyta kiekvieno iš šių vyrų būsima giminė. Tai nėra iš anksto numatyti likimai, tarsi Dievas norėtų, kad kiekvieną iš jų ištiktų tai, su kuo jie susidūrė; veikiau tai yra išraiška to, ką lems jų charakteriai ir jų vaikų charakteriai. Pavyzdžiui, Dievo žinojimas, kad kažkas nužudys nekaltą žmogų, iš esmės skiriasi nuo to, kad Dievas norėtų, jog žudikas tai padarytų.

5. Perskaitykite Pr 49, 8–12. Kokia čia pranašystė ir kodėl ji svarbi?

Neskaitant žmogaus laisvos valios, Dievas tikrai žino ateitį ir pasirūpino, kad Mesijas ateitų per Judą. Judas (Pr 49, 8–12), kurį simbolizuoja liūtas (Pr 49, 9), reiškia karališkumą ir gyrių. Iš Judo giminės kils karalius Dovydas, ir Šilojus, tai yra tas, kuris atneš šalom, taiką (Iz 9, 5–6), Jam „turės paklusti tautos“ (Pr 49, 10).

Žydai šią eilutę seniai laiko Mesijo pranašyste, nurodančia į ateisiantį Mesiją, o krikščionys taip pat tiki, kad ji nurodo Jėzų. „Tada Jam turės paklusti tautos“ (Pr 49, 10), tai, ko gero, yra Naujojo Testamento pažado, „kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis“, pranašystė (Fil 2, 10).

Kaip rašė E. Vait: „Liūtas, miško karalius, yra tinkamas simbolis šiai genčiai, iš kurios kilo Dovydas ir Dovydo sūnus, Siųstasis, tikras liūtas iš Judo giminės (Apr 5,5), kuriam galiausiai lenksis visos valdžios ir kurį pagerbs visos tautos.“ (Patriarchai ir pranašai, p. 186)

Kodėl turėtume reikšti Jėzui pagarbą dabar, kol to dar nepadarė visos tautos?

V. PAŽADĖTO KRAŠTO VILTIS

6. Perskaitykite Pr 49, 29–50, 21. Kokių puikių vilties temų galima rasti Pradžios knygos pabaigoje?

Pradžios knygos išvadą sudaro trys vilties kupini įvykiai.

Pirmasis, tai viltis, kad Izraelis grįš į Pažadėtą kraštą. Pradžios knygos autorius Mozė apibūdina Jokūbo ir Juozapo mirtį ir palaidojimą kaip į Pažadėtą kraštą nurodančius įvykius. Iškart po jo palaiminimo ir pranašystės dėl dvylikos „Izraelio giminių“ (Pr 49, 28) Jokūbas galvoja apie savo mirtį ir įpareigoja savo sūnus palaidoti jį Kanaane, Machpelos oloje, kur buvo palaidota Sara (Pr 49, 29–31). Pasakojimas, apibūdinantis laidotuvių eiseną link Kanaano, po kelių šimtmečių tampa išėjimo iš Egipto pranašyste.

Antrasis, tai viltis, kad Dievas pikta išves į gera. Po Jokūbo mirties ir palaidojimo Juozapo broliai nerimavo dėl savo ateities. Jie bijojo, kad Juozapas dabar keršys. Jie atėjo pas Juozapą ir nusilenkė prieš jį, pasiruošę tapti jo tarnais (Pr 50, 18), o tai primena pranašiškus Juozapo sapnus. Juozapas juos nuramino ir liepė nebijoti (Pr 50, 19), į ateitį nurodanti frazė (Pr 15, 1); nes tai, kas prieš jį buvo sumanyta „pikta“, „Dievas pakeitė tai į gera“ (Pr 50, 20) ir įvykių eigą nukreipė į išganymą (Pr 50, 19–21; plg. Pr 45, 5. 7–9). Tai yra, nepaisant daugybės žmonių nesėkmių, Dievo apvaizda paims viršų.

Trečiasis, tai viltis, kad Dievas išgelbės puolusią žmoniją. Šioje paskutinėje Pradžios knygos eilutėje paminėta Juozapo mirtis yra susijusi ne tik su Juozapo mirtimi. Keista, bet Juozapas neįsakė palaidoti jo kaulų. Vietoj to jis nurodė laiką: „Po Dievo apsilankymo paimkite iš čia mano kaulus“ (Pr 50, 25), ir jie tai padarė po daugelio metų, tiesiogiai paklusdami šiems žodžiams (žr. Iš 13, 19). Galiausiai Pažadėto krašto, Kanaano, viltis yra simbolis, galutinės išgelbėjimo vilties pranašystė, atkūrimas, naujoji Jeruzalė naujame danguje ir naujoje žemėje – didžiausia mūsų visų viltis, užtikrinta Šilojo mirties.

Perskaitykite Apr 21, 1–4. Kaip šios eilutės atspindi didžiausią mūsų viltį? Jei neturėtume šio pažado, kokią viltį apskritai tūrėtume, išskyrus mirtį, kaip visų mūsų bėdų pabaigą?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 182–189.

„Juozapo gyvenimas simbolizuoja Kristaus gyvenimą. Būtent pavydas privertė brolius parduoti Juozapą kaip vergą; jie tikėjosi sutrukdysią jam pranokti juos. O kai jis buvo nugabentas į Egiptą, jie džiaugėsi manydami, kad jų nebekamuos jo sapnai, kad jie pašalino bet kokią galimybę jiems išsipildyti. Tačiau Dievas, regėdamas jų veiksmus, padarė tai, ko jie ketino išvengti. Taip ir žydų kunigai bei vyresnieji pavydėjo Kristui, bijodami, kad Jis atitrauks nuo jų žmonių dėmesį. Jie Jį nužudė, norėdami sutrukdyti Jam tapti karaliumi, tačiau šitaip darydami neišvengė tų pačių pasekmių.

Juozapas, per savo vergovę Egipte tapo tėvo šeimos išgelbėtoju, tačiau šis faktas nesumažina jo brolių kaltės. Taip pat Kristaus priešų įvykdytas Jo nukryžiavimas padarė Jį Žmonijos Atpirkėju, nupuolusios giminės Išgelbėtoju ir viso Pasaulio Valdovu. Tačiau Jo žudikų nusikaltimas buvo toks pat baisus, tarsi Dievo Apvaizdos ranka nebūtų pakreipusi įvykių Jo paties šlovei ir žmogaus labui.

Kaip Juozapą stabmeldžiams pardavė jo paties broliai, taip Kristų Jo aršiausiems priešams pardavė vienas Jo mokinių. Juozapas buvo neteisingai apkaltintas nedorumu ir įmestas į kalėjimą; taip pat ir Kristus buvo paniekintas ir atstumtas, kadangi Jo doras, nesavanaudiškas gyvenimas buvo priekaištas nuodėmei, ir nors niekuo neprasikaltęs, Jis buvo pasmerktas, remiantis melagingų liudininkų parodymais. Juozapo kantrybė ir romumas neteisybės ir priespaudos sąlygomis, nuoširdus jo atlaidumas ir kilnus geranoriškumas beširdžių brolių atžvilgiu simbolizuoja kantrybę, su kuria Išgelbėtojas pakėlė nedorų žmonių piktavališkumą ir įžeidinėjimus, ir atlaidumą ne vien Jo žudikams, bet ir visiems, kurie ateina prie Jo, išpažindami savo nuodėmes ir trokšdami atleidimo.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 188–189)

Klausimai aptarimui:

1. Jokūbui mirus, Juozapo broliai bijojo, kad dabar Juozapas keršys. Ko tai moko apie kaltę, kurią jie vis dar puoselėjo? Ko Juozapo reakcija mus moko apie atleidimą kaltiesiems?

2. Kokių dar Juozapo ir Jėzaus gyvenimo panašumų galite rasti?

3. Apsvarstykite tai, kad nors Dievas tiksliai žino ateitį, mes vis tiek esame laisvi rinktis. Kaip suderinti šias dvi mintis?