Pirma tema
Rugsėjo 30 – spalio 6 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 3, 9–15; Pr 28, 15; Iš 29, 43. 45; Mt 1, 18–23; Jn 1, 14–18; Jn 3, 16; Jn 14, 1–3.
Įsimintina eilutė: „Dievas pašaukė žmogų ir paklausė: ‘Kur tu?’“ (Pr 3, 9)
Misijos pradžia ir tikslas yra tik Dieve. Ši misija prasidėjo ne Abraomo pašaukimu (Pr 12,1–4) ir ne išėjimu (Iš 12, 31–42). Ji neprasidėjo net nuo Jėzaus Kristaus tarnavimo žemėje (Mt 1, 18–25) ar Pauliaus misionieriškų kelionių (Apd 13, 4–14, 26). Šią misiją pradėjo pats Dievas, kai Jis sukūrė visatą, o vėliau – žmoniją (Pr 1, 26–27).
Šventajame Rašte matome Dievą, sąmoningai ištiesiantį ranką ir trokštantį būti su savo vaikais. Nuo pat pradžių Jis užmezga ryšį su Adomu ir Ieva. Net ir atsiradus nuodėmei, Jis tęsia savo misiją, bet dabar siekia atkurti ryšį su žmonija. Galiausiai Dievo misija bus įvykdyta (Apr 21–22), todėl turėtume būti paskatinti skelbti pasauliui amžinąją Evangeliją (Apr 14, 6–7).
Todėl bet kokios misijos pastangų pagrindas turi būti santykiai su Kūrėju ir tinkamas Jo misionieriškos prigimties bei pobūdžio supratimas. Tačiau prieš suprantant Dievo misiją, būtina geriau suprasti misijos Dievą.
I. IŠTIESIANTIS MUMS RANKĄ DIEVAS
Dievas sukūrė mus pagal savo paveikslą ir panašumą. Jis davė mums tobulą pasaulį, o Jo tikslas buvo, kad mes gyventume tobuluose santykiuose su Juo, santykiuose, kurių centre yra Jo brangiausia savybė – meilė. Tačiau, kad meilė būtų tikra, Dievas davė mums dar vieną brangią dovaną – laisvą valią; laisvę rinktis, kuriuo keliu eiti. Žinoma, Dievas Adomui ir Ievai davė aiškius nurodymus dėl nepaklusnumo pavojų ir mirtinų padarinių (Pr 2, 16–17). Šėtonas savo ruožtu apgaulingai įtikino Ievą, kad ji gali valgyti gero ir pikto pažinimo medžio vaisių, bet be jokių neigiamų rezultatų. Priešingai, jis tvirtino, kad jie bus „kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta“ (Pr 3, 5). Deja, Ieva apsisprendė valgyti vaisių ir davė jo Adomui, kuris pasirinko tą patį. Taigi tobula kūrinija tapo sutepta nuodėmės.
Ta akimirka pakeitė pirminį Dievo planą ir tikslą naujai sukurtai žemės planetai. Išganymo misija, sumanyta „prieš pasaulio sutvėrimą“ (Ef 1, 4), dabar turėjo būti įgyvendinta.
1. Perskaitykite Pr 3, 9–15. Kokie buvo pirmieji Dievo žodžiai Adomui po to, kai jis ir Ieva puolė, ir kodėl šis teiginys itin reikšmingas teologiniu požiūriu šiandien?
Aišku, Dievas tiksliai žinojo, kur jie yra. Valdomi baimės, Adomas ir Ieva turėjo pamatyti, kas vyksta. Tačiau jiems taip pat reikėjo suprasti baisius jų nuodėmės padarinius. Šėtoną taip pat reikėjo nugalėti. Tuo tikslu Dievas pradėjo pristatyti savo misiją – atpirkimo planą (žr. Pr 3, 14–15), vienintelę viltį sutaikyti „su savimi pasaulį“ (2 Kor 5, 19).
Tačiau turime atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kad prieš akistatą ir sutaikymo pažadą Dievas atėjo ieškodamas puolusios žmonijos. Nepaisant iš pažiūros beviltiškos padėties, Dievas savo klausimu Adomui iš esmės paliečia dar du klausimus – mūsų puolusią būklę ir Jo misionierišką prigimtį. Esame paklydę ir mums labai reikia išgelbėjimo. Jis mus suranda ir yra pasiryžęs išgelbėti bei būti su mumis.
Per visą istoriją Dievas ir toliau klausia: „Kur tu?“ Ką tai reiškia jūsų asmeniniu patyrimu ir ką jūs Jam atsakėte?
II. TROKŠTANTIS BŪTI SU MUMIS DIEVAS
2. Perskaitykite Pr 17, 7; Pr 26, 3 ir Pr 28, 15. Kokia buvo šio Dievo pažado Abraomui ir jo palikuonims esmė?
Senajame Testamente Dievas ir toliau veikia atsižvelgiant į Jo misionierišką prigimtį, kad įvykdytų savo tikslus. Pavyzdžiui, po tvano Babelio žmonės nusprendė įsikurti vienoje vietoje, kad pastatytų miestą ir bokštą, kuris siektų dangų. Dievas įsikišo, sumaišydamas jų kalbą su tikslu išsklaidyti juos po pasaulį (Pr 11, 1–9). Tada Jis išplėtė savo misiją, pašaukdamas Abromą (kuris vėliau tapo Abraomu) būti Jo palaiminimų įrankiu visam pasauliui (Pr 12, 1–3). Dievo pažadai Abraomui ir jo palikuonims buvo daugialypiai, bet vienas iškyla aukščiau visų. Kelis kartus Dievas jiems iš esmės pareiškė: „Aš būsiu jų Dievas“; „Aš būsiu su tavimi“; „Aš esu su tavimi“ (žr. Pr 17, 7–8; Pr 26, 3; Pr 28, 15).
Istorijai rutuliojantis, Juozapas atsiduria Egipte, bet kaip išgelbėjimo įrankis savo žmonėms. Kiekviename Juozapo patyrime – net ir sunkiausiomis jo gyvenimo akimirkomis – Raštas patvirtina, kad „VIEŠPATS buvo su juo“ (Pr 39, 2. 21. 23). Pasikeitus kelioms kartoms, vykdydamas savo misiją, Dievas siuntė Mozę pas faraoną kaip savo tautos išvaduotoją iš Egipto vergijos. Mozės „paskyrimo“ metu Dievas jam pasakė: „Aš būsiu su tavimi!“ (Iš 3, 12) Jehova ne kartą patvirtino savo gilų troškimą būti su savo tauta.
Perskaitykite Iš 29, 43. 45. Koks buvo vienas esminių Senojo Testamento šventyklos tikslų? Dievas nusprendė kitaip būti su savo vaikais. Jis patvirtino Mozei savo troškimą gyventi tarp Izraelio vaikų pastatant Palapinę ir sumanant apgalvotą bei tikslingą sistemą, kuri nurodytų galutinį Jo misijos įrankį – Jėzų Kristų. „Aukos, atnašos ir žydų sistemos kunigystė buvo įsteigtos simbolizuoti Kristaus mirtį ir tarpininkavimo darbą. Visų šių apeigų prasmė ir dorybė slypėjo tik Kristaus apreiškime“ (E. Vait, „The Advent Review and Herald of the Sabbath“, 1872 m. gruodžio 17 d.).
Kaip jūs patiriate Dievo Artumą savo gyvenime?
III. DIEVAS, KURIS TAPO VIENA SU MUMIS
Senajame Testamente pasakojama, kaip Kūrėjas pradėjo įgyvendinti planą per tautą, kuri turėjo atstovauti pasauliui Jo prigimtį ir tikslą. Visi Dievo darbai buvo atliekami laikantis Jo misijos strategijos. Per pranašą Izaiją Dievas pasakė: „Aš – Dievas, ir nėra tokio kaip Aš. Apreiškiu pabaigą nuo pat pradžios… Tariu: ‘Mano užmojis bus įvykdytas!’ Aš įvykdysiu visa, kas sumanyta“ (Iz 46, 9–10). Tačiau Naujajame Testamente Dievo troškimas būti su žmonija įgauna naują dimensiją. Per Kristaus įsikūnijimą tai, kas buvo tik pažadas Edeno sode (Pr 3, 15), tampa tikrove.
3. Perskaitykite pasakojimą apie Jėzaus gimimą Mt 1, 18–23. Ką šis pasakojimas mums pasako apie Dievą?
„Dievas su mumis“. Emanuelis. Dievas gyveno su savo tauta šventykloje, o dabar Jis gyveno su jais fiziniu Jėzaus Nazariečio Asmeniu. Iš tiesų, gimus Jėzui Dievas konkrečiais būdais parodė savo nuolatinį troškimą būti su mumis prigimtimi ir misija – Dievo Sūnus buvo žmogus ir Dievas, ir Jis patvirtino: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Mane“ (Jn 14, 6).
4. Perskaitykite Jn 1, 14–18. Ko Kristaus įsikūnijimas moko apie Dievo misiją mums?
Dievas žengė pirmyn su savo misija ir per Jėzų Kristų buvo tarp savo vaikų kūnu. Tėvo viengimis Sūnus, pilnas „malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14), išpildė Senojo Testamento pranašystes ir pagal Dievo planą tapo viena su mumis, Dievu žmogaus kūne. Misijos Dievas ir toliau vykdė savo tikslą.
Pagalvokite, ką reiškia, kad Dievo meilė mums yra tokia didelė, jog Jis atėjo pas mus būdamas tokiu pačiu žmogumi. Kaip turėtume reaguoti į šią meilę, ypač kalbant apie misiją kitiems?
IV. DIEVAS, KURIS IR TOLIAU YRA SU MUMIS
Jėzaus gyvenimas ir tarnystė buvo didžiausias Dievo apreiškimas. Maždaug per trejus metus Dievas sugebėjo aiškiau atskleisti, kas Jis yra ir kokia Jo misija, nei visa kita, ką Jis apreiškė kitu būdu ankstesnėms kartoms. Kristus buvo tobulas „neregimojo Dievo atvaizdas“, „darydamas Jo kryžiaus krauju taiką“ (Kol 1, 15. 19–20). Kristuje buvo visiškai atskleista Dievo misionieriška prigimtis. Pats Jėzus atskleidė savo misiją, sakydamas: „Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 10).
5. Perskaitykite ir apmąstykite Jn 3, 16. Kaip čia matote Dievo meilės ir misijos sąveiką?
Vėliau Jo tarnystėje, artėjant paskutinei Jėzaus gyvenimo savaitei, iškilo pavojus galutiniam žmonijos likimui. Tų dienų įvykiai susiejo praeities lūkesčius su ateities viltimi. Per Paschos šventę, simbolizavusią laisvę nuo Egipto priespaudos, Jėzus Kristus, įsikūnijęs Dievas, atidavė savo gyvybę, kad išvaduotų mus iš nuodėmės vergijos. Apaštalas Paulius rašė: „Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes Jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21).
6. Perskaitykite Mt 28, 18–20. Koks pažadas slypi didžiojoje užduotyje? Kaip jis suteikia mums užtikrintumo, kai dalyvaujame Dievo misijoje?
Kristaus mirtis buvo sutaikymo proceso dalis, o ne jo pabaiga. Savo prisikėlimu Jėzus nugalėjo mirtį ir gavo visą valdžią „danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18). Atsižvelgdamas į šią tikrovę, Jis įpareigojo visus savo sekėjus daryti Jo mokiniais visus su nuostabiu pažadu: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).
Kaip savo gyvenime pastebėjote išsipildant Jėzaus pažadą visada būti su mumis, kai vykdote misiją?
V. DIEVAS, KURIS SUGRĮŠ MŪSŲ
7. Perskaitykite Jn 14, 1–3. Kaip šios eilutės susijusios su Šventojo Rašto paskutiniųjų laikų žinia?
Jo žemiškosios tarnystės metu vienas brangiausių Kristaus pažadų – palaimingoji viltis – dar kartą atspindi Kūrėjo troškimą būti su mumis amžinai. Jėzus patvirtino: „Sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad būtumėte ten, kur ir Aš“ (Jn 14, 3).
Pasak apaštalo Jono, šis pažadas pagaliau taps tikrove. „Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: ‘Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta, o pats Dievas bus su jais’“ (Apr 21, 3).
„Atpirkimo darbas bus užbaigtas. Ten, kur vešėjo nuodėmė, dar labiau įsiviešpatavo Dievo malonė. Pati žemė, į kurią šėtonas reiškia pretenzijas, turi būti ne tik atpirkta, bet ir išaukštinta. […] Čia, kur Dievo Sūnus įsikūnijo į žmogų, kur gyveno, kentėjo ir mirė šlovės Karalius – čia, kai Jis viską padarys nauja, Dievo šventykla bus tarp žmonių… Per nesibaigiančius amžius vaikščiodami Viešpaties šviesoje atpirktieji šlovins Jį už Jo neapsakomą Dovaną – Emanuelį, Dievą su mumis“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 21).
Čia randame gražiausią Atpirkimo paveikslą. Misijos Dievas pagaliau išpildys savo troškimą amžinai būti su savo vaikais. Kokia didžiulė privilegija būti šios tikrovės dalimi!
Savaitės iššūkiai. Visą šį ketvirtį būsite raginami sąmoningai įsitraukti į Dievo misiją. Tai bus galimybė pamatyti ir patirti savo gyvenime veikiantį misijos Dievą. Išnaudokite šią akimirką asmeniniams apmąstymams ir būkite pasirengę kas savaitę pasidalyti tuo, ko išmokote klasėje. Papildomas „iššūkis“ paskatins jus labiau įsitraukti į Dievo misiją.
Iššūkis: Kiekvieną ateinančios savaitės dieną melskitės, kad Dievas atvertų jūsų širdį ir taptumėte Jo misijos dalimi.
Papildomas iššūkis: Sužinokite konkretaus asmens vardą, kurio dar nežinote – kaimyno, bendradarbio, parduotuvės savininko, autobuso vairuotojo, prižiūrėtojo ir pan. Pradėkite melstis už jį kiekvieną dieną.
Tolesniam tyrinėjimui: „Mūsų atpirkimo planas buvo sukurtas ne po Adomo nuopuolio. Tai buvo apreiškimas ‘paslapties, nutylėtos per amžinuosius laikus’ (Rom 16, 25). Tai buvo išdėstymas principų, kurie per amžių amžius sudarė Dievo sosto pamatą. Dievas ir Kristus nuo pat pradžių žinojo apie būsimą šėtono atsimetimą bei žmogaus nuopuolį dėl atsimetėlio apgaulės. Dievas nepašaukė į būtį nuodėmės, tačiau Jis numatė jos atsiradimą ir pasirūpino, kaip išspręsti siaubingą problemą. Jo meilė pasauliui tokia didelė, jog Jis panorėjo atiduoti savo vienatinį Sūnų, ‘kad kiekvienas, kuris Jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą’ (Jn 3, 15)“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 16).
„Kristus nesakė savo mokiniams, kad jų darbas bus lengvas. […] Tačiau jie nebus palikti grumtis vieni. Kristus užtikrino, kad bus kartu su jais; ir jeigu jie žengs į priekį su tikėjimu, juos pridengs Visagalio skydas. […] Kol jie paklusią Jo Žodžiui ir dirbsią kartu su Juo, jie nesuklupsiantys. Eikite į visas tautas, ragino Jis. Žygiuokite į tolimiausius žemės rutulio kampelius ir būkite tikri, kad Mano Artumas lydės jus net tenai. Darbuokitės su tikėjimu ir pasitikėjimu, nes niekada neateis toks metas, kada Aš jus apleisiu. Aš visada būsiu su jumis, padėsiu jums atlikti savo pareigą, vesiu, guosiu, apvalysiu nuo nuodėmių, palaikysiu jus, dovanosiu jums sėkmę kalbant žodžius, kurie atkreips kitų žmonių dėmesį į Dangų“ (E. Vait, Apaštalų darbai, p. 23).
Klausimai aptarimui:
1. Pagalvokite, ką reiškia, kad pirmieji Dievo žodžiai puolusiai žmonijai buvo ne – „Ką padarei?“; arba – „Kodėl Man nepaklusai?“ Vietoj to pirmieji žodžiai buvo: „Kur tu?“ Kaip ši tiesa turėtų mus paguosti dėl Dievo ketinimų mums ir mūsų artimiesiems?
2. Pagalvokite, ką reiškia, kad pats Dievas Jėzaus asmenyje atėjo į šį pasaulį mus išgelbėti. Kristus ant kryžiaus buvo didžiausias Dievo, kaip misijos Dievo, apreiškimas. Ką tai mums sako apie Jo charakterį?
3. Misija priklauso Dievui. Todėl Jis aprūpins ir įgalins žmones atlikti šią užduotį. Atsižvelgiant į šią tikrovę, žvelgiant į pasaulinės evangelizacijos iššūkius, kaip galite išspręsti baimės ir netinkamumo jausmo klausimą?