Dvylikta tema
Gruodžio 16–22 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Dan 1, 1–12; Dan 6, 1–9; Est 2, 1–10. 20; Est 3, 1–15; Est 4, 1–14; Est 9, 1–12.
Įsimintina eilutė: „Aš padarysiu tave ir tautų šviesa, kad Mano išganymas pasiektų žemės pakraščius“ (Iz 49, 6).
Vienas iš labiausiai įkvepiančių Rašto pasakojimų, susijusių su „tarpkultūrine tarnyste“, yra Esteros knygoje. Tūkstantmečius apie šią knygą buvo rašyta labai daug, ir iki šios dienos daugelis žydų švenčia Purimo dienas, atsižvelgdami į Est 9, 26–31.
Estera ir jos dėdė Mordechajas buvo žydai, gyvenę Persijos imperijos sostinėje Sūzuose. Dėl kažkokių tai priežasčių, skirtingai nei kiti žydai, grįžę į Judą, jie kartu su kitais liko savo tremties krašte.
Tada per daugybę apvaizdų Estera tampa karaliene. „Karalius pamilo Esterą labiau už visas kitas moteris; ji įgijo jo malonę ir palankumą labiau, negu visos kitos mergelės. Tad jis uždėjo jai ant galvos karališką vainiką ir padarė ją karaliene vietoj Vaštės“ (Est 2, 17).
Būtent tai Esterai, nors ir nenoromis, leido atlikti svarbų vaidmenį Rašto istorijoje. Šis pasakojimas unikaliu būdu parodo, kaip Dievo tauta net svetimoje aplinkoje gali liudyti tiesą.
Kiek beturėtumėte laiko, šios savaitės tyrinėjimui perskaitykite Esteros knygą.
I. BELAISVIS SVETIMOJE KULTŪROJE
Visada sunku būti tremtiniu svetimoje kultūroje. Mums šiandien gali būti sunku suvokti, su kuo susidūrė žydai, pirmiausia valdant babiloniečiams, o paskui persams.
Pavyzdžiui, nė vienas iš mūsų negyvename adventistų šalyje, kur mūsų tikėjimo principai tam tikru mastu yra krašto įstatymas. Tačiau prieš tremtį žydai gyveno savo šalyje, kur jų tikėjimo principai taip pat buvo įtvirtinti krašto teisėje.
Viena vertus, pagalvokite, kaip tai turėjo padėti išlikti ištikimiems Dievui. Galų gale, kiek lengviau būtų laikytis septintosios dienos – sabatos, jei iš tikrųjų sabatos laikymasis būtų įtvirtintas tautos teisiniame kodekse?
Kita vertus, šventoji istorija mums parodė, kad ir kokie būtų krašto potvarkiai, net jei jie būtų palankūs tikėjimui, ištikimybė turi kilti iš širdies, iš vidaus, nes priešingu atveju neabejotinai lydės nuodėmė, atsimetimas ir žlugimas.
„Viešpats ištarė: Kadangi ši tauta tik liežuviu tesiartina prie Manęs, tik lūpomis tegarbina Mane, jos širdis nutolusi nuo Manęs, tik žmonių išmoktu įstatymu tesiremia Mano garbinimas“ (Iz 29, 13).
Priešingai, tų, kurie pasiryžę būti ištikimi, net nepalankiausia aplinka negali sulaikyti nuo paklusnumo.
1. Perskaitykite Dan 1, 1–12; Dan 3, 1–12 ir Dan 6, 1–9. Kad ir kokios būtų unikalios kiekvienos aplinkybės, ką šie pasakojimai atskleidžia apie iššūkius, su kuriais Dievo tauta gali susidurti gyvendama svetimoje kultūroje?
Nesvarbu, kas mes esame ir kur gyvename, esame panirę į aplinką, kuri tam tikru laipsniu dėl pačių įstatymų, kultūros ar ir vieno, ir kito gali būti didžiulis iššūkis mūsų tikėjimui ir liudijimui. Šie Danieliaus knygos pasakojimai, nors ir visada baigėsi „laimingai“, atskleidžia, kad net ir sunkiomis aplinkybėmis žmonės gali likti ištikimi Dievui. Net jei nė vieno iš šių pasakojimų pabaiga nebūtų laiminga, neabejotina, kad šie vyrai vis tiek pasielgė teisingai.
Su kokiais jūsų tikėjimo iššūkiais susiduriate savo kultūroje? Kaip į juos reaguojate?
II. SVETIMTAUČIŲ TEISME
Žlugus Babilonui ir iškilus Medų-Persijai, daugelis žydų grįžo į savo protėvių žemes. Tačiau sugrįžo ne visi. Kai kurie liko ten, kur jau buvo nugyvenusi visa jų karta ar daugiau.
Atsižvelgdami į tai, šiek tiek suprantame pasakojimo apie Esterą kontekstą. „Sėdėdamas karališkajame soste Sūzų pilyje, karalius Ahasveras“ (Est 1, 2). Štai čia atsiskleidžia Rašto pasakojimas, šio karaliaus valdoma Persijos imperija.
1 skyriuje karalienė Vaštė netenka karaliaus palankumo, todėl jis ieškojo kitos karalienės, kuri pakeistų dabar nemalonėje esančią Vaštę. Šiame kontekste pirmą kartą pasirodo Estera ir jos dėdė Mordechajas.
2. Perskaitykite Est 2, 1–9. Ko šios eilutės moko apie Mordechajaus ir Esteros aplinkybes?
Atrodo, kad Mordechajas, buvęs Karaliaus vartuose, gyveno Sūzų miesto pilyje su savo įdukra arba pussesere Estera. Dėl savo padėties ir gyvenamosios vietos, jie buvo apsupti persų kultūros. Tai bent iš dalies lėmė priežastis, dėl kurių Estera buvo pasirinkta ir pristatyta karaliui: „Estera buvo paimta į karaliaus rūmus moterų saugotojo Hegajo priežiūron“ (Est 2, 8).
3. Perskaitykite Est 2, 10. 20. Kas čia vyko ir kodėl Mordechajas jai liepė taip elgtis?
Nors tekstas tiksliai nepasako kodėl, nesunku spėti. Būdami dalimi svetimos kultūros ir religijos, kuri, tyrinėsime, gali būti priešiška, jie išmintingai tylėjo ir neprasitarė apie savo šeimą ir tautą.
Jūsų manymu, kokiomis aplinkybėmis būtų protinga neatvirauti apie savo tikėjimą? O gal niekada neturėtume to daryti? Jei ne, kodėl ne?
III. IŠTIKIMAS MORDECHAJAUS LIUDIJIMAS
Gyvenančius svetimame krašte, Mordechają ir Esterą anksčiau ar vėliau, jiems išliekant ištikimiems Dievui, galėjo ištikti bėda. Taip, be abejo, nutiko Mordechajui.
4. Perskaitykite Est 3, 1–15. Kas čia atsitiko ir kodėl?
Iš Esteros 3 sužinome, kad karalius Kserksas (Ahasveras) pagerbė Hamaną bei suteikė jam aukštas pareigas ir galią. Visiems buvo liepta nusilenkti prieš Hamaną. Bet mes skaitome: „Mordechajas nei klaupdavosi, nei puldavo kniūbsčias“ (Est 3, 2). Rašte nenurodoma priežastis, kodėl Mordechajas nesiklaupė prieš šį vyrą. Tačiau mes žinome kodėl. Jis buvo ištikimas žydas. Mordechajas nenorėjo atiduoti pagarbos Agago palikuoniui, amalekitui, jo tautos priešui nuo Išėjimo (Įst 25, 19). Kaip ištikimas žydas galėjo klauptis prieš amalekietį? Arba pagarbinti kažką kitą, o ne Viešpatį?
„Tad karaliaus dvariškiai, buvę su juo Karaliaus vartuose, sakė Mordechajui: Kodėl tu nepaklūsti karaliaus įsakymui?“ (Est 3, 3) Nors tiksliai nežinome, kaip jis reagavo, kitoje eilutėje parašyta: „Mat Mordechajas buvo jiems pasisakęs, kad yra žydas“ (Est 3, 4). Neabejotinai tame atsakyme Mordechajas turėjo progą paaiškinti, kad kaip Dievo, sukūrusio dangų ir žemę, garbintojas, jis negali garbinti jokio nuodėmingo žmogaus. Be jokios abejonės, Mordechajas tam tikru laipsniu galėjo paliudyti apie savo tikėjimą, kurio jis taip tvirtai laikėsi, kad sukėlė pavojų sau pačiam ir, deja, kitiems.
„Danieliaus ir jo bendražygių bei Mordechajaus šviesa švietė Babilono karališkųjų rūmų moralinėje tamsoje“ (E. Vait, „Advent Review and Sabbath Herald“, 1884 m. gegužės 13 d.).
Kai Hamanas norėjo sunaikinti žydus, jis apibūdino juos taip: „Tada Hamanas tarė karaliui Ahasverui: Visose tavo karalystės valdose gyvena išblaškyta, bet atskira tauta su savo įstatymais, kurie skiriasi nuo visų kitų tautų įstatymų. Karaliaus įsakų jie nesilaiko! Todėl karaliui nedera jų pakęsti“ (Est 3, 8). Tauta, kurios papročiai kitokie ir kuri nepaklūsta karaliaus įstatymams? Puiki priežastis persekiojimui.
Kokiais būdais net dabar galime būti išmėginti, kaip buvo išmėgintas Mordechajas? Kaip turėtume reaguoti?
IV. TOKIAM METUI KAIP DABAR
5. Perskaitykite Est 4, 1–14. Kodėl buvo manoma, kad būtent tokiu metu Esterai buvo derama save įvardinti žyde?
Kai Mordechajas kreipėsi į Esterą pagalbos, ji jau keletą metų buvo ištekėjusi už Ahasvero, tačiau Persijoje galiojo įstatymas, kad niekas negali ateiti prie karaliaus sosto be aiškaus karaliaus kvietimo. Kiekvienas, kuris nepaisė šios taisyklės, rizikavo gyvybe. Estera, suprasdama riziką, vis tiek nekviesta atėjo į sosto menę.
Mordechajaus tikėjimas turėjo pažadinti Esteros tikėjimą. Esteros knygos esmė randama Mordechajaus žodžiuose Esterai: „Jis liepė taip atsakyti Esterai: Nemanyk, kad karaliaus rūmuose būsi saugesnė negu kiti žydai! Juk jeigu iš tikrųjų tylėsi tokiu metu, kaip dabar, pagalba ir išgelbėjimas žydams ateis iš kitos vietos, bet tu ir tavo tėvo šeima pražus. Kas gali žinoti? Galbūt tu pasiekei karališkąjį sostą kaip tik tokiam metui, kaip dabar“ (Est 4, 13–14).
Esteros tikėjimas buvo išmėgintas, nes Mordechajas apeliavo į jos meilę savo tautai. Niekas nežinojo, kad ji yra žydė, išskyrus Mordechają, ir kai ji nusprendė įsitraukti, ji nedvejodama rizikavo savo gyvybe.
Jos tikėjimas Dievu buvo stiprus ir ji žinojo, kad be Dievo pagalbos jai nepasiseks. Jos atsakymas Mordechajui atskleidė jos tikėjimą: „Eik, surink visus žydus, kurie gyvena Sūzuose. Pasninkaukite už mane! Nevalgykite ir negerkite ištisas tris dienas ir naktis. Ir aš drauge su savo tarnaitėmis, kaip ir jūs, pasninkausiu. Po to, nepaisydama įstatymo, eisiu pas karalių. Jeigu turėsiu žūti, žūsiu!“ (Est 4, 16) Mordechajas perdavė šią informaciją visai žydų bendruomenei Sūzuose, o jiems pasninkaujant ir meldžiantis, Estera ruošėsi pavojingai akimirkai. „Taigi trečią dieną Estera, apsivilkusi karališku apdaru, atsistojo vidiniame kieme priešais karaliaus rūmus, karaliui sėdint sosto menėje karaliaus soste priešais rūmų tarpdurį. Kai tik jis pamatė karalienę Esterą, stovinčią kieme, ji rado malonę jo akyse. Karalius ištiesė Esterai aukso skeptrą, kurį laikė rankoje. Priėjusi prie jo, Estera palietė skeptro galą“ (Est 5, 1–2).
Tokiomis aplinkybėmis, kaip parašyta, pasninkaudami žydai tikrai melstųsi. Tai yra, nors jie veikė savo vardu, malda buvo esminė jų reakcijai. Kokią akivaizdžią pamoką galime čia įžvelgti?
V. PURIMŲ STEBUKLAS
Jau tūkstantmečius tyrinėjantieji pastebi, kad Esteros knygoje neminimas Dievo vardas. Tai vienintelė Šventojo Rašto knyga, kurioje sutinkamas toks reiškinys. Tačiau žydai sugebėjo atpažinti Dievo darbus, kai jiems buvo suteiktas didis išgelbėjimas, ir šią knygą Dievo tauta nusprendė įtraukti į Biblijos kanoną.
Ar galime pamatyti Dievo Artumą po mūsų kasdienio gyvenimo paviršiumi? Dievo darbai gali atrodyti kaip įprasti, natūralūs įvykiai, ir jei į juos nekreipiame atidaus dėmesio, nepastebėsime Dievo Artumo.
6. Perskaitykite Est 9, 1–12. Koks buvo Esteros pastangų rezultatas?
Purimų stebuklas įgauna labai neįprastą formą. Šis stebuklas paslėptas, užmaskuotas iš pažiūros natūralių įvykių. Žydų sunaikinimo įsakymas nebuvo atšauktas, bet buvo pasirašytas naujas įsakymas, leidžiantis žydams gintis.
Taip pat atkreipkite dėmesį į tai, kas dar įvyko ir kaip Dievas sugebėjo palenkti šiuos įvykius. Persai pastebėjo Dievo darbus žydų labui.
O rezultatas?
„Daug krašto gyventojų dėjosi esą žydai“ (Est 8, 17). Tai puikus pavyzdys, kaip Viešpats sugebėjo darbuotis, kad paklydusios sielos pažintų Jį.
Žydų lyderiai pripažino Dievo darbą. Kai žydai nugalėjo gindamiesi, jie paskelbė metinę šventę (vadinamą Purimais) šios pergalės atminimui. Šios dienos vis dar tradiciškai švenčiamos dėkojant Dievui, prisimenant Jo išgelbėjimą.
Iššūkis: Melskitės, kad Dievas suteiktų jums drąsos pasidalyti su vienu iš žmonių jūsų šios savaitės maldos sąraše tuo, ką Jis dėl jūsų padarė.
Papildomas iššūkis: Dienoraštyje ar žurnale pradėkite užrašyti ypatingus mažus dalykus (arba didelius), kuriuos Dievas daro dėl jūsų. Peržiūrėkite juos ir melskitės, kad Dievas jums juos primintų deramu metu, jog galėtumėte jais su kuo nors pasidalyti.
Tolesniam tyrinėjimui: „Kiekvienai šeimai ir kiekvienai mokyklai, kiekvienam tėvui, mokytojui ir vaikui, kuriuos apšvietė Evangelijos šviesa, šioje krizėje keliamas klausimas, kaip karalienei Esterai didžiosios krizės Izraelio istorijoje metu: ‘Kas gali žinoti? Galbūt tu pasiekei karališkąjį sostą kaip tik tokiam metui, kaip dabar?’ (Est 4, 14)“ (E. Vait, Ugdymas, p. 307).
„Estera buvo graži žydė, Mordechajaus pusseserė, kuris po jos tėvų mirties priėmė ją į savo namus ir mylėjo kaip savo dukrą. Dievas panaudojo ją, kad išgelbėtų žydų tautą Persijos žemėje. (Pastaba: ši ištrauka, ne E. Vait žodžiai, yra įžanginė medžiaga, įtraukta į knygą apie Esterą – „Daughters of God“, 45 puslapį. Tačiau dvi paskesnės ištraukos yra E. Vait žodžiai.)
„Senovėje Viešpats nuostabiu būdu veikė per pamaldžias moteris, kurios Jo darbe susivienijo su vyrais, kuriuos Jis pasirinko būti Jo pasiuntiniais. Jis naudojo moteris siekdamas didelių ir ryžtingų pergalių. Ne kartą nepaprastų aplinkybių metu Jis išvedė jas į priekį ir per jas darbavosi, kad išgelbėtų daugybę gyvybių. Per karalienę Esterą Viešpats įvykdė galingą savo tautos išgelbėjimą. Tuo metu, kai atrodė, kad niekas negali jų išgelbėti, Estera ir su ja susijusios moterys pasninko, maldos ir skubių darbų dėka atnešė išgelbėjimą savo tautai. […] Moterų pastangų, susijusių su Dievo darbu Senojo Testamento laikais, tyrinėjimas išmokys mus to, kas leis mums šiandien tvarkytis kraštutinėmis aplinkybėmis. Galbūt nebūsime atvesti į tokią svarbią vietą, kokią užėmė Dievo tauta Esteros laikais; tačiau dažnai atsivertusios moterys gali užimti svarbią vietą nuolankesnėse pareigose. Daugelis tai darė ir vis dar yra pasirengusios daryti“ (E. Vait, „Daughters of God“, p. 45).
Klausimai aptarimui:
1. Esteros knygoje mums lieka neatsakytų klausimų, ypač dėl Esteros vaidmens karaliaus rūmuose, nors ji buvo pakelta karalienės vaidmeniui. Kaip tai suderinti su jos tikėjimu, ar galime tai padaryti?
2. Garsieji Esteros žodžiai: „Jeigu turėsiu žūti, žūsiu!“ (Est 4, 16), tūkstantmečiais atkartojami kaip ištikimybės pavyzdys net mirties akivaizdoje. Kaip jos žodžiai atspindi tai, su kuo Dievo tauta susidurs paskutinėmis dienomis, kai Apreiškimo 13 klausimai taps realybe?
3. Klasėje peržiūrėkite II dalies klausimą, kaip kartais neviešinti savo tikėjimo. Ar mums tai kada nors turėtų būti aktualu?