Aštunta tema
Lapkričio 18–24 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 5, 17–26; Jn 5, 1–9; Įst 10, 19; Kun 23, 22; Mt 25, 34–40; Jn 15, 13.
Įsimintina eilutė: „Ir atsakys jiems karalius: Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų Mano brolių, Man padarėte“ (Mt 25, 40).
Lk 5, 17–26 pateikiama daug pavyzdžių, kaip Dievas padeda tiems, kuriems reikia pagalbos. Kartais Dievas pasitelkia kitus, kad padėtų mums, arba Jis pasitelkia mus, kad padėtų kitiems. Šis darbas gali būti sudėtingas, bet atneša didelį atlygį. Padėdami tiems, kuriems reikia pagalbos, atspindime Jėzaus Kristaus tarnystę. Kartais lengva pasakyti, kam reikia pagalbos; kitais atvejais sunku. Kad ir kokios būtų aplinkybės, esame pašaukti būti Dievo pagalbininkais visiems vargstantiems žmonėms, nepaisant jų kilmės.
Raštas ragina mus būti artimais nepažįstamiems, o laimėję jų pasitikėjimą galime išmokti geriau padėti jiems surasti Jėzų.
Šios savaitės tema – „Misija stokojantiems“ parodo, kad Dievas turi planą įvairiais būdais laimėti tuos, kuriems gali prireikti visokeriopos pagalbos. Jų poreikiai gali būti fiziniai, emociniai, finansiniai ar net socialiniai; tai yra, kai kurie gali būti laikomi savo bendruomenės ar šeimos atstumtaisiais. Kad ir kokie būtų poreikiai, turime būti pasirengę padaryti viską, ką galime, kad padėtume. Tai yra pagrindinė dalis to, ką reiškia būti krikščioniu ir ką misija turi apimti.
I. DRAUGŲ TIKĖJIMAS
Įspūdingas pasakojimas evangelijose atskleidžia, ką padarė kai kurie vyrai, norėdami atvesti pas Jėzų poreikių turintį žmogų, tikriausia draugą. Iš to, kas čia įvyko, galime pasimokyti apie sunkų darbą, kurį kartais gali tekti atlikti tarnaujant turintiems poreikių.
1. Perskaitykite Lk 5, 17–26 (taip pat žr. Mt 9, 1–8; Mk 2, 3–12). Ko iš šio pasakojimo galime pasimokyti apie misiją ir tarnystę?
Atnešdami jį pas Jėzų, šie vyrai prisiėmė atsakomybę rūpintis savo draugu. Dievas kviečia mus būti panašiais į šio žmogaus draugus – vesti turinčiuosius poreikių pas Jėzų Kristų. Šis darbas reikalauja tikėjimo, triūso, kantrybės ir noro, jei to reikia, tenka būti netradiciniu. Vyrai atėjo pas Jėzų, bet susidūrė su kliūtimis. Jie negalėjo atnešti savo bejėgio draugo pas Jėzų tradicinėmis priemonėmis. Jie nepasidavė; vietoj to jie rado naujovišką būdą atnešti vyrą pas Jėzų Kristų. Nuleidžiant jų draugą per stogą! Tačiau, pasak Luko, Jėzus pritarė tam, ką jie padarė (žr. Lk 5, 20).
Jėzus trokšta, kad mes atvestume savo bejėgius draugus pas Jį. Rašte Jėzus pavadintas Didžiuoju gydytoju, kuris trokšta atleisti ir išgydyti kenčiančius, kad ir kas jie būtų.
E. Vait ragina padėti bejėgiams: „Nelaukite, kol bus įvardinta jūsų pareiga. Atsimerkite ir pamatykite, kas yra aplink jus; susipažinkite su bejėgiais, nuskriaustais ir vargstančiais. Nesislėpkite nuo jų ir nesistenkite užmerkti akis jų poreikiams. Kas pateikia Jokūbo paminėtus tyro tikėjimo įrodymus, kad yra nesusitepę egoizmu ar sugedimu? Kas trokšta padaryti viską, ką gali, kad padėtų įgyvendinti didįjį išganymo planą?“ („Testimonies for the Church“, 2 t., 29 p.)
Pats Jėzus parodo, kaip padėti bejėgiams, ir ragina mus daryti tą patį. Pirma, mes tampame jų draugais; tada sužinome apie jų poreikius; ir galiausiai vedame juos pas Jėzų, kuris vienintelis gali jiems padėti. Štai ką padarė vyrai šiame pasakojime; mes turime elgtis taip pat bet kuriomis aplinkybėmis. Padėti žmones vesti pas vienintelį, kuris gali juos išgelbėti – Jėzų.
Kam iš aplinkinių šiuo metu reikia pagalbos? Ką ketinate dėl jų padaryti?
II. TIK KRISTAUS METODAS
2. Ko šie pasakojimai moko apie tarnystę vargstantiems?
Jn 5, 1–9
Mk 1, 23–28
E. Vait pateikia penkių žingsnių Jėzaus metodą kaip tarnauti, ypač tiems, kuriems reikia pagalbos: „Laimint žmones Kristui sėkmę lems tik Kristaus metodas. Išgelbėtojas buvo tarp žmonių kaip Tas, kuris linkėjo jiems gero. Jis juos atjausdavo, patarnaudavo jų reikmėms ir laimėdavo jų pasitikėjimą. Tada Jis jiems sakydavo: ‘Sek paskui Mane’“ (Gydymo tarnystė, p. 93).
Pirmiausia turime bendrauti su bejėgiais, skirti laiko juos pažinti ir suprasti jų poreikius, siekiant padaryti jiems gera. Pažiūrėkite, ką Jėzus padarė paralyžiuotajam prie maudyklės. Jėzus buvo čia pat, tarp „daugybės ligonių – aklų, raišų, išsekusių“ (Jn 5, 3).
Antra, turime parodyti užuojautą. Kai kuriais atvejais tai gali būti sudėtinga dėl nepasitikėjimo ir dėl to, kad kartais žmonės gerumą naudoja kaip priemonę pasitikėjimui įgyti, kuriuo vėliau piktnaudžiauja. Nepaisant to, Dievas kviečia mus parodyti užuojautą nieko nesitikint.
Trečias žingsnis – tarnauti jų poreikiams. Tai apima daugiau nei tik žodžius. Norint patenkinti draugo ar nepažįstamojo poreikius, reikia imtis darbo. Jėzus kalbėjosi su paralyžiuotuoju, paklausė, ko jis nori, ir tada padarė stebuklą jo labui. Pasakojime apie apsėstąjį „netyros dvasios“ Jėzus visiškai valdė aplinkybes ir padarė bejėgio labui tai, ko jis pats dėl savęs negalėjo padaryti.
Ketvirtasis žingsnis – įgyti pasitikėjimą. Tarnaujant žmonėms, kai padedame jiems, jie pradės pasitikėti mumis ir tuo, ką mes jiems sakome, taigi, kai kalbėsime su jais apie Jėzų, jie bus atviresni klausytis. Jėzus nenorėjo tiesiog jų išgydyti fiziškai; Jis norėjo, kad jie turėtų amžinąjį gyvenimą Jame (žr. Jn 10, 10).
Paskutinis žingsnis – padėti juos vesti pas Jėzų – tai darbas, kuriam reikia jūsų ir to, kuriam padedate, tikėjimo.
Mes paprastai negalime daryti tokių stebuklų, kokius padarė Jėzus. Tačiau kaip galime padėti tiems, kuriems reikia pagalbos?
III. PABĖGĖLIAI IR IMIGRANTAI
Imigrantai ir pabėgėliai tapo karštų diskusijų tema, ypač todėl, kad šiandien jų labai daug. Nesvarbu, ar jie bėga dėl karo, stichinių nelaimių, ar dėl geresnės ekonominės ateities, milijonai žmonių visame pasaulyje buvo išvaryti iš savo namų ir jiems labai reikia pagalbos.
Mt 2, 13–14 Jėzus buvo pabėgėlis. Jo žemiškieji tėvai Juozapas ir Marija buvo priversti naktį bėgti iš Betliejaus ir ieškoti prieglobsčio Egipte, kad išvengtų žudikiškos Erodo rankos. Raštas nieko nesako apie jų patyrimą Egipte, tačiau nesunku įsivaizduoti, kad jiems teko susidurti su iššūkiais, galbūt tais pačiais iššūkiais, su kuriais pabėgėliai susiduria ir šiandien. Tiesą sakant, kaip Jėzaus šeima ieškojo prieglobsčio svetimoje žemėje, daugelis musulmonų, budistų, induistų, krikščionių ir nereligingų asmenų prieglobsčio ieško naujose šalyse ir šiandien.
Paprastai, lengviau susidraugauti su žmonėmis iš mūsų kultūros ir kalbų grupės, nes mus sieja daug bendra. Tačiau sudėtingiau rasti bendrą kalbą su imigrantais ir pabėgėliais, kurie atrodo kitaip nei mes ir nemoka mūsų kalbos, kurie nesidalija tomis pačiomis religinėmis vertybėmis ir nevalgo panašaus maisto. Evangelija ragina išeiti iš etninės, tautinės ir kultūrinės patogios aplinkos ir laimėti tuos, kuriems reikia pagalbos, nepaisant to, kuo jie skiriasi nuo mūsų.
3. Perskaitykite Įst 10, 19; Ps 146, 9; Rom 12, 13 ir Kun 23, 22. Kokią svarbią temą čia turime prisiminti?
Kaip galime tarnauti imigrantams ir pabėgėliams? Tai sunku, nes kai kuriose šalyse gali būti politiškai nekorektiška bendrauti su šiais žmonėmis ar jiems padėti. Vis dėlto turime daryti viską, ką galime, kai galime, kad padėtume šiems žmonėms, kurie tikrai išgyveno labai sunkius laikus ir kuriems reikia mūsų pagalbos. Taigi, kiek galime, turime padėti.
Pradėkite malda, tada susiraskite informacijos apie imigrantus ir pabėgėlius. Daugelyje vietų yra organizacijos, kurios jais rūpinasi. Galite pradėti dirbti vienoje iš organizacijų, o galbūt jūsų vietinės bendruomenės Sabatos mokykla galėtų pradėti tarnystę imigrantams ar pabėgėliams.
Net jei tai tik nedidelė suma, ką galite padaryti, kad padėtumėte imigrantams ar pabėgėliams, apie kuriuos žinote?
IV. PADĖTI KENČIANTIEMS
Kas iš mūsų nepatyrė, koks iš tikrųjų skaudus yra mūsų pasaulis? Nesvarbu, ar gyvenate turtų ir materializmo aplinkoje, ar gyvenate skurdo ir medžiaginių poreikių aplinkoje. Žmonės kenčia, vargsta, kovoja. Pavyzdžiui, tereikia perskaityti apie stulbinančią pinigų sumą, kasmet Vakarų pasaulyje išleidžiamą antidepresantams, kad suprastume, jog vien medžiaginis turtas neužtikrina laimės ar ramybės.
„Viešpaties Dvasia ant Manęs, nes Jis patepė Mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų“ (Lk 4, 18). Ko ši eilutė mus moko apie tai, ką padarė Jėzus ir ką mes, savo sferoje, turėtume daryti dėl aplinkinių, kuriems reikia pagalbos?
Dievas kviečia mus tenkinti visų žmonių poreikius, net jei nežinome, ar jie apskritai kada nors priims Jėzų. Nors stengtis juos laimėti Jėzui yra mūsų misijos pagrindas, turime padėti tiems, kuriems reikia pagalbos, tiesiog dėl to, kad jiems būtina pagalba. Mes jiems padedame, nes priėmėme Jėzų kaip savo Viešpatį, ir tam Jis mus kviečia.
Jėzaus pavyzdys siekiant patenkinti visų žmonių poreikius yra biblinis principas, kuriuo reikia vadovautis. Mes nežinome, ar visi, kuriems Jis padėjo, priėmė Jį, ar ne.
Norėdami iš tikrųjų padėti kitiems, turime suvokti jų poreikius. Kiekvienoje kultūroje savaip parodoma, kaip elgtis su draugu. Indijoje svečių užėmimui įprasta vaišinti juos maistu ar gėrimu. Lengviau duoti nepažįstamam kažkokią pinigų sumą nei paguosti ką tik mylimo žmogaus netekusį draugą. Jūsų draugui gali prireikti daugiau nei pinigų ar medžiaginių dalykų. Dažnai jūsų užuojauta ir parama didelės netekties metu gali būti daug naudingesnė.
Svarbus principas būnant Jėzaus pagalbininku savo draugams pirmiausia prasideda siekiu parodyti jiems nesavanaudišką meilę, suprasti jų poreikius, prieš siūlant pagalbą. Suteikite jiems reikalingą pagalbą, net jei nežinote, ar jie pasirengę sekti Jėzumi.
Perskaitykite Mt 25, 34–40. Kokia žinia mums slypi čia?
V. DIDESNĖS MEILĖS
Visi per daug gerai žinome, kad poreikiai niekada nesibaigia. Jei norėsite padėti kitiems, turėsite daug galimybių tai padaryti. Nesvarbu, ar artimiems draugams, ar tolimiems pabėgėliams, žmonėms reikia pagalbos, todėl turėtume daryti viską, ką galime, kai galime, kad padėtume. Visą savo žemiškąją tarnystę Jėzus padėjo tiems, kurie negalėjo padėti sau. Kai kuriais atvejais Jis imdavosi iniciatyvos ir eidavo pas tuos, kuriems reikėjo pagalbos; kitais atvejais, kaip ir su vyrais, kurie nuleido paralyžiuotąjį per stogą, norėdami atvesti jį pas Jėzų, iniciatyvos imdavosi draugai.
5. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Kaip mes taikome šį principą savo tarnystėje kitiems?
Viena misionierių šeima šešerius metus tarnavo Trinidade ir Tobage. Pirmuosius trejus metus jie gyveno daugiausia induistų ir musulmonų bendruomenėje. Daugelis induistų skundėsi, kad krikščionys atsisakė jų kvietimo į kasmetines Padėkos pamaldas. Vieną dieną šie krikščionys dalyvavo naujo induisto draugo Padėkos pamaldose. Jie tai padarė sekdami Jėzaus pavyzdžiu – Jis aplankydavo savo draugus, kai jie pakviesdavo Jį jų ypatingoms šventėms. Tiesą sakant, induizmas moko, kad lankytojai ar draugai atneša palaiminimus šeimininko namams.
Pabandykime šią savaitę su kuo nors susidraugauti, būdami kažkam palaiminimu. Pirmiausia pažiūrėkite į savo kontekstą, bendruomenę, kaimą ar miestą. Ar žinote ten gyvenančių pabėgėlių ar imigrantų? O žmonės, gyvenantys jūsų gatvėje? Ar pažįstate juos visus? Nepriklausomai nuo jūsų aplinkybių, susidraugauti su nepažįstamu žmogumi nėra lengva užduotis. Melskimės ir prašykime Dievo pagalbos. Jis pažįsta visus, net nepažįstamąjį, su kuriuo galite tapti draugais. Atminkite, jog tikslas yra būti jų draugu, kad galėtumėte padėti, vesdami juos pas Dievą pagalbos.
Iššūkis: Sužinokite apie užsieniečius ar nekrikščionis, kurie gyvena jūsų šalyje. Joshuaprojects.org yra gera vieta apklausti nelaimėtas žmonių grupes jūsų kultūroje.
Papildomas iššūkis: Įvardinkite ką nors savo įtakos sferoje. Pradėkite reguliariai melstis už šį asmenį atsakę į šiuos klausimus:
● Ar šis žmogus yra mano draugas – laikantis Jėzaus draugystės modelio?
● Ar žinau jo ar jos poreikius?
● Kaip galiu nuvesti jį ar ją pas Jėzų išgydymui?
Tolesniam tyrinėjimui: Arturas Vait (Arthur White), „A Few Days at Long Point“, E. Vait, „The Australian Years: 1891–1900, 4 t., p.100–104.
Rašiusieji evangelijas įamžino Jėzaus įpročio tiesti tiltus su žmonėmis iš kitų kultūrų, kad juos išgelbėtų, pavyzdžius (Mt 8, 28–34; Mk 5, 1–20). Taip ir mes esame pašaukti susidraugauti ir tarnauti kitų kultūrų žmonėms. Kristaus mirtis skirta visiems, neatsižvelgiant į rasę, tautybę, turtą ar kilmę. To niekada negalime pamiršti. „Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio“ (1 Jn 2, 2).
„Vyrai ir moterys nevykdo Dievo plano išreikšdami meilę tik savo šeimos ratui, […] atskirdami nuo savo meilės tuos, kuriuos galėtų paguosti ir palaiminti, pasirūpindami jų poreikiais. […] Kai Viešpats liepia mums daryti gera kitiems, ne tik namiškiams, tai nereiškia, kad mūsų meilė namams sumenks ir kad mes mažiau mylėsime savo šeimą ar savo šalį dėl Jo troškimo plėsti mūsų užuojautą. Mums nedera apriboti savo meilės ir užuojautos keturiomis sienomis, ir įsprausti Dievo mums duotą palaiminimą, kad pastarasis nepasitarnautų kitiems“ (E. Vait, „The Advent Review and Sabbath Herald“, 1895 m. spalio 15 d).
Mums suteikta pareiga būti palaima tiems, kurie yra už mums patogios aplinkos ribų, ar jie būtų iš kitos kultūros, ar tiesiog bejėgiai žmonės, tai neginčijamas paties Jėzaus Kristaus paliepimas (Apd 1, 8; Mk 11, 17).
Klausimai aptarimui:
1. Kokia yra jums patogi aplinka ir kodėl prireikus turite būti pasirengę iš jos išeiti?
2. Ką reiškia šis įvykis, kai Jėzus buvo vadinamas rijūnu ir vyno gėrėju, muitininkų ir nusidėjėlių bičiuliu (Mt 11, 19)? Ką darė Jėzus, dėl ko Jis buvo tuo kaltinimas ir ko tai mus moko apie misiją?
3. Kiek krikščionys turėtų dalyvauti netikinčiųjų šventėse? Kaip krikščionys galėtų tai padaryti nelaužydami Rašto principų?