Ketvirta tema
Spalio 21–27 d. d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 18; Jok 5, 16; Rom 8, 34; Hbr 7, 25; Pr 19, 1–29; Pr 12, 1–9.
Įsimintina eilutė: Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip Aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate Mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 34–35).
Nuo pat pradžių Abraomas norėjo, kad Dievas jį naudotų misijai. Šią tiesą galima pamatyti, pavyzdžiui, Pradžios 18, kai Dievas jį įspėjo, kas nutiks Sodomai ir Gomorai. „Tikrai Viešpats DIEVAS nedaro nieko, pirma neapreiškęs savo užmojo savo tarnams pranašams“ (Am 3, 7). O pasakojime apie Sodomą ir Gomorą Jo tarnas pranašas buvo Abraomas.
Abraomas ilsėjosi nuo karščio, kai pamatė tris keliautojus. „Abraomas matė tik tris pavargusius keliautojus, nė nenumanydamas, kad tarp jų yra Tas, kurį jis gali nenusidėdamas šlovinti“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 104).
Tačiau Abraomas netrukus asmeniškai įsitraukė į Dievo misiją. Jis turėjo, kaip atskleista šiame skyriuje, melstis už Sodomos ir Gomoros gyventojus bei užtarti juos. Tai yra, jis norėjo žinoti, ar šie žmonės, nepaisant jų pačių, gali būti išgelbėti. Tam tikra prasme, jei tai nėra misija, tuomet kas?
Šiame skyriuje atskleidžiamos trys puikios dvasinės Abraomo savybės: svetingumas, meilė ir malda – savybės, kurios gali labai padėti ir misijoje.
I. SVETINGUMO DOVANA
1. Perskaitykite Pr 18, 1–15. Kokie svetingumo elementai atsispindi Abraomo rūpestyje svečiais?
Abraomas sėdėjo prie palapinės įėjimo kaitros metu. Toks elgesys buvo neįprastas. Tuo vasaros paros metu, kai saulė yra zenite, visi ieško pavėsio ir gaivaus vėjelio. Bet galbūt Abraomas kentė kaitrą, norėdamas padėti einantiesiems pro šalį?
Ten jis pamatė tris keliautojus. Jo paprotys greičiausiai buvo skirtas parodyti svetingumą nepažįstamiems. Štai kodėl susitikimas įvyko Abraomo iniciatyva: tekste sakoma, kad jis bėgo link jų nuo savo palapinės įėjimo. Tai svarbu, nes Abraomas ėmėsi iniciatyvos su jais susitikti dar prieš jiems atvykstant pas jį.
„Tebūna atnešta truputį vandens; nusiplaukite kojas ir pailsėkite po medžiu. Atnešiu kąsnį duonos, kad galėtumėte pasistiprinti. Po to galėsite toliau eiti, nes juk užsukote pas savo tarną“ (Pr 18, 4–5).
Abraomas žinojo apie savo misiją – dalytis su visais žiniomis apie Viešpatį pagonybės, stabmeldystės ir politeizmo persmelktame pasaulyje. Kaip matome šiame įvykyje, jis apsisprendė vykdyti savo misiją parodydamas svetingumą šiems nepažįstamiems, kurie, regis, ką tik pasirodė horizonte.
Tuo tarpu Abraomo „didžiulę šeimyną sudarė daugiau kaip tūkstantis žmonių; daugelis iš jų buvo savo šeimų galvos ir nemažai buvo neseniai atsivertę iš pagonybės. Tokią šeimyną reikėjo valdyti tvirta ranka. Silpnų, neryžtingų metodų nepakako. […] Abraomo įtaka peržengė jo šeimynos ribas. Kur jis pasistatydavo palapinę, šalia iškildavo aukuras Dievo garbinimui ir aukojimui. Išardžius palapinę, aukuras likdavo. Ir daugelis klajoklių kanaaniečių, kurie žinojo apie Dievą iš Jo tarno Abraomo gyvenimo, skubėdavo prie to aukuro aukoti Jehovai“ (E. Vait, Ugdymas, p. 218).
Nuo pat pradžių šis žmogus suprato, kad Dievas jį pašaukė misijai ir kad jis vyksta į Pažadėtą kraštą ne atostogauti, o būti palaiminimu aplinkiniams, o per jo palikuonis – pasauliui.
Kokių Abraomo svetingumo principų galite laikytis savo gyvenime?
II. ABRAOMO MEILĖ VISIEMS
2. Perskaitykite Pr 18, 16–33. Kaip Abraomas išnaudojo savo didelę meilę visiems žmonėms, neišskirdamas genties, rasės ar tautos?
Antroji Abraomo savybė, paimta iš Pradžios 18, buvo jo meilė net tiems žmonėms, kurių jis asmeniškai nepažinojo. Tai puiki pamoka kiekvienam iš mūsų. Sodomos ir Gomoros gyventojai buvo nusidėjėliai, tolimi jo vertybėms, bet jo širdis buvo kupina meilės visiems, neišskiriant rasės, lyties, kalbos ar religijos.
Tada Dievas atskleidžia Abraomui savo sprendimą sunaikinti Sodomos ir Gomoros miestus. „Tuomet VIEŠPATS tarė: Šauksmo prieš Sodomą ir Gomorą taip padaugėjo, ir jų nuodėmė tokia sunki, kad turėjau nužengti ir pamatyti, ar jie iš tikro elgiasi, kaip skelbia Mane pasiekęs šauksmas. Taip ar ne – sužinosiu“ (Pr 18, 20–21).
Su dideliu nuolankumu ir pagarba Abraomas kreipėsi į Dievą prašydamas: „Ne Tavo būdas daryti tokį dalyką – žudyti teisųjį kartu su nedorėliu ir padaryti teisųjį lygų nedorėliui! Tai ne Tavo būdas! Argi tas, kuris yra visos žemės Teisėjas, nesielgs teisingai?“ (Pr 18, 25)
Savo meile Abraomas tikėjosi išgelbėti visus šių miestų gyventojus, ne tik teisiuosius. Be abejo, Abraomas žinojo, kokie blogi ir nedori buvo ten gyvenantys žmonės. Kas žino, kokių pasakojimų jis girdėjo apie tuos žmones ir jų papročius? Ir iš to, ką mes žinome apie juos, kaip atskleidžia pasakojimas kitame skyriuje apie niekšišką minią prie Loto namų (žr. Pr 19, 1–11), tai buvo labai pikti žmonės.
Tačiau Abraomas, žinodamas Dievo meilę, kreipėsi į Jį vardan jų. Abraomas žinojo, kad žmonės visada gali grįžti pas Dievą atgailaudami. Abraomui šių miestų gyventojų išgelbėjimas suteiktų jiems galimybę atgailauti.
Galiausiai Abraomas savo prašymą grindė tuo, ką jis asmeniškai žinojo apie Dievo meilę žmonėms. Jis pats labai mylėjo nusidėjėlius ir žinojo, kad tol, kol asmuo gyvas, yra viltis išsigelbėti.
Kodėl užtarianti malda itin svarbi mūsų pačių gyvenime? Kaip malda už kitus, kuriems reikia pagalbos, gali padėti mums augti dvasiškai ir labiau patirti Dievo meilės nusidėjėliams tikrovę?
III. ABRAOMO MALDOS DVASIA
3. Perskaitykite Pr 18, 23–32 ir Jok 5, 16. Ko šios eilutės turėtų mus pamokyti apie užtariančios maldos galią?
Dialogas tarp Abraomo ir Dievo yra užtariančios maldos pavyzdys, atvaizdas. Abraomas šiame skyriuje pristatomas kaip Sodomos ir Gomoros gyventojų užtarėjas Dievo akivaizdoje. Jis maldavo už juos, vardan jų; tai yra, jis tam tikra prasme veikė kaip Jėzaus, mūsų Užtarėjo Tėvo akivaizdoje pavyzdys, simbolis. Mums šiandien seksis vykdyti misija tik tuo atveju, jei melsimės taip pat.
Abraomas išmoko mylėti Sodomos, Gomoros ir kitų netoliese esančių miestų gyventojus. Štai kodėl jo malda buvo nuoširdi. Jis jau kovojo su kai kuriais karaliais, nugalėjusiais Sodomos ir Gomoros karalius. Po Abraomo pergalės Sodomos karalius Bera atvyko pasitikti Abraomo su Melchizedeku. Bera prašė, kad jo žmonės galėtų sugrįžti į savo namus: „Duok man žmones, o turtus pasiimk sau“ (Pr 14, 21). Tai rodo šio karaliaus meilę savo žmonėms. Kadangi viena iš didžiausių Abraomo charakterio savybių buvo meilė, jis mylėjo Sodomos ir Gomoros karalius bei meldėsi už juos ir jų žmones. „Meilė žūvančioms sieloms įkvėpė Abraomą maldai“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 105).
Abraomas meldėsi nuolankiai ir atkakliai. Kai tik Dievas pritarė pirmam prašymui išgelbėti miestą, jei jame gyvens 50 teisiųjų, jis ir toliau užtarė.
Mūsų misija negali būti sėkminga be maldos, užtariančios maldos. Susitikę su konkrečiu asmeniu, pasakę pamokslą ar pravedę Rašto tyrinėjimo klasę, turime melstis už tuos, su kuriais bendravome. Dievas atsižvelgia į šias maldas, paliesdamas žmonių, su kuriais susitinkame, širdį. Ne mūsų žodžiai ar iškalba, bet Šventoji Dvasia atvers mūsų draugus ar pažįstamus. Štai kodėl bet kurioje atliekamoje misijoje privalome melstis už kiekvieną žmogų atskirai.
Perskaitykite Rom 8, 34 ir Hbr 7, 25. Ką šios eilutės mums sako apie tai, ką Jėzus daro dėl mūsų, ir kaip ši tiesa gali padėti mums geriau suprasti mūsų, kaip užtariančiųjų kitus, vaidmenį?
IV. ABRAOMO MISIJA
4. Perskaitykite Pr 19, 1–29. Koks buvo svetingos, mylinčios ir pamaldžios Abraomo dvasios rezultatas?
Tekste įdomiai pateikiama Loto padėtis Sodomos mieste: „Lotas sėdėjo Sodomos vartuose“ (Pr 19, 1). Tai reiškia, kad jis buvo svarbi asmenybė mieste, tikrai visuomenės tarnautojas, nes sėdėti vartuose yra pareigūnų, teisėjų ir karalių privilegija (2 Sam 19, 8; Jer 38, 7; Rūtos 4, 1).
Pradžios 19 yra beveik lygiagretus Pradžios 18 pasakojimui apie angelus ir Abraomą. Abraomas ir Lotas sėdėjo prie įėjimo arba vartų (Pr 18, 1; Pr 19, 1); Abraomas ir Lotas pakvietė svetimšalius pailsėti savo buveinėje (Pr 18, 3–4; Pr 19, 2); Abraomas ir Lotas ruošė valgį svečiams (Pr 18, 4–8; Pr 19, 3). Kad ir kokios jo klaidos, atrodo, jog Lotas turėjo gerų savybių.
„Tuomet VIEŠPATS liejo ant Sodomos ir Gomoros sierą ir ugnį. Jis sunaikino tuos miestus ir visą Lygumą drauge su visais miestų gyventojais ir žemės augmenija“ (Pr 19, 24–25).
Nežinome, kiek žmonių gyveno Sodomos ir Gomoros miestuose šio pasakojimo metu, tačiau iš tūkstančių žmonių tik keturi išėjo iš šių miestų ir tik trys buvo išgelbėti. Tas pat Pradžios knygos pasakojime apie tvaną. Nežinome, kiek tada buvo gyventojų, bet žinome, kad dauguma nebuvo išgelbėti.
Tas mažas Sodomos gyventojų skaičius, kurie buvo išgelbėti, turi įtakos mūsų pačių misijai – ne visi bus išgelbėti. Norėtume, kad visi priimtų Jėzų ir Jo išganymo planą, tačiau kiekvienas žmogus turi laisvą valią. Mūsų užduotis – pakviesti kuo daugiau žmonių pasirinkti Jėzų. Kol mes atliekame savo misiją, Dievas mums padeda per Šventąją Dvasią, bet Jis niekada neprieštaraus niekieno valiai. Laisva valia reiškia, kad, galų gale, ką mes bedarytume, kiek besimelstume, išgelbėjimas priklauso nuo kiekvieno asmens apsisprendimo.
Kaip galime išmokti nenusiminti, jei vykdydami misiją nepastebime tokių rezultatų, kokių norime?
V. KLUSNUMAS DIEVO VALIAI
5. Perskaitykite Pr 12, 1–9. Ko šios eilutės moko apie klusnumą Dievo valiai, net kai kelias priekyje neatrodo aiškus?
Viena iš pagrindinių Abraomo savybių buvo jo klusnumas Dievo valiai. Visus Abraomo išgyvenimus su Dievu žymėjo šis klusnumas.
Jo pašaukimas: Abraomas sulaukė dangaus iššūkio – „VIEŠPATS tarė Abromui: Eik iš savo gimtojo krašto, savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu“ (Pr 12, 1). Jam išgirdus šį balsą iš dangaus, jis galėjo sureaguoti nepaisydamas šio balso ir manyti, kad jį kamuoja haliucinacijos. Arba jis galėjo mesti iššūkį šiai žiniai, sakydamas, pavyzdžiui: „Aš nenoriu eiti; man patinka čia“. Žodžiai – „į kraštą, kurį tau parodysiu“, galėjo pasirodyti keisti kelionės tikslo nusakymui! Bet jis priėmė pašaukimą. Jis pavedė save Dievo valiai ir išėjo iš savo tėvo namų: „Abromas išėjo, kaip VIEŠPATS jam buvo liepęs“ (Pr 12,4).
Žemės pasirinkimas: tarp Loto ir Abraomo tarnų kilo kivirčas, tačiau Abraomas nebuvo toks žmogus, kuris kovotų su savo kūnu ir krauju. Jis pakluso Dievo valiai, kuris vėl jį palaimino: „VIEŠPATS tarė Abromui: Dabar pakelk akis ir pasižiūrėk iš tos vietos, kurioje stovi, į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus, nes visą kraštą, kurį matai, amžinai atiduosiu tau ir tavo palikuonims“ (Pr 13, 14–15).
Sodomos ir Gomoros sunaikinimas: Kai Dievas Abraomui atskleidė šių dviejų miestų likimą, Abraomas, kupinas meilės, bandė išgelbėti šiuos miestus. Kadangi juose nebuvo net dešimties teisiųjų, šie miestai buvo sunaikinti. Abraomas pakluso Dievo valiai ir priėmė Jo teismą šiems miestams.
Viešpats galėjo panaudoti Abraomą, nes jis visomis aplinkybėmis paklusdavo Dievui. Taip turi būti ir mūsų atveju šiandien.
Iššūkis: Miestuose susiduriame su kliūtimis tinkamai ir veiksmingai skelbti Evangeliją. Turime prašyti Dievą įsikišti.
Papildomas iššūkis: Raskite būdą susisiekti su asmeniu, kurį tiesiogiai paveikė sudėtingos aplinkybės, panašios į jūsiškes. Pasakykite tam asmeniui, kad meldžiatės už jį, ir paprašykite Dievą parodyti, kuo galite padėti.
Tolesniam tyrinėjimui: „Meilė žūstančioms sieloms įkvėpė Abraomą maldai. Nors ir bjaurėjosi to pagedusio miesto nuodėmėmis, jis troško, kad nusidėjėliai būtų išgelbėti. Gilus jo rūpinimasis Sodoma rodo mums, kokį nerimą turėtume jausti dėl neatgailaujančiųjų. Turėtume nepakęsti nuodėmės, bet gailėtis nusidėjėlių ir juos mylėti. Aplink mus gausu žmonių, kurie skuba į pražūtį, tokią beviltišką ir baisią, kokia buvo ištikusi Sodomą. Kiekvieną dieną baigiasi kurio nors išbandymo laikas. Kiekvieną valandą kažkas prieina gailestingumo ribas. O kurgi tie įspėjantys ir maldaujantys balsai, kurie priverstų nusidėjėlį išsukti iš baisios lemties kelio? Kurgi tos rankos, kurios išsitiesia, kad atitrauktų jį nuo mirties? Kur yra tie, kurie nusižeminę ir ištvermingai tikėdami maldauja Dievą jo pasigailėti?
Abraomo dvasia buvo Kristaus dvasia. Dievo Sūnus yra didysis nusidėjėlio užtarėjas. Tas, kuris atpirko, žino žmogaus sielos vertę. Tobulai tyros prigimties Kristus, ypač pasipriešinęs blogiui, parodė nusidėjėliui tokią meilę, kuri gali remtis tik beribiu gerumu. Nukryžiavimo kančiose Jis užsikrovė sunkią viso Pasaulio nuodėmių naštą. Jis meldėsi už įžeidėjus ir žudikus. ‘Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą’ (Lk 23, 24)“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 105).
„Abraomas aplinkinių tautų buvo gerbiamas kaip galingas kunigaikštis ir išmintingas bei sumanus vadas. Jo gyvenimas ir charakteris, ryškiai besiskiriantys nuo stabų garbintojų, liudijo tikrąjį tikėjimą. Nepajudinama buvo jo ištikimybė Dievui, tuo tarpu jo mandagumas ir nuolankumas brandino pasitikėjimą ir draugystę, o natūralus didingumas – pagarbą ir garbę“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 99).
Klausimai aptarimui:
1. Kokios kitos Šventojo Rašto asmenybės įvykdė pašaukimą misijai? O Jonas Krikštytojas? Ar pasakytumėte, kad jam pasisekė misija?
2. Perskaitykite Pr 19, 30–36. Ką šios eilutės mums sako apie kai kurių išgelbėtųjų iš Sodomos charakterį?
3. Ko dar galime pasimokyti iš Abraomo pavyzdžio, kas susiję su misija ir kaip ji atliekama?
4. Ar Abraomo užtarimą Sodomai ir Gomorai laikytumėte sėkmingu ar nesėkmingu?