Penkta tema
Spalio 28 d.–lapkričio 3 d. d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jonos 1–4 sk.; Nah 1, 2; 2 Kar 17, 5–6; Ps 24, 1; Jok 1, 27; Iz 6, 1–8.
Įsimintina eilutė: „Tada išgirdau Viešpaties balsą: ‘Ką Man siųsti? Kas gi bus Mūsų pasiuntinys?’ O aš atsiliepiau: ‘Štai aš, siųsk mane!’“ (Iz 6, 8)
Ne visi pašaukti misijai buvo tokie klusnūs kaip Abraomas. Pavyzdžiui, Jona (skaitykite Jonos 1–4). Dievas liepė Jonai šaukti Asirijos sostinę Ninevę į teismą. Šis miestas, kadaise stovėjęs šiuolaikiniame Irake, buvo toliau nei už 900 km. nuo Jeruzalės, o tai yra ilga mėnesio kelionė. Jona ne tik atsisakė eiti, jis bėgo priešinga kryptimi. Atvykęs į Jafą, jis susirado į Taršišą plaukiantį laivą, užsimokėjo už kelionę ir įsėdo, norėdamas keliauti į Taršišą, dabartinę pietų Ispaniją. Apytiksliai 3200 kilometrų kelionė būtų trukusi mažiausiai mėnesį, priklausomai nuo oro. Nenorėdamas stoti prieš Asirijos karalių, Jona pasinaudojo mėnesiu, per kurį jis būtų nukeliavęs į Ninevę, kad pabėgtų nuo misijos. Kodėl jis, Dievo žmogus, taip pasielgė?
Nineviečiai buvo žinomi nedorėliai, garsėjantys savo blogiu ir žiaurumu, puldinėję Izraelį bei Judą. Nepaisant to, Dievas pašaukė Joną eiti į Ninevę ir šaukti šį miestą į teismą dėl jo didžiulio nedorumo (Jon 1, 2). Žodžiai čia labai panašūs į tuos, kuriuos Dievas vartojo Abraomo atveju dėl Sodomos ir Gomoros, Pr 18, 20–21. Tačiau, kaip paaiškės, Jona nebuvo Abraomas.
Ko galime pasimokyti iš Jonos nusistatymo ir pasiteisinimų misijai nevykdyti?
I. MŪSŲ PASITEISINIMAI – BAIMĖ
1. Perskaitykite Nah 1, 1; Nah 3, 1–4; 2 Kar 17, 5–6; 2 Kar 19, 32–37. Ką šios eilutės atskleidžia apie Ninevę ir Asirijos bei Izraelio santykius? Kaip šie santykiai galėjo paveikti Jonos sprendimą vykti į Taršišą?
Viena iš priežasčių, kodėl Jona galėjo nenorėti vykti į Ninevę, buvo baimė. Asirai buvo didžiulis priešas, o Ninevė buvo karalystės sostinė.
„Izraelio skilimo dienomis Asirijos karalystės sostinė Ninevė buvo vienas didžiausių senovės pasaulio miestų. […] Savo laikinojo klestėjimo metu Ninevė buvo nusikaltimų ir nedorybių centras. Biblijoje jis apibūdintas kaip ‘kruvinasis miestas, skendintis apgaulėje’. Perkeltine prasme pranašas Nahumas Ninevės gyventojus prilygino žiauriam, plėšriam liūtui. ‘Juk kas, – klausia jis, – nėra patyręs tavo negailestingo žiaurumo?’ (Nah 3, 1. 19)“ (E. Vait, Pranašai ir karaliai, p. 184).
Ninevė buvo nuostabus miestas. Istorikai pasakoja, kad Sanheribas labai išplėtė miestą, įskaitant didžiulių pietvakarių rūmų, vien tik kurių buvo per 503 x 242 metrų, statybą. Juose buvo mažiausiai 80 kambarių. Jis taip pat iškasė 18 kanalų, kuriais vanduo į miestą buvo tiekiamas net 65 kilometrų atstumu. Vien jo dydis būtų bauginantis.
Tačiau asirai taip pat buvo negailestingi. Savo pasakojime apie Babilono užkariavimą Sanheribas gyrėsi užvertęs gatves jaunų ir senų jos gyventojų lavonais, o kasinėjimų metu rastuose reljefiniuose raižiniuose vaizduojami ant baslio aukas maunantys kareiviai. Asirai nebuvo iš tų, kurių kraštą norėtumėte pereiti; jie nevengė naudoti smurtą ir žiaurumą prieš tuos, kurie jiems nepatiko. Iš tikrųjų Jona turėjo drebėti iš baimės, pagalvojęs apie vaikščiojimą tarp daugybės Ninevės gyventojų.
Nepaisant viso to, mes dažnai skaitome pasakojimą apie Joną su nepritarimu, kad baimei buvo leista trukdyti vykdyti Dievo nurodymus. Nesuvokiame, kad galime elgtis taip pat, t. y. leisti mus valdyti mūsų baimėms, o ne Dievui.
Prisiminkite tuos laikus, kai stipriai jautėte, kad Dievas jus ragina daryti tai, ko jūs iš baimės tikrai nenorėjote daryti. Ko pasimokėte iš šio patyrimo?
II. MŪSŲ PASITEISINIMAI – KLAIDINGI ĮSITIKINIMAI
Prasidėjus audrai, Jona kaltino save (Jn 1, 1–12). Jo nusistatymas iš tiesų atskleidžia kai ką apie tai, kokia pasaulėžiūra ir supratimu, susijusiu su Dievu ar „dievais“, daugelis anuomet vadovavosi. Nors, jų manymu, įvairiuose kraštuose viešpatavo įvairūs dievai, jūra buvo laikoma chaotiška demonų karalyste. Jūrininkų pasaulėžiūroje jų rūstumui numalšinti reikėjo aukų. Nors Jona buvo hebrajas, jo pasaulėžiūrai įtakos tikriausiai turėjo tradiciniai jo laikų įsitikinimai.
2. Perskaitykite Jon 2, 1–3. 7–10. Ką šios eilutės atskleidžia apie tai, kaip Jona pradėjo suprasti Dievo apvaizdą?
Nors Jona bėgo iš teritorijos, kurioje žmonės laikė Jehovą savo Dievu, jis (sunkiuoju būdu) suprato, kad net keliaujant į svetimas kultūras Jehova vis dar buvo visavaldis. Vėjas ir bangos priklausė Dievui. Didžuvė taip pat. „Žemė ir visa, kas joje, yra VIEŠPATIES“ (Ps 24, 1). Jonos širdis buvo nukreipta į žemės ir jūros Valdovą, todėl jis išpažino ir buvo išgelbėtas.
Mes taip pat galime turėti klaidingą supratimą apie Dievą ir tai, ko Jis iš mūsų tikisi. Vienas iš dažnų klaidamokslių yra tai, kad Dievas trokšta sutelkti mūsų dėmesį į mūsų išganymą, kad mes atsitolintume nuo mus supančio pasaulio nedorybių. Nors mums liepta saugoti save „nesuterštą šiuo pasauliu“ (Jok 1, 27), mūsų dėmesys turėtų būti sutelktas į tai, kaip galime teikti Dievo palaiminimus ir viltį tiems, kuriems jų reikia.
Kitas klaidamokslis, neleidžiantis priimti Dievo kvietimo misijai, yra įsitikinimas, kad sėkmė priklauso nuo mūsų pačių. Mes negalime išgelbėti sielos, kaip Jona negalėjo išgelbėti Ninevės. Mums gali būti būdingas „gelbėtojo“ nusistatymas misijos atžvilgiu. Esame pašaukti ne išgelbėti, bet bendradarbiauti su Dievu Jo gelbėjimo darbe. Mes liudijame konkrečiai šlovindami Dievą už tai, kaip Jis mus keičia, bet tik Dievas gali patraukti žmones pas save. Mes galime pasėti tiesos sėklą, bet tik Dievas gali atversti širdį. Mes dažnai painiojame savo vaidmenį su Dievo vaidmeniu, o to pakanka susigalvojant dingstį neliudyti. Taip, Dievas naudojo Joną, bet tik Dievas, o ne Jona pakeitė Ninevę.
Patiems žmonėms per sunku laimėti sielas. Kaip galime išmokti leisti Dievui laimėti sielas, bet naudojant mus, mūsų gyvenimą ir liudijimą?
III. MŪSŲ PASITEISINIMAI – NEPATOGUMAS
Jonos patyrimas didžuvės pilve (žr. Jon 2) buvo dramatiškas Dievo meilės ir gailestingumo parodymas, o Jonos malda atskleidžia, kad jis suprato Dievo meilės žinią. Tačiau vien nuostabus Dievo patyrimas nereiškia, kad jo senieji mąstymo įpročiai ar nusistatymas lengvai pasikeis, nors jis vis tiek keliavo į Ninevę.
3. Perskaitykite Jonos 3. Kaip žmonės reagavo į tai, ką Jona skelbė? Ko tai mus moko apie liudijimą?
Kad ir ką Jona asmeniškai jautė nineviečiams, jis skelbė tai, ką Dievas jam liepė, ir rezultatai buvo stulbinantys. Nineviečiai atgailavo! Taip, Jona turėjo daug patirti, daryti tai, ko nenorėjo, bet visa atlikus Dievas buvo pašlovintas.
Taigi Dievo misija yra nešama ant pečių tų, kurie aukojasi, net ir nenoriai. Mūsų įsitikinimai turi užleisti vietą Dievo siekiui dėl pražuvusiųjų. Kaip ir Jona, mes kartais puoselėjame išankstines nuostatas, kurios neleidžia mums liudyti asmeniui ar grupei.
Norint stoti akistaton su mūsų išankstiniu nusistatymu, reikia nuolankumo. Misija taip pat reikalauja laiko ir emocinių jėgų. Investuoti į kitų gyvenimą ir tikrai rūpintis kitais gali būti sunku. Tokiais laikais, kai patiriame stresą rūpindamiesi savo gyvenimu ir bėdomis, emocinės paramos teikimas gali atrodyti pernelyg varginantis.
Galiausiai, norint dalyvauti misijoje dažnai reikia pakeisti nusistatymą pinigų ir jų panaudojimo atžvilgiu. Nesvarbu, ar tai susiję su rūpinimusi žmonėmis, literatūros ir informacinės medžiagos pirkimu, ar mokėjimu už paslaugas bei patogumus, kad liktų laiko misijos darbui, misijai tenka skirti išlaidų. Kad ir kokia forma tai pasireikštų, misijos darbas reikalauja aukų.
Gera žinia ta, kad, nepaisant Jonos trūkumų, Dievas galingai darbavosi atvesdamas nineviečius į atgailą. Deja, Jona nepasidalijo dangaus džiaugsmo palaiminimu.
Kokios aukos ar pasiruošimo aukotis Dievas tikisi iš jūsų, kad galėtumėte pasidalyti Jo meile su kuo nors kitu? Ar visiškai pasitikite, kad Jis įvykdys savo pažadą praturtinti jūsų gyvenimą per auką?
IV. MŪSŲ PASITEISINIMAI – NEPATOGI PRIEŠPRIEŠA
„O VIEŠPATIE! Argi ne tai sakiau dar savo šalyje būdamas? Dėl to pirma ir į Taršišą bėgau, nes žinojau, kad Tu esi maloningas ir gailestingas Dievas, kantrus ir kupinas ištikimos meilės, pasirengęs atleisti“ (Jon 4, 2). Kokia graži Jonos malda! Ar ne?
4. Perskaitykite Jonos 4. Kas čia negerai šiam vyrui?
Jona jautė tokią neapykantą šiems žmonėms, pas kuriuos Dievas jį siuntė, kad jam buvo geriau mirti, nei susigadinti reputaciją, kai išaiškėjo nepasiteisinęs jo atpildo dienos skelbimas prieš Ninevę. Jona norėjo, kad Ninevė būtų kita Sodoma ir Gomora. Jis tikėjosi Dievo teismo šiems nekenčiamiems žmonėms. Tam neįvykus, jo pasaulėžiūra iš esmės susvyravo, ir Jona mieliau mirtų, nei leistų savo pasauliui apsiversti aukštyn kojomis.
Antrą kartą pasakojime apie Joną Dievas stoja su juo akistaton ne pamokslu ar posakiu, bet patyrimu. Pasaulėžiūra susiformuojama ne dėl neatidėliotinų poreikių. Nei ji pasikeičia išgirdus kažką naujo. Pasaulėžiūra dažnai formuojasi ir keičiasi atsižvelgiant į išgyvenimus ir tai, kaip jie suprantami ar aiškinami.
Dievo suteiktas naujas patyrimas padėjo Jonai atpažinti savo iškreiptą pasaulėžiūrą. Dievas stebuklingai išaugino augalą, kad jis per vieną dieną užaugtų pakankamai didelis ir teiktų pakankamą šešėlį bei apsaugotų Joną nuo svilinančios saulės. Jona buvo dėkingas ne Dievui, kuris padarė stebuklą, bet buvo dėkingas už augalą. Užuot tai laikęs nepelnytu stebuklu, jis tai laikė deramu ir pelnytu palaiminimu dėl jo gerų darbų. Augalui nudžiūvus, dėl šios nelaimės Jona supyko ir nebetikėjo, jog yra daug vertas, o mintys ėmė krypti į savižudybę.
Po šio patyrimo pasigirsta švelnus Dievo balsas, padedantis Jonai suprasti, kaip kvaila jam buvo branginti augalą labiau už tūkstančius vyrų, moterų ir vaikų Ninevėje bei jų gyvulius.
Šis pasakojimas nesibaigia Jonos atgaila. Atvirkščiai, nebaigtas pasakojimas atsigręžia į mus. Ką darysime dėl Dievo susirūpinimo nedorėliais, smurtautojais ir nelaimėtaisiais visame pasaulyje?
V. ŠTAI AŠ, SIŲSK MANE
Pasakojimas apie Joną yra daugiau nei nuostabus. Tai, kad Dievas galėjo išgelbėti nineviečius, nepaisydamas prasto Jonos liudijimo, yra ryškus priminimas, kad mūsų vaidmuo tėra būti įrankiu Dievui, kuris vienintelis gali įtikinti ir atversti širdis. Tai priminimas, kad Dievas ieško tik norinčių ir nuolankių pasiuntinių, kurie vykdytų Jo nurodymus.
5. Perskaitykite Iz 6, 1–8. Kokia pagrindinė mintis išreikšta šiame tekste?
Raginimas yra. Dievas ieško savanorių. Turime atsiliepti į šį raginimą paklusdami Jo vedimui, išgirsdami Jo balsą, o tada apsispręsdami paklusti tam, ką Jis mums sako.
Pasakojimas apie Joną taip pat atskleidžia Dievo meilę žmonėms, gyvenantiems ten, kur Jo meilė nejaučiama ir Jo balsas negirdimas. Kaip Dievas gailėjosi Ninevės, taip Jis gailisi milijonų žmonių, šiandien gyvenančių miestuose, kur pastatai pakeičia medžius ir gėles, o dėl nuolatinio triukšmo sunku nutilti ir klausytis. Apie Ninevę Dievas pasakė, kad šio miesto gyventojai nemoka „atskirti kairės nuo dešinės“ (žr. Jon 4, 11). Dievui reikia pasiuntinių, norinčių nešti Jo vilties žinią tiems, kurie yra prislėgti gyvenimo rūpesčių ir bjaurumo.
Izaijas išgirdo balsą: „Ką Man siųsti?“ Koks bus jūsų atsakymas?
Iššūkis: Tuščiame popieriaus lape arba savo maldos dienoraštyje sudarykite 10 žmonių, kurie, jūsų žiniomis, yra netikintys, sąrašą. Mes juos vadinsime jūsų „mokiniais“. Jei įmanoma, surašykite jų vardus. Laikykite šį sąrašą šalia, o likusį ketvirtį kasdien melskitės už kiekvieną iš 10 savo mokinių. Melskitės, kad Dievas padėtų jums susidraugauti su tais, kurie yra tik pažįstami. Melskitės, kad užmegztumėte gilesnę, artimesnę, pasitikėjimo kupiną draugystę su savo atsitiktiniais draugais. Gilindami santykius atidžiai stebėkite ir klausykite, kad galėtumėte nustatyti konkrečius jų poreikius, nuoskaudas ir pan. Tada melskitės, kad Dievas juos atsimintų.
Papildomas Iššūkis: Pasirinkite miestą šalia jūsų ir miestą kitoje pasaulio dalyje. Pradėkite melstis už žmones, kurie gyvena ir dirba pasirinktuose miestuose. Prašykite, kad Dievas sukurtų stiprią adventistų grupę, kuri galėtų dalytis mūsų žinoma tiesa apie greitą Jėzaus atėjimą.
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait griežtai perspėja tuos, kurie neapsisprendžia priimti Jėzaus kvietimą liudyti aplinkiniams.
„Pasiteisinimai tų, kurie neatlieka šio darbo, neatleidžia jų nuo atsakomybės, o jei jie apsisprendžia šio darbo neatlikti, jie nepaiso sielų, už kurias mirė Kristus, nepaiso Dievo duotos atsakomybės ir yra įvardyti dangaus knygose kaip neištikimi tarnai. Ar tarnautojas dirba taip, kaip Mokytojas, kad būtų stiprybe ir palaiminimu kitiems, kai atsiriboja nuo tų, kuriems reikia jo pagalbos? Tie, kurie nepaiso asmeninio bendravimo su žmonėmis, dėmesį sutelkia į save, jiems reikia būtent tokios bendrystės su broliais, kad suprastų savo dvasinę būseną ir žinotų, kaip ganyti Dievo kaimenę, duodant kiekvienam savo maisto dalį tinkamu metu. Tie, kurie nepaiso šio darbo, parodo, kad jiems reikia moralinio atnaujinimo, ir tada jie pamatys, kad nenešė jiems tenkančios naštos“ (E. Vait, „The Advent Review and Sabbath Herald“, 1892 m. rugpjūčio 30 d.).
Nors tai labai stiprūs žodžiai, pabrėžiantys tai, kokia svarbi Dievui yra misija, mes nepalikti be vilties. „Su tuo pavedimu Jonai buvo patikėta didelė atsakomybė, tačiau Tas, kuris liepė jam vykti, buvo pasiruošęs sustiprinti savo tarną ir užtikrinti sėkmę. Jeigu pranašas būtų iš karto paklusęs, jis nebūtų patyręs daugelio karčių išgyvenimų ir būtų apsčiai palaimintas. Vis dėlto nevilties valandą Viešpats Jonos neapleido. Per daugybę išbandymų ir neįprastų Dievo veiksmų pranašas atgavo pasitikėjimą Dievu ir Jo galybe išgelbėti“ (E. Vait, Pranašai ir karaliai, p. 185).
Kaip ir Jonai, mums gali būti lengviau pasiteisinti ir nedalyvauti misijoje. Mūsų paskata šiems pasiteisinimams gali būti viena iš daugelio. Tačiau mūsų pašaukimas misijai yra ne mažiau konkretus nei Jonos pašaukimas. Kyla klausimas, kaip reaguosite?
Klausimai aptarimui:
1. Kokiais pasiteisinimais susigundėte, kad nedalyvaujate misijoje? Kas jums yra Ninevė?
2. Pagalvokite, kokia brangi yra tiesa, kurią mes, Septintosios dienos adventistai, turime. Pagalvokite, kokie esate palaiminti, kad turite šias tiesas. Kas trukdo dalytis su kitais tuo, ką taip mylime?
3. Kaip Dievo malone galite išmokti įveikti bet kokias baimes, susijusias su liudijimu ir misija?