Septinta tema
Lapkričio 11–17 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 10, 25–37; 2 Tim 3, 16; Jok 2, 17–22; Mt 22, 37–40; Gal 5, 14; Mch 6, 6–8.
Įsimintina eilutė: „Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“ (Lk 10, 27).
Visi žinome šią eilutę: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu“ (Lk 10, 27). Tačiau mūsų meilė Dievui gali tapti paviršutiniška, jei sakome, kad mylime Dievą, bet Jam nepaklūstame. Manome, kad mylime Dievą, bet kaip ši meilė pasireiškia mūsų kasdieniame gyvenime? Mylėti Dievą reiškia kasdien visapusiškai pašvęsti mūsų širdį, sielą, kūną ir protą Jam. Kiekvienas gali pasakyti, kad myli Dievą; tačiau tam būtinos sąmoningos pastangos.
Nors mylėti Dievą yra gera ir svarbu, Dievas taip pat nori, kad mylėtume kitus, nes mūsų meilė kitiems atspindi mūsų meilę Dievui, galingai ir tikroviškai. Pirmame Jono laiške 4, 20 parašyta: „Jei kas sakytų: Aš myliu Dievą, o savo brolio nekęstų, tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“. Gal 5, 14 Paulius rašė: „visas Įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį“.
Šią savaitę sužinosime, kaip ši pamoka gali būti pritaikyta mūsų gyvenimui.
I. KLAUSIMŲ KLAUSIMAS
Kas mes esame? Kodėl mes čia? Kas nutinka, kai mirštame? Koks mūsų galutinis likimas? Tai daugeliu atžvilgių svarbiausi klausimai mirtingoms būtybėms, kurios suvokia, kad yra mirtingos (austrės ir vištos taip pat būtybės, bet jos to nesuvokia). Pasak Luko evangelijos, kažkas atėjo pas Jėzų su, iš tikrųjų, pačiu svarbiausiu klausimu.
1. Perskaitykite Lk 10, 25. Ko paklausė šis Įstatymo mokytojas ir kodėl jis to klausė?
Kad ir koks svarbus būtų pats klausimas, Raštas aiškiai sako, kad jis atėjo išmėginti Jėzaus. Žinome, kad kartais kai kurie žmonės gali būti nusiteikę skeptiškai, net netikėti ir nerimtai klausinėti, tačiau ir juos galima laimėti. Būtent taip Jėzus elgėsi su šiuo Įstatymo mokytoju, nors žinojo, kad pirminiai jo ketinimai nebuvo tyri. Tačiau šiam Įstatymo mokytojui ir klausytojams šis klausimas buvo proga, kuria Jėzus galėjo paskatinti juos ištirti savo širdį. Net ir žinodamas šio Įstatymo mokytojo motyvus, Jėzus nesiruošė nekreipti į jį dėmesio ar būti nepagarbus.
Galų gale, koks klausimas gali būti svarbesnis už šį? „Ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Nepaisant mūsų religinių apeigų ar papročių, už jų visų slypi šis esminis klausimas. Priešpastatant pastarajam, kas dar iš tikrųjų svarbu būtybėms, kurių gyvenimas nusakomas kaip „garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta“ (Jok 4, 14)? Nes koks vienintelis belieka pasirinkimas be amžinojo gyvenimo, išskyrus amžinąją mirtį?
2. Perskaitykite 1 Kor 15, 30–32. Ką Paulius čia pabrėžia, akcentuodamas amžinojo gyvenimo svarbą?
Kad ir kokie abejotini jo motyvai, Įstatymo mokytojo klausimas buvo esminis, o nuolat budintis Jėzus išnaudojo bet kokią galimybę misijai, pasinaudodamas ja, kad laimėtų sielas.
Kaip mes galime būti atidūs ir pasinaudoti visomis progomis liudyti, net jei aplinkybės nėra idealios?
II. JĖZAUS METODAS IR ATSAKYMAS
Raštas sako, kad Įstatymo mokytojas atėjo išmėginti Jėzaus, bet Jėzus žinojo, kokie buvo jo ketinimai. Iš tiesų Dievas žino mūsų širdies troškimus geriau už mus. Mes tikrai nežinome tų, kurie mus klausinėja, širdies ar motyvų, ar ne?
Kartais kito tikėjimo žmonės klausia mūsų apie mūsų tikėjimą. Pavyzdžiui, mūsų draugai musulmonai pateikia mums klausimus, susijusius su Jėzaus dieviškumu, pavyzdžiui: „Kur Rašte Jėzus pasakė, kad Jis yra Dievas?“; „Kodėl jūs sakote, kad yra vienas Dievas, kai Trejybę sudaro trys asmenys?“ Nors gali atrodyti, kad tai provokuojantys klausimai, vis dėlto nuoširdus Jėzaus ilgesys gali būti tikras ir reikšti gilų klausiančiųjų troškimą ar tuštumą. Mes nežinome jų širdžių; ir mums to nereikia. Mums tiesiog reikia tarnauti kitiems kaip įmanoma geriau, nepaisant giliausių jų motyvų.
3. Perskaitykite Mt 26, 56; Apd 17, 11; 1 Kor 15, 3 ir 2 Tim 3, 16. Kaip šios eilutės mums padeda suprasti Jėzaus atsakymą Įstatymo mokytojui Lk 10, 26?
Kartais norime atsakymų, bet patys neįdedame darbo, kad juos rastume. Jėzus pasakė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?’“ (Lk 10, 26) Jėzus atkreipė dėmesį į labai svarbią mokymosi pusę. Užuot tik klausę, ką kiti turi mums pasakyti, turime patys skaityti Šventąjį Raštą (Dievo Žodį). Atsakymai jau yra, o Šventoji Dvasia veikia mūsų širdį, kad parodytų mums, ką turime daryti.
Dievas mums davė savo Žodį. Jame galime rasti visą tiesą, kurią turime žinoti, kaip turime gyventi, kaip turėtume elgtis su kitais ir kaip galime laimėti „amžinąjį gyvenimą“. Žinoma, mokytojai ir tarnautojai atlieka savo vaidmenį, bet galiausiai turime ieškoti svarbių tiesų Rašte. „Tavo Žodis – žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takui“ (Ps 119, 105). Ši eilutė nėra tik poezija; tai šventa tiesa, nurodanti mums Dievo Žodį ir jo svarbą tikinčiajam.
Jėzus, Dievo Žodis, tapęs kūnu, visada nukreipdavo žmones į rašytinį Žodį. Ką tai turėtų mums pasakyti apie Rašto svarbą ir kodėl turime atmesti bet kokius filosofinius ar teologinius samprotavimus, mažinančius mūsų pasitikėjimą Raštu?
III. KAD LAIMĖČIAU AMŽINĄJĮ GYVENIMĄ
4. Perskaitykite Lk 10, 27–28. Ką Įstatymo mokytojas atsakė į savo klausimą?
Įstatymo mokytojas klausė, bet atsakė pats: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi… o savo artimą kaip save patį“ (Lk 10, 27).
Koks buvo Jėzaus atsakymas? Jis sakė: „Gerai atsakei“ (Lk 10, 28). Jėzus toliau jį ragino, sakydamas: „Tai daryk, ir gyvensi“ (Lk 10, 28).
Daugeliui tikinčiųjų nėra itin sunku pateikti su doktrinomis ir tikėjimu susijusius teisingus atsakymus. Iššūkiu virsta darymas to, ką jie žino esant teisinga, ir tikėjimo laikymasis. Daug žmonių, kurie tikėjo, jog išgelbėjimui būtinos pakankamos žinios, pražus, nes jie nepakluso tam, ką žinojo. Štai koks rimtas šis klausimas. Vien žinoti apie meilę Dievui ir artimui neužtenka. Privalu tai daryti!
5. Perskaitykite Jok 2, 17–22. Kaip šios eilutės sutampa su tuo, ką Jėzus pasakė Įstatymo mokytojui?
Jei mylime Dievą, skaitysime Jo Žodį, melsimės, laikysimės Jo įsakymų ir būsime paklusnūs Jo balsui „visa širdimi“. Jei sakau, kad myliu kitus, bet man nerūpi kiti bažnyčioje arba, kai galiu padėti, nekreipiu dėmesio į kitų poreikius, kokia nauda iš mano tikėjimo? Krikščionybė nėra tik atskirų įsitikinimų rinkinys; tai gyvenimo būdas.
„Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: ‘Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite’, o neduotų, ko reikia jų kūnui, kas iš tų žodžių?!“ (Jok 2, 15–16)
Kiek jums rūpi kitų gerovė? Kiek laikotės Pauliaus žodžių: „Ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų“ (Fil 2, 4)? Kaip Dievo padedami galite išmokti labiau rūpintis kitais?
IV. MYLĖTI KITUS KAIP SAVE
6. Perskaitykite Mt 22, 37–40. Kuo tai, ką pats Jėzus čia pasakė, palyginama su Jo atsakymu Įstatymo mokytojui Lk 10, 27–28?
Pasak Mt 22, 37–40, Jėzus aiškiai pasakė, kad kasdienė tikrojo tikėjimo išraiška priklauso nuo šių dviejų įsakymų. O Lk 10, 27–28 aiškiai nurodoma, kad jei žmogus vykdys šiuos du įsakymus, jis paveldės amžinąjį gyvenimą.
„Meilė yra pagrindinis Dievo valdymo principas danguje ir žemėje, ji turi būti ir krikščioniškojo charakterio pagrindas. Tik ji gali paruošti žmogų ir išlaikyti pastovumą ir tvirtumą. Vien ji gali padaryti krikščionį pajėgų pasipriešinti išmėginimams ir gundymams“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, p. 33 ).
7. Perskaitykite Gal 5, 14; Mch 6, 6–8; ir 1 Jn 4, 20–21. Kaip šios eilutės patvirtina tai, ką Jėzus mums pasakė?
Pasak Pauliaus: „Visas Įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Gal 5, 14). Pauliaus nuomone, meilė Dievui gali būti praktiškai matoma tik tada, kai šią meilę parodo mūsų elgesys su kitais. Nors jis teigė, kad „teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 17), vis dėlto gyventi tikėjimu nėra kažkas, kas būtų paslėpta, nežinoma ar nematoma kitiems. Paulius, Michėjas ir Jonas aiškiai dėstė, kad praktiniai darbai parodo mūsų tikėjimo tikrovę.
1 Korintiečiams 13 Paulius labai tvirtai pareiškė, jog jei kas nors tvirtintų turįs didelį pažinimą, darąs didžius darbus, turįs didžiulį tikėjimą ar net paaukotų savo gyvybę, bet neturėtų meilės, tada tas žmogus prilygtų žvangančiam variui ar skambantiems cimbolams (1 Kor 13, 1).
Pažvelkite į anksčiau pateiktą E. Vait citatą. Atkreipkite dėmesį, ką ji sako apie tai, kad tik mylėdami žmonės gali išlikti tvirti ir ištverti pagundas. Kaip ši mintis parodo, kad įsakymas mylėti nėra išgelbėjimas darbais, o tikėjimo Jėzumi išraiška?
V. PASAKOJIMAS APIE GAILESTINGĄJĮ SAMARIETĮ ŠIANDIEN
Pagyręs Įstatymo mokytoją už teisingą atsakymą, Jėzus pasakė: „Tai daryk, ir gyvensi“ (Lk 10, 28), ir taip palietė pačią žmogaus širdį. Įstatymo mokytojui buvo lengva pateikti visus teisingus atsakymus, tačiau tai buvo problema prieš 2000 metų ir daugeliui iš mūsų tebėra problema šiandien. Įstatymo mokytojas norėjo išmėginti Jėzų ir parodyti savo žinias. Jis toliau klausė: „O kas gi mano artimas?“ (Lk 10, 29)
8. Perskaitykite Lk 10, 30–37. Kaip apibendrintumėte Jėzaus žodžių reikšmę šiame pasakojime?
Ar aplink mus yra žmonių, su kuriais kiti neteisingai elgėsi? Ar padarėme viską, ką galime, kad jiems padėtume?
Tiesa, kartais pastoriai, vyresnieji, nariai nepadeda tiems, kuriems reikia pagalbos. Kartais kito tikėjimo žmonės gali būti malonesni bendruomenės žmonėms nei mes. Mes galime kalbėti apie maloningumą, tačiau kiti gali patenkinti žmonių poreikius, į kuriuos neatsižvelgiame. Jei mūsų tikėjimas ką nors reiškia, turime ištiesti pagalbos ranką tiems, kuriems jos reikia.
Jėzus baigė pasakojimą apie gailestingąjį samarietį klausdamas, kas iš trijų buvo artimas žmogui, kuriam reikėjo pagalbos.
„Taigi į klausimą: ‘O kas gi mano artimas?’ visiems laikams atsakyta. Kristus parodė, kad mūsų artimas yra ne tik tas, kuris lanko tą pačią bažnyčią, kaip ir mes ar mūsų tikėjimo brolis. Tai neturi nieko bendro su rase, odos spalva ar visuomenės klase. Mūsų artimas yra kiekvienas, kuriam reikia mūsų pagalbos. Mūsų artimas – tai kiekviena priešo sužeista ir užgauta siela. Mūsų artimas – kiekvienas, priklausantis Dievui“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 465).
Iššūkis: Pradėkite kasdien melstis už ką nors, kas skiriasi nuo jūsų, arba net už žmogų, kuris jums asmeniškai ne itin patinka.
Papildomas iššūkis: Įvardinkite bent tris iš savo pažįstamų (ne adventistų); išsiaiškinkite jų poreikius (emocinius, fizinius, socialinius) ir pagalvokite, kaip galėtumėte asmeniškai juos patenkinti. Ką praktiškai galite padaryti dėl jų ateinančią savaitę?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 460–466 .
Šiandien mūsų pasaulyje yra daug alkanų, stokojančių ir engiamų žmonių. Galite atlikti savo darbą, kad ir koks „mažas“ jis atrodytų. Mes neišspręsime visų pasaulio problemų prieš Jėzui sugrįžtant. Mes nebuvome tam pašaukti. Tačiau iki tol mūsų darbas gali būti paprastas, pavyzdžiui, padėti pažįstamam žmogui, kuris stokoja maisto; arba tai gali būti pagalba bažnyčios nariui, kuris susiduria su neteisybe, netgi fanatizmu, nes tai tebeišlieka tikra problema mūsų pasaulyje net ir šiandien.
„Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu“. Geri darbai yra Jėzaus reikalavimas mums: maloningi žodžiai, geranoriški darbai, švelnus dėmesys vargšams, kenčiantiems. Kai užjaučiamos širdys, apkrautos nevilties ir sielvarto, kai duodama skurstantiems, kai nuogas yra aprengiamas, kai nepažįstamasis priimamas jūsų namuose ir širdyje, angelai yra labai arti, į tai reaguojama danguje. Kiekvienas teisingumo, gailestingumo ir geranoriškumo darbas sukuria melodiją danguje. Tėvas savo soste mato tuos, kurie atlieka šiuos gailestingumo darbus, ir priskiria juos savo brangiausiam lobiui. ‘Jie bus Mano, – sako Galybių VIEŠPATS, – ypatingas Mano paveldas tą dieną, kurią Aš veiksiu’. Kiekvienas gailestingumo darbas vargstantiems, kenčiantiems yra laikomas padarytu Jėzui. Kai padedate vargšams, užjaučiate nuskriaustuosius ir engiamuosius bei susidraugaujate su našlaičiais, priartėjate prie Jėzaus“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 2 t., p. 25).
Klausimai aptarimui:
1. Kaip galime užtikrinti, jog suprantame, kad įsakymas mylėti Dievą ir kitus nėra išgelbėjimas darbais? Kai svarstome, kas yra Jėzus ir ką Jis padarė dėl mūsų ant kryžiaus (žr. Fil 2, 5–8), kodėl mintis, kad kažką darydami galime nusipelnyti išganymo yra itin didelė klaida? Kaip išmokti atskirti išganymo darbus, kurie yra lemtinga klaida, nuo to, kad mūsų gyvenime atsiskleidžia išgelbėjimas, kurį jau turime Jėzuje?
2. Kaip mes galime išmokti atpažinti kai kuriuos įgimtus išankstinius nusistatymus tiems, kurie skiriasi nuo mūsų?
3. Be šios savaitės pamokoje ištyrinėtų eilučių, kas papildomai Šventajame Rašte patvirtina, kad reikia parodyti gerumą kitiems, kad ir kas jie būtų?