Trečia tema
Spalio 14–20 d. d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 11, 1–9; Pr 12, 1–3; Dan 9, 24–27; Mt 1, 21; Pr 12, 10–13, 1; Apd 8, 1–4; Apd 1, 8.
Įsimintina eilutė: „Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite Jos galybės ir tapsite Mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8).
Dievas kartais gali mus išvesti iš mums patogios aplinkos ir padaryti mus savo liudytojais. Kartais šis pokytis gali būti panaudotas Jo tikslų įgyvendinimui, pavyzdžiui, žmonių prie Babelio bokšto išsklaidymas. „Šis išsklaidymas buvo priemonė apgyventi žemę. Taigi Viešpaties tikslas buvo įvykdytas pasinaudojus tomis pačiomis priemonėmis, kuriomis žmonės naudojosi norėdami išvengti jo įgyvendinimo“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 89). Tuo tarpu Abraomas išvyko iš savo gimtosios šalies į kitą (Pr 12), kad galėtų liudyti. Jėzaus mokiniai pradėjo dirbti ne tik tarp savo tautiečių (Apd 3), bet ir kitų (Apd 8, 1–4). Apd 1, 8 Jėzus išdėstė evangelizacijos principą: jie pradės vietos mastu, Jeruzalėje ir Judėjoje, o paskui keliaus į Samariją ir galiausiai iki žemės pakraščių.
Tačiau net jei neišvyksime iš savo šalies, Dievas vis tiek nori, kad siektume laimėti aplinkinius žmones. Kai Jeruzalės bažnyčia darėsi patenkinta savimi, jos nariai buvo išblaškyti. Nors atėjo persekiojimas ir žmonės kentėjo, šie nelaimingi įvykiai tapo priemone gerajai naujienai sklisti visame pasaulyje.
I. KOMFORTO ZONOS PERŽENGIMAS
Kad laimėtume kitus, Dievas nori, jog mes peržengtume savo komforto zoną. Noras likti tik su savo giminaičiais ir etnine ar socialine grupe gali privesti prie savanaudiškumo, netgi blogio. Šis pavojus yra viena iš pasakojimo apie Babelį pamokų.
1. Perskaitykite Pr 11, 1–9. Kokie buvo žmonių ketinimai? Ką jie norėjo padaryti ir kodėl Dievas tai sutrukdė?
Šis pasakojimas apie žmones prie Babelio bokšto atskleidžia jų dideles ambicijas. Jie planavo monumentalų statinį – miestą ir bokštą, kokių niekur kitur pasaulyje nebuvo: „Eime, – sakė jie, – pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą“ (Pr 11, 4).
Kaip dažnai šiandien žmonės siekia to paties? Nesvarbu, ar per politiką, meną, verslą, net religiją. Kai kurie nori išgarsėti. Galų gale, kokios bergždžios ir beprasmės yra jų pastangos (žr. Mok 2, 1–11).
Pr 11, 4 parašyta, jog šie žmonės norėjo statyti bokštą, kad nebūtų išblaškyti po visą žemę. Jie norėjo laikytis išvien dėl savanaudiškų priežasčių. Tačiau Dievas turėjo kitą sumanymą.
Šie žmonės taip pat buvo vieningi šiam darbui. Bet Viešpats tarė: „Žiūrėk! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai tik jų sumanymų pradžia! Ką tik užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo!“ (Pr 11, 6) Šis ambicingas žmonių planas iš tikrųjų kilo iš piktų paskatų.
Nors Šventajame Rašte tai aiškiai nepasakyta, E. Vait rašė, jog jie nepasitikėjo Dievo pažadu, kad Jis daugiau niekada nesunaikins žemės tvanu (Pr 9, 14–15). Jie ketino susikurti jiems patiems suvokiamą saugumą, o ne pasitikėti Dievo žodžiu. Kad ir kokie būtų jų galutiniai ketinimai, Dievas žinojo, kad jie nebuvo tyri, bet kupini savanaudiškų ambicijų, todėl Jis neleido jiems pasiekti užsibrėžtų tikslų.
Ar priklausote grupei ar etninei bendruomenei, kuriai tarpusavyje patogiau? Kaip galite bendrauti su kitais, kurie nepriklauso jūsų rasei, etninei kilmei ar tautybei?
II. PALAIMINIMAS VISAM PASAULIUI
2. Perskaitykite Pr 12, 1–3. Kaip Dievo paliepimas Abraomui buvo pašaukimas misijai?
Dievas tarė Abromui (kurio vardas vėliau buvo pakeistas į Abraomas) palikti savo kraštą bei žmones ir eiti į kitą kraštą. Visa tai buvo dalis Dievo sumanymo panaudoti Abraomą kaip priemonę įgyvendinti Jo dieviškuosius tikslus žemėje. Ir Abraomas išėjo kaip Viešpats liepė. Jei Dievas turi jums planą, tai gali būti raginimas palikti jūsų giminę ir kraštiečius bei eiti į tą vietą, kurią Jis jums numatė, kad galėtumėte Jam tarnauti, kad galėtumėte būti palaiminimu kitiems.
3. Perskaitykite pateiktas eilutes. Ką kiekviena iš jų pasako apie Dievo Sandorą, Jo pažadą mums?
Pr 3, 15
Pr 17, 19
Sk 24, 17
Iz 9, 6
Dan 9, 24–27
Mt 1, 21
Iš pateiktų eilučių aišku, kad Dievas ketino įvykdyti pažadą, duotą Edeno sode, kad Kažkas ateis išspręsti nuodėmės klausimą. Šis sprendimas, Jėzus Kristus – Mesijas, turėjo kilti iš Abraomo ir Izaoko giminės (per Sarą). Hbr 11, 9 parašyta, kad Izaokas ir Jokūbas buvo Dievo Abraomui suteikto palaiminimo pažado paveldėtojai.
Mes tiksliai nežinome, kiek pats Abraomas suvokė ar suprato, kaip per jį ateis pažadėtasis Ainis, bet jis vis tiek laikėsi tikėjimo. „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs“ (Hbr 11, 8).
Koks pavyzdys mums!
Tarkime, kad Dievas jus pašaukė eiti jums nežinant, kur einate? Kaip jūs reaguotumėte ir kodėl?
III. ABRAOMO PAŠAUKIMAS
Sekdamas Dievo kvietimu, Abraomas įžengė į žemę, kaip Dievas jam buvo įsakęs. Tačiau nuo pat pradžių jam viskas klostėsi ne itin gerai. Jis atvyko, kur Dievas liepė, bet, kaip parašyta Biblijoje: „tuomet krašte buvo kananiečiai“ (Pr 12, 6) – pagonys, žinomi dėl žiaurumo ir smurto. Nestebina, kad iškart po to, kai Abraomas čia atvyko, jam pasirodė Viešpats ir pasakė: „Šį kraštą duosiu tavo palikuonims“ (Pr 12, 7). Neabejotina, Abraomui reikėjo padrąsinimo.
Tačiau, bent jau iš pradžių, jam viskas klostėsi ne itin gerai.
4. Perskaitykite Pr 12, 10–13, 1. Kas jam nutiko vėliau ir kokias klaidas padarė šis Dievo vyras?
Jam turėjo būti baugu – palikti patogų gyvenimą ir, greičiausiai, klestėjimą gimtinėje, ir keliauti nežinant, „kur einąs“ (Hbr 11, 8). Vienas iš pirmųjų sunkumų, su kuriais jis susidūrė, buvo badas! Pastarasis buvo toks nuožmus, kad patriarchas turėjo palikti vietą, kurioje jam įsikurti liepė Dievas, ir iškeliauti kur nors kitur. Po to viskas dar pablogėjo.
„Dar gyvendamas Egipte Abraomas parodė, kad nėra išsivadavęs nuo žmogiškųjų silpnybių ir nėra tobulas. Nuslėpdamas faktą, kad Sara yra jo žmona, jis išsidavė stokojąs pasitikėjimo Dievo globa, to didelio tikėjimo ir drąsos, kuriuos jis taip dažnai ir kilniai demonstravo savo gyvenime. […] Dėl Abraomo tikėjimo stokos Sara pateko į didelį pavojų. Egipto karalius, sužinojęs apie jos grožį, prisakė atvesti ją į rūmus, ketindamas paimti sau į žmonas. Tačiau Viešpats iš didelio gailestingumo apsaugojo Sarą, pasiųsdamas bausmes karališkiesiems namams“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 96).
Niekas niekada nesakė, kad misijos darbas yra lengvas, o melavimas ir apgaudinėjimas Abraomui tik pablogino aplinkybes. Laimei, Dievas yra kantrus ir neatmetė savo tarno dėl jo klaidos, kuri, deja, nebuvo vienintelė Abraomo padaryta klaida. Guodžia tai, kad net nepaisant mūsų klaidų, jei tikėdami ir paklusdami, kaip Abraomas, laikomės Viešpaties, mums ne tik gali būti atleistos mūsų klaidos, nuodėmės bei kaltės, bet Viešpats vis tiek gali mus panaudoti misijai.
Ko galime pasimokyti iš pasakojimo apie Abraomą Egipte?
IV. ANKSTYVOJI BAŽNYČIA IR PATOGI APLINKA
5. Perskaitykite Apd 8, 1–4. Kas ankstyvojoje Bažnyčioje paskatino tikinčiųjų pasklidimą toliau jiems patogios aplinkos?
Iki tol ankstyvoji Bažnyčia daugiausia buvo Jeruzalėje (arba hebrajų teritorijoje ir tarp hebrajų). Kai prasidėjo persekiojimas, kuriame aktyviai dalyvavo pamaldus hebrajas ir fariziejus Saulius, Jeruzalės Bažnyčia pasklido visoje Judėjoje ir Samarijoje. Apd 1, 8 Jėzus išpranašavo: „tapsite Mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje“. Šis teiginys išsipildė, kaip pažymima Apd 8, 4: „išblaškytieji keliaudami skelbė gerosios naujienos žodį“.
Net ir po to, kai Bažnyčia pradėjo plisti už Jeruzalės, jie vis dar skelbė žydų regionuose arba kitų miestų apgyvendintose žydų vietovėse. Apd 11, 19 nurodoma, kad Bažnyčia buvo išblaškyta iki pat Finikijos (Libano) ir Kipro, tačiau tuo metu jie neskelbė žinios niekam kitam, išskyrus žydus. Jėzaus mokiniai ir ankstyvoji Bažnyčia siekė, kad ne pagonys, o tik žydai ateitų pas Viešpatį. Jų supratimas, susijęs su Bažnyčios misija, vis dar buvo labai ribotas.
Petras, Jėzaus mokinys ir vienas iš ankstyvosios Bažnyčios šulų, vengė nešti Evangelijos žinią pagonims, net kai tai pradėjo daryti Paulius. Petras buvo žinomas kaip apipjaustytųjų (turint omenyje žydus) apaštalas, o Paulius – pagonių apaštalas (Gal 2, 8). Iš pradžių Petras net nenorėjo būti matomas su pagonimis (Gal 2, 11–12). Tačiau Dievas išvedė Petrą iš jam patogios aplinkos ir pakeitė jo širdį. Jis pradėjo mokytis, ką iš tikrųjų reiškia Evangelijos užduotis ir ką Jėzaus mirtis turėjo laimėti visam pasauliui.
Perskaitykite Apd 10, 9–15. 28–29. Kokią žinią Viešpats perdavė Petrui ir kaip šiais laikais turime taikyti šį principą misijos darbui?
V. PRADĖKITE TEN, KUR ESATE
6. Perskaitykite Apd 1, 8. Kokį principą, susijusį su dalijimusi arba buvimu Jo liudytoju pasauliui, Jėzus išdėstė?
Tai yra Jėzaus išdėstytas principas, parodantis, kaip privalo elgtis Jo mokiniai, turintys pasidalyti gerąja naujiena su kitais. Dalijimasis tiesa reiškia ne kitų įtikinimą, kad jie klysta, o pasidalijimą Jėzumi, kaip nusakyta trijų angelų žinioje Apr 14, 6–12.
Tačiau Apd 1, 8 Jėzaus žodžiuose yra keletas principų.
Pirma: „Tapsite Mano liudytojais Jeruzalėje“. Tyrinėjome (bet verta pakartoti) – mes turime būti Jo liudytojais toje vietoje, kur gyvename. Tai gali apimti mūsų namus, bažnyčią, apylinkę ir bendruomenę. Pirmiausia turime būti Jo liudytojais ten, kur esame, toje vietovėje, kurią Jis dabar paskyrė – namuose ar darbe – ir būti Jo liudytojais artimiausiems žmonėms. Tai gali būti šeima ar giminė, lankantieji bažnyčią, kolegos, kaimynai ir bendruomenė.
Kartais žmones domina tik išvykimas į tolimą šalį ir buvimas Jo liudininkais svetimoje kultūroje. Tačiau jie neliudija aplinkiniams esamoje vietoje. Turėtume pradėti ten, kur esame, ir judėti toliau, Viešpačiui vedant mus.
Toliau: „Visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Vėlgi Jėzus patvirtina, kad liudijimas apima kultūrinių ribų peržengimą. Pradėję ten, kur esame, galime būti raginami persikelti į kitas vietoves, kad laimėtume skirtingas socialines, etnines ir religines grupes. Priklausant tam tikrai etninei ar konkrečiai kalbinei žmonių grupei, gali būti daug lengviau liudyti dėl minimalių kultūrinių kliūčių. Kai kuriose pasaulio vietose Bažnyčia atstovauja tik vienai giminei ar genčiai. Tačiau didžioji Jėzaus užduotis mums sako, kad, kaip Jo liudytojams, labai svarbu išeiti iš mums patogios aplinkos ir panaudoti savo išteklius minėtoms žmonių grupėms. Jiems taip pat reikia Jėzaus žinios.
Iššūkis: Sudarykite sąrašą žmonių grupių, turinčių konkrečių poreikių jūsų bendruomenėje, kurių bažnyčia nesistengė laimėti.
Papildomas iššūkis: Pradėkite melstis už galimybę artimiausioje ateityje įsitraukti į misiją žmonėms, turintiems konkrečių poreikių.
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Apaštalų darbai, 21–27; p. 99–106.
„Prieš užžengdamas į dangų Kristus davė savo mokiniams užduotį. Jis pasakė, kad jie turės vykdyti testamentą, pagal kurį Jis paliko pasauliui amžinojo gyvenimo lobius. Jūs būsite Mano gyvenimo, kaip aukos už pasaulį, liudytojai, kalbėjo Jis jiems. Jūs matėte Mano darbus dėl Izraelio. Ir nors Mano tauta neatėjo pas Mane, kad turėtų gyvenimą, nors kunigai ir valdytojai padarė Man tai, ką žadėjo, nors jie atstūmė Mane, jie turės dar vieną galimybę priimti Dievo Sūnų. Jūs matėte, kad visus, kurie ateina pas Mane išpažinti savo nuodėmių, Aš mielai priimu. To, kuris atėjo pas Mane, Aš jokiu būdu neatstumsiu. Jums, Mano mokiniai, Aš pavedu šią gailestingumo žinią. Ją skelbkite ir žydams, ir pagonims – pirmiau Izraeliui, paskui visoms tautoms bei žmonėms ir visomis kalbomis kalbantiems. Visi, kurie patikės, bus suburti į Bažnyčią“ (E. Vait, Apaštalų darbai, p. 22).
Didžioji užduotis yra aiški: „Tad eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19). Taigi esmė – eiti pas kitus, ypač kitų tautų žmones.
„Užduotis skelbti Evangeliją yra didžioji misionieriškoji Kristaus karalystės privilegija. Mokiniai turėjo uoliai darbuotis dėl sielų, visoms paskelbdami malonės kvietimą. Jiems nevalia buvo laukti, kol žmonės ateis pas juos; jie privalėjo patys eiti pas žmones su savąja žinia“ (E. Vait, Apaštalų darbai, p. 23).
„Mūsų pasaulyje esama daugybės žmonių, kurie yra arčiau Dievo karalystės, negu mums
atrodo. Šiame tamsiame nuodėmės pasaulyje Viešpats turi miriadus brangių deimantų, pas kuriuos Jis nukreips savo pasiuntinius. Visur yra tų, kurie stos Kristaus pusėn. Daugelis Dievo išmintį įvertins labiau negu bet kokius žemiškus privalumus ir taps ištikimais šviesos nešėjais. […] Įsitikinę, jog Petras veikė tiksliai pagal Dievo planą, o jų prietarai ir išskirtinumas stipriai prieštarauja Evangelijos dvasiai, jie šlovino Dievą sakydami: ‘Vadinasi Dievas ir pagonims davė atsivertimo malonę, kad jie gyventų’. Taip be kovos buvo pralaužtas išankstinis nusistatymas, apleistas per šimtmečius susiformavęs išskirtinumo jausmas ir atvertas kelias skelbti Evangeliją pagonims“ (E. Vait, Apaštalų darbai, p. 106).
Klausimai aptarimui:
1. Kaip apibrėžtumėte žodį „misija“, taikydami jį savo gyvenimui?
2. Kaip savo nusistatymu ir elgesiu galėtumėte kasdien išreikšti misiją? Kaip savo kasdieniuose reikaluose galite būti labiau orientuoti į misiją?
3. Kaip svarbu ištirti savo širdį ir ieškoti galios iš aukščiau, kad būtume apvalyti nuo išankstinių nusistatymų tų atžvilgiu, kurie nepanašūs į mus?