Dešimta tema
Gruodžio 2–8 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 17; 1 Kor 2, 2; Rom 1, 18–25.
Įsimintina eilutė: „Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose“ (Apd 17, 24).
Nusakydamas tai, ką Paulius veikė Atėnuose, Lukas rašė: „Jis aiškinosi sinagogoje su žydais ir dievobaimingaisiais ir kasdien kalbėdavo susirinkusiems aikštėje“ (Apd 17, 17).
Žinoma, Pauliui būtų patogiausia darbuotis tarp žydų, savo kūno ir kraujo. Tačiau Paulius atsisakė tenkintis darbu tik tarp tautiečių. Jis taip pat buvo pašauktas laimėti ir kitus.
Arba Paulius galėjo darbuotis tik su „dievobaimingais“ pagonimis, kurių pasaulėžiūra jau iš esmės pasikeitė. Jie turėjo biblinį pamatą, kuriuo Paulius galėjo remtis, net jei jiems vis tiek reikėjo pažinti Dievą, kurio jie bijojo – Jėzų Mesiją.
Bet ne. Būdamas Atėnuose – mieste, garsėjančiame savo filosofija, Paulius siekė laimėti ir ten esančius žmones. Daugelio jų auklėjimas ir pasaulėžiūra radikaliai skyrėsi nuo žydų ir jų šventosios istorijos, kuri sudarė pagrindą tikėjimui, kurio Paulius norėjo išmokyti atėniečius.
Kaip Paulius siekė laimėti šiuos žmones ir ko galime pasimokyti iš jo bandymų?
I. ŽYDAS ATĖNUOSE
1. Perskaitykite Apd 17, 1–16. Kaip Paulius atsidūrė Atėnuose ir kaip reagavo į tai, ką ten rado?
Atėnai buvo pilni stabų (Apd 17, 16). Žinodamas savo tautos istoriją ir jos polinkį (nepaisant begalinių įspėjimų) stabmeldybei, Paulius buvo nusiminęs dėl visų stabų, kuriuos rado ir Atėnuose. Be jokios abejonės, Paulių paskatino užuojauta atėniečiams, kurie mirtų savo nuodėmėse, jei nesužinotų apie gyvąjį Dievą.
Šiandien mūsų miestai vis dar pilni stabų, nors jie yra mažiau akivaizdūs, priešingai tam, ką matė Paulius. Ir, deja, daug tikinčiųjų gali vaikščioti mieste nė kiek nereaguodami į jo stabus. Tačiau Paulius buvo pakankamai paveiktas Šventosios Dvasios, kad reaguotų. Neatsižvelgdamas į kai kuriuos kitus tikinčiuosius, kurie vis dar nesuvokė, jog Evangelija skirta visam pasauliui, Paulius žinojo, kad Dievas nori, jog atėniečiai būtų išgelbėti kartu su visais kitais. Jis suprato, kad pasaulinė misija apima Evangelijos skelbimą tiems, kurie nieko apie ją nežinojo, įskaitant stabus garbinančius pagonis ir filosofus Atėnų gatvėse.
Todėl Paulius dažnai lankydavosi aikštėje, kur šie žmonės leisdavo laiką. Galima sakyti, kad jis suformavo pirmąjį Pasaulinės misijos studijų centrą, kuriame, naudodamasis aikšte, tyrinėjo ir išbandė metodus, kaip laimėti šių pagonių širdį ir protą.
Paulius žinojo, kad negalės užmegzti su atėniečiais ryšio taip, kaip su žydais ar net dievobaimingais pagonimis. Tai buvo žmonės, kuriems pradžios tašku nebuvo Izraelio Dievas ar Jo darbai Izraelio tautai. Kad ir kokios esminės šios sąvokos ir įsitikinimai buvo žydams ir net dievobaimingiems pagonims, žmonėms, su kuriais Paulius susidūrė Atėnų aikštėje, jie nieko nereiškė. Vadinasi reikėjo visiškai naujo metodo.
Šiandien mes dažnai siekiame laimėti žmones, kurie neturi nieko bendra su vadinamuoju „judėjų-krikščionių“ paveldu. Taigi, kaip ir Paulius, turime prisitaikyti. Metodas, kuris gali gerai veikti, pavyzdžiui, Buenos Airėse, Bankoke gali būti nenaudingas.
Kokius stabus žmonės garbina jūsų visuomenėje ir kaip galite atverti jiems akis, kad visa tai bergždžia?
II. PAULIUS AREOPAGE
Kad ir kur būtų, Dievo pašauktas Paulius visada skelbė Evangeliją. Būtent to jis siekė ir Atėnuose.
2. Perskaitykite Apd 17, 18–21. Kokiais skirtingais būdais pagonys aikštėje reagavo į Pauliaus kalbą ir klausimus?
Akivaizdu, kad Paulius, „svetimų dievybių skelbėjas“, aikštėje padarė įspūdį šiems žmonėms (Apd 17, 18), todėl jie nusivedė jį į Areopagą – miesto dalį, kurioje buvo sprendžiami teisiniai ir religiniai klausimai, nors neatrodo, kad Pauliui būtų grėsęs koks nors teismas. Atrodė derama išklausyti jį ir jo „naują mokslą“ (Apd 17, 19). Sunku būtų nekreipti dėmesio į Pauliaus iškalbingumą, uolumą ir sumanumą, net jei jis skelbė idėjas, kurios šiems žmonėms atrodė labai keistos.
Apd 17, 21 parašyta, kad atėniečiai nieko nedarė, tik kalbėdavo apie naujausias idėjas ir klausėsi jų. Ar Lukas juos kaltino tingumu? – Tikriausiai ne. Labiau tikėtina, kad jis nurodė, jog jie buvo patyrę mąstytojai ir diskutuotojai. Juk iš graikų kilo Sokratas, Platonas ir Aristotelis – filosofai, kurių įtaka siekia ir mūsų dienas. Atėnai šimtmečius buvo laikomi intelektualinės ir filosofinės minties centru. Nors kai kurie iš šių mąstytojų nebuvo ateistai, tikrai ne ta prasme, kaip šiandien galvojame apie ateizmą, daugelis jų filosofinių idėjų radikaliai skyrėsi nuo krikščionybės mokslo. Pavyzdžiui, sunku epikūrininkų ir stoikų filosofijoje rasti vietą kažkam panašaus į prisikėlusį Mesiją.
Atėnuose Paulius tikėjosi, kad Šventoji Dvasia galės panaudoti jo žinias ir oratorinius įgūdžius, kuriuos jis įgijo mokydamasis pas Gamalielį. Tačiau iš tikrųjų Pauliaus išsilavinimą Atėnų gatvėse labiau išnaudojo Šventoji Dvasia. „Klausydami jo samprotavimų, išmintingiausi miestelėnai liko apstulbinti. Jis parodė, jog yra susipažinęs su jų meno kūriniais, jų literatūra bei religija“ (E. Vait, Apaštalų darbai, p. 176).
Po Pauliaus patyrimo Atėnuose su šiais pagonimis ir filosofais, jis rašė korintiečiams: „Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą“ (1 Kor 2, 2). Kokia yra pamoka mums, koks esminis Kristus turi būti mūsų žiniai, nepaisant to, kam skelbiame?
III. PAULIUS IR NEŽINOMAS DIEVAS
Atkreipkite dėmesį, kad Paulius nepaniekino klaidingos atėniečių religijos ar netikrų dievų. Jis pabrėžė visas geras mintis, kurių buvo nedaug, ir pasinaudojo jomis.
3. Perskaitykite Apd 17, 22–23. Ką Paulius čia darė, bandydamas laimėti šiuos žmones Evangelija?
„Atėniečiai, man rodos, kad jūs visais atžvilgiais itin dievobaimingi“ (Apd 17, 22). Paulius pateikė pagonims komplimentų! Jų religija buvo visais atžvilgiais klaidinga, tačiau Paulius pagyrė jų pasišventimą jai, nes pastarasis net klaidingo dvasingumo atveju yra labiau pagirtinas, nei visiškas nesirūpinimas dvasingumu.
Paulius tęsė: „Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes“ (Apd 17, 23). Apibūdindamas susipažinimą su Atėnų religija, Paulius išreiškė pagarbų nusistatymą. Jis neskubėjo kaip apsišaukėlis ekspertas, turintis visus atsakymus, kaip žmonėms reikia keistis. Tiesą sakant, jis buvo ekspertas ir iš tikrųjų turėjo atsakymus, kurių šiems žmonėms reikėjo! Bet jis taip neprisistatė, antraip būtų buvęs atstumtas. Vietoj to jis buvo laikomas tokiu žmogumi, kuriam rūpi žmonės ir kuris trokšta jiems gero.
Komentuodamas užrašą „Nežinomam dievui“ (Apd 17, 23), Paulius pasinaudojo tuo, ką galima laikyti bendru pagrindu. Jie tikėjo dievą (daug dievų), o tai buvo puiki pradžia (kai kurie žmonės anuomet netikėjo), galėjusi atverti kelią gilesniam pokalbiui. Jis nesišaipė iš neigiamos idėjos dėl aukuro nežinomam dievui. Vietoj to jis parodė pagarbą ir žavėjosi žmonėmis, kuriems pakankamai rūpėjo dvasiniai reikalai, dedamos pastangos ir išlaidos garbinant tai, ko jie net nežinojo, tam atvejui, kad jie ko nors nepraleistų.
Ar jie klydo? Žinoma, bet tai būtų galima išspręsti. Iš pradžių buvo svarbu, kad jie būtų pamaldūs tam, ką suprato. Paulius pripažino, kad tokiomis aplinkybėmis Šventoji Dvasia galėjo darbuotis. Paulius rado temą pokalbiui, kuris pažadintų jų susidomėjimą.
Kokius tiltus ir sąlyčio taškus pastebite, kurie atvertų galimybes gilesniam pokalbiui su tais, su kuriais bendraujate?
IV. SUPAŽINDINIMAS SU NAUJU DIEVU
Dabar, kai Paulius atkreipė Atėnų mąstytojų dėmesį, jis savo klausytojams nurodė dangaus Dievą.
4. Perskaitykite Apd 17, 24–27. Kokio metodo čia laikėsi Paulius, bandydamas laimėti šiuos žmones?
Žmones, kuriems pakankamai rūpėjo dvasiniai reikalai, jei jie pastatė aukurą nežinomam dievui, Pauliaus žodžiai sužavėjo: Dievas kūrėjas gyvena ne rankų darbo šventyklose ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, bet pats tenkina visų poreikius. Graikų mitologijos persmelktai kultūrai, kurioje dievai buvo nenuspėjami, egocentriški ir žiaurūs, Pauliaus nusakyto Dievo idėja buvo nuostabiai intriguojanti. Ir žmonės Areopage žengė pirmuosius žingsniukus meilės Dievo link.
Akivaizdu, kad šis Dievas, kurio jie nežinojo, galėjo būti žinomas! Ir Jis nori būti žinomas.
Paulius Areopage tikriausia kalbėjo ilgiau nei tik tie keli žodžiai, kuriuos Lukas čia papasakojo. Dėl vietos popieriaus lape stokos atrodo pagrįsta, kad Lukas tik apibendrino Pauliaus kalbą. Jei tai tiesa, tada kiekvieną iš iki šiol paminėtų sąvokų Paulius tikriausia išdėstė išsamiau. Tad Pauliaus kalbą suskirstėme į sąvokas:
1. Paulius pirmiausia pagyrė jų esamą dvasinį sąmoningumą ir nuoširdumą.
2. Tada jis parodė, kad ištyrė jų tikėjimą ir iš to, ką suprato, kai kurias mintis laikė gerbtinomis.
3. Tada jis dėstė jiems vieną konkrečią mintį, kurią suvokė tyrinėdamas jų religiją ir kurios jie prisipažino nesupratę.
4. Po to jis pasidalijo tokiomis Dievo savybėmis, kurių, jo žiniomis, jiems labai reikėjo, tai yra, kad Dievas yra ir kad Jis juos myli bei yra arti.
5. Galiausiai kalbos pabaigoje Paulius perspėjo juos, ką reiškia atmesti šio Dievo, kurio jie dar nežinojo, pažinimą.
Paulius dėstė jiems tiek, kiek galėjo, atsižvelgdamas į tai, ką žinojo apie jų tikėjimą. Minėtų minčių išdėstymas prilygo didelei pažangai.
Atkreipkite dėmesį į Pauliaus nusakytą sukurtą pasaulį ir į Dievą kaip Kūrėją (taip pat žr. Rom 1, 18–25). Kodėl daugumos žmonių atveju tai yra itin geras metodas, bent jau pradžiai? Kuo sukurtas pasaulis itin stipriai parodo Dievą?
V. RIBOS PERŽENGIMAS
5. Perskaitykite Apd 17, 24–34. Kaip Paulius tęsė savo liudijimą?
Įdomu tai, kad Paulius iš tikrųjų citavo kai kuriuos jų rašytojus, kurie, parašę kažką gana artimo Rašto tiesai, suteikė Pauliui galimybę dėstyti jo klausytojams toliau. Tai reiškia, jog jis pasinaudojo susipažinimu su jų įsitikinimais, kad su jais ieškotų bendros kalbos, ir tik po to dėstė toliau. Neabejotina, norint laimėti kitus, susipažinimas su tuo, kuo jie tiki, ir bendrų įsitikinimų paieška gali virsti galingu būdu laimėti žmones.
Taip pat atkreipkite dėmesį, kad Paulius naudojosi šiuo bendru supratimu dėstydamas tai, ką norėjo – Jėzaus prisikėlimą ir viltį, kurią Jis suteikė jiems visiems. Lukas aprašė reakciją į Pauliaus baigiamuosius žodžius apie prisikėlimą. Kai kurie šaipėsi iš tokios minties; kiti sakė norintys pasiklausyti Pauliaus šia tema kitą kartą; o kai kurie įtikėjo. Mums šiame pasakojime svarbiausia tai, kad visi jie iš tikrųjų klausėsi. Ir tai buvo Pauliaus viltis nuo pat pradžių.
Žinome, kad kai kurie žmonės atmes Evangeliją, bet turime padaryti viską, kas įmanoma, kad prieš jiems ją atmetant, jie suprastų, ką jie atmeta. Paulius, naudodamasis savo darbo tarp atėniečių metodu ir strategiškai išnaudodamas tai, ką apie juos išmoko, užtikrino, kad jie išgirstų, jog yra Dievas, kurio jie nežino, bet kuris juos sukūrė. Šis Dievas juos myli ir nori, kad jie Jį žinotų. Jis buvo jiems gailestingas, nepaisant jų neišmanymo. Tačiau Paskutiniojo teismo diena artėja. Ir jei visa tai atrodė pernelyg neįtikėtina, Kristaus prisikėlimas visam pateikė patikrinamų įrodymų.
Dabar, kai žmonės iš tikrųjų išgirdo ir suprato šią žinią, jie turėjo patys apsispręsti, ar ją atmesti, ar toliau gilintis. Kai kurie gilinosi toliau ir tapo Jėzaus sekėjais (Apd 17, 34).
Iššūkis: Maldoje paprašykite Dievą konkretaus vedimo, kaip geriausiai liudyti pažįstamam žmogui.
Papildomas iššūkis: Tirkite socialinę aplinką kaip galimą „areopagą“, kad galėtumėte pristatyti Evangeliją netikintiesiems kaip Paulius – aiškiai ir taktiškai.
Tolesniam tyrinėjimui: Viena iš pagrindinių Pauliaus patirties Areopage pamokų yra vietoje atliktas tyrimas, kaip laimėti netikinčiuosius, ir jo pastangomis Atėnuose susibūrusi nedidelė tikinčiųjų grupė.
„Įkvėptos plunksnos užfiksuoti apaštalo žodžiai, jo elgesio ir aplinkos aprašymas turės būti perduoti visoms būsimosioms kartoms, kad liudytų apie jo nepalenkiamą pasitikėjimą, jo drąsą, kai liko vienas ar susidūrė su priešais, ir pergalę, kurią iškovojo krikščionybei pačiame pagonybės žaizdre. Pauliaus žodžiuose slypi ištisas pažinimo lobynas Bažnyčiai. Jis buvo tokioj padėty, kai galėjo lengvai pasakyti tai, kas būtų suerzinę jo išdidžius klausytojus bei užtraukę sunkumų jam pačiam. Jei savo kalba jis būtų tiesiogiai puolęs jų dievus bei įžymius miesto žmones, Paulių galėjo ištikti toks pat likimas, kaip Sokratą. Tačiau įkvėptas dieviškos meilės jis atsargiai ir taktiškai nukreipė jų protus nuo pagoniškų dievybių ir atskleidė tikrąjį Dievą, kurio jie lig tol nepažinojo“ (E. Vait, Apaštalų darbai, p. 179).
Tiesiogiai bendraudamas su žmonėmis, tyrinėdamas jų kultūrą ir religiją bei gerbdamas jų pasišventimą dvasiniams klausimams, Paulius Atėnuose sugebėjo pasiekti šį tą įdomaus – tai, kas Bažnyčiai bus žinių lobynu. Jis vengė erzinti savo klausytojus. Tai jau buvo didelis, Dievo įkvėptas pasiekimas. Pasak E. Vait, tai yra žinių lobynas, į kurį mes, kaip bažnyčia, turime atkreipti dėmesį.
Klausimai aptarimui:
1. Koks yra pirmasis žingsnis kiekvienam, pradedančiam naują evangelizacinį darbą mieste, žvelgiant į Pauliaus darbą Atėnuose kaip pavyzdį?
2. Kokio elgesio reikalaujama iš krikščionio, kad nutiestų tiltus pas tuos žmones mieste (bet kur), kurie nepažįsta Dievo?
3. Kai mus provokuoja šiuolaikiniai stabai, ką turėtume vengti daryti, ypač pradžioje, pradėdami naujai darbuotis tarp šiuos stabus garbinančių žmonių?
4. Paulius galėjo tiesiog supažindinti žmones su šiuo juos mylinčiu Dievu, ir jie būtų buvę labai patenkinti. Bet tada jis peržengė ribą, kuri privertė žmones galvoti, kad jis pasidavęs iliuzijai, kai paminėjo prisikėlimą. Ar jam derėjo tai daryti? Kodėl, ar kodėl ne?