Šešta tema
Lapkričio 4–10 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 24, 1–12; Lk 24, 36–49; Apd 1, 12–26; Hbr 10, 24–25; Apd 2, 1–41; 1 Kor 11, 1.
Įsimintina eilutė: „Ar ne tokie buvo Mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie Mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse?“ (Lk 24, 44)
Paulius filipiečiams rašė: „Beje, kai kurie skelbia Kristų iš pavydo ir rungtyniaudami, kiti skelbia Kristų gera valia; šitie iš meilės, suprasdami, kad aš pašauktas ginti Evangelijos, o anie skelbia Kristų ne iš gryno nusistatymo, bet iš savanaudiškumo tardamiesi pasunkinsią mano pančius. Tesižinai! Kad visokiais būdais, dėl akių ar iš tiesų, yra skelbiamas Kristus – štai kuo džiaugiuosi! Bet aš ir toliau džiaugsiuosi“ (Fil 1, 15–18).
Stiprūs žodžiai! Nesvarbu, „dėl akių ar iš tiesų“, skelbiamas Kristus – tai buvo svarbu Pauliui. Tačiau idealiu atveju mūsų motyvai skelbti Kristų, vykdyti misiją, laimėti kitus gerąja naujiena turėtų kilti iš meilės ir tiesos, o ne iš savanaudiškų užmojų, pavydo ar rungtyniavimo.
Kokių yra paskatų skelbti Kristų ir kaip galime pasiruošti tai daryti?
Šią savaitę apžvelgsime kai kuriuos įvykius ankstyvojoje Bažnyčioje, kurie gali mums padėti šiais esminiais misijos momentais.
I. DALYTIS GERĄJA NAUJIENA
1. Perskaitykite Lk 24, 1–12. Kaip reagavo tie, kurie išgirdo apie prisikėlusį Kristų?
Ankstų pirmosios savaitės dienos (sekmadienio) rytą, po Jėzaus mirties, Lukas pasakoja, kad prie kapo nuėjo nemažai moterų. Jos turėjo su savimi tepalus, todėl tikėtina, kad jos ruošėsi pasirūpinti Jėzaus kūnu, kadangi baigėsi sabata. Tikėdamos rasti uždarytą kapą, jos buvo šokiruotos, kai pamatė, kad kapas tuščias. Nežinodamos, ką daryti, jos išsigando, kai pasirodė du vyrai spindinčiais drabužiais. Tačiau vyrai turėjo joms žinią. Primindami joms Jėzaus žodžius, jie pasakė moterims, kad Jėzus tikrai prisikėlė, kaip buvo sakęs. Apsidžiaugusios, jos greitai grįžo ten, kur buvo apsistoję mokiniai ir daugelis kitų Jėzaus sekėjų, ir papasakojo, ką matė ir girdėjo, nes jų susijaudinimo nebuvo galima užgniaužti. Tai yra, jos dalijosi su kitais tuo, ką sužinojo apie Kristų.
Ar įsivaizduojate, kaip turėjo jaustis šios moterys? Jos ką tik patyrė nuostabų įvykį, kuris neabejotinai pripildė jas pagarbia baime, tačiau mokiniai jų patyrimą pavadino „pasakomis“ ir nepatikėjo. Nežinodamas, ar tikėti moterimis, ar ne, Petras nubėgo prie kapo įsitikinti.
Petrui – ir daugeliui iš mūsų – kyla dvejonių kuo nors tikėti vien todėl, kad kalba kažkas kitas. Nors Petras klausėsi moterų, jis galėjo būti šio jų patyrimo dalininku tik vėliau. Iš pradžių viskas, ką jis patyrė, buvo tuščias kapas, ir dėl to, pasak Luko, jis tiesiog be galo stebėjosi (Lk 24, 12). Jo patyrimas prie kapo nebuvo toks pat kaip moterų.
Nepriklausomai nuo Petro reakcijos, šios moterys, vos išgirdusios žinią apie Jėzų, panoro ja pasidalyti su kitais. Kas gali būti didesne paskata misijai už papasakojimą kitiems, ką Jėzus dėl jų padarė? Kas gali būti geresniu motyvu už gerosios naujienos išganymo Jėzuje skelbimą, vienintelę mūsų viltį?
Žinoma, mums patiems reikia asmeninio patyrimo su Dievu, kad galėtume juo dalytis su kitais. Mūsų noras dalytis su kitais tuo, ką itin mylime, turi būti esminė mūsų paskatos misijai dalis. Galų gale, mes negalime dalytis tuo, ko patys neturime, ar ne?
Kokie yra jūsų patyrimai, susiję su Dievo tikrove ir Jo meile? Kodėl šie įvykiai jums itin brangūs ir kaip jie skatina jus skelbti kitiems gerąją naujieną?
II. PRANAŠIŠKAS PAMATAS
2. Perskaitykite Lk 24, 36–49. Kas čia įvyko ir kodėl tai buvo itin svarbus apaštalų patyrimas?
Įdomu tai, kad iš pradžių mokiniai netikėjo iš baimės. Tada, pamatę Jėzų ir įsitikinę, kad Jis tikrai gyvas, jie netikėjo iš džiaugsmo (Lk 24, 41). Ar kada nors jautėtės taip, jog kažkas yra per gerai, kad būtų tiesa? Tai patyrė mokiniai ir kiti aukštutiniame kambaryje.
Tačiau, jei Jėzus būtų palikęs juos tik su šiuo patyrimu, Jam pasitraukus jų tikėjimas galėjo sunykti. Laikui bėgant patyrimo galia galėjo išblėsti; jie pamirštų arba imtų, galbūt, net abejoti. Taigi Jėzus ne tik rodė jiems savo randus ir valgė jų akivaizdoje žuvį. Jis taip pat apreiškė jiems Žodį ir parodė pranašišką Jo darbo ir tarnystės pamatą. Tai yra, kad ir koks didis buvo jų patyrimas su Juo, Jėzus vis tiek norėjo, kad jų tikėjimas būtų pagrįstas Dievo Žodžiu.
„Ar ne tokie buvo Mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie Mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse?“ (Lk 24, 44)
Čia taip pat randame galingą paskatą liudyti, vykdyti misiją – Dievo Žodį. Jėzus žinojo, kad norint sustiprinti mokinių patyrimą, jie turi suprasti, kodėl Jis turėjo mirti ir ką reiškia Jo prisikėlimas. Reikėjo, kad jų pasaulėžiūra pasikeistų iš politinės ir susijusios su žemiška karalyste, kad jie suprastų didįjį sprendimą nuodėmei ir Kristaus pergalę prieš mirtį. Evangelija buvo daug daugiau nei Izraelio politinio suvereniteto pasiekimas. Ji atskleidė Kristaus pergalę prieš šėtoną ir garantavo, kad vieną dieną visas pasaulio nedorumas bus sunaikintas, žemė bus sukurta iš naujo ir Dievas bus su savo tauta. Jis „atvėrė jiems protą“ (Lk 24, 45), kad jie suprastų šias tiesas, kuriomis turėjo pasidalyti su pasauliu.
Mūsų patyrimas su Jėzumi neišsilaikys be Jo Žodžio pamato, įskaitant pranašystes, kurios nurodo istoriją ir įvykius, vedančius iki Kristaus pirmojo ir antrojo atėjimo, įskaitant ir pastarąjį. Tvirtai supratę šias tiesas galime būti pasiruošę ir motyvuoti misijai.
Ar tvirtai žinote pranašystes, kurios nurodo Kristų, tiek pirmąjį, tiek antrąjį Jo atėjimą? Kodėl ypač paskutinėmis dienomis turime remtis Dievo Žodžiu, įskaitant pranašystes, ir kodėl jų supratimas yra itin svarbus, ypač vykdant misiją?
III. LAUKIMAS IR MISIJA
Luko 24 baigiasi Jėzaus užžengimu į dangų (Lk 24, 50–53). Tačiau tai dar ne pabaiga. Autorius Lukas tęsia rašydamas Apaštalų darbų knygą. Prieš pat pakildamas į dangų, Jėzus davė mokiniams misiją, pažadą ir nurodymus laukti Jeruzalėje jėgos „iš aukštybių“ (Lk 24, 49; taip pat žr. Apd 1, 4–8).
Jėzus nurodė mokiniams laukti Jeruzalėje, kol ištesės savo pažadą atsiųsti tai, ką pažadėjo Tėvas (Šventą Dvasią), kuri įgalins juos būti liudytojais Jeruzalėje, Judėjoje, Samarijoje ir iki pat žemės pakraščių.
3. Perskaitykite Apd 1, 12–26. Ką mokiniai, kurių dabar buvo apie 120 vyrų ir moterų, veikė laukdami?
Jėzus davė mokiniams aiškią misiją – jie turėjo būti Jo liudytojai pasauliui. Taigi, kol jie laukė, jie ruošėsi šiai misijai dviem būdais. Pirma, Lukas rašė, kad jie visi atsidėjo maldai. Nė vienam jų nekilo abejonių, kokią misiją jiems davė Jėzus, ir jie visi šią misiją priėmė. Tai įkvėpė juos vienytis maldoje. Lukas nepasakoja, dėl ko jie meldėsi, bet jie tikrai meldė išminties, stiprybės ir drąsos kartu atlikti misiją. Koks pavyzdys mums!
Antra, ką jie darė laukdami, ruošėsi savo misijai logistine prasme. Judas įdavė Jėzų mirties bausmei ir tada atėmė sau gyvybę. Taip tarp dvylikos atsirado laisva vieta. Taigi laukdami mokiniai ieškojo Dievo vedimo ir pasirinko kitą asmenį. Tiesą sakant, mokiniai organizavosi ir planavo pradėti misiją. Priimant šiuos sprendimus, Petras atliko vadovaujantį vaidmenį. Niekas neginčijo jo sprendimo; jie visi matė tame Dievo išmintį. Vyravo supratimas ir pasitikėjimas, kad Dievas veikia ir darbuojasi tarp jų. Jie nelaukė tuščiai, bet kaupėsi tikslui ir misiją skatinantiems darbams.
Laukdami Šventosios Dvasios, padėsiančios atlikti didžią Dievo misiją, išliejimo, turime susivienyti, kad padrąsintume vieni kitus (Hbr 10, 24–25), melsdami Dievo Šventosios Dvasios. Be to, turėtume lygiuotis patys ir bažnyčia su Dievo prioritetu – išgelbėti pražuvusiuosius.
Kaip išmokti laukti Viešpaties ir tuo tarpu neprarasti tikėjimo? O kaip geriausiai išnaudoti laiką belaukiant, ką čia darė mokiniai?
IV. „KURĮ JŪS NUKRYŽIAVOTE“
Apaštalų darbų 2 rašoma apie Šventosios Dvasios išliejimą per Sekmines. Kai Jėzaus sekėjai meldėsi, ant jų nusileido tarsi ugnies liežuviai. Jie pripažino, kad buvo suteikta pažadėtoji Šventosios Dvasios galia.
4. Perskaitykite Apd 2, 1–41. Kas nutiko mokiniams po to, kai per Sekmines jie gavo Šventąją Dvasią?
Mokiniai pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, „kaip Dvasia jiems davė prabilti“ (Apd 2, 4). Čia svarbiausia yra tai, kad Dievas įgalino kiekvieną žmogų netikinčiųjų labui. Palaiminimas buvo skirtas ne tik jiems. Tai nebuvo palaiminimas padaryti juos tinkamus dangui ar palaiminimas palengvinti prekybą užsienio kalba. Palaiminimas buvo suteiktas Dievo misijos įvykdymui pražuvusiems. Šiandien Dievas ragina kiekvieną savo sekėją panaudoti savo asmenines dovanas Jo misijos netikintiesiems labui. Mums buvo suteiktos dovanos – kas gali būti didesniu pašaukimu misijai vykdyti, nei panaudoti tai, kas mums duota, kad laimėtume kitus?
Dėl Šventosios Dvasios išliejimo daugelis žmonių atgailavo, kad atmetė Mesiją, nes kai kurie iš jų tikrai buvo Jeruzalėje, kai Jis mirė. Pagalvokite apie galią čia: Petras kai kuriuos iš jų apkaltino nukryžiavus Kristų. Akivaizdu, kad jie suprato, ką padarė, ir, tai pripažinę, klausė: „Ką mums daryti, broliai?“ (Apd 2, 37)
Ir vis dėlto net jie galėjo sulaukti atleidimo. „Petras jiems atsakė: Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną“ (Apd 2, 38).
Dirbdami kartu, darnoje su Šventąja Dvasia ir vieni kitais, šie Jėzaus sekėjai skelbė atgailą ir nuodėmių atleidimą – net tiems, kurie galėjo tiesiogiai dalyvauti nukryžiuojant Jėzų! Tai yra Evangelijos galia. Jei ši žinia mūsų nepaskatins vykdyti misijos, tuomet kas paskatins? Esame pašaukti skelbti Evangeliją pasauliui, nuodėmingam, puolusiam, sugedusiam pasauliui su nuodėmingais, puolusiais ir sugedusiais žmonėmis. Mums nepavesta teisti; mūsų darbas – liudyti išganingąją Jėzaus galią.
Kodėl mintis, kad net kai kuriems iš tų, kurie prisidėjo prie Kristaus mirties, buvo pasiūlytas išgelbėjimas (1) skatina mus dėl mūsų pačių išganymo ir (2) skatina liudyti kitiems, kokie blogi jie beatrodytų?
V. ANKSTYVOSIOS BAŽNYČIOS PAVEIKSLAS
5. Perskaitykite Apd 2, 41–47. Koks čia yra ankstyvosios Bažnyčios paveikslas?
Apaštalų darbų 2 baigiasi gražiu ankstyvos Bažnyčios paveikslu. Apd 2, 41 parašyta, kad tie, kurie buvo pakrikštyti, „prisidėjo prie jų“. Tai perskaitę galime sakyti, kad kažkas atliko skaičiavimus ir pridėjo naujų tikinčiųjų skaičių prie esamų tikinčiųjų skaičiaus ir įvardijo naują grupės narystę. Bet tai paviršutiniškas supratimas. Formuluotėje slypi mintis, kad šie naujai pakrikštyti tikintieji tapo lygūs šioje grupėje.
Tuo tarpu pagrindinė ankstyvosios krikščionių Bažnyčios funkcija buvo mokinystė. Priėmus naujų narių, jie buvo mokomi trimis būdais. Pirma, jie ir toliau buvo apaštalų mokomi doktrinos ir bendravimo. Žodžiai „mokymo“ ir „bendravimo“ šioje eilutėje tiesiogiai reiškia „nurodymų“ ir „partnerystės“. Pamokslaudami apaštalai stojo akistaton su neteisingais įsitikinimais ir pateikė naujų paaiškinimų tam, ką žmonės matė ir patyrė. Tačiau dėl to jie neišmoko gyventi šia nauja tiesa. Atvirkščiai, tiesos pritaikymas gyvenimui vyko per santykius grupėje. Nauji tikintieji buvo kruopščiai ir apgalvotai tiesiogiai mokomi, jiems taip pat dalyvaujant kasdieniame kitų tikinčiųjų gyvenime, prižiūrimi ir vadovaujami dvasiškai subrendusių ir sutvirtėjusių apaštalų.
Nurodinėjimas žmonėms, ką daryti, bet ne kaip daryti, yra prastas pamokslavimas. Tačiau net jei kas nors skaito mokomąsias knygas ar klausosi pamokslų, kuriuose paaiškinama, kaip kažką daryti, niekas negali pakeisti to, ką žmonės mato darant kitus ir paskui tai atkartoja. Paulius tai žinojo ir nurodė savo mokiniams sekti jį taip, kaip jis sekė Jėzų (1 Kor 11, 1). Kai aplinkiniai matys jus ir jūsų patyrimo su Kristumi tikrovę, tai turės įtakos ir jiems.
Iššūkis: Pagalvokite apie ką nors savo gyvenime, kas, jūsų pageidavimu, būtų tikintis. Kiekvieną dieną melskitės, kad jis ar ji asmeniškai patirtų Jėzų.
Papildomas iššūkis: Ką mokėte ir vedate į santykius su Jėzumi? Ieškokite būdų, kaip paskatinti jį ar ją bendrauti su kitais tikinčiaisiais.
Tolesniam tyrinėjimui: Mūsų misijos darbas turi kilti iš gilios meilės ir dėkingumo už tai, ką Jėzus padarė ir daro mūsų gyvenime. Bet kokia kita paskata yra klaidinga. Pasinėrimas į Žodį ir darna su Žodžiu lems sėkmingą evangelizaciją.
„Mūsų gyvenimas turi būti susietas su Kristaus gyvenimu; mes nuolatos turime semtis iš Jo, skolindamiesi iš Jo gyvosios duonos, kuri nužengė iš dangaus, semdami iš visada šviežio šaltinio, teikiančio savo gausius turtus. Jei mes visada atminsime Viešpaties Artumą, leisdami mūsų širdims išlieti padėką ir pagyrimus Jam, jausime nuolatinį gaivumą savo religiniame gyvenime. Mūsų maldos bus tarsi pokalbis su Dievu, jausimės taip, lyg kalbėtume su draugu. Jis mums asmeniškai pasakys savo paslaptis. Dažnai mus lydės malonus, džiaugsmingas Jėzaus Artumo suvokimas. Mūsų širdys plaks karščiau, kai Jis artimai bendraus su mumis, kaip Jis bendraudavo su Henochu. Kai tai taps tikru krikščioniškuoju patyrimu, žmogaus gyvenime bus matomas paprastumas, nuolankumas ir širdies romumas, kuris rodo visiems, kas su juo bendrauja, kad jis buvo su Jėzumi ir mokėsi iš Jo“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, p. 106).
„Jeigu žmogus koncentruojasi tik savyje, jo gyvenimas nebus nei vaisingas, nei tobulas. Jei priėmėte Kristų kaip savo asmeninį Gelbėtoją, jūs turite užmiršti save ir stengtis padėti kitiems. Kalbėkite apie Kristaus meilė, pasakokite apie Jo gerumą. […] Jei jūs gavote Kristaus Dvasią – nesavanaudiškos meilės ir pasiaukojimo kitiems dvasią – jūs augsite ir brandinsite vaisius. […] Jūsų tikėjimas didės, jūsų įsitikinimai gilės, jūsų meilė bus tobula“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, p. 52).
Klausimai aptarimui:
1. Kaip suprantate Pauliaus žodžius filipiečiams, kad Kristus skelbiamas iš pavydo, rungtyniaujant ar iš savanaudiškų siekių? Kaip galime užtikrinti, kad patys nesame kalti dėl to?
2. Koks buvo jūsų asmeninis patyrimas, susijęs su Dievo tikrove ir Dievo meile? Tai yra, ar galėtumėte, remdamiesi savo patyrimu, nuoširdžiai ir sąžiningai skelbti kitiems Dievo gerumą ir meilę? Koks būtų jūsų liudijimas?
3. Koks buvo jūsų patyrimas laukiant Viešpaties ir ko tai išmokė jus, kas susiję su pasikliovimu Juo ir tikėjimu apskritai?