Antra tema
Spalio 7–13 d. d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 20, 21–22; Mt 28, 16–20; Apr 14, 6–7; Įst 7, 6. 11–12; Apr 7, 9–10.
Įsimintina eilutė: „Tad eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19).
Dievo, kaip misijos Dievo, tema yra visame Šventajame Rašte. Tai yra jungiamoji žmonijos istorijos gija, parodanti Dievo tikslą Jo kūrinijai. Be to, ji sutvirtina dieviškąjį apreiškimą, kurio pagrindinis dėmesys tenka Dievo paveikslo atkūrimui Jo puolusiuose vaikuose (plg. Kol 3, 9–10; 1 Jn 3, 2).
Dievo misija taip pat yra pagrindas, kuris turėtų padėti suprasti Dievo Žodį mums. Skaitydami Raštą galime atpažinti Dievą, kuris tikslingai siekia ryšio su mumis. Nepaisant nuodėmės nulemto atskyrimo (Iz 59, 2), per savo misiją Dievas ir toliau atkuria nutrūkusius santykius su žmonija iki šlovingos akimirkos, kai Jis visa padarys nauja (Apr 21, 5).
Tuo tarpu Dievas nusprendė apsireikšti mums taip, kad mes suprastume Jo prigimtį ir tikslą, o svarbiausia – turėtume su Juo tikrą ir ilgalaikį ryšį. Kitaip tariant, mes ne tik Jį pažįstame, bet ir dalijamės su kitais šia savo patirtimi ir Jo išganinga meile.
Taigi Šventajame Rašte Dievas mums pateikia pagrindinius Jo misijos elementus.
I. TRIASMENIS DIEVAS – MISIJOS KILMĖ
Šventajame Rašte Jėzus yra Dievo misijos priekyje ir centre kaip vienintelis kelias į išganymą. Pats Kristus pareiškė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Mane“ (Jn 14, 6). Tačiau Jėzus taip pat padeda mums suprasti triasmenio Dievo svarbą Jo misijai.
Visa, ką Kristus darė, buvo dėl Jo Dangiškojo Tėvo arba iš Jo (žr. Jn 4, 34; Jn 5, 30; Jn 12, 45). Tačiau visada turime prisiminti, kad Jėzaus misija prasidėjo ne Jam atėjus į pasaulį. Jis ją gavo iš Tėvo dar prieš mūsų pasaulio sukūrimą (plg. Ef 1, 4; 1 Pt 1, 20).
Todėl Dievas planavo savo ryšį su žmonija dar prieš padėdamas mūsų planetos pamatus ir tikslingai įžengė į žmonijos istoriją, kad įvykdytų šį tikslą.
Sūnus sukūrė pasaulį (Jn 1, 3), o „atėjus laiko pilnatvei“ (Gal 4, 4) Dievas parodė savo meilę, siųsdamas čia Sūnų (Jn 3, 16–17). Sūnus atėjo, mirė ant kryžiaus ir nugalėjo mirtį. Tada, atsiųsta Tėvo, čia atėjusi Dvasia (Jn 14, 26; Jn 16, 7) moko (Jn 16, 8–11), o šiandien tęsia Tėvo ir Sūnaus misiją, įgalindama ir siusdama Dievo tautą į misiją (Jn 14, 26; Jn 16, 13–14).
1. Perskaitykite Jn 20, 21–22. Kaip supratimas, kad misija kyla iš Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, turėtų formuoti mūsų misiją?
Nors Rašte žodžio „trejybė“ nėra, į misiją orientuotų trejybės įrodymų yra daug. Pavyzdžiui, po prisikėlimo Kristus pasirodė savo mokiniams ir pažadėjo jiems: „Ir štai Aš atsiųsiu jums, ką yra pažadėjęs Mano Tėvas. Jūs pasilikite mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių“ (Lk 24, 49). Čia randame Dievo misijos tikrovę viename sakinyje: Tėvo pažadas, Sūnaus patikinimas, kad pažadas bus įvykdytas, ir pats pažadas, Šventosios Dvasios atėjimas (žr. su Lk 3, 16; Apd 1, 4–5. 8).
Iš čia sužinome, kad misija nėra mūsų. Ji priklauso triasmeniam Dievui. Kaip tokia, ji bus įvykdyta.
Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia dalyvauja sielų gelbėjimo darbe. Kodėl ši mintis turėtų itin guosti?
II. DARYTI MOKINIAIS – MISIJOS DĖMESYS
2. Perskaitykite Mt 28, 16–20. Kokius mokinystės elementus galite išskirti šiose eilutėse?
Mt 28, 16–20 užrašytas įsakymas paprastai įvardijamas Didžiąja užduotimi (Mt 28, 18–20), kuria Jėzus nurodo savo sekėjams eiti ir daryti žmones mokiniais, mokant juos tikėjimo ir bendrystės (taip pat žr. Mk 16, 15–16; Lk 24, 44–49; Jn 20, 21–23; Apd 1, 8).
Mt 28, 16–20 galima įžvelgti keturiais puses: (1) Jėzus nurodo savo mokiniams vykti į Galilėją ir susitikti su Juo (Mt 28, 16–17); (2) Jėzus ateina pas juos, paskelbdamas savo valdžią ir aukščiausiąją galią (Mt 28, 18); (3) Jėzus paveda savo mokiniams atlikti konkrečią užduotį – daryti žmones mokiniais (Mt 28, 19–20); ir galiausiai (4) Jėzus pažada būti su savo mokiniais iki pabaigos (Mt 28, 20).
Darymas mokiniais yra pagrindinis Didžiosios užduoties akcentas ir pagrindinis misijos tikslas. Pažodžiui, originalo graikų kalba Mt 28, 19 pradžioje parašyta: „Tad išėję padarykite mokiniais“ „Tad“ šiam pavedimui suteikia pagrindą, kuris ką tik buvo paaiškintas (Mt 28, 18) – Jėzaus valdžia ir aukščiausioji galia – visa dėl pergalės, pasiektos Jo prisikėlimu.
Svarbu pabrėžti, kad Didžiojoje užduotyje vienintelis liepiamosios nuosakos veiksmažodis yra „padarykite Mano mokiniais“. Mokyti visus, juos pakrikštyti ir dalytis Jėzaus mokymu su visu pasauliu yra mokinystės procesas. Čia Jėzus aiškiai nukreipia savo mokinius vienam tikslui – daryti mokiniais. Tai iš tiesų yra viena didžiausių su misija susijusių tekstų visame Šventajame Rašte. Ji baigiasi Jėzaus pažadu nuolat būti su savo sekėjais.
Akivaizdu, kad Didžioji užduotis buvo skirta ne tik pirmiesiems mokiniams, susirinkusiems tomis konkrečiomis aplinkybėmis. Jie negalėjo patys eiti ir padaryti Jėzaus „mokiniais visų tautų žmones“, įvykdydami jiems naują misiją – daryti mokiniais. Todėl ši užduotis yra visuotinė – kiekvienas tikras Jėzaus Kristaus sekėjas turi daryti mokiniais. Be to, žinia, kurią būtina perduoti – amžinoji Jėzaus Kristaus Evangelija – skirta visam pasauliui, be jokių geografinių, socialinių ar etninių apribojimų.
Misija – daryti mokiniais. Kaip šis Mokytojo nurodymas veikia jūsų gyvenimą ir tarnavimą kitiems? Ką galite padaryti, kad labiau įsitrauktumėte į tai, kam buvote pašaukti?
III. AMŽINOJI EVANGELIJA – MISIJOS ŽINIA
3. Perskaitykite Apr 14, 6–7. Kokias Dievo misijos puses galite atpažinti amžinojoje Evangelijoje, kurią pristato pirmasis iš trijų angelų?
Tai vienintelė vieta Šventajame Rašte, kurioje žodžiai amžinoji ir Evangelija yra susiję. Evangelija yra geroji naujiena, susijusi su malone, suteikta visiems per Jėzų Kristų. Jis atėjo į mūsų pasaulį, kad parodytų mums malonę ir tiesą (Jn 1, 14). Jis gyveno be nuodėmės ir mirė ant kryžiaus kaip pavaduojanti auka, prisiimdamas bausmę už mūsų nuodėmes (Iz 53, 4–5; 1 Pt 3, 18). Jis prisikėlė, sugrįžo į dangų, buvo išaukštintas Tėvo ir šiandien užtaria mus dangiškoje šventykloje (Apr 1, 18; Apd 2, 33; Hbr 7, 25). Jis greitai įvykdys savo didžiausią pažadą – sugrįžti didybėje ir šlovėje, ir galiausiai po tūkstantmečio įkurti Dievo karalystę žemėje (Jn 14, 1–4; Apd 1, 11; Apr 21, 1–4). Visa tai yra esminės amžinosios Evangelijos tiesos.
Įvertinant visa tai, nuostabu tai, kad ši žinia yra amžina. Tėra viena Evangelija, kuri gali mus išgelbėti. Ji išliks tokia pati, kol Dievo misija bus visiškai atlikta. Kitos evangelijos niekada nebus. Klaidamoksliai ateina ir išeina (Ef 4, 14), tačiau išganymo žinia, amžinoji Evangelija, nesikeičia, o tie, kurie tiki ir gyvena ja paklusdami, bus apdovanoti (žr. Įst 5, 33; Rom 2, 6).
Ta pati užduotis, pavesta pirmiesiems mokiniams, tenka ir mums šiandien. Turime ir toliau daryti žmones Kristaus mokiniais visur. Bet kokiais mokiniais? Gerais, sąžiningais, visiškai pasišventusiais, mylinčiais žmonėmis? Šios savybės būtinos, tačiau jų nepakanka. Turime sutelkti mokinių dėmesį į visus biblinius mokinystės elementus (Lk 9, 23; Jn 13, 34–35; 2 Kor 5, 17), siekdami galutinio tikslo – pasiruošti ir paruošti kitus Mokytojo, Jėzaus Kristaus antrajam atėjimui.
„Pranašystėje įspėjimas apie Teismą [Apr 14, 6–7], drauge su kitomis žiniomis, yra palydimas Žmogaus Sūnaus atėjimu dangaus debesyse. Pranešimais apie Teismą yra skelbiama, kad Kristaus antrasis atėjimas jau arti. Ir šis pranešimas yra vadinamas amžinąja Evangelija. Taigi skelbimas apie Kristaus antrąjį atėjimą, to atėjimo artumas yra parodytas kaip pagrindinė Evangelijos žinios dalis“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, p. 198).
Kaip pirmojo angelo žinioje teismo samprata yra susijusi su amžinąja Evangelija? Kodėl Evangelija turi būti pagrindine teismo idėjai?
IV. DIEVO TAUTA – ĮRANKIAI MISIJAI
Per visą istoriją Dievas visada turėjo tuos, kurie ištikimai atstovavo Jo charakteriui ir, paklusdami, vykdė Jo tikslus. Dievo tauta yra tie, kurie buvo pašaukti ir kurie priėmė Jo kvietimą tapti Jo malonės dalininkais. Visi jie buvo ir tebėra Dievo įrankiai Jo misijai vykdyti.
4. Perskaitykite Pr 12, 1–3 ir Įst 7, 6. 11–12. Koks buvo pirmasis Dievo tikslas savo tautai Senajame Testamente?
Dievo Sandora su Abraomu ir jo palikuonimis turėjo konkretų tikslą. Jie buvo pašaukti, sukurti ir paskirti tapti Dievo misijos įrankiais – palaiminimu tautoms (plg. su Įst 28, 10; Iz 49, 6). Tačiau jie buvo pasirinkti laikantis Dievo Sandoros, atsižvelgiant į numanomas tikėjimo ir paklusnumo sąlygas (Pr 22, 16–18; Iš 19, 5–6; Įst 28, 1–2; 2 Met 7, 14). Šis procesas, aplinkinių tautų pritraukimas į Izraelį, buvo Dievo „misijos strategija“ Senajame Testamente.
Naujajame Testamente Dievo misija tęsiasi. Prisikėlęs Viešpats ir Gelbėtojas dabar pradeda atnaujintą „misijos strategiją“ (žr. Mt 28, 18–20; Apd 1, 8), pagal kurią Kristaus mokiniai, sudarantys Bažnyčią, imasi misijos visam pasauliui, o ne kaip senovės Izraelio atveju, pasauliui ateinant pas Izraelį. Misija kilo ne iš Bažnyčios. Priešingai, Bažnyčia egzistuoja, nes Dievas vis dar turi įvykdyti misiją ir naudoja savo Bažnyčią jai įvykdyti.
Tačiau išlieka klausimas: kokia yra Bažnyčios misija? Ji yra tokia pati, kaip Bažnyčią pašaukusio Viešpaties: „Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 10). Nors niekas iš mūsų Bažnyčioje negalime nieko išgelbėti, mes galime ir privalome nurodyti kitiems tą Vienintelį, kuris gali išgelbėti, tai yra Jėzų Kristų.
„Kristaus Bažnyčios misija yra gelbėti žūstančius nusidėjėlius. Tai reiškia atskleisti žmonėms Dievo meilę ir šios meilės veiksmingumu juos laimėti Kristui“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 3 t., 381 p.). Kokia privilegija ir didžiulė atsakomybė!
Bažnyčiai misija prilygsta orui mūsų gyvybei. Be oro mes mirštame. Be misijos Bažnyčia miršta. Ką galite padaryti asmeniškai, kad palaikytumėte savo bažnyčios gyvybę?
V. PASAULIS – MISIJOS ARENA
5. Perskaitykite Apr 7, 9–10. Ką šios eilutės sako apie toli siekiančią geografinę Dievo misijos apimtį?
Šią savaitę buvo aptarti du itin svarbūs misijai tekstai, kuriuose pabrėžiamas žmonių darymas mokiniais ir amžinosios Evangelijos žinia. Įdomu tai, kad abejuose tekstuose yra bendra jungianti mintis – misijos „kur“. Parašyta: „Eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19); „žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms“ (Apr 14, 6).
Kitaip tariant, Kristaus Evangelija turi pasiekti visas klases, visas tautas, visas kalbas ir visus žmones. Evangelijos įtaka – tai išgelbėtųjų suvienijimas į vieną didelę broliją. Turime tik vieną pavyzdį, kurį galime sekti, ir tai yra Kristus. Jei priimsime tiesą tokią, kokia ji yra Jėzuje, tautiniai išankstiniai nusistatymai ir pavydas sugrius, o tiesos dvasia sulies mūsų širdis į vieną.
Kai Jėzus pasakė: „Tapsite Mano liudytojais“ (Apd 1, 8), Jis turėjo omenyje tris skirtingas geografines sritis:
1 sritis: „Tapsite Mano liudytojais Jeruzalėje“. Tuo metu Jo mokiniai buvo labai arti Jeruzalės. Taigi Jėzus iš esmės sakė: „Pradėkite dalytis Dievo patyrimu su artimais žmonėmis“. Misija prasideda namuose, su šeima, su kaimynais, su draugais. Tai yra didžiausia misijos sritis.
2 sritis: „Visoje Judėjoje bei Samarijoje“. Mūsų misija taip pat apima tuos, kurie tam tikra prasme yra artimi, bet tuo pat metu yra toli nuo mūsų. Šioje grupėje yra žmonių, kurie gali kalbėti ta pačia kalba, kuria kalbame mes, žmonių, kurių kultūra panaši, bet jie negyvena ir nesidalija ta pačia tikrove kaip mes. Tai mūsų tolimesnė misijos sritis.
3 sritis: „Ligi pat žemės pakraščių“. Dievo misija ragina mus laimėti žmones visur, visų tautų, kalbų ir etninių grupių. Tai yra mūsų pagrindinė misijos vieta.
Iššūkis: Šią savaitę kasdien melskitės už bendruomenę jūsų gyvenamojoje vietoje. Dievas jus ten paskyrė ne be priežasties.
Papildomas iššūkis: Ištirkite savo vietovės demografinius rodiklius (kokie žmonės gyvena aplink jus) – etninę ir religinę kilmę, ar seni, ar jauni, ar neturtingi, ar turtingi, kokiomis kalbomis kalba ir pan. Paprašykite Dievą parodyti, kaip galite būti Jo meilės įrankiu jiems.
Tolesniam tyrinėjimui: Paliudyti visoms tautoms. „Gelbėtojo žodžiai: ‘Jūs esate pasaulio šviesa’, parodo tai, kad Jis savo sekėjams pavedė pasaulinę misiją. Kaip saulės spinduliai prasiskverbia į atokiausius žemės rutulio kampelius, taip Dievas planuoja, kad Evangelija apšvies kiekvieną sielą žemėje. Jei Kristaus Bažnyčia vykdytų mūsų Viešpaties tikslą, šviesa pasiektų visus, kurie yra tamsoje ir mirties šešėlyje; užuot susirinkę kartu ir vengę atsakomybės bei kryžiaus nešimo, Bažnyčios nariai išsisklaidytų po visus kraštus, leisdami sklisti Kristaus šviesai, darbuodamiesi, kaip tai darė Jis sielų išgelbėjimui ir ši ‘karalystės Evangelija’ būtų greitai nunešta į visą pasaulį. Iš visų šalių aidi makedoniečių raginimas: ‘Ateikite ir padėkite mums’. Dievas atvėrė mums laukus. Dangiškos būtybės bendradarbiavo su žmonėmis. Apvaizda eina prieš mus, o dieviškoji galia bendradarbiauja su žmogiškomis pastangomis. Reikia būti akliems, jei nematome Viešpaties darbo, ir kurtiems, jei negirdime tikrojo Ganytojo kvietimo Jo avelėms. Kai kurie išgirdo Dievo kvietimą ir atsiliepė. Tegul dabar atsiliepia kiekviena pašvęsta širdis, siekianti skelbti gyvybę teikiančią žinią. Jei vyrai ir moterys nuolankiai ir ištikimai imsis Dievo jiems paskirto darbo, dieviškoji galia apsireikš daugeliui atsivertus į tiesą. Puikūs bus jų pastangų rezultatai“ (E. Vait, „The Advent Review and Sabbath Herald“, 1912 m. lapkričio 14 d.).
Klausimai aptarimui:
1. Bažnyčios įtakos bendruomenėje patikimumą daugiausia lemia tai, kiek mes – Kristaus kūnas – savo gyvenime parodome Dievo meilę, vykdydami Jo misiją. Kaip jūs asmeniškai reaguojate į šį iššūkį?
2. Jūsų manymu, kaip jūsų bažnyčią mato ir suvokia jūsų kaimynai ne adventistai? Iš kur jūs tai žinote? Jei kaimynai bažnyčią priima teigiamai, ką galite padaryti, kad dar labiau sustiprintumėte tokį nusistatymą? Jei nuomonė neigiama, ką galite padaryti, kad ją pakeistumėte?
3. Kodėl itin svarbu išlaikyti „amžinąją Evangeliją“ mūsų pasaulinės misijos centru? Kokią didžią viltį galime suteikti bet kam ir bet kur, kurios centru nėra didžioji viltis, kurią turime dėka Evangelijos, gerosios žinios, ką Jėzus padarė dėl mūsų ant kryžiaus?