Devinta tema
Lapkričio 25 d.–gruodžio 1 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Dan 4; 2 Kar 5, 1–19; Jn 3, 1–12; Jn 7, 43–52; Mt 19, 16–22; Jn 19, 38–42.
Įsimintina eilutė: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?“ (Mt 16, 26)
Nors Šventasis Raštas, Dievo Žodis, parašytas prieš daug metų, tai yra Dievo tiesos apreiškimas mūsų pasauliui. Tarp daugybės čia apreikštų tiesų yra žmogiškoji prigimtis ir kad – ar septintojo amžiaus Judėjoje, ar dvidešimt pirmojo amžiaus Brazilijoje – žmonės iš esmės yra tie patys nusidėjėliai, kuriems reikia dangaus malonės.
Tai apima turtinguosius ir galinguosius. Rašto laikų turtingieji ir galingieji niekuo nesiskyrė nuo turtingųjų ir galingųjų šiais laikais, ypač, kai jie siekia turto, šlovės ir galios, dažnai (bet ne visada) pažeidžiamųjų sąskaita. Tačiau Dievui taip pat rūpi turtingųjų ir galingųjų išgelbėjimas, kaip ir silpnųjų bei vargšų. Šventasis Raštas pateikia keletą įspūdingų asmenybių, kurios buvo galingos arba turtingos, arba ir galingos, ir turtingos, ir kaip Dievas jas naudojo, kad būtų palaiminimu tautoms – Abraomą, Izaoką, Jobą, Saliamoną ir Juozapą.
Šią savaitę tyrinėsime Dievo misiją turtingiesiems ir galingiesiems. Prisijunkite prie mūsų ir pamatykite, kaip Dievas laimėjo kai kuriuos iš šių žmonių ir kaip Jis kviečia bei ruošia Septintosios dienos adventistus būti jiems liudytojais ir šiandien.
I. NEBUKADNECARAS
Septintosios dienos adventistai tiki tuo, kas vadinama „neribotu permaldavimu“. Tai reiškia, jog, priešingai nei kai kurie krikščionys, mes tikime, kad Kristaus mirtis buvo skirta visai žmonijai, o ne tik ypatingai grupei tų, kuriuos Dievas iš anksto numatė išgelbėti. Kadangi Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4), Jėzus paaukojo save „už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio“ (1 Jn 2, 2). Štai kodėl visi buvome išrinkti „Jame prieš pasaulio sutvėrimą“ (Ef 1, 4), net jei ne visi pasirenka Jį. Štai kodėl Rašte yra pasakojimų apie įvairius žmones, kurie buvo laimėti Dievui.
1. Perskaitykite Danieliaus 4. Kas čia nutiko karaliui ir ką tai mums sako apie vieno galingiausių pasaulio žmonių išgelbėjimą?
Ryškus Rašto pavyzdys, kaip Dievas laimi galingus netikinčiuosius, yra pasakojimas apie karalių Nebukadnecarą. Dievas teisė jį panašiai kaip kai kuriuos Izraelio karalius (žr., pvz., 2 Met 32, 25–26; 1 Kar 14, 21–31; 1 Sam 28). Rašto pasakojimas apie Nebukadnecarą, kuris susivokė ir pripažino Dievą Kūrėją, rodo, jog Dievui rūpi turtingieji ir galingieji, taip pat silpnieji ir stokojantys. 34 eilutėje galingiausias žmogus žemėje pareiškė: „Dabar aš, Nebukadnecaras, šlovinu, aukštinu ir garbinu Dangaus Karalių, nes visi Jo darbai teisingi ir Jo keliai teisūs; Jis gali pažeminti išdidžiai besielgiančius“ (Dan 4, 34). Jei tik visi turtingi, galingi ir išdidūs tarp mūsų mirtingųjų suprastų šią tiesą!
Ko galime pasimokyti iš šio pasakojimo? Pirma, Dievas naudoja ištikimus tikinčiuosius, tokius kaip Danielius, kaip tiltą laimėti galingiems netikintiems. Antra, Dievas gali tiesiogiai įsikišti į liudijimo procesą, kad laimėtų galingus netikinčius. Nebukadnecaras buvo Dievo pažemintas dėl išdidumo ir puikybės. Ir nors tai labai dramatiškas pasakojimas, pažeminti turtinguosius, galinguosius, išdidžiuosius galima ir daugybe kitų būdų.
Net jei nesame turtingi ir galingi lyginant pasaulio matu, kodėl turime būti atsargūs, kad išvengtume tokios puikybės, kurią išreiškė šis karalius? Kodėl toks nusistatymas gali pasireikšti lengviau, nei mes manome?
II. NAAMANAS
Kristus mirė už visus, nepaisant jų kilmės, turto, etniškumo ar padėties. Dievas siekia laimėti galingus pasaulio nekrikščionis ir tikisi, kad jie gyvens laikydamiesi turimos šviesos (žr. E. Vait, Apaštalų darbai, p. 416).
2. Perskaitykite 2 Kar 5, 1–19. Ko galime pasimokyti iš šio pasakojimo apie tai, kaip laimėti žmones Viešpačiui?
2 Kar 5, 17–19 Naamanas pateikė du neįprastus prašymus, kai Dievas jį išgydė nuo raupsų. Pirmiausia jis paprašė nugabenti tiek žemės iš Izraelio į Siriją, kiek gali panešti du mulai, kad jis galėtų garbinti gyvąjį Dievą. Jis pasakė: „Tavo tarnas niekada daugiau nebedarys deginamosios aukos ir nebeatnašaus aukos jokiam kitam dievui, išskyrus VIEŠPATĮ“ (2 Kar 5, 17). Antra, Naamanas paprašė leidimo nusilenkti su jo karaliumi, nors jis daugiau nebegarbins savo karaliaus dievų.
Naamanas dabar tikėjo vienintelį gyvąjį Dievą. Tačiau jis vis dar turėjo pagoniškų įsitikinimų. Tai, kad jis paėmė žemės iš Izraelio, parodė, jog jis nevisiškai suprato Dievą Kūrėją. Jis galėjo manyti, kad jam būtina paimti žemės, nes jo pasaulėžiūroje Dievas laikosi teritorijos, kaip buvę jo dievai; o gal jis norėjo pastatyti aukurą iš Izraelio žemės? Bet kuriuo atveju jo tikėjimas Dievu buvo susimaišęs su senais įsitikinimais. Pasakojimas apie Naamaną suteikia kontekstą ne krikščionims, kurie šiandien ateina pas Kristų. Viena iš šio pasakojimo pamokų yra ta, kad pasaulėžiūrai pakeisti reikia laiko.
Antrasis prašymas sukėlė didesnį nerimą. Kodėl Naamanas turėtų prašyti leidimo nusilenkti kartu su savo karaliumi ir tada prašyti Dievo jam atleisti? Pranašo atsakymas suteikia užuominą: „Eik ramybėje“ (2 Kar 5, 19). Būdamas galingu žmogumi Sirijoje, Naamanas turėjo atlikti pareigas, kurios buvo iššūkis jo naujajam tikėjimui. Svarbu, kad įtikėjusieji, prieš priimdami naują tikėjimą, ypač auklėti pagal kitą tikėjimą, sulauktų paramos ir patarimų, kai tenka laikytis ankstesnio gyvenimo kultūrinių ir socialinių reikalavimų.
Atminkite, kad Naamanas išvyko iš savo bedieviško krašto kaip raupsuotasis, o grįžo kaip išgydytas žmogus ir Dievo Kūrėjo mokinys. Jis ką tik pradėjo savo kelionę. Jam reikėjo laiko augimui.
Ko turėtume pasimokyti iš šio pasakojimo, kaip neskubėti spausti žmones, ypač tuos, kurie kilę iš nekrikščioniškos aplinkos ar kultūros?
III. LIUDIJIMAS IŠSILAVINUSIEMS – NIKODEMAS
Nikodemas buvo išsilavinęs žmogus. Rašte jis apibūdinamas kaip žydų didžiūnas (Jn 3, 1). Jėzus jį vadino Izraelio mokytoju (Jn 3, 10). Jis išmanė Raštą ir troško pažinti Viešpatį. Žmogiškuoju požiūriu, jis galėjo atrodyti lyg Dievo sekėjas. Jis laikėsi visų įsakymų ir buvo gerbiamas žydų vadovas. Jis buvo įtakingas ir turtingas. Daugelis tai laikė ženklu, kad Dievas jį laimino. Nepaisant to, pasirodo, kad tai tebuvo įvaizdis.
3. Perskaitykite Jn 3, 1–12. Ką šis pasakojimas atskleidžia apie Nikodemo dvasinius poreikius ir kaip Jėzus iš karto juos atliepė?
Kai Nikodemas atėjo pas Jėzų, jis stengėsi išlaikyti įvaizdį, status quo. Bet Dievas žinojo jo širdį. Dievui žinomos visų turtingųjų ir galingųjų širdys bei poreikiai, kokia bebūtų jų kilmė. Nikodemas atėjo pas Jėzų, nes Jėzaus mokymas jį įtikino. Išdidumas neleido jam atvirai išpažinti Jėzaus Kristaus Viešpačiu, bet ta naktis jį pakeitė amžiams. Net ir įsitikinęs, kad Jėzus buvo siųstas Dievo, jis vis tiek atvirai nepripažino, jog yra Jėzaus Kristaus sekėjas.
4. Perskaitykite Jn 7, 43–52 ir Jn 19, 39. Ką šios eilutės mums sako apie Nikodemą ir Jėzų?
Šios eilutės moko, kad Nikodemas, be abejo, buvo labai paveiktas Jėzaus. Jis siekė apsaugoti Jį, kai Jėzus buvo gyvas, o paskui pagerbti Jėzų Jam mirus. Be jokios abejonės, Jėzus laimėjo Nikodemą, kuriam, kaip ir mums visiems, net turint jo išgirtas žinias bei išmintį, labai reikėjo Gelbėtojo.
Kodėl turime saugotis spąstų, kada galvojame „turį tiesą“ (kurią mes turime), ir kad vien šios tiesos žinojimo pakanka mums išgelbėti? Kiek sielų pražus, kurios turėjo daugiau nei pakankamai žinių, net trijų angelų žinią, bet to nepakako, kad būtų išgelbėtos?
IV. MISIJA TURTINGIESIEMS
5. Perskaitykite Mt 19, 16–22. Ko galime pasimokyti iš šio pasakojimo, kuriame, priešingai nei Nikodemo atveju, žmogus nepriėmė Jėzaus?
Jėzaus bendravimas su turtingu jaunu didiku parodo, kokie pavojingi gali būti turtų spąstai. Perskaitykite šiuos žodžius: „Ir dar kartą jums sakau: lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę“ (Mt 19, 24). Tai, žinoma, nereiškia, kad turtingieji negali būti išgelbėti, tiesiog, jei šie žmonės nebus atsargūs, jų turtai tikrai gali tapti kliūtimi išgelbėjimui.
Galų gale turtingųjų ir vargšų laukia tas pats likimas – kapas. Tai reiškia, kad turtingiesiems taip pat labai reikia išgelbėjimo, kaip ir bet kam kitam. Kad ir ką būtų galima nusipirkti už pinigus, negalima nusipirkti atleidimo nuo mirties. Toks atleidimas yra tik dovana, kurią Jėzus laisvai suteikia tam, kas tiki. „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki Mane, nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25).
6. Perskaitykite Lk 19, 1–10. Kuo šis pasakojimas skiriasi nuo pasakojimo apie turtingą jauną didiką?
Zachiejus priėmė Jėzų taip, kaip, deja, to nepadarė jaunas turtingas didikas. Atkreipkite dėmesį, Jėzus nesakė Zachiejui parduoti tai, ką jis turi, ir išdalinti vargšams, kaip sakė turtingam jaunam didikui. Jėzus žinojo, kaip jaunas didikas buvo prisirišęs prie savo pinigų, todėl Jėzus ir liepė jam taip pasielgti. Priešingai, nors nežinome visko, kas buvo kalbama, kai Jėzus buvo jo namuose, Zachiejus akivaizdžiai buvo Jėzaus įtikintas ir žinojo, kad jam būtini tam tikri pokyčiai jo gyvenime, ypač susiję su jo turtais.
„Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?“ (Mt 16, 26). Ką šie žodžiai turėtų reikšti mums visiems?
V. MISIJA ĮTAKINGIESIEMS
Jėzus mokėjo susidraugauti su galingaisiais. Daugelis šių žmonių Juo žavėjosi ir gerbė, tuo pat metu daugeliui Jį niekinant. Rašte minimi įtakingi žmonės, atėję pas Jėzų pagalbos, tikrai jautė, kad jie Jam rūpėjo. Be to, daugelis turtingųjų ir galingųjų atvirai neatėjo pas Jėzų iš karto; jie laukė, kol įsitikins, kad Jėzus tikrai yra Dievo Sūnus. Taip nutiko ir Nikodemui, ir Juozapui iš Arimatėjos.
7. Perskaitykite Mt 27, 57–60 (taip pat žr. Mk 15, 43–47; Lk 23, 50–53 ir Jn 19, 38–42). Ko šis pasakojimas mus moko apie tai, kaip Viešpats panaudojo turtingą žmogų, kurį akivaizdžiai paveikė Jėzus?
Iki šios vietos nieko negirdėjome apie Juozapą iš Arimatėjos. Staiga šis turtuolis pasirodo beveik iš niekur ir yra panaudojamas pranašysčių išsipildymui. Dievas naudojo ir naudos turtinguosius savo tikslams. Vadinasi, mes turime turėti ir jiems skirtą misiją.
Pradžia gali būti vienas iš sunkiausių etapų susidraugaujant su galingais žmonėmis. Apskritai geriau nesistengti jų laimėti; leiskite jiems ateiti pas jus. Tai darė Jėzus; jie tapo Jo žinios, išgydymo ir Dievo galios liudininkais. Užkulisiuose jie įsitikino, kad Jis tikrai yra Dievo Sūnus.
Įtakingi žmonės sieks bendradarbiauti vykdant tikrą tarnystę dėl daugelio priežasčių. Jie nori būti dalimi kažko gero, kas keičia gyvenimus. Tai vienas iš būdų, kaip jie suvokia, kad taip pat gali pasikeisti ir jų gyvenimas. Tai subtilus būdas turtingiesiems ir galingiesiems sulaukti reikiamos pagalbos, nepaviešinant jų poreikių.
Antrasis etapas – pradėti tikrą tarnystę, kad turtingieji ir galingieji galėtų dalyvauti Dievo tarnystėje. Skirkite šiek tiek laiko turtingųjų ir galingųjų savo visuomenėje gyvenimui.
Iššūkis: Įtraukite į savo kasdienį maldų sąrašą ką nors, kas užima įtakingą padėtį, nėra tikintis ir su kuriuo galite retkarčiais susisiekti.
Papildomas iššūkis: Nusiųskite laišką ar el. laišką kam nors, užimančiam įtakingą padėtį, net jei tai yra žmogus, kurio galbūt niekada nesate sutikęs, ir pasakykite tam asmeniui, kad meldžiatės už jį ar ją.
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Gydymo tarnystė, p.148–153; „Reflecting Christ“, 337 p.
Jėzus vienodai myli vargšus, turtingus ir galingus pasaulio žmones. Jis mirė ir už kunigaikščius, ir už vargšus. Jėzus žinojo tinkamiausią būdą laimėti širdis. Jis mus perspėjo, kad „lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“ (Mk 10, 25). Šią savaitę mums tenka iššūkis laimėti Jėzaus Kristaus Evangelija įtakingus ir turtingus asmenis. Jiems taip pat reikia išgelbėjimo, kaip ir bet kam kitam, net jei, deja, jie to nesuvoktų dėl „saugumo“, kurį, jų manymu, siūlo jų turtai.
„Daug pasakyta apie mūsų pareigas paniekintiems vargšams; ar neturėtume būti dėmesingi paniekintiems turtingiesiems? Daugelis į šią klasę žiūri kaip į beviltišką… Tūkstančiai turtingų žmonių nuėjo į kapus neįspėti. Tačiau tarp turtingųjų yra tokių, kurie iš išorės atrodantys abejingi, faktiškai gyvena su apsunkusia siela“ (E. Vait, p. Gydymo tarnystė, 149).
Klausimai aptarimui:
1. Jėzus sugriovė barjerus tarp kastų ir klasių, tarnaudamas turtingiesiems ir vargšams. Kaip mes, adventistai, sprendžiame šį klausimą – atotrūkį tarp turtingųjų ir vargšų, kuris itin įsišaknijęs visose mūsų visuomenėse?
2. Jėzus sakė: „Pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas“ (Mt 13, 22). Ką, jūsų manymu, Jėzus turėjo omenyje sakydamas „turto apgaulė“? Kodėl neprivalu būti turtingais, kad būtume apgauti turtų?
3. Klasėje apsvarstykite III dalies pabaigoje pateiktą klausimą apie tai, kad tiesos žinojimas neprilygsta išgelbėjimui tiesa. Kodėl tai esminis skirtumas? Jei mus gelbsti ne tik tiesos žinojimas, tuomet kas?
4. Kokias dar įvardytumėte priežastis, kodėl jaunas turtingas didikas atstūmė Jėzų, o Zachiejus Jį priėmė?