Vienuolikta tema
Gruodžio 9–15 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Kar 11, 1–6; Mt 4, 23–25; Mt 15, 22–28; Mk 7, 24–30; Apd 10, 34-35; Mt 8, 10.
Įsimintina eilutė: „Tuomet Jėzus tarė jai: ‘O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai.’ Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko“ (Mt 15, 28).
Nuo pat pradžių mylintis Dievas ieškojo savo žūstančių vaikų (Pr 3, 9); ir iki mūsų dienų tas pats mylintis Dievas vis dar siekia laimėti pražuvusius (žr. Apr 14, 6–12), įskaitant pražuvusius miestuose. 2018 m. Jungtinės Tautos paskelbė naujausias išvadas, teigdamos, kad 55 procentai planetos gyventojų gyvena miestuose, o iki 2050 m. jų skaičius išaugs iki 68 procentų. Neturime kito pasirinkimo, turime liudyti esantiems miestuose.
Tačiau daugelis Dievo žmonių elgiasi taip, kaip darė Jona, kai buvo pašauktas liudyti mieste – dėl kažkokios tai priežasties jie bėga nuo šios užduoties. „O visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties“ (Rom 15, 4). Įskaitant ir tai, kas parašyta apie Joną.
Būdamas čia, Jėzus tarnavo ne tik Izraelio miestuose, bet ir svetimtaučių vietovėse; tai yra tiems, kurie nepriklausė žydų tautai ir išrinktiesiems.
Šią savaitę tyrinėsime Rašto pasakojimą apie Kristaus misiją Tyre ir Sidone bei mokysimės jį pritaikyti šiandieniniam gyvenimui.
I. MISIJA Į TOLIMESNES SRITIS
Skaitome, kad Jėzus vedė savo mokinius iš Genezareto (Mt 14, 34) „į Tyro ir Sidono sritį“ (Mt 15, 21). Kodėl Jis vedė juos iš Galilėjos į šiuos pagonių kraštus? Jis vedė savo mokinius į šias svetimtaučių sritis, kad jie galėtų vietoje išmokti to, ko negalėjo lengvai išmokti Galilėjoje. Jis norėjo išmokyti to, kas padėtų pasiruošti jų pašaukimui laimėti visas žmonių grupes, įskaitant miestiečius.
1. Perskaitykite Ts 3, 1–6; 1 Kar 5, 1–12 ir 1 Kar 11, 1–6. Kaip šie tekstai padeda mums šiek tiek suprasti šių miestų aplinką?
Ts 3, 1–6 matome, kad Dievas naudojo šias senovės tautas išmėgindamas izraelitų tikėjimą. Deja, Dievo tauta taip pat neišlaikė šio išmėginimo, bent jau šiuo atveju: „Jie vedė jų dukteris ir leido savo dukteris už jų sūnų. Ir jų dievus jie garbino!“ (Ts 3, 6) Nuo pat pradžių šios tautos buvo kliuvinys Izraeliui.
1 Kar 5, 1–11 matome glaudų ryšį tarp sidoniečių ir hebrajų. Nors vienu lygmeniu ekonominiai ryšiai buvo abipusiai naudingi, neabejotinai hebrajai vis tiek buvo neigiamai paveikti prekybos partnerių pagonybės ir stabmeldystės.
1 Kar 11, 1–6 atskleidžia, kokia neigiama ši įtaka galiausiai tapo – karalius Saliamonas vedė Sidono karaliaus dukterį, kuri jį suklaidino. „Saliamonas sekė sidoniečių deivę Astartę“ (1 Kar 11, 5).
Vis dėlto, nepaisant pagonybės ir stabmeldystės istorijos bei jų neigiamos įtakos išrinktajai tautai, Jėzus vis tiek atvedė savo mokinius į šias vietas. Tokiu būdu Jis ruošė juos vykdyti tarpkultūrinę miesto misiją, stodamas akistaton su jų šališkumu ir fanatiškumu, parodydamas savo sekėjams visapusišką miesto misiją visų kultūrų ir tautybių atžvilgiu.
Miestų misionieriai adventistai susiduria su daug iššūkių, tarp kurių yra sveikatos ir aplinkosaugos problemos. Kiti iššūkiai gali būti – didelės pragyvenimo išlaidos, rasizmas, fanatizmas, nacionalizmas ir religinės laisvės bei saviraiškos suvaržymai. Vis dėlto, nepaisant šių kliūčių, turime darbuotis miestų labui.
Ką galite padaryti, kad padėtumėte tiems, kurie tarnauja miestuose?
II. RŪPINIMASIS MINIOMIS
Nepaisant išorinių ir vidinių iššūkių, Jėzus maloniai kviečia mus vykdyti misiją miestuose.
2. Perskaitykite Mt 9, 35–38. Ko tai mus moko apie misiją minioms, kad ir kur jos rastųsi?
Jėzus užjautė minias, kurių yra miestuose. Lk 19, 41 aprašoma, kaip Jėzus verkė Jeruzalės. Galime nesuvokti gilios Jėzaus meilės savo vaikams, net „beveidėms masėms“, gyvenančioms miestuose. Štai kodėl Mt 9, 38 Jėzus mums liepia melstis, kad mūsų motyvai ir širdis būtų kaip Jo.
3. Perskaitykite Mt 4, 23–25. Iš kokių geografinių vietovių žmonės ateidavo Jėzui pradėjus tarnystę?
Mt 4, 25 minios, sekančios Jėzų, atėjo iš Galilėjos, Dekapolio miestų-valstybių rytuose, Jeruzalės ir Judėjos pietuose. Kurios srities, be Samarijos, trūko? Tyro ir Sidono pakrantės srities, Finikijos dalies, palei Viduržemio jūrą ir į šiaurės vakarus nuo Galilėjos. Dabar matome, kodėl Jėzus ėjo į šią sritį! Ši kelionė į Tyro ir Sidono sritį buvo viena iš Jėzaus tarpkultūrinių misijų.
„Po susitikimo su fariziejais Jėzus išvyko iš Kafarnaumo, keliavo per Galilėją ir pasuko į kalnuotą kraštą Finikijos pasienyje. Pažvelgęs į vakarus, Jis galėjo matyti apačioje, slėnyje, plytinčius Tyro ir Sidono miestus su jų pagoniškomis šventyklomis, didingais rūmais, turgumis ir laivų knibždančiais uostais“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 366).
Kaip galime padėti žmonėms suprasti, kokios beprasmiškos yra jų „puikios vietovės ir prekybos centrai“ ir kodėl jiems reikia Jėzaus?
III. TYRAS IR SIDONAS
Tyrinėjantieji Raštą tiki, kad Evangelija pagal Matą buvo konkrečiai parašyta žydų auditorijai, o Morkaus evangelija buvo parašyta pirmiausia pagonims. Naudinga atsižvelgti į šį skirtumą, kai tyrinėjame evangelijas.
4. Perskaitykite Mt 15, 22–28 ir Mk 7, 24–30. Kokius skirtumus pastebite, kaip ši moteris buvo nusakyta?
Atkreipkite dėmesį, kaip Matas nusakė šią motiną, paminėdamas jos tautybę arba rasę – „kanaanietė“. Šventoji Dvasia paragino Morkų naudoti papildomus terminus ir nusakyti šią motiną – „graikė“ arba pagonė, tada pateikiant papildomos informacijos – „kilimo sirofinikietė“, vienintelis šio termino pavartojimas Rašte.
Pagalvokite, kaip šis pasakojimas Mato 15 paveiktų pagrindinę auditoriją dėl jų kilmės ir pasaulėžiūros. Mato auditorija šią motiną laikytų niekinga pagone. Tai lemia hebrajų istorinė patirtis su kanaaniečiais kaip stabus garbinančia žmonių grupe, kurios nedora gyvensena ir papročiai ilgą laiką buvo kliuvinys Izraelio tautai. Net Kristaus mokiniai nesvarstė galimybės, kad ši moteris tikėjo ir yra Dievo karalystės dalis!
Morkaus 7, pagonių auditorija reaguotų kitaip nei skaičiusieji Mato evangeliją. Pagonių su kanaaniečiais susijęs patyrimas buvo kitoks nei žydų. Pagonys tapatinosi su šia moterimi, graike, sirofinikiete. Jėzus išgydė vieną iš jų! Pagonims ši moteris būtų mylinti motina, nerimavusi dėl savo dukters likimo ir troškusi, kad Mokytojas ją išgydytų, nepaisant šios motinos etninės ir tautinės kilmės.
„Kristus ne iš karto atsakė į moters prašymą. Šią nekenčiamos rasės atstovę Jis priėmė kaip būtų priėmęs žydas. Tuo Jis norėjo parodyti mokiniams, kaip šaltai ir beširdiškai tokiu atveju pasielgtų žydai. Paskui Jis su užuojauta išklausė moterį ir išpildė jos prašymą, leisdamas suprasti, kaip tokioje nelaimėje turėtų elgtis mokiniai“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 367).
Perskaitykite 1 Jn 2, 2. Ką ši eilutė mums turėtų pasakyti apie tai, kad Dievo akivaizdoje visi esame vienodi?
IV. „IŠKLAUSYK JĄ“
Dar nelaimėtuose miestų rajonuose yra daug išsiilgusiųjų vilties. Kas Kristaus laikais neleido Dievo tautai nešti Mesijo vilties į tokius svetimtaučių miestus kaip Tyras ir Sidonas? Nacionalizmas, puikybė ir išankstinis nusistatymas apakino Dievo tautą galimybėms pamatyti artimiausiuosius, kurie troško pirmojo advento pranašysčių apreikštos vilties. Jėzus Kristus trokšta, kad Jo tauta šiandien dalytųsi palaiminta viltimi (Tit 2, 13) su daugybe miestuose gyvenančių grupių. Ir kaip Jėzui nerūpėjo jų tautybė ar rasė, tai taip pat turėtų nerūpėti ir mums.
5. Perskaitykite Apd 10, 9–16. 28. 34–35. Kaip apibendrintumėte Šventosios Dvasios pamoką?
Belaukdamas pusryčių Petras sulaukė regėjimo apie ant stogo drobulėje patiektą maistą, netyrus gyvūnus ir paukščius. Tris kartus regėjime jam buvo liepta keltis ir valgyti. Dievas panaudojo šiuos regėjimus, siekdamas stoti akistaton su Petro religine puikybe ir fanatiškumu pagonių atžvilgiu. Petras galiausiai suprato šią tiesą: „Tada, atvėręs lūpas, Petras pasakė: Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris Jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apd 10, 34–35).
Atsižvelgdami į tai, pamąstykime apie su Tyru ir Sidonu susijusias pamokas. Dar kartą pažvelkite į Jėzų ir Jo bendravimą su minėta motina. Ko mokiniai iš to išmoko, kas susiję su Petro regėjimu? Kaip galime tai pritaikyti savo šiandieniniam gyvenimui ir paskutinių dienų Kristaus pašaukimui Jo misijai miestuose? Koks šališkumas neleidžia mums pamatyti miestiečių poreikių? Kokias galimybes Dievas mums suteikė miestuose – išplėsti mūsų su misija susijusį supratimą ir rūpestingai stoti akistaton su mūsų fanatizmu, nacionalizmu ir dvasine puikybe?
Jėzus kantriai mokė savo mokinius, kurie dar iki galo nesuprato, kad didis Dievo išgelbėjimo planas skirtas visai žmonių šeimai, o ne tik vienai tautai ar etninei grupei. Šventoji Dvasia gali padėti mums įveikti išankstinį nusistatymą ir šališkumą, kad galėtume užbaigti misiją miestuose.
Perskaitykite Gal 2, 11–13. Ko šios eilutės turėtų mus mokyti apie tai, kaip sunku išsivaduoti iš išankstinio nusistatymo, kurio buvome mokomi nuo vaikystės?
V. TIKĖJIMAS ŽEMĖJE?
Vieno iš savo palyginimų pabaigoje Lk 18, 8 Jėzus klausė: „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ Kaip Kristaus mokiniai, šiandien turime pamatyti, ko Jėzus ieško. Šiame pasakojime matome, kad Jėzus ieškojo tikėjimo, kuris šviečia net ir tamsoje.
6. Perskaitykite Mt 8, 10. 13; Mt 9, 2; Mt 20, 29–34; Mk 2, 5; Mk 10, 46–52; Lk 18, 35–43. Ką šiuose tekstuose Jėzus nusako kaip turinčius tikėjimą?
Šiame sąraše yra žmonių, kurių tikėjimas švietė net tamsiuose miestuose. Kafarnaume Jėzus išryškino keletą tikinčių žmonių. Mt 8, 10. 13 parašyta apie atsivertusį pagonį šimtininką su dideliu tikėjimu. Skaitome apie keturis tikėjimo kupinus draugus, kurie išardė stogą, kad nuleistų savo paralyžiuotą draugą prie Jėzaus (Mt 9, 2; Mk 2, 5). Morkaus 10 parašyta apie praregėjusį Bartimiejų, kurio tikėjimas ryškiai švietė Jeriche.
Tuo pačiu tikimės, kad Dievo tautoje turėtų būti didelis tikėjimas. Tačiau net ir Jėzaus gimtajame Nazarete mažas tikėjimas – ar net visiškas netikėjimas – buvo Kristaus tarnystę ribojęs veiksnys. Tarp mokinių Jėzus kelis kartus vadino Izraelį mažatikiais (Mt 6, 30; Mt 8, 26; Mt 14, 31; Mt 16, 8). Mt 17, 17 Jėzus sakė: „O netikinti ir sugedusi gimine!“
Viena šiandien pritaikytina pamoka yra ta, kad tikėjimas randamas netikėtose vietose – miestuose tarp svetimtaučių, pagonių ir skirtingų religijų žmonių. Nuolankūs, kaip Jėzus, turime eiti į miestus ir ieškoti tų, kurie, išgirdę tiesą, atsilieps išganingu tikėjimu Jėzumi. Ir jų tikrai ten yra.
Iššūkis: Atverkite savo širdį maldoje, kad gautumėte didesnę tikėjimo dalį, su kuria galėtumėte dalytis meile artimiems ir tolimiems.
Papildomas iššūkis: Kaip jūs pažinote Jėzų ir brangią trijų angelų žinią? Įvardykite tris dvasinius palaiminimus, kuriuos patyrėte dėka Jėzaus asmeniniame gyvenime. Pasiruoškite pasidalyti šiomis mintimis Sabatos mokyklos klasėje.
Tolesniam tyrinėjimui: „Tarp tų, kuriuos žydai laikė pagonimis, buvo žmonių, kurie geriau suprato Šventojo Rašto pranašystes apie Mesiją negu Izraelio mokytojai. Kai kurie tikėjosi, kad atėjęs Jis išvaduos iš nuodėmių. Filosofai stengėsi įsigilinti į hebrajų gyvenimo paslaptis. Tačiau žydų fanatizmas trukdė sklisti šviesai“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 27).
„Viešpats Jėzus, galingas Gelbėtojas, mirė už šias sielas. Jis gali pažadinti juos iš abejingumo, pažadinti jų simpatijas, suminkštinti jų širdį, atskleisti jų sieloms tiesos grožį ir galią. Didysis darbininkas yra Dievas, o ne ribotas žmogus; ir vis dėlto Jis ragina žmones būti įrankiais, per kuriuos Jis gali perteikti šviesą esantiems tamsoje. Dievas turi brangakmenių visose bažnyčiose, ir ne mums plačiai smerkti religinį pasaulį, o nuolankiai ir su meile pateikti visiems tiesą tokią, kokia ji yra Jėzuje. Temato žmonės pamaldumą ir pasišventimą, temato jie į Kristaus panašų charakterį, ir juos patrauks tiesa. […] Jie turi aukštinti Jėzų, pasaulio Atpirkėją; jie turi išlaikyti Gyvenimo Žodį“ (E. Vait, „The Advent Review and Sabbath Herald“, 1893 m. sausio 17 d.).
Klausimai aptarimui:
1. Kokių yra neatidėliotinų poreikių jūsų gyvenamoje vietovėje, kurie galėtų suteikti jums ir jūsų bažnyčiai galimybę ištiesti ranką sieloms, nežinančioms mūsų tiesų?
2. Pažvelkite į anksčiau pateiktus E. Vait žodžius, susijusius su kito tikėjimo žmonėmis: „Dievas turi brangakmenių visose bažnyčiose, ir ne mums plačiai smerkti religinį pasaulį“. Kitaip tariant, kaip mes galime parodyti žmonėms jų paklydimą ir tuo pat metu nepaniekinti jų?
3. „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 8) Ką Jėzus norėjo pasakyti šiuo retoriniu klausimu? Kuo skiriasi tikėjimas ir išpažinimas? Kodėl teisingo tikėjimo žmonės gali būti netikintys Kristui sugrįžus?