#1 KELIĄ RODANTYS ŽENKLAI

Rugsėjo 28–spalio 4 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 2, 1–11; Jn 4, 46–54; Jn 5,
1–16; Mk 3, 22–23; Mt 12, 9–14; Jn 5, 16–47.


Įsimintina eilutė: „Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel
kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie surašyti, kad
tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte
gyvenimą per Jo vardą“ (Jn 20, 30–31).


Kodėl Jonas parašė Evangeliją? Ar jis norėjo pabrėžti Jėzaus stebuklus?
Arba pabrėžti kai kuriuos konkrečius Jėzaus mokymus? Kokia
buvo priežastis rašyti evangeliją?
Šventosios Dvasios galia Jonas paaiškino, kodėl. Jis sakė, kad nors
apie Kristaus gyvenimą būtų galima parašyti daug daugiau (Jn 21,
25), jo įtraukti pasakojimai buvo užrašyti tam, „kad tikėtumėte, jog
Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per
Jo vardą“ (Jn 20, 31).
Šią savaitę tyrinėsime kai kuriuos ankstyvuosius Jėzaus stebuklus
– nuo vandens pavertimo vynu vestuvėse, labai sergančio kažkieno
sūnaus išgydymo iki vyro išgydymo prie Betzatos tvenkinio.
Jonas šiuos stebuklus vadino ženklais. Jis turėjo omenyje ne kelio
ženklus, o veikiau stebuklingus įvykius, nukreipiančius į gilesnę tikrovę
– Jėzų kaip Mesiją. Visuose šiuose pasakojimuose matome pavyzdžius
žmonių, kurie atsiliepė tikėjimu. Jų pavyzdžiai kviečia mus
daryti tą patį.
9
I. VESTUVĖS KANOJE

Perskaitykite Jn 2, 1–11. Kokį ženklą Jėzus padarė Kanoje ir kaip
tai padėjo Jo mokiniams Juo patikėti?

Jėzaus padarytas stebuklas, paverčiant vandenį vynu, užtvirtino
mokinių sprendimą sekti Jėzumi. Argi tai negalėjo būti galingas ženklas,
parodantis, kad Jis yra iš Dievo? (Jie tikriausiai dar nebuvo pasirengę
suprasti, kad Jis yra Dievas.)
Mozė buvo izraelitų vadas ir išvedė Izraelį iš Egipto „ženklais ir
nuostabiais darbais“ (Įst 6, 22; Įst 26, 8). Dievas jį panaudojo išlaisvindamas
Izraelį iš egiptiečių. (Jis tam tikra prasme buvo jų „gelbėtojas“.)
Dievas per Mozę paskelbė, kad ateis pranašas, panašus į Mozę.
Dievas liepė Izraeliui Jo klausyti (Įst 18, 15; Mt 17, 5; Apd 7, 37). Šis
„pranašas“ buvo Jėzus ir Jono 2 Jėzus padarė savo pirmąjį ženklą, nurodžiusį
į Izraelio vaikų išlaisvinimą iš Egipto.
Nilo upė buvo pagrindinis egiptiečių išteklius ir dievybė. Viena iš
negandų buvo upės vandens pavertimas krauju. Kanoje Jėzus padarė
panašų stebuklą, bet užuot pavertęs vandenį krauju, pavertė jį vynu.
Vanduo buvo šešiuose vandens induose, naudojamuose žydų apeiginio
apvalymo tikslais, dar labiau susiejant šį stebuklą su bibline
išganymo tema. Pasakodamas apie vandens pavertimą vynu ir taip
primenant Išėjimą, Jonas nurodė į Jėzų kaip į mūsų Išganytoją.
Ką stalo prievaizdas manė apie Jėzaus parūpintą neraugintą vyną?
Jį nustebino gėrimo kokybė ir, nežinodamas Jėzaus padaryto stebuklo,
pagalvojo, kad geriausias vynas buvo laikytas pabaigai.
Graikiškas terminas oinos vartojamas nusakyti ir šviežioms, ir raugintoms
vynuogių sultims („The Seventh-day Adventist Bible Dictionary“,
1177 p.). E. Vait rašė, kad stebuklingai padarytas vynas buvo
nealkoholinis (žr. Su meile iš Dangaus, 2011, p. 128). Neabejotina, kad
šių įvykių liudytojus nustebino tai, kas įvyko.
Dėl kokių priežasčių jūs sekate Jėzumi? (Mums buvo duota daug
priežasčių, ar ne?)

II. ANTRASIS ŽENKLAS GALILĖJOJE
Visos savo žemiškos tarnystės metu Jėzus darė stebuklus, padėjusius
žmonėms Juo tikėti. Jonas užrašė šiuos stebuklus, kad ir kiti
tikėtų Jėzumi.

Perskaitykite Jn 4, 46–54. Kodėl evangelistas grįžo prie vestuvių
puotos stebuklo?

Pasakodamas apie antrąjį ženklą, kurį Jėzus padarė Galilėjoje, Jonas
priminė pirmąjį ženklą, vestuvių Kanoje metu. Tarsi Jonas sakytų:
Ženklai, kuriuos padarė Jėzus, padės jums suprasti, kas Jėzus toks.
Tada Jonas pridūrė: „Tai buvo antras ženklas, kurį Jėzus padarė, sugrįžęs
iš Judėjos į Galilėją“ (Jn 4, 54).
Iš pradžių Jėzaus atsakymas į didiko prašymą gali pasirodyti griežtas.
Tačiau jis savo sūnaus išgydymą nustatė tikėjimo Jėzumi matu.
Jėzus perskaitė jo širdį ir tiksliai nurodė dvasinę ligą, kuri buvo gilesnė
nei jo sūnaus gyvybei pavojinga liga. Lyg perkūnas iš giedro
dangaus, vyras staiga suprato, kad jo dvasinis skurdas gali kainuoti
sūnaus gyvybę.
Svarbu pripažinti, jog stebuklai patys savaime neįrodė, kad Jėzus
buvo Mesijas. Kiti irgi padarė stebuklų. Vieni buvo tikri pranašai, kiti
netikri. Stebuklai tik atskleidžia antgamtišką tikrovę; jie patys savaime
nereiškia, kad juos daro Dievas. (Šėtonas gali daryti „stebuklus“,
jei žodžiu „stebuklai“ turime omenyje antgamtinius darbus.)
Iš sielvarto didikas pavedė save Jėzaus gailestingumui ir meldė Jį
išgydyti jo sūnų. Jėzaus atsakymas buvo užtikrintas. Jis pasakė: „Eik,
tavo sūnus gyvas!“ (Jn 4, 50) Žodis „gyvas“ graikų kalba yra esamojo
laiko veiksmažodis. Toks vartojimas vadinamas „tam tikra būsimojo
laiko forma“, kai apie būsimą įvykį kalbama taip užtikrintai, tarsi jis
jau būtų įvykęs. Vyras neskubėjo namo, bet, tikėdamas Jėzumi, kitą
dieną grįžo namo – pamatęs, kad būtent tada, kai Jėzus ištarė šiuos
žodžius, sūnui karščiavimas atslūgo.
Kokia galinga priežastis tikėti Jėzumi!

Net jei pamatytume stebuklą, į ką dar turime atsižvelgti, prieš automatiškai
nusprendžiant, kad stebuklas yra Dievo darbas?


III. STEBUKLAS PRIE BETZATOS TVENKINIO

Kitas Jono užrašytas stebuklas įvyko prie Betzatos tvenkinio (Jn 5,
1–9). Buvo tikima, kad angelui sujudinus vandenį pirmas sergantis
žmogus, įžengęs į vandenį, pasveiks. Dėl to priėjimai prie tvenkinio
buvo perpildyti tų, kurie tikėjosi pasveikti kita proga. Jėzus nuėjo į
Jeruzalę ir, eidamas pro tvenkinį, pamatė laukiančią minią.
Tai bent turėjo būti vaizdas! Visi šie žmonės, kai kurie sunkiai sirgo,
laukė ir laukė išgydymo vandenyje, kurio tikrai nesulauks. Kokia
proga Jėzui!

6. Perskaitykite Jn 5, 1–9. Kadangi visi prie tvenkinio akivaizdžiai
norėjo pasveikti, kodėl Jėzus klausė paralyžiuotojo, ar jis norėtų
pasveikti (Jn 5, 6)?

Ilgai sergant liga tampa norma ir, kaip bebūtų keista, kartais gali
būti sunku atsisveikinti su negalia. Vyras savo atsakymu parodė, kad
norėjo pasveikti. Bėda ta, kad jis išgijimo ieško netinkamoje vietoje –
o Tas, kuris padarė žmogaus kojas, stovėjo tiesiai priešais jį. Vyras mažai
išmanė, kas su juo kalbėjosi; nors išgijęs jis galėjo pradėti suprasti,
kad Jėzus iš tiesų buvo ypatingas.
„Jėzus neprašė šio kančios išsekinto žmogaus Jį įtikėti. Jis tepasakė:
‘Kelkis, imk savo gultą ir eik!’ Bet žmogaus tikėjimas įsitvirtino
tame žodyje. Kiekvienas nervas ir raumuo suvirpėjo nauja gyvybe, ir
sveikata sugrįžo į jo luošas rankas ir kojas. Jis neabejodamas pakluso
Kristaus įsakymui, ir visi jo raumenys vykdė Jo valią. Pašokęs ant kojų,
jis pasijuto aktyvus žmogus. Jėzus neįtikinėjo luošio, kad Dievas jam
padės. Žmogus galėjo abejoti ir toliau ir prarasti vienintelę galimybę
pasveikti. Tačiau jis patikėjo Kristaus žodžiu, veikė pagal jį, ir jėgos
sugrįžo“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 176).

Vėliau Jėzus sutiko tą patį vyrą šventykloje ir pasakė: „Štai tu esi pasveikęs.
Daugiau nuodėmių nedaryk, kad neatsitiktų kas blogesnio!“
(Jn 5, 14). Koks ryšys tarp ligos ir nusidėjimo? Kodėl turime suprasti,
kad ne visos ligos yra tiesioginė konkrečių mūsų gyvenimo nuodėmių
padarinys?


IV. UŽKIETINTOS ŠIRDYS
Ženklai, darbai ir stebuklai patys savaime neįrodo, kad pastarieji
daromi Dievo valia. Tačiau, kita vertus, kai jie yra atliekami Dievo valia,
pavojinga jų nepaistyti.

Perskaitykite Jn 5, 10–16. Ko galime pasimokyti iš stebinančio religinių
vadovų širdies kietumo Jėzaus ir Jo ką tik atlikto stebuklo
atžvilgiu?

Kai Jėzus apsireiškė išgydytam žmogui, šis iškart pasakė religiniams
vadovams, kad tai Jėzus. Būtų pagrįsta manyti, kad tai tinkamas
laikas šlovinti Dievą, bet vietoj to vadovai „persekiojo Jėzų, kad
Jis taip darydavo sabatos dieną“ (Jn 5, 16).
Gydyti sabatą buvo leidžiama tik kritiniu atveju. Šis vyras buvo
neįgalus 38 metus; taigi jo išgijimas vargu ar buvo skubus reikalas.
Tada, kam reikėjo, kad jis atsikeltų ir imtų savo gultą? Pagalvojus, juk
kažkas, turintis Dievo galią padaryti tokį stebuklą, taip pat žinotų, ar
sabatą leidžiama nešti gultą namo. Akivaizdu, kad Jėzus siekė jiems
apreikšti gilesnes Rašto tiesas, ne tik žmogaus sukurtas taisykles ir
nuostatas, kurios kai kuriais atvejais užgožė tikrąjį tikėjimą.

Ko šie kiti pasakojimai moko apie tai, kaip žmonės gali tapti dvasiškai
užkietėję, nepaisant įrodymų? (Jn 9, 1–16; Mk 3, 22–23; Mt
12, 9–14)


Kaip šie religiniai vadovai galėjo būti tokie akli? Tikėtinas atsakymas,
kad taip įvyko dėl jų pačių sugedusių širdžių, klaidingo įsitikinimo,
kad Mesijas dabar išvaduos juos iš Romos jungo, ir dėl jų meilės
valdžiai bei pasišventimo Dievui. Visa tai prisidėjo prie to, kad jie atmetė
Tiesą, kuri stovėjo priešais juos.
Perskaitykite Jn 5, 38–42. Koks buvo Jėzaus įspėjimas? Ko galime
pasimokyti iš šių žodžių? Tai yra, kas gali būti mumyse, kas apakina
mus tiesoms, kurias turime žinoti ir laikytis savo gyvenime?


V. JĖZAUS TEIGINIAI
Stebuklas prie Betzatos tvenkinio suteikė puikią galimybę Jonui
pabrėžti, kas yra Jėzus. Jonas devyniose eilutėse apibūdino stebuklą
ir apytiksliai 40 eilučių apibūdino Tą, kuris padarė šį stebuklą.

6. Perskaitykite Jn 5, 16–18. Kodėl Jėzus buvo persekiojamas už savo
darbą sabatos dieną?

Jn 5, 18 gali kelti nerimą, nes atrodo, kad Jėzus nesilaikė sabatos.
Tačiau atidžiau perskaičius Jn 5, 16–18 matyti, kad Jėzus teigė, jog Jo
„darbas“ sabatą neprieštarauja Jo santykiams su Tėvu. Dievas išlaiko
visatą ir sabatą. Vadinasi Jėzaus darbai sabatą buvo dalis Jo dieviškumo.
Religiniai vadovai persekiojo Jį dėl tariamo sabatos laužymo ir
teigimo, kad Jis lygus Dievui.

7. Perskaitykite Jn 5, 19–47. Ką Jėzus pasakė, kad padėtų vadovams
pamatyti Jį Tuo, Kuo Jis iš tikrųjų yra, tvirtinimą, kurį galingai pagrindė
ką tik Jo padarytas stebuklas?

Jėzus savo darbą gynė trimis žingsniais. Pirmiausia Jis paaiškino
savo artimus santykius su Tėvu (Jn 5, 19–30). Jėzus nurodė, kad Jis ir

Jo Tėvas elgiasi darniai, net kad Jėzus turi galią teisti ir prikelti mirusiuosius
(Jn 5, 25–30).
Antra, Jėzus įvardijo keturis „liudytojus“ savo gynybai – Joną Krikštytoją
(Jn 5, 31–35), Jėzaus daromus stebuklus (Jn 5, 36), Tėvą (Jn 5,
37–38) ir Šventąjį Raštą (Jn 5, 39). Kiekvienas iš šių „liudytojų“ kalba
Jėzaus naudai.
Galiausiai Jn 5, 40–47 Jėzus pateikė savo kaltintojams jų pačių pasmerkimą,
atskleisdamas kontrastą tarp Jo tarnystės ir jų savanaudiškumo.
Jis sakė, kad juos apkaltins pats Mozė (Jn 5, 45–47), į kurį jie
buvo sudėję savo viltis.
Kaip galime apsisaugoti ir nepakliūti į spąstus, kai tikime Dievą, net
turime teisingas doktrinas, bet visiškai nepasišvenčiame Kristui? Paruoškite
savo atsakymą pristatyti klasėje sabatą.


TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
„Jėzus neįtikinėjo luošio, kad Dievas jam padės. Žmogus galėjo
abejoti ir toliau ir prarasti vienintelę galimybę pasveikti. Tačiau jis patikėjo
Kristaus žodžiu, veikė pagal jį, ir jėgos sugrįžo.
Toks pat tikėjimas dvasinį išgijimą gali atnešti ir mums. Nuodėmė
atskyrė mus nuo Dievo gyvybės. Mūsų sielos suparalyžiuotos. Patys
mes galime gyventi šventai ne daugiau nei tas bejėgis, kuris neįstengė
pakilti. […] Tegul šie nusivylusieji pakelia akis aukštyn. Gelbėtojas palinkęs
prie atpirktųjų savo krauju su neapsakomu švelnumu ir gailesčiu
klausia: ‘Ar norėtum pasveikti?’ Jis pakelia jus sveiką bei ramų. Nelaukite,
kol pajusite, jog esate pasveikę. Tikėkite Jo žodžiu, ir jis išsipildys.
Tebūna jūsų valia Kristaus pusėje. Norėkite Jam tarnauti, ir veikdami
pagal Jo žodį, jūs gausite jėgų. Kad ir kokie blogi būtų įpročiai bei aistros,
kurioms ilgai nuolaidžiaujant, supančiojama siela bei kūnas, Kristus
gali ir nori jus išvaduoti. Jis įkvėps gyvybę sielai, kuri mirusi ‘savo
nusikaltimais’ (Ef 2, 1). Jis išvaduos belaisvį, surakintą silpnumo, nelaimių
ir nuodėmės grandinių“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 177).
„Jėzus atmetė kaltinimą šventvagyste. Jis tvirtino turėjęs teisę atlikti
tai, kuo buvo kaltinamas, nes esąs Dievo Sūnus, viena su Juo prigimtimi,
valia ir tikslu“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 182).

KLAUSIMAI APTARIMUI:

1. Apmąstykite šios savaitės temą. Tikėjimas nulėmė tai, kad šie išgijimai būtų įmanomi. Vadovai, priešingai, parodė abejonių ir netikėjimo pavojų. Kodėl neturėtume painioti klausimų (visi turime klausimų) su abejonėmis? Kodėl tai nėra tas pat ir kodėl svarbu žinoti skirtumą?

2. Perskaitykite paskutinį V dalies klausimą. Kodėl, kaip septintosios dienos adventistai, turime būti ypač atsargūs dėl šio pavojaus? Kad ir kaip svarbu, pavyzdžiui, žinoti ir net laikytis sabatos arba žinoti apie mirusiųjų būklę – kodėl šios tiesos mūsų neišgelbėja? Kas mus išgelbėja ir kaip?

3. Atidžiai perskaitykite Jn 5, 47. Kaip šiandien neigiantieji, pavyzdžiui, pasaulinį tvaną arba pasaulio sukūrimą per šešias dienas, daro būtent tai, dėl ko Jėzus čia įspėjo?