Lapkričio 16–22 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 5, 17. 20. 36–40. 46-47;
Jn 13, 18; Jn 17, 12; Jer 2, 13; Zch 9, 9; Jn 8, 12–30.
Įsimintina eilutė: „Aš turiu aukštesnį liudijimą negu Jono: tie darbai,
kuriuos Man skyrė nuveikti Tėvas, patys darbai, kuriuos Aš darau,
liudija apie Mane, kad Mane yra siuntęs Tėvas“ (Jn 5, 36)
Evangelijoje pagal Joną vėl ir vėl parodoma visa, ką Jėzus pasakė ir
padarė, kas atskleidė, kad Mesijas (hammašiach), Kristus, atėjo į Izraelį.
Ir iš tikrųjų, Jis atėjo kaip vienas iš jų, žydas, gimęs Betliejuje, kaip ir
nusakė Šventasis Raštas.
Tačiau, kaip rašė Jonas: „Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsiradęs,
bet pasaulis Jo nepažino“ (Jn 1, 10).
Jis buvo pasaulyje, pasaulis buvo sukurtas per Jį, bet pasaulis Jo
nepažino? Tai nuostabus pareiškimas. Ir, kaip skaitome evangelijoje
pagal Joną bei kitose evangelijose, daugelis žmonių Jo nepažino,
nors turėjo pažinti, ypač dėl visko, ką Jėzus padarė ir pasakė. Juolab
todėl, kad Senojo Testamento raštai nurodė į Jį.
Šią savaitę apžvelgsime, kaip Jonas apreiškė Jėzų kaip Mesiją, taip
pat pažvelgsime į tai, kodėl kai kurie žmonės vis dar atmetė Jį, nepaisant
visų svarbių priežasčių, patvirtinančių Jį kaip Kristų.
Ko galime pasimokyti iš jų klaidų?
I. ŽENKLAI, DARBAI IR STEBUKLAI
Be konkrečių stebuklų, kuriais Jonas įvardijo Jėzų kaip Mesiją, jis
taip pat užrašė platesnę diskusiją apie Jėzaus padarytus ženklus, darbus
ir stebuklus.
Ženklai ir stebuklai patys savaime nebuvo įrodymas, kad Jis Mesijas,
nes daugelis pranašų, kartais netikrų, taip pat darė stebuklus.
Jonas ženklų neužfiksavo, nes jie nurodė tik didį stebukladarį. Ženklams,
apie kuriuos rašė Jonas, teko išskirtinė paskirtis, nes jie parodė
Jėzų kaip Mesiją, kad Jis iš tikrųjų yra iš Dievo Tėvo.
- Perskaitykite Jn 5, 17. 20. 36–38. Kaip šios eilutės nusako Jėzaus ir
Dievo Tėvo ryšį, ypač ženklų kontekste?
Jėzus naudojo ženklus, kad parodytų savo artimą darbinį ryšį su
Tėvu. Du buvo viena. Darbai parodė, kad „Tėvas Manyje, o Aš Jame“
(Jn 10, 38; taip pat Jn 14, 10–11).
Jėzaus atėjimo tikslas buvo daryti darbus To, kuris Jį siuntė, kad šie
darbai būtų paskelbti pasauliui. Tai yra, Jis atėjo atlikti darbo, kuriam
Jį siuntė Tėvas, ir darbai, kuriuos Jis atliko, aiškiai liudijo, kad Jis yra iš
Tėvo.
Vis dėlto, kaip jau tyrinėjome, nepaisant galingų ženklų ir daugelio
žmonių liudijimo, kai kurie vis tiek nusprendė netikėti.
Religiniai vadovai klausė Jėzaus: „Kaip ilgai laikysi mus abejonėse?
Jeigu esi Mesijas, pasakyk mums atvirai! Jėzus jiems atsakė: Aš jums
pasakiau, tik jūs netikite. Mano darbai, kuriuos Aš darau savo Tėvo
vardu, liudija apie Mane“ (Jn 10, 24–25).
Jei Jėzus būtų iš karto pasakęs, kad Jis yra Mesijas, religiniai vadovai,
ieškodami visko, ką galėtų rasti prieš Jį, būtų užsipuolę Jį. Tai
žinodamas, Jėzus įvardijo savo atliktus darbus. Jei Jėzus būtų sakęs,
kad Jis yra Kristus (Mesijas), jie galėtų lengvai tai paneigti. Bet kaip jie
galėjo paneigti ženklus, darbus ir stebuklus? Tai buvo galingas liudijimas,
kas Jis buvo ir iš kur Jis.
Kaip galime apsisaugoti nuo tokių kietų širdžių, kokias matome tarp
šių religinių vadovų? Kaip galime priešintis Dievo darbui savo gyvenime?
II. ŠVENTOJO RAŠTO AUTORITETO VAIDMUO
Be konkrečių ženklų ir liudijimų, kuriais Jonas įvardijo Jėzų kaip
Mesiją, Jonas taip pat nurodė į Senojo Testamento autoritetą ir pranašystes,
kuriose numatytas Kristaus darbas. Senasis Testamentas yra
itin svarbus ne tik evangelijai pagal Joną, bet ir visam Naujajam Testamentui.
Tai, kas Jėzus buvo, iš kur atėjo, ką darė ir ką darys – paremta
Šventuoju Raštu, šiuo atveju Senuoju Testamentu.
- Perskaitykite šias eilutes: Jn 5, 39–40. 46-47. Ko jos moko apie Jėzaus
nusistatymą Šventojo Rašto autoriteto atžvilgiu?
Visose evangelijose Jėzus ne kartą minėjo Šventojo Rašto autoritetą
kaip pagrindinį Jo liudytoją. Pavyzdžiui, Jėzus dažnai naudojo
Senojo Testamento įvykius nurodydamas į save ir tai, ką Jis darė. Toliau
pateiktas vienas atvejis, kai Jis panaudojo įvykį iš Sk 21, 5–9. „Kaip
Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus“
(Jn 3, 14). Čia Jėzus ne tik išdėstė pasakojimą, bet, naudodamasis juo
nurodė į save, iš esmės pateikdamas mums autoritetingą aiškinimą,
ką šis pasakojimas reiškia.
Ne tik Jėzus, bet ir kiti naudojo Senąjį Testamentą, norėdami nurodyti
į Jėzų. Pavyzdžiui, ankstyvuose evangelijos pagal Joną skyriuose
skaitėme Pilypo žodžius: „Radome Tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir
Pranašai“ (Jn 1, 45).
Perskaitykite šiuos tekstus: Jn 13, 18; Jn 17, 12; Jn 19, 24. 28. 36.
Ko jie moko apie Šventojo Rašto autoritetą, kaip jį suprato Jėzus ir
Jonas? Ką tai turėtų mums pasakyti apie lemiamą vaidmenį, kurį visas
Šventasis Raštas turi atlikti ir mūsų tikėjimui?
Kokios jėgos šiandien subtiliai arba atvirai siekia pakirsti mūsų tikėjimą
Rašto autoritetu? Paruoškite atsakymą pateikti Sabatos mokykloje.
III. JĖZUS SENOJO TESTAMENTO PRANAŠYSTĖSE. I dalis
Diskutuodamas su religiniais vadovais apie savo tapatybę, Jėzus
patvirtino Šventojo Rašto autoritetą. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad
Jam to daryti nereikėjo, nes religiniai vadovai tikėjo Raštu. Nepaisant
to, Jėzus pabrėždavo Šventojo Rašto autoritetą ir tai darė norėdamas
parodyti jiems, kas Jis yra – kad ir kokios užkietėjusios būtų jų širdys,
kad ir kaip jie stengtųsi priešintis įsitikinimui.
Tuo tarpu Jonas daug tiesiogiai citavo Senąjį Testamentą, nurodydamas,
kad Jėzuje išsipildė su Mesiju susiję Senojo Testamento pažadai.
- Kaip susiję šie Naujojo Testamento ir Senojo Testamento tekstai?
Tai yra, kaip Naujajame Testamente pavartotos šios eilutės, kad
liudytų apie Jėzų?
Jn 1, 23; Iz 40, 3 _______________________________________
Jn 2, 16–17; Ps 69, 10 _______________________________________
Jn 7, 38, Jer 2, 13 _______________________________________
Jn 19, 36; Sk 9, 12 _______________________________________
Ne tik Jonas, bet ir Petras, Paulius, Matas, Morkus, Lukas ir visi rašiusieji
Naująjį Testamentą, Šventosios Dvasios įkvėpti, ne kartą pabrėžė
Jėzaus iš Nazareto gyvenimą, mirtį, prisikėlimą ir atsisėdimą
Dievo soste kaip Senojo Testamento pranašysčių išsipildymą.
Nors Jėzus nuolat nurodydavo mokiniams Šventąjį Raštą, išpranašavusį
Jo tarnystę, kada mokiniai pagaliau suprato, kad Šventasis
Raštas mokė apie Jį? Tik po to, kai Jis mirė, prisikėlė ir jiems pasirodė,
jie pagaliau tai suprato. „Tik paskui, Jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai
prisiminė Jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais
žodžiais“ (Jn 2, 22; taip pat Jn 20, 9).
IV. JĖZUS SENOJO TESTAMENTO PRANAŠYSTĖSE.
II dalis
Jėzus sakė religiniams vadovams: „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote
juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija apie Mane“
(Jn 5, 39). Koks teiginys apie save!
Skaičiavimai skiriasi, tačiau kai kurie tyrinėtojai teigia, kad Jėzus
iš Nazareto įvykdė šimtus Senojo Testamento pranašysčių. Kad ir
koks būtų šis skaičius, tikimybė, jog vienas asmuo išpildys net kelias
iš jų, juo labiau visas, yra stulbinanti. Retkarčiais panaudojamas
toks pavyzdys – įsivaizduokite, kad Teksaso valstijos dydžio plotas
padengtas monetomis, kurių sluoksnis beveik 61 cm storio, o viena
moneta nudažyta rožine spalva, ir jos visos sumaišomos. Tada asmeniui
užrištomis akimis suteikiama viena galimybė ištraukti rožinę
monetą. Kokia tikimybė, kad vienu bandymu jis ištrauks rožinę
monetą?
Neabejotina – Kristaus gimimas, gyvenimas ir mirtis buvo išpranašauti
Senajame Testamente, stulbinantis Jo kaip laukto Mesijo tapatybės
įrodymas. Jonas nuolat nurodė šias Senojo Testamento eilutes,
norėdamas pasakyti, kas buvo Jėzus, ir kodėl mes turėtume tikėti Juo
ir priimti Jo siūlomą išganymą. - Ką kiekviena iš šių evangelijos pagal Joną eilučių atskleidžia apie
Jėzų kaip Mesiją išsipildant pranašystes?
Jn 12, 13; Ps 118, 26 ___________________________________
Jn 12, 14–15; Zch 9, 9 _________________________________
Jn 13, 18; Ps 41, 10 ____________________________________
Jn 19, 37; Zch 12, 10; Zch 13, 6 ________________________
Kiek esate užtikrinti tuo, kuo tikite? Jei kas nors mestų jums iššūkį,
kodėl tikite Jėzumi kaip Mesiju, ką galėtumėte atsakyti ir kodėl, patvirtindami
šį tikėjimą?
V. IŠ PAŽEMIŲ
Tyrinėdami evangeliją pagal Joną jau pamatėme, kaip Jonas parodė,
kad Jėzus iš tikrųjų yra pažadėtasis Mesijas, didžioji viltis, kurios
laukė žydų tauta.
Tačiau daugelis religinių ir dvasinių vadovų buvo didžiausi Jo priešai.
Kodėl? - Perskaitykite Jn 8, 12–30. Kokia dinamika tarp Jėzaus ir šių religinių
vadovų čia? Kurios eilutės geriausiai padeda paaiškinti, kodėl
daugelis Jį atstūmė?
Jėzus sakė, kad jie nepažįsta nei Jo, nei Tėvo (Jn 8, 19). Jie turėjo
pažinoti Juos abu, bet apgaudinėjo patys save. Jie buvo taip įstrigę
savo papročiuose ir filosofijoje, kad net Jėzui esant šalia, darant visa,
ką Jis darė, ir sakant tai, ką Jis pasakė – galingai apreiškiant Tėvą – jie
vis tiek Jį atstūmė.
Antra, Jėzus jiems sakė: „Jūs esate iš pažemių“ (Jn 8, 23). Kitaip tariant,
kad ir kokie religingi, jie nebuvo dvasingi, pamaldūs. Jie dėjosi
maldingais (2 Tim 3, 5), bet tik tiek. Jie rodė išorinį pamaldumą, bet
viduje netikėjo.
Tai nebuvo naujiena: „Kadangi ši tauta tik liežuviu tesiartina prie
Manęs, tik lūpomis tegarbina Mane, jos širdis nutolusi nuo Manęs, tik
žmonių išmoktu įstatymu tesiremia Mano garbinimas“ (Iz 29, 13). Šią
mintį Jėzus pakartojo praėjus šimtmečiams: „Veltui jie Mane garbina,
mokydami žmonių išgalvotų priesakų“ (Mk 7, 7). Jų žmogiški priesakai,
žmogiškieji įsakai buvo „iš šio pasaulio“ (Jn 8, 23), o Jėzus pasakė:
„Aš ne iš šio pasaulio“ (Jn 8, 23). Buvo blogai, kad jie apgaudinėjo
patys save; tragiškiau, kad jie taip pat klaidino kitus, nors, įdomu, Jonas
rašė, kad dėl šiose eilutėse nusakyto pokalbio „daugelis įtikėjo Jį“
(Jn 8, 30).
Taigi, nepaisant netikusių vadovų, daugelis žydų sugebėjo patys
pamatyti, kas yra Jėzus.
Ko pasimokėte iš Jėzaus pokalbių su religiniais vadovais? Kaip galime
būti „iš aukštybės“, o ne „iš pažemių“, ir kaip žinoti skirtumą?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 616–634 p.
„Tiesa buvo patikėta žydų tautai kaip aukso lobis. Žydų religinė
tarnystė, turinti dangaus antspaudą, buvo įvesta paties Kristaus. Atpirkimo
tiesos buvo apgaubtos simboliais ir vaizdiniais. Tačiau, kai
Kristus atėjo, žydai nepripažino Jo, nors Jį nurodė visi tie simboliai.
Jie turėjo Dievo Žodį savo rankose, tačiau tradicijos, kurios būdavo
perduodamos iš kartos į kartą, ir išankstinis Šventojo Rašto aiškinimas
paslėpė nuo jų tiesą, kokia ji yra Jėzuje. Šventojo Rašto dvasinė
prasmė buvo prarasta. Visų žinių lobynas buvo jiems atviras, bet jie
Jo neatpažino.
Dievas neslepia savo tiesos nuo žmonių. Savo veiksmais jie padaro
ją sau nesuprantamą. Kristus suteikė žydams daug įrodymų, kad Jis
yra Mesijas, tačiau Jo mokymas reikalavo ryžtingai keisti jų gyvenimą.
Jie pamatė, kad, jei priims Kristų, turės atsisakyti savo pamėgtų
taisyklių ir tradicijų, savo išdidžių, nedorų papročių. Nesikeičiančios
amžinos tiesos reikalavo aukotis. Todėl jie nenorėjo priimti tvirčiausio
įrodymo, kurį Dievas būtų galėjęs duoti jiems, kad susitirpintų jų
tikėjimą. Jie kalbėjo, kad tiki Senojo Testamento Raštais, tačiau atsisakė
priimti jame esančius liudijimus apie Kristaus gyvenimą ir Jo
charakterį. Jie bijojo, kad gali būti nugalėti, kad nereiktų atsiversti ir
atsižadėti savo išankstinių nuomonių. Evangelijos lobis, Kelias, Tiesa
ir Gyvenimas, buvo tarp jų, tačiau jie atmetė didžiausią dovaną, kurią
Dangus galėjo padovanoti“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, p. 82).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Kaip Jėzaus gyvenime išsipildžiusios pranašystės stiprina tikėjimą?
- Kokios trys ar keturios pagrindinės kliūtys trukdė religiniams vadovams
tikėti Jėzumi? Kaip tie patys principai pasireiškia ir šiandien? - Ištirkite, kuo šiandien kliaujatės. Kaip manote, kas sustiprintų jūsų
tikėjimą? - Ko jūsų atsakymas į II dalies pabaigoje pateiktą klausimą turėtų išmokyti
mus apie Šventojo Rašto autoritetą ir kodėl turime atmesti
viską, kas kelia abejonių neginčijamu Šventojo Rašto autoritetu?