Gruodžio 21–27 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 21; Jn 11, 9–10; Jn 8, 42–44;
Jn 4, 46–54; 2 Tim 3, 16; Jn 15, 1–11.
Įsimintina eilutė: „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį
gyvenimą. Tie Raštai ir liudija apie Mane“ (Jn 5, 39).
Evangelija pagal Joną, kaip ir Morkų, baigiasi susitikimu Galilėjoje.
Ši paskutinė tema tyrinėjant evangeliją pagal Joną kalba apie šį susitikimą,
tačiau ji įpinta į sampratą, kaip mes pažįstame Jėzų ir Dievo
Žodį, kuri persmelkia ketvirtąją evangeliją.
Nors buvo su Jėzumi daugiau nei trejus metus, mokiniai vis dar
nebuvo pasiruošę nukryžiavimui ir prisikėlimui, nors Jėzus jiems ne
kartą pasakojo, kas nutiks.
Deja, jie nepaklausė Jo žodžio.
Šiandien mums gali kilti pavojus daryti tą patį – išgirsti ar net skaityti
Dievo Žodį, bet jo neklausyti; nesilaikyti jo; ir jam nepaklusti. Tai
yra, nepriimti jo kaip šviesos, kuri turėtų vadovauti mūsų mintims ir
darbams. Deja, taip, ko gero, yra daugybės krikščionių atveju.
Šią paskutiniąją savaitę tyrinėsime kai kurias evangelijos pagal
Joną esmines mintis, galinčias padėti mums žengti toliau ir laikytis
ne tik teorinio Jėzaus pažinimo, bet pažinti Jį dar geriau ir pasilikti
Jame bei Jo Žodyje.
I. SUSITIKIMAS GALILĖJOJE
- Perskaitykite Jn 21, 1–19. Kokios esminės tiesos čia atskleidžiamos,
ypač apie Dievo malonę ir žmogaus nuolankumą?
Jono 20 baigiasi knygos tikslu, o tai logiška pabaiga, tačiau yra dar
vienas skyrius. 21 skyrius prasideda kai kuriems mokiniams grįžtant į
Galilėją, Petrui pasiūlius naktį žvejoti ežere. Atrodo, kad grįžo seni laikai,
o mokiniai ėmėsi seno amato – žvejybos. Tačiau tą naktį jie nieko
nesugavo.
Ryte paslaptingas nepažįstamasis krante liepė užmesti tinklą į
dešinę nuo valties. Tada jie sugavo tiek žuvų, kad negalėjo patraukti
tinklo.
Tai priminė jų tarnystės su Jėzumi pradžią (žr. Lk 5, 1–11).
Jonas iš karto atpažino Jėzų ir pranešė Petrui, kuris tuoj pat šoko į
vandenį ir nuplaukė į krantą.
Jėzus Petro tris kartus klausė apie meilę Mokytojui. Prieš nukryžiavimą
Petras primygtinai teigė, kad paaukotų savo gyvybę už Jėzų (Jn
13, 37). Štai tada Jėzus išpranašavo, kad jis tris kartus Jo išsigins (Jn 13,
38). Šį kartą susitikus Galilėjoje Petras atskaitos tašku laikė ne save, o
Jėzų: „Viešpatie, Tu viską žinai; Tu žinai, kad Tave myliu“ (Jn 21, 17).
Kai kurie pastebi, kad Jėzus, klausinėdamas Petrą (išskyrus paskutinį
kartą), vartojo veiksmažodį agapaō, reiškiantį mylėti, ir kad Petras
visada atsakė fileō, o tai reiškia mylėti kaip draugą. Rodos, kad Petras
nepamilo stipriau.
Tiesą sakant, Petro atsakymo esmė – nuolankumas. Tikėtina, kad
dėl patirtos nesėkmės Petras nuolankiai vartojo kitą žodį, nedrįsdamas
pernelyg pasitikėti savimi. Būtent šį nuolankumą, kuris tapo itin
svarbiu ir leido Petrui grįžti į tarnystę, Jėzus ir priėmė. Neabejotina,
kad nuolankumas yra viena svarbiausių savybių tarnystei, nes tuomet
dėmesys sutelkiamas į Jėzų Kristų, o ne į save.
Petro sugrąžinimas į tarnystę ir jo kaip vadovo vaidmuo ankstyvojoje
Bažnyčioje yra vienas stipriausių įrodymų, kad Jėzus prisikėlė iš
numirusių. Būtų sunku paaiškinti Petro svarbą, jei Jėzus nebūtų sugrąžinęs
jo tarnystei kitų mokinių akivaizdoje.
Kodėl nuolankumas itin svarbus kiekvienam, norinčiam pažinti Viešpatį?
Kuo bent vienas iš mūsų galėtų didžiuotis kryžiaus šviesoje?
II. ŽIŪRĖTI Į JĖZŲ
- Perskaitykite Jn 21, 20–22. Koks klausimas nuvedė Petrą klaidingu
keliu? Kaip Jėzus padėjo grįžti į deramą kelią?
Grąžinęs Petrą į tarnystę Jėzus pasakė: „Sek paskui Mane!“ (Jn 21,
19) Tikriausiai tai buvo tikrąja šio žodžio prasme Jėzaus sekimas paplūdimiu.
Taip buvo todėl, kad Petras atsigręžė ir pamatė Jėzų sekantį
Joną, ir jis teiravosi apie Joną. „Viešpatie, o kas šitam bus?“ (Jn 21, 21)
Grąžindamas Petrą į tarnystę, Jėzus numatė Petro mirtį (Jn 21, 18).
Atrodo, kad Petrui taip pat buvo smalsu dėl Jono mirties. Jėzus nukreipė
Petro dėmesį į sekimą Juo, kad jis nesijaudintų dėl to, kas nutiks
kitam mokiniui.
- Perskaitykite Jn 21, 23–25. Kaip buvo neteisingai suprastas Jėzaus
teiginys? Kaip apaštalas Jonas ištaisė šį nesusipratimą?
Žmonės neteisingai suprato, ką Jėzus turėjo omenyje sakydamas:
„Jei noriu, kad jis pasiliktų, kolei ateisiu, kas gi tau? Tu sek paskui
Mane!“ (Jn 21, 22) Jie manė, jog tai reiškia, kad Jėzus sugrįš prieš Jono
mirtį. Laikui bėgant ir Jonui pasenus, tokios aplinkybės virstų krize, jei
jis mirtų (ir, žinoma, jis mirė) Jėzui negrįžus. Jonas ištaisė šią klaidingą
nuomonę, nurodydamas, kad taip Jėzus išreiškė savo valią, o ne pranašavo
ateities įvykius.
Ši mintis, sutelkti dėmesį į Jėzų, o ne į kitus žmones, galingai įveda
į likusios šios savaitės temos tyrinėjimą. Jėzus ir tik Jėzus yra mūsų
Gelbėtojas. Žmonės neišvengiamai nuvils, galbūt net įskaudins.
Nuo III iki V dalies aptariamos tiesos bus susijusios su Dievo Žodžio
supratimu, siekiant pažinti ir sekti Jėzų, kuris vienintelis turėtų
būti mūsų Mokytojas ir Vadovas, nepaisant kitų vedimo, pagalbos ir
patarimų mums.
Kaip dažnai kiti, į kuriuos galbūt žiūrėjote pagarbiai, jus nuvylė? Ko
pasimokėte iš šio patyrimo, net jei pamokos buvo sunkios?
III. ŠVIESA IR TAMSA
- Perskaitykite Jn 1, 4–10; Jn 3, 19–21; Jn 5, 35; Jn 8, 12; Jn 9, 5; Jn 11,
9–10; ir Jn 12, 35. Kas čia priešpastatoma ir kodėl šis kontrastas
yra esminis norint suprasti tiesą?
Pasaulis yra tamsoje; jis vengia šviesos ir pats negali rasti kelio pas
gyvąjį Dievą, asmeninį kūrinijos, apreiškimo ir atpirkimo Dievą.
„Žmonija pati savaime niekada negali perprasti dieviškų dalykų.
‘Ar gali išžvalgyti Visagalio gelmes? Jos gilesnės už dangų, ir ką tu
gali padaryti? Jos gilesnės už Šeolą, ir ką tu sužinosi?’ (Job 11, 8) Tik
įsūnijimo dvasia gali apreikšti mums Dievo gelmes, ko ‘akis neregėjo,
ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo“ (E. Vait, Su meile iš
Dangaus, 2011, p. 381).
Tik Jėzus Kristus „Jį atskleidė“, Tėvą (Jn 1, 18). Graikų kalbos žodis
exēgeomai reiškia – „paaiškinti“, „išaiškinti“, „atskleisti“. Jonas pristatė
Jėzų kaip dangiškąjį pasiuntinį, kuris paaiškina, ką reiškia pažinti Dievą.
Tik per Jėzų galime pažinti Dievą.
- Perskaitykite Jn 8, 42–44. Kaip Jėzus nusakė klaidinantį pamatą,
kuriuo rėmėsi religiniai Izraelio vadovai?
Tie, kurie nesilaiko tiesos, kalba iš savęs. Jie teksto reikšmę suvokia
tik žmogiškuoju požiūriu. Priešingai, turime pripažinti, kad Kristus yra
pasaulio šviesa, ir sekti Juo aiškindami Jo Žodį. Velnias „kalba, kas jam
sava“ (Jn 8, 44). Jei nesame atsargūs ir nepavesime savęs tikėjimui bei
paklusnumui Dievui, mums gresia tas pat – skaityti tekstą remiantis
tik asmeniniais norais, pageidavimais ir asmeniniu supratimu, o tai
padaryti yra daug lengviau, nei įsivaizduojame.
Kaip jūs reaguojate į tiesas, kurios priverčia pasijausti nepatogiai,
priešingai tam, kaip jūs turėtumėte į jas reaguoti?
IV. TEOLOGIJA „IŠ VIRŠAUS“ ARBA „IŠ APAČIOS“
- Perskaitykite Jn 4, 46–54. Kokia bėda atvedė valdytoją pas Jėzų ir
koks buvo tikrasis esminis klausimas?
Šis žmogus atėjo pas Jėzų, pasaulio šviesą, bet buvo apsisprendęs
tikėti tik tuo atveju, jei Jėzus išgydys jo vaiką. Galima sakyti, kad šio
žmogaus teologija buvo „teologija iš apačios“. Teologija „iš apačios“
nustato taisykles ir matą Dievui ir Jo Žodžiui. Žmonių idėjos, nors ydingos,
ribotos ir subjektyvios, tampa galutiniu autoritetu, kaip žmonės
aiškina Dievo Žodį. Į kokius pavojingus spąstus galima taip pakliūti!
Priešingai, teologija „iš viršaus“ pagrįsta tikėjimu, pirmiausia tikėjimu
Dievą ir Jo Žodį (Jn 4, 48; Jn 6, 14–15; 2 Tim 3, 16). Kai Biblija
priimama tikėjimu, ji aiškina pati save. Šventojo Rašto pasaulėžiūra,
o ne epochos filosofija, yra Šventojo Rašto supratimo ir aiškinimo vadovas.
Žmonių pažiūros turi būti pajungtos ir paklusti Dievo Žodžiui,
o ne atvirkščiai.
Turime tikėti Šventojo Rašto žodžiais, jei norime tikėti Jėzaus
žodžiais (Jn 5, 46–47). „Jei laikysitės Mano mokslo, jūs iš tikro būsite
Mano mokiniai“ (Jn 8, 31). Jei abejojame Dievo Žodžiu, Jo Žodis
negali pasilikti mumyse (Jn 5, 38). „Kas Mane niekina ir Mano žodžių
nepriima, tas jau turi savo teisėją; pats žodis, kurį Aš kalbėjau, nuteis
jį paskutiniąją dieną. Aš juk kalbėjau ne iš savęs; Tėvas, kuris Mane
siuntė, davė Man priesaką, ką Aš turiu sakyti, ką skelbti“ (Jn 12, 48-49).
Dievo Žodžio priėmimas – tai ne tik pasyvus informacijos klausymas.
Dievo Žodžio priėmimas taip pat reiškia Dievo valios vykdymą.
Toks yra aktyvus atsakas į Žodžio klausymą. „Kas nori vykdyti Jo valią,
supras, ar tas mokslas iš Dievo, ar Aš kalbu pats iš savo galvos“ (Jn 7, 17).
Toks Dievo Žodžio klausymas ir vykdymas yra meilės Jam išraiška.
„Jei kas Mane myli, laikysis Mano žodžio, ir Mano Tėvas jį mylės; Mes
pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23).
Koks yra ryšys tarp mūsų meilės Jėzui ir paklusnumo? Kodėl bet koks
meile nepagrįstas „paklusnumas“ gali tapti Įstatymo raidės prisilaikymu?
V. PASILIKTI JĖZUJE
- Perskaitykite Jn 12, 32. Kaip šis stulbinantis teiginys nusako Jėzaus
Kristaus galią?
Šį ketvirtį tyrinėjome, kad evangelija pagal Joną traukia mus prie
Jėzaus, bet tik tuo atveju, jei norime pažinti Dievą ir vykdyti Jo valią.
Visoje evangelijoje pagal Joną žmonės, kurie sutinka Jėzų, arba
priima šviesą ir auga, arba atmeta šviesą ir tampa akli. Nikodemas,
moteris prie šulinio, valdytojas, vyras prie Betzatos tvenkinio, 5000
pamaitintųjų duona ir žuvimi, Jėzaus broliai, religiniai vadovai, aklas
gimęs vyras, Marija ir Morta, Pilotas – visi susitiko su Jėzumi ir priėmė
sprendimus, susijusius su tiesa ir šviesa, kurią Jis atnešė.
Teologija „iš apačios“ prasideda žmogaus argumentacija, kuria
siekiama nustatyti ir ištirti Dievo buvimą ir prigimtį. Tokiu atveju
žmogaus išankstinis nusistatymas, ydingas, puolęs, rodo viršenybę
dieviško, švento, tobulo, visažinio atžvilgiu. Teologija „iš apačios“
garantuotai suklaidins žmones, kaip tai buvo praeityje ir bus ateityje
(žr. Apr 14, 1–12), kai žmogiškoji išmintis, siekdama nustumti dieviškąją,
sieks pasaulyje įtvirtinti klaidinantį garbinimą.
- Perskaitykite Jn 15, 1–11. Kokia yra dvasinio augimo ir dvasinės
sveikatos paslaptis?
Esmė – tai ryšio su Jėzumi palaikymas. Jis yra Dievo Žodis, gyvybės
duona, pasaulio šviesa, avių vartai, gerasis Ganytojas, prisikėlimas ir
gyvenimas, kelias, tiesa ir gyvenimas, tikrasis vynmedis.
Dievybės nariai ir Jų Žodis, Biblija, yra tarsi magnetai. Jei nesipriešinsime,
jie mus trauks. „Dievo balsas mums kalba per Jo Žodį, ir yra
daug balsų, kuriuos išgirsime; bet Kristus pasakė, kad turėtume saugotis
tų, kurie sakys: štai čia Kristus, arba: Jis tenai. Kaip žinosime, kad
jie neturi tiesos? Tik viską tikrindami Šventuoju Raštu“ (E. Vait, „The
Advent Review and Sabbath Herald“, 1888 m. balandžio 3 d). Tada
turime pavesti savo pažiūras Dievo Žodžio mokymui.
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
Dievo mąstymas labai skiriasi nuo žmogiškojo. Dievas dalijasi savo
išmintimi su mumis per savo Žodį, Bibliją, veikiant Šventajai Dvasiai.
Mes nusprendžiame, ar norime vaikščioti tamsoje, ar priimti šviesą,
ateinančią iš Jėzaus Kristaus, kaip apreikšta Žodyje.
Šio sprendimo dalis yra mūsų pačių pasišventimas Jėzui Kristui,
Dievo Sūnui ir žmonijos Atpirkėjui. Šventosios Dvasios galia Dievas
Tėvas Jėzaus gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu apreiškė mums savo
meilės gelmes. Mes žinome apie Jėzų, nes Jo gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas
užrašyti Dievo Žodyje.
„Nuolatinis Dievo angelų kelias – iš žemės į dangų ir iš dangaus į
žemę. Patarnaujant angelams, Kristus daro Dievo jėga stebuklus sergantiems
ir kenčiantiems. Būtent per Kristų, patarnaujant Jo dangiškiems
pasiuntiniams, mus pasiekia visi Dievo palaiminimai. Prisiėmęs
žmogiškumą mūsų Išgelbėtojas susivienijo su nupuolusių Adomo
sūnų ir dukterų interesais, o savo dieviškumu laikosi Dievo sosto. Todėl
Kristus yra žmonių bendravimo su Dievu ir Dievo su žmonėmis
tarpininkas“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 122).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Kuris iš visų evangelijos pagal Joną pasakojimų jums garsiausiai
kalba apie Dievo meilę ir charakterį? Pasidalinkite klasėje, kodėl
šis pasakojimas itin prikausto jūsų dėmesį. - Kaip reikėtų ieškoti tiesos praktiškai?
- Kodėl paprastai sunku nelaikyti savęs tiesos teisėju? Ar mes apskritai
galime tai padaryti, ar mūsų žmogiškumas tam tikru mastu
vis tiek paveiks mūsų nusistatymą Šventojo Rašto atžvilgiu? Kodėl
turime tai pripažinti ir kaip nuolankumas padeda atsisakyti išankstinio
nusistatymo Dievo Žodžio atžvilgiu? - Vakarų krikščionybės istorija kupina siaubingų pavyzdžių, kas nutinka,
kai Dievo Žodis yra pavaldus žmogiškai politikai ir išankstiniam
nusistatymui. Kokie yra kai kurie iš šių pavyzdžių ir ko iš jų
šiandien galime pasimokyti apie pavojų, kada žmogiškas supratimas
tampa vyraujančiu matu „aiškinant“ Bibliją? - Savais žodžiais apibendrinkite evangelijos pagal Joną paveikslą.
Kokia jos pagrindinė žinia mums šiandien?