Lapkričio 30–gruodžio 6 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 13, 1–20; Jn 14, 1–3; Dan 7,
27; Jn 14, 5–11; Jn 1, 14; Kol 1, 16–17; Jn 5, 38–40.
Įsimintina eilutė: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis
Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį atskleidė“
(Jn 1, 18).
Evangelija pagal Joną suskirstyta į keturias pagrindines dalis: Prakalba
(Jn 1, 1–18), ženklų knyga (Jn 1, 19–12, 50), šlovės knyga (Jn 13,
1–20, 31) ir baigiamoji dalis (Jn 21, 1–25). Iki šiol daugiausia dėmesio
buvo skiriama prakalbai ir ženklams, Jo stebuklais (ženklais), kalba ir
mokymu paaiškinant, kas yra Jėzus. Dabar pereiname į trečiąją evangelijos
pagal Joną dalį – šlovės knygą.
Įdomu tai, kad garsieji septyni „Aš esu“ teiginiai sudaro tiltą iš ženklų
knygos į šlovės knygą. Pastarieji yra: „gyvybės duona“ (Jn 6, 35. 41.
- 51), „pasaulio šviesa“ (Jn 8, 12; Jn 9, 5), „vartai“ (Jn 10, 7. 9), „gerasis
ganytojas“ (Jn 10, 11. 14), „prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jn 11, 25), „kelias,
tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6) ir „tikrasis vynmedis“ (Jn 15, 1. 5).
Šios savaitės tyrinėjimas prasidės atsisveikinimo pristatymu ir jam
skirta įžanga su reikšmingu epizodu, kai Jėzus plovė savo mokiniams
kojas. Tada dėmesys bus skiriamas teiginiui „Aš esu“ 14 skyriuje („Aš
esu kelias, tiesa ir gyvenimas“).
I. AŠ JUMS DAVIAU PAVYZDĮ
Atsisveikindamas (Jn 13–17) Jėzus pateikė mokiniams su ateitimi
susijusius nurodymus. Šis atsisveikinimas primena Mozės atsisveiki81
nimą Pakartoto Įstatymo knygoje arba Jokūbo palaiminimą vaikams
(Pr 47–49), arba Dovydo nurodymus Saliamonui (1 Met 28–29 sk.). Jėzus
guodė savo mokinius dėl išėjimo. Jis pažadėjo Globėją, Šventąją
Dvasią; (Jn 14–16 sk.). Jis pranašavo, kad bus sielvartas (Jn 15–16 sk.),
o mokinius ragino išlikti ištikimais (Jn 15). - Perskaitykite Jn 13, 1–20. Kas čia įvyko ir kodėl šis pasakojimas
itin svarbus? Ko Jėzus siekė išmokyti?
Toje pasaulio dalyje Jėzaus laikais žmonės avėjo sandalus arba
vaikščiodavo basi. Pėdos aplipdavo dulkėmis ir išsipurvindavo. Buvo
toks paprotys, atėjusiems pavalgyti kojas nuplaudavo tarnas arba
vergas. Tačiau tą vakarą, kai Jėzus valgė Paskutinę vakarienę su savo
mokiniais prieš suėmimą, plaunant kojas nedalyvavo joks tarnas.
Visų nuostabai pats Jėzus pakilo nuo stalo ir nuplovė jiems kojas.
Jn 13, 4–5 Jėzaus elgesys aprašytas žingsnis po žingsnio. Viskas smulkiai
papasakota, pabrėžiant neįtikėtiną Mokytojo nuolankumą.
Jn 13, 8–11 paminėtas Petro atsakymas gilina mokinių pasibaisėjimą
ir nesupratimą dėl Jėzaus elgesio. Kaip Jėzus, Mokytojas, Mesijas,
galėjo atlikti tokį žeminantį darbą? Petras atsisakė leisti Jėzui nuplauti
kojas, bet Jėzus jam pasakė, kad jei nebendradarbiaus, jis neturės
dalies su Jėzumi. Tada Petras išreiškė savo troškimą būti su Jėzumi iki
galo.
Jėzaus elgesio reikšmė yra susijusi su tuo, kas Jis yra. Jn 13, 13 Jis
teigė, kad Jis yra Mokytojas ir Viešpats. Taip jie Jį vadino, ir Jis nurodė,
kad taip yra. Šie titulai išreiškia valdžią ir galią.
Tačiau Jėzus mokė, kad valdžia ir galia turi būti naudojamos tarnavimui,
o ne savęs aukštinimui. Adventistų bažnyčia priėmė šį Jėzaus
pavyzdį ir tai, kas deramai vadinama Nusižeminimo apeiga, atliekama
prieš Viešpaties vakarienę.
Ko ši Nusižeminimo apeiga moko apie sekimą Jėzaus pėdomis ir
nuolankų tarnavimą kitiems?
II. VĖL SUGRĮŠIU
- Perskaitykite Jn 14, 1–3. Kokiame kontekste Jėzus pasakė šiuos
žodžius?
Jono 13 pabaigoje Jėzus sakė, kad Jis išeina (Jn 13, 33). Dėl to Petras
klausė, kur Jis eina (Jn 13, 36). Mokiniai nesuprato, kad Jėzus kalbėjo
apie savo mirtį, prisikėlimą ir užžengimą į dangų. Petras sakė,
kad yra pasirengęs už Jį paaukoti savo gyvybę (Jn 13, 37). Štai tada
Jėzus išpranašavo, kad Petras išsigins Jėzaus (Jn 13, 38).
Šiame kontekste Jėzus savo mokiniams sakė, kad jie neišsigąstų
(Jn 14, 1). Žodis „neišsigąsta“ išverstas iš graikiško – tarassō, reiškiančio
sujudimą, sutrikimą, nerimą, sumaištį. Nestebina, kad dėl Jėzaus
žodžių mokiniai nerimavo.
Tačiau atliepdamas jų baimes, Jis kalbėjo apie savo Tėvo namus,
kuriuose yra daug buveinių (kambarių kaip užeigoje). Jis išėjo paruošti
jiems vietos. Jis kalbėjo apie laiką po artėjančių kryžiaus įvykių,
kai Jis grįš pasiimti savo tautos. Jis žvelgė į metą, kai visa ši nuodėmės
tragedija kartą ir visiems laikams baigsis (žr. Dan 7, 27).
Jėzus sakė: „Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu,
kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš“ (Jn 14, 3). Akivaizdu, kad tai Jo
antrojo atėjimo pažadas.
Koks yra pasitikėjimo šiuo pažadu pagrindas? Daugelis sakytų, kad
Šventojo Rašto pranašystės išsipildo, ir tai tikrai tiesa. Tačiau Jn 14, 3
pagrindas išdėstytas kitaip. Šioje eilutėje žodžiai „vėl sugrįšiu“ graikų
kalboje iš tikrųjų užrašyti esamuoju laiku (sugrįžtu). Tai yra esamojo
laiko vartojimas graikų kalboje, reiškiantis įvykį ateityje. Apie tai
kalbama taip užtikrintai, kad šis įvykis apibūdinamas taip, tarsi jis jau
vyktų. Taigi šiuos žodžius derėtų versti „vėl sugrįšiu“.
Mūsų vilties, susijusios su Viešpaties sugrįžimu, pagrindas nėra
vien Rašto pranašystės išsipildymas. Ši viltis taip pat pagrįsta mūsų
pasikliovimu Žmogumi, kuris davė pažadą. Jis pasakė, kad tikrai sugrįš
pas savo tautą. Galime kliautis šiuo pažadu dėl to, kas Jį davė.
Ko kryžius mus moko apie Kristaus antrojo atėjimo užtikrinimą? Be
Antrojo atėjimo, kuo mums būtų naudinga Jėzaus mirtis Pirmojo atėjimo
metu?
III. AŠ ESU KELIAS, TIESA IR GYVENIMAS
- Perskaitykite Jn 14, 5–6. Kaip Tomas paklausė, kur eina Jėzus? Ką
Jėzus atsakė?
Tomo klausimas atrodo pakankamai logiškas. Jei nežinai, kur kas
nors eina, negali žinoti, kaip sekti tą žmogų? Jėzus klausimą baigė
nurodydamas, kad Jis pats yra kelias. Kelias kur? Kelias pas Tėvą. Prakalboje
(Jn 1, 1–18) pabrėžiamas glaudus ryšys tarp Žodžio (logos),
Jėzaus Kristaus ir Tėvo.
Jn 1, 18 parašyta, kad viengimis (geriau versti vienintelis) Dievas
yra Tas, kuris atskleidė Tėvą. Šioje eilutėje žodis atskleidė išverstas iš
graikų kalbos žodžio – exēgeomai, reiškiančio – paaiškinti, išaiškinti,
atskleisti. Iš čia kyla žodis egzegezija. Pastarasis reiškia prasmės išryškinimą.
Taigi Jėzus Kristus yra ryšys su Tėvu, kuris atskleidžia arba paaiškina
Tėvą puolusiam pasauliui. Vadinasi Jis yra kelias pas Tėvą. Be
Jo mūsų supratimas yra ribotas.
- Perskaitykite Jn 14, 7–11. Kaip Jėzus išsprendė Pilypo prašymą?
Pilypas prašė parodyti Tėvą, nors joks nuodėmingas žmogus negali
Jo pamatyti ir likti gyvas (plg. Iš 33, 17–34, 9; Jn 1, 18). Jėzus pabrėžė
nesusipratimą ir paaiškino, kad matę Jį matė Tėvą (Jn 14, 9). Vadinasi
Jėzus yra kelias pas Dievą. Be Jo kelias tampa tamsus ir neaiškus. Jis
yra šviesa, kuri apšviečia kelią pas Dievą.
Jėzus susiejo tris terminus: kelias, tiesa ir gyvenimas. Terminas kelias
pavartotas tik Jn 1, 23, kalbant apie Jono Krikštytojo ruošimą kelio
Jėzui, ir šis terminas pavartotas Jn 14, 6. Tačiau tiesa ir gyvenimas yra
pagrindinės Evangelijos temos. IV ir V dalyje pabrėšime tiesos sampratą,
itin svarbią temą, ypač pasaulyje, kuriame abejojama pačia
„tiesos“ idėja.
Kodėl itin guodžia suvokimas, kad Jėzus yra geriausias Dievo Tėvo
apreiškimas?
IV. AŠ ESU TIESA
- Perskaitykite Jn 1, 14. 17; Jn 8, 32; Jn 14, 6 ir Jn 15, 26. Kaip evangelijoje
pagal Joną tiesos samprata tiesiogiai siejama su Jėzumi?
Evangelijoje pagal Joną tiesa ne kartą siejama su Jėzumi, su Jo
Tėvu ir su Šventąja Dvasia. Tiesa yra susijusi su Jėzumi, Žodžiu (logos)
ir su šviesa – priešingai tamsai (Jn 1, 1–14; Jn 3, 19–21). Be to,
melas yra susijęs su velniu ir nuodėme (Jn 8, 44–46). Vadinasi tiesa
evangelijoje pagal Joną nėra tik faktų ir skaitmenų klausimas. Tiesa
apima faktus ir skaitmenis, bet ne tik tai, tiesos idėja apima moralinę
ištikimybės Dievui ir Jo valiai pusę.
„Yra daug žmonių, kurie šaukiasi gyvojo Dievo, ilgėdamiesi dieviškojo
Artumo, o jie turi jį gauti. Filosofinės teorijos ir puikiausi literatūriniai
kūriniai negali jiems padėti. Žmonių prasimanymai ir tvirtinimai
neturi jokios reikšmės. Tegul Dievo Žodis kalba žmonėms. Tegul tie,
kurie girdėjo tik apie tradicijas, žmonių teorijas bei taisykles, išgirsta
balsą To, kuris gali atnaujinti sielą amžinajam gyvenimui“ (E. Vait, Paslėpti
lobiai, p. 25).
Pagalvokite, ką reiškia tai, kad Jėzus yra Tiesa. Jėzus yra logos, Žodis,
kuris buvo su Dievu nuo pat pradžių ir kuris yra visos kūrinijos
Kūrėjas (Jn 1, 1–4). Viena su Tėvu visą amžinybę, Jėzus turi Tėvo savybes,
taigi yra ir „Aš esu“. Jo būtis nepavaldi niekam. Visa, kas tik yra,
įskaitant žinias, neegzistuoja atskirai nuo Jo. Visa, kas egzistuoja, kas
buvo sukurta, sukurta tik Jėzaus ir yra tik Jame. „Nes Jame sukurta
visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar
viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios. Visa sukurta per Jį ir Jam,
Jis yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi“ (Kol 1, 16–17).
Jėzus nėra tiesiog tiesos įkūnijimas. Jis yra Tiesa. Tiesa nėra sąvoka
ar samprata. Tai Asmuo!
Tiesą, Jėzų Kristų, galima prilyginti saulei, kuri apšviečia pasaulį
(Jn 8, 12). Tai lygiagretu K. Luiso teiginiui, susijusiam su krikščionybe:
„Tikiu krikščionybe taip, kaip tikiu, kad saulė patekėjo, ne tik todėl,
kad ją matau, bet todėl, kad matau visa kita“ („Is Theology Poetry?“
(n. p.: Samizdat University Press, 2014), 15 p.).
Būtent Jėzaus, Tiesos dėka mes galime teisingai aiškinti mus supantį
pasaulį.
V. ŠVENTASIS RAŠTAS IR TIESA
Visoje Evangelijoje Šventasis Raštas atlieka svarbų vaidmenį mokant
mus apie Tą, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Evangelijose,
Biblijoje, Senajame ir Naujajame Testamentuose Raštai atlieka pagrindinį
vaidmenį atskleidžiant tiesą. Ypač tai, kas yra Jėzus ir ką Jis
atėjo atlikti.
- Perskaitykite Jn 5, 38–40. Ką Jėzus čia sakė apie Šventąjį Raštą?
Jėzus ir Jo mokiniai ne kartą atkreipė dėmesį į Šventąjį Raštą, kad
patvirtintų Jį esant Mesiju. Kristus sakė: „Jeigu jūs tikėtumėte Moze,
tai tikėtumėte ir Manimi, nes jis rašė apie Mane. Kadangi jūs netikite
jo raštais, kaipgi patikėsite Mano žodžiais?!“ (Jn 5, 46–47)
- Perskaitykite Lk 24, 27. Kodėl svarbu, kad Jėzus pirmiausia nurodė
į Šventąjį Raštą, atskleisdamas savo tarnystės reikšmę?
Kitoje vietoje, cituodamas Išėjimo knygą, Kristus sakė: „Ar nesate
skaitę, kas jums Dievo pasakyta“ (Mt 22, 31). Zacharijas paminėjo Dievo
pažadus: „kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų
lūpomis“ (Lk 1, 70). Savo pamoksle Sekminių dieną Petras dėstė:
„Turėjo išsipildyti Rašto žodžiai, kuriuos Šventoji Dvasia pranašingai
ištarė Dovydo lūpomis“ (Apd 1, 16).
Šventasis Raštas nėra vadovėlis. Rašte nepaaiškinama, kaip suskaldyti
atomą ar atlikti smegenų operaciją. Tačiau Raštas daro kai ką
dar reikšmingesnio. Jis suteikia kontekstą, kuriame mūsų visata turi
prasmę. Tai raktas, atrakinantis duris, šviesa, kuri leidžia matyti. Be jo
nežinotume apie Dievo buvimą, Jo vaidmenį visatoje, mūsų kilmę,
gyvenimo prasmę ir ateitį.
Kokių Rašte išdėstytų tiesų mokslas, net teoriškai, niekada negali
mūsų išmokyti?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 429–442 E. Edward Zinke,
„The Authority of the Bible and the Certainty of the Second Coming“,
23–36 p.
„Tardamas šiuos žodžius Jėzus buvo šventyklos kieme, specialiai
skirtame Palapinių šventės pamaldoms. Šio kiemo vidury stovėjo du
aukšti stovai, prilaikantys milžiniškus šviestuvų stulpus. Po vakarinio
aukojimo būdavo uždegami visi žibintai, ir Jeruzalė nušvisdavo. Ši
apeiga turėjo priminti šviesos stulpą, kuris vedė Izraelį dykumoje, ir
kartu simbolizuoti ateisiantį Mesiją. Vakarais, kai būdavo uždegti žibintai,
kiemas virsdavo linksmybių vieta. […]
Apšviesdami Jeruzalę, žmonės išreiškė viltį, kad sugrįžęs Mesijas
užlies savąja šviesa Izraelį. Tačiau Jėzui ši scena turėjo platesnę reikšmę.
Kaip viską aplinkui apšviesdavo šventyklos žibintai, taip Kristus,
dvasinės šviesos šaltinis, išsklaido pasaulio tamsą. Vis dėlto šis simbolis
netobulas. Jo misijos šlovę tiksliau atskleidžia didysis šviesulys, kurį
Jis savo ranka įžiebė danguje.
Aušo rytas. Saulė ką tik patekėjo virš Alyvų kalno; jos stulbinamai
ryškūs spinduliai krito ant marmuro rūmų ir užliejo auksu šventyklos
sienas. Tai rodydamas Jėzus pasakė: ‘Aš – pasaulio šviesa’“ (E. Vait, Su
meile iš Dangaus, 2011, p. 429).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Klasėje aptarkite savo atsakymus į paskutinį V dalies klausimą. Kokių
esminių Biblijos tiesų niekada, net iš esmės, negalėtume sužinoti
mokslo pagalba? Pavyzdžiui, kryžius? Arba prisikėlimas? Arba
Antrasis atėjimas? Kokios kitos svarbios Biblijos tiesos turi būti
mums atskleistos – kitaip mes niekada jų nesužinotume? - Pagalvokite apie Liuciferio, tobulos būtybės, turinčios itin daug
intelektualių žinių apie Dievą ir apie tai, koks yra Dievas, nuopuolį.
Vis dėlto, nepaisant visų šių žinių, jis maištavo prieš Jį. Ką tai mums
sako apie laisvos valios tikrovę, tą pačią laisvą valią, kurią turime
ir kodėl kiekvieną akimirką turime nuspręsti pašvęsti šią valią Dievui?