Gruodžio 7-13 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 14, 10. 24; Pr 3, 7–9; Jn 16,
27–28; Jn 16, 7–11; Jn 17, 1–26.
Įsimintina eilutė: „O Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį Mano vardu
Tėvas atsiųs, – Jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums
pasakęs“ (Jn 14, 26).
Evangelija pagal Joną yra temų mozaika. Jonas vardijo ženklus
(stebuklus), kad parodytų, jog Jėzus yra pranašų pažadėtas Mesijas.
Jonas įvardijo daugybę liudytojų, kad paskelbtų Jėzų Kristumi. Jis
taip pat vartojo teiginius „Aš esu“, norėdamas parodyti savo dieviškumą.
Visi trys Dievystės nariai minimi Jono 1 (Jn 1, 1–4. 14, 18. 32–34).
Šimtmečius žmonės bandė iki galo suprasti Dievystės prigimtį, bet
kadangi mes negalime to padaryti, daugelis atmetė šią mintį. Tačiau
kvaila ką nors atmesti vien dėl to, kad negalime kažko iki galo
suprasti arba dėl to, kad tai netelpa į siauras žmogaus samprotavimo
ribas.
Evangelija pagal Joną moko, kad norint suprasti Dievą, reikia
žvelgti į Jėzų ir tai, kas apreikšta Žodyje. Šis nusistatymas atveria
mums visiškai naują santykių pasaulį – tarp trijų Dievystės narių,
tarp Dievystės narių ir žmonių bei tarp pačių žmonių. Šią savaitę
tyrinėsime, kaip evangelija pagal Joną pristato Tėvą, Sūnų ir Šventąją
Dvasią, bet dabar tai darysime atsisveikinimo kalbos kontekste
(Jono 13–17).
I. DANGIŠKASIS TĖVAS
Evangelija pagal Joną parašyta žvelgiant į bendrą biblinį pasakojimą,
pradedant mūsų ištakomis. „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir
žemę“ (Pr 1,1). Arba: Pradžioje Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia sukūrė
dangų ir žemę. Jie yra viso, kas sukurta, Šaltinis. Jie sukūrė visatą, įskaitant
joje gyvenančias būtybes. Mūsų planetoje buvo sukurta ypatinga
gyvybė, o ypatingiausias kūrinys buvo žmonija. Dievo tikslas sukuriant
žmoniją – mums gyventi meilės darnoje su Juo ir su vieni kitais.
Deja, Liuciferis į šį pasaulį atnešė nuodėmę. Pastaroji, be kita ko,
yra mūsų santykių su Dievu sutrikdymas. Nuodėmė klaidingai parodo,
kas yra Dievas. Taigi Jėzus prisiėmė mūsų žmogiškąją prigimtį,
kad sugrąžintų Dievo pažinimą ir atneštų žmonijai išgelbėjimą.
Būdamas čia Jėzus pavedė savo gyvenimą Tėvui, gyvendamas pagal
Jo valią. Jis pasakė: „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10, 30). „Tėvas
Manyje ir Aš Jame“ (Jn 10, 38). „Jei Aš nedarau savo Tėvo darbų, netikėkite
Manimi!“ (Jn 10, 37)
- Koks buvo tam tikras Tėvo vaidmuo, kaip moko pateiktos eilutės?
Jn 3, 16–17; Jn 6, 57 _________________________________
Jn 5, 22. 30 ____________________________________________
Jn 6, 32; Jn 14, 10. 24 _________________________________
Jn 6, 45 ________________________________________________
Jn 15, 16; Jn 16, 23 ___________________________________
Šiose eilutėse Tėvas pristatomas glaudžiai susijęs su Jėzumi Kristumi,
savo Sūnumi. Tėvas, užmezgęs glaudų ryšį su mūsų pasauliu ir
itin rūpinasi mūsų išgelbėjimu. Ko ši tiesa mus moko apie Dievo meilę
mums?
II. JĖZUS IR TĖVAS
Mes buvome Dievo sukurti asmeniniam ryšiui su Juo (Pr 1, 26–27).
Tačiau dėl nuodėmės šie santykiai buvo iš esmės suardyti. Tiesioginį
to poveikį galime pamatyti pasakojime apie Edeno sodą.
Perskaitykite Pr 3, 7–9. Kaip šios eilutės atskleidžia nuodėmės padarytą
žalą ir ką reiškia, kad Dievas jų ieškojo, o ne atvirkščiai?
Dievystės ketinimas – išgydyti visą žmoniją dėl nuodėmės sukeltos
žalos, net jei visa žmonija nepriimtų to, ką Dievas siūlo.
Kad šis ryšys būtų atkurtas, vienas Dievystės narys tapo žmogumi.
Taip Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, apreikšdamas Dievo šlovę
(Jn 1, 14–18). Dėl to žmonija gavo Jo pilnatvę ir malonę. Tuo Jėzus
atėjo pasidalyti, skelbti Dievo šlovę, kad būtų atkurti nuodėmės sugriauti
santykiai, bent jau visiems norintiems tikėjimu priimti tai, kas
jiems buvo pasiūlyta Kristuje Jėzuje.
- Kokia nuostabi viltis mums įžvelgiama šiose eilutėse? Jn 1, 1–2;
Jn 5, 16–18; Jn 6, 69; Jn 10, 10. 30; Jn 20, 28.
„Kristuje yra gyvenimas – pirminis, neperimtas, neišvestinis“
(E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 490). Tačiau kaip įsikūnijęs Sūnus,
„apiplėšęs pats save“ (Fil 2, 7), išsižadėjęs savo teisių, Kristus,
kalbėdamas apie savo kaip žmogaus tarp žmonių buvimą žemėje,
galėjo nurodyti į tai, kad Jam pavesta gyvybė kaip Dievo dovana.
„Kristaus dieviškumas tikinčiajam užtikrina amžinąjį gyvenimą“ (Su
meile iš Dangaus, 2011, p. 490).
Žmonija Dievo nepažino (Jn 17, 25). Taigi Jis siuntė savo viengimį
Sūnų (Jn 9, 4; Jn 16, 5), kad Tėvas būtų pažintas.
Kosmoso kontekste ateistas rašė: „Mūsų nežinioje, visoje šioje platybėje
nėra užuominos, kad pagalba ateis iš kitur, išgelbstint mus nuo
mūsų pačių“. Ko moko Raštas, parodantis, kaip šis asmuo klysta?
III. PAŽINTI SŪNŲ REIŠKIA PAŽINTI TĖVĄ
Visoje evangelijoje pagal Joną apaštalas rašė, kaip Jėzus, Sūnus,
vykdė darbus, kurie nurodo į Tėvą. Jėzus paaiškino, kas yra Tėvas, ir
parodė, koks yra Jo santykis su mūsų pasauliu. Visa tai atitinka Jn 1,
18, kur parašyta, kad Jis atskleidė Tėvą (graikištai – exēgeomai; paaiškinti,
išaiškinti, atskleisti). Jėzus nuolat tai darė. Žodis Tėvas (patēr)
pavartotas 136 kartus evangelijoje pagal Joną ir 18 kartų Jono laiškuose
1–3, tai yra daugiau nei trečdalis visų pavartojimų Naujajame
Testamente. Atsisveikinimo pokalbyje, viename svarbiausių evangelijoje,
Jėzus apreiškė Tėvą.
Jėzus atstovavo Tėvui žemėje ir atėjo gyventi pagal Tėvo valią
žmogaus kūne. Tiesą sakant, Jėzus mokė, kad viskuo siekė vykdyti
Tėvo valią, o ne savo (Jn 5, 30). Iš pradžių šis teiginys gali atrodyti
stulbinantis, tačiau jis parodo, kad Jėzus kaip žmogus buvo visiškai
pasišventęs Tėvui.
Jėzus taip pat pasakė, kad Tėvas Jį siuntė užbaigti Jo darbo – žmonijos
išgelbėjimo – ir kad pats Tėvas paliudijo Jėzaus darbą (Jn 5,
36–38).
Jėzus paskelbė, jog Jis vienintelis yra Tėvo siųstasis tarnauti, kad
tik per Jėzų žmonija gali ateiti pas Tėvą (Jn 6, 40. 44). Tėvas nori, kad
žmonės amžinąjį gyvenimą rastų Jėzuje, kuris pažadėjo juos prikelti.
- Ko šios eilutės moko apie Jėzaus ir Tėvo santykius? Jn 7, 16; Jn 8,
38; Jn 14, 10. 23; Jn 15, 1. 9–10; Jn 16, 27–28; Jn 17, 3.
Jėzaus teiginiai apie Jo santykius su Tėvu stebina. Jis tvirtino, kad
visi Jo mokymai yra Tėvo mokymai; kad visa, ką Jis sakė, buvo asmeniškai
girdėjęs iš Tėvo; kad tikėjimas Juo prilygsta tikėjimui Tėvu; kad
visi Jo žodžiai ir darbai yra Tėvo; kad Jis ir Tėvas yra viena mylėdami ir
darbuodamiesi dėl žmonijos išganymo. Koks galingas liudijimas apie
Jėzaus Artumą savo dangiškam Tėvui!
Kaip pasikeistų jūsų gyvenimas, jei jūsų mintys ir darbai būtų visiška
Dievo valios jūsų gyvenimui išraiška? Tai yra, kaip mes galime geriau
įgyvendinti tai, ką iš Jėzaus žinome esant Dievo valia mūsų gyvenimui?
IV. ŠVENTOJI DVASIA
Šventoji Dvasia evangelijoje pagal Joną nėra tokia ryški kaip Tėvas
ir Sūnus. Tačiau Jos vaidmuo yra labai svarbus Jėzaus misijos
sėkmei.
- Perskaitykite Jn 1, 10–13. Ko šios eilutės mus moko apie Šventosios
Dvasios svarbą atsivertimui?
Pačiame pirmame evangelijos pagal Joną skyriuje matome, koks
esminis yra Šventosios Dvasios vaidmuo. Jonas dėstė, kad visi, kurie
priėmė Žodį, tai yra, tikėjo Jį, tapo Dievo vaikais, „kurie ne iš kraujo ir
ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę“ (Jn 1, 13). Tai
lemia tik Šventosios Dvasios darbas.
- Ką šios eilutės sako apie Šventosios Dvasios darbą? Jn 3, 5–8: Jn 6,
63; Jn 14, 26; Jn 15, 26; Jn 16, 7–11.
„Apibūdindamas mokiniams Šventosios Dvasios darbą, Jėzus
stengėsi įkvėpti jiems džiaugsmą bei viltį, kuri džiugino Jo paties
širdį. Jis džiaugėsi ta gausia pagalba, kurią parūpino savo Bažnyčiai.
Šventoji Dvasia buvo brangiausia iš visų dovanų, kurias Jis galėjo
siųsti nuo savo Tėvo Jo tautos išaukštinimui. Dvasia buvo duota kaip
gaivintoja, be kurios Kristaus auka būtų buvusi nenaudinga. Blogio
galia per šimtus metų tik stiprėjo, ir žmonės darėsi šiai šėtoniškai vergijai
stulbinamai pavaldūs. Nuodėmei buvo galima pasipriešinti ir ją
nugalėti tik galingai veikiant trečiajam Trejybės Asmeniui, kuris atėjo
ne su kažkokia modifikuota energija, bet su dieviškos jėgos pilnatve“
(E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 624).
Koks palaiminimas gauti Šventąją Dvasią, kuri patvirtina, kad Dievas
yra tikras! (Jn 3, 33) Dvasia patikina dėl nuodėmės, dėl teisumo ir
dėl teismo (Jn 16, 8–11). Vadinasi žinojimas, kas teisinga, kas yra tiesa,
kas gera, yra mūsų proto ir gyvenimo patyrimo pašventimas Dievo
Žodžiui įtikinama Šventosios Dvasios galia.
V. JĖZAUS MALDA
Jono 17 kartais vadinamas vyriausiojo kunigo Jėzaus malda. Ja
baigiamas atsisveikinimas. Jėzus atėjo į šią žemę, kad žmonija galiausiai
galėtų susigrąžinti pirminį asmeninį ryšį su Dievu. Jis ištikimai
darė ženklus, kuriuos Jam davė atlikti Dievas. Žodžiais ir darbais Jis
apreiškė Dievą tautai.
Jėzus greitai iškeliaus iš šios žemės. Jis norėjo dar kartą pasidalyti
savo meile su mokiniais. Jis norėjo, kad jie suprastų glaudų ryšį tarp
Jo paties, Tėvo ir Šventosios Dvasios. Jis norėjo jiems parodyti tą patį
asmeninį ryšį su Dievu Tėvu ir Dvasia, kokius turėjo Jis pats.
- Perskaitykite Jn 17, 1–26. Kokie šio skyriaus žodžiai ar frazės išreiškia
Jėzaus troškimą užmegzti glaudžius meilės santykius tarp
Jo paties, Tėvo ir Jo mokinių?
Daugelis skaito Jono 17 galvodami, kad svarbiausia yra vienybė ir
meilė. Be jokios abejonės, Dievo tikslas yra atkurti mūsų asmeninius
santykius su Juo ir su visais žmonėmis. Tačiau atidžiau skaitant paaiškėja,
kad meilės ir tiesos ryšys yra daug svarbesnis.
„O amžinasis gyvenimas – tai pažinti Tave, vienintelį tikrąjį Dievą“
(Jn 17, 3), o ne Dievą, kokį mes Jį įsivaizduojame. „Tavo Man patikėtus
žodžius Aš perdaviau jiems, o jie priėmė juos ir tikrai pažino, kad esu
iš Tavęs išėjęs“ (Jn 17, 6–8). „Pašventink juos savo tiesa! Tavo Žodis yra
tiesa“ (Jn 17, 17).
Kristus atėjo apreikšti Tėvą. Šis apreiškimas buvo svarbus dėl daugybės
klaidingų nuomonių, susijusių su Dievu. Evangelija pagal Joną
parodo, kaip rimtai Jėzus ėmėsi šios misijos. Jis teisingai apreiškė Dievo
Žodį ir darbus. Jei tiesa neturėtų reikšmės, kam taip stengtis?
Jėzus gyveno labai sunkiai, galiausiai buvo atmestas religinių vadovų.
Jis kentė žmonių abejingumą ir kartais net savo mokinių. Vie
nas iš Jo mokinių Jį išdavė, kitas tris kartus Jo išsigynė. Jis išgyveno
nuolatinį išmėginimą ir mirė ant kryžiaus nuo rankų tų, kurių atėjo
išgelbėti.
Kaip savo gyvenimu geriau atspindėti Dievo meilę, tokią, kokia yra
tarp Jėzaus ir Tėvo?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 616–634; „The SDA Bible Commentary“,
5 t., p. 911–919.
Aiškindamiesi, kas yra Jėzus, Jo priešininkai atsižvelgė į žmogiškąjį
matą, „kūniškai“ (Jn 8, 15). Tai tikriausiai dar blogiau, nei spręsti
„pagal išorę“ (Jn 7, 24). Čia jie griebėsi kūno, puolusios žmonijos puolusiame
pasaulyje mato, be įtikinamo Dvasios vedimo (žr. Jn 3, 3–7).
Jie tarsi matė Jo kūną, bet niekada nesvarstė galimybės, kad Jis gali
būti Žodis, tapęs kūnu (Jn 1, 14). Žiūrėti į Kristų tokiu ribotu kriterijų
rinkiniu – tai matuoti Jį kūno požiūriu (2 Kor 5, 16).
„Globėjas vadinamas ‘Tiesos Dvasia’. Jo darbas – atskleisti ir palaikyti
tiesą. Apsigyvenęs širdyje kaip tiesos Dvasia, Jis tampa Globėju.
Tiesoje yra paguoda ir ramybė, o mele – nei tikros ramybės,
nei paguodos. Būtent per melagingas teorijas bei tradicijas protą
užvaldo šėtonas. Nukreipdamas žmonių dėmesį į neteisingas taisykles,
jis darko jų charakterį. Šventoji Dvasia per Raštą kalba protui ir
įrašo širdyje tiesą. Taip Ji atskleidžia klaidingas pažiūras ir išvaro jas
iš sielos. Būtent per Tiesos Dvasią, veikiančią per Dievo Žodį, Kristus
lenkia prie savęs savo išrinktąją tautą“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus,
2011, p. 623).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Amžinasis gyvenimas – tai pažinti Dievą (Jn 17, 3). Ką reiškia pažinti
Dievą, o ne tik žinoti tam tikrą informaciją apie Jį, tai yra, kad
Jis yra galingas, mylintis arba teisus Dievas? Jei jūsų paklaustų: „Ar
pažįstate Dievą?“, ką atsakytumėte? Kaip Jėzus atitinka jūsų atsakymą? - Praktiškai, kasdieniškai, ką reiškia Jėzaus žodžiai: „Tavo Žodis yra
tiesa“ (Jn 17, 17)? - Jėzus meldėsi: „Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet
kad apsaugotum juos nuo piktojo“ (Jn 17, 15). Kaip mūsų pačių
sprendimai veikia tai, kaip į šią maldą gali būti atsakyta mūsų pačių
gyvenime?