Spalio 26 – Lapkričio 1 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 4, 1–42; Jn 3, 26–30; Jer 2,
13; Zch 14, 8; Ez 36, 25–27.
Įsimintina eilutė: „O moteriai jie pasakė: Dabar mes tikime ne dėl
tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad Jis iš tiesų yra
pasaulio Išganytojas“ (Jn 4, 42).
Kas buvo samariečiai? Šiaurinę Izraelio karalystę asirai užėmė
722 m. iki Kr. Siekdami užtikrinti politinį stabilumą, asirai išsklaidė belaisvius
visoje savo imperijoje. Šiaurinės karalystės apgyvendinimui
buvo atgabenami belaisviai ir iš kitų tautų, kurie tapo samariečiais,
išpažinusiais savą judaizmo pakraipą.
Tačiau santykiai tarp jų ir žydų nebuvo geri. Pavyzdžiui, samariečiai
priešinosi šventyklos atstatymui, kai žydai sugrįžo iš Babilono. Samariečiai
buvo pasistatę savo šventyklą ant Gerizimo kalno. Tačiau šią
šventyklą 128 m. prieš Kristų sugriovė žydų valdovas Jonas Hirkanas.
Kristaus laikais šis priešiškumas tęsėsi. Žydai, kiek galėdami, vengė
Samarijos. Nors prekyba nenutrūko, kita sąveika buvo tabu. Žydai
nesiskolino iš samariečių ir net nesulaukdavo iš jų paslaugos. Šiame
kontekste Jonas papasakojo apie Jėzaus, moters prie šulinio ir samariečių
miesto Sicharo gyventojų susitikimą.
I. SUSITIKIMO APLINKA
- Perskaitykite Jn 4, 1–4. Koks buvo ne pirminis klausimas, vedęs
Jėzų per Samariją?
Fariziejai išsiaiškino, kad Jėzaus mokiniai krikštijo daugiau žmonių
už Jono Krikštytojo mokinius. Tokios aplinkybės galėjo lemti įtampą
tarp Jono sekėjų ir Jėzaus mokinių. Jono mokiniai, savaime suprantama,
pavydėjo dėl savo mokytojo reputacijos ir padėties (Jn 3, 26–30).
Įspūdinga, ką Jonas atsakė, kad jam skirta mažėti, o Jėzui augti (Jn 3,
30). Tikriausiai norėdamas išvengti priešpriešos, Jėzus iškeliavo iš Judėjos
į Galilėją. Samarija buvo tiesiausias kelias tarp šių dviejų vietovių,
tačiau tai nebuvo vienintelis įmanomas maršrutas. Pamaldūs žydai
eidavo ilgu keliu link Užjordanės į rytus. Tačiau Jėzui rūpėjo misija
Samarijoje.
- Perskaitykite Jn 4, 5–9. Kaip Jėzus pasinaudojo šia galimybe pradėti
pokalbį su moterimi prie šulinio?
Jokūbo šulinys buvo visai šalia Sichemo, o Sicharas, iš kurio buvo
ši moteris, maždaug už 1,5 kilometro. Jėzus sėdėjo prie šulinio, o Jo
mokiniai buvo išėję į miestą pirkti maisto. Jis neturėjo galimybės pasisemti
gaivinančio šulinio vandens. Kai moteris atėjo pasisemti vandens,
Jis paprašė jos atsigerti.
Jono 3 nustebina, kad Nikodemas, žydų vadovas ir rabinas, nusižeminęs
ateina pas Jėzų. Jis atėjo naktį, kad niekas nematytų. Tačiau
Jono 4 moteris slėpėsi vidury baltos dienos, galbūt vengdama susitikimo
su kitomis moterimis, kurios galimai atėjo dienos pradžioje
arba pabaigoje, kai buvo vėsiau. Galų gale, kodėl ji ėjo tokį ilgą kelią
atsinešti vandens ir vidury dienos, kai buvo karšta? Kad ir kokia būtų
priežastis, susitikimas su Jėzumi pakeis jos gyvenimą.
Kokie įvykiai klostysis toliau? Žydų mokytojas priešpastatomas
prastos reputacijos samarietei. Koks kontrastas! Vis dėlto šiame konkrečiame
kontekste atsiskleidžia nepaprastas susitikimas.
Kokie yra jūsų kultūros tabu, kurie gali trukdyti liudyti kitiems? Kaip
išmokti juos peržengti? Paruoškite atsakymą pristatyti klasėje.
II. MOTERIS PRIE ŠULINIO
- Perskaitykite Jn 4, 7–15. Kaip Jėzus pasinaudojo šiuo susitikimu,
kad pradėtų liudyti šiai moteriai?
„Neapykanta, liepsnojusi tarp žydų ir samariečių, sutrukdė moteriai
pirmai pasiūlyti Jėzui šią malonę; tačiau Išgelbėtojas ieškojo rakto
į jos širdį ir iš Dievo meilės taktiškai prašė pagalbos, nieko nesiūlydamas
mainais. Geranoriškas prašymas galėjo būti atmestas; tačiau pasitikėjimas
pažadina pasitikėjimą“ (E. Vait, Su meile iš dangaus, 2011,
p. 160).
Kaip ir susitikimo su Nikodemu atveju, Jėzus žinojo, kas yra žmogaus
širdyje. Reaguodamas į jos nustebimą, kad žydas paprašė samariečio
tokios malonės, Jėzus ėjo tiesiai prie reikalo. „Jei tu pažintum
Dievo dovaną ir kas yra Tas, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti’, – rasi
pati būtum Jį prašiusi, ir Jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“ (Jn 4, 10)
Moters atsakymas buvo panašus į Nikodemo, kuris klausė: „Kaip
tai gali būti?“ (Jn 3, 9), atgimimo kontekste. Ji klausė: „Viešpatie, bet
juk Tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur Tu imsi gyvojo vandens?’“
(Jn 4, 11) Abiem atvejais Jėzus nurodė jiems (iškiliam žydų
mokytojui ir abejotino charakterio samarietei) dvasines tiesas, kurias
abiems derėjo išgirsti ir suprasti. Kiekvienu atveju Jėzus jiems abiem
sakė tą patį – jiems reikia atsivertimo patyrimo.
- Koks yra Senojo Testamento pagrindas Jėzaus teiginiui, susijusiam
su gyvuoju vandeniu? (Jer 2, 13; Zch 14, 8).
Vanduo būtinas gyvybei; žmonės negali išgyventi be vandens, todėl
vanduo taip pat gali būti galingas ir tinkamas amžinojo gyvenimo
simbolis. Todėl Jėzus sakė: „O kas gers vandenį, kurį Aš duosiu, tas
nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme
vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4, 14).
Perskaitykite Jn 7, 37–38. Ką Jėzus mums sako šiose eilutėse ir kaip
mes patiriame tai, ką Jis čia žada?
III. „VIEŠPATIE, DUOK MAN TO VANDENS“
„Nuplausiu jus tyru vandeniu, bus nuvalyti visi jūsų nešvarumai,
visi jūsų stabai bus pašalinti. Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus
nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmens širdį ir duosiu jums jautrią širdį.
Duosiu jums savo Dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal Mano
įstatus, laikytumėtės Mano įsakų ir juos vykdytumėte“ (Ez 36, 25–27).
- Kaip Ez 36, 25–27 atspindi tiesas, kurias Jėzus norėjo pasakyti Nikodemui
ir moteriai prie šulinio?
Abiem atvejais Jėzus siekė laimėti šiuos žmones dvasinėmis tiesomis,
nors tam naudojo gamtos pasaulio pavyzdžius.
Iš pradžių nė vienas žmogus nesuprato, ką Jėzus turėjo omenyje.
Kaip, paklausė Nikodemas, žmogus gali atgimti iš aukštybės? Tai yra,
kaip jis gali grįžti į motinos įsčias? Nikodemas akivaizdžiai mąstė kasdieniškai
ir žemiškai, nors Jėzus aiškiai nurodė jam dvasinę tiesą. Moteris
taip pat suprato Jėzaus žodžius apie vandenį tiesiogine prasme,
kai Jėzus aiškiai kalbėjo apie dvasinius klausimus.
Moteris reagavo į Jėzaus pasiūlymą duoti gyvojo vandens: „Viešpatie,
duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau
semtis čionai!“ (Jn 4, 15) Ji samprotavo, kad Jėzaus pasiūlytas vanduo
padės išvengti ėjimo prie šulinio, taip sumažinant riziką susitikti su
kitais. Stebina tai, kad pokalbis itin greitai perėjo nuo Jėzaus prašymo
atsigerti prie moters prašymo atsigerti.
- Perskaitykite Jn 4, 16. Kaip Jėzus reagavo į moters prašymą?
Staiga Jėzus pakeičia pokalbio temą, ragindamas moterį eiti, pasikviesti
vyrą ir sugrįžti. Kodėl staiga pasikeitė tema? Moters elgesys
rodė vengimą. Jėzus skaitė jos širdį. Ji turėjo spręsti savo aplinkybes,
kad būtų išgydyta. „Prieš tai, kai ši siela galėjo priimti dovaną, kurią Jis
troško įteikti, ji turėjo suprasti esanti nuodėminga ir atpažinti Jį, savo
Išgelbėtoją“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 162).
IV. JĖZAUS APSIREIŠKIMAS
- Perskaitykite Jn 4, 16–24. Ką Jėzus padarė, kad parodytų šiai moteriai,
jog žino giliausias jos paslaptis, ir kaip ji į tai reagavo?
Šviesa buvo pernelyg akinanti, kad būtų galima žiūrėti tiesiai į
šviesą. Pripažinusi Jėzų pranašu, paskui moteris vėl vengė kalbėtis šia
tema. Ji klausė Jėzaus apie religinį ginčą tarp žydų ir samariečių – tinkamą
vietą garbinimui.
Atsakydamas Jėzus nurodė, kad samariečiai nežinojo, ką garbino.
Jų garbinimas buvo judaizmo ir pagonybės mišinys. Žydai garbino
Dievą, kuris apsireiškia – dar vienas svarbus pripažinimas samariečiui.
Dievo garbinimas nėra susietas su vieta. Todėl diskusija apie garbinimo
vietą pokalbiui nebuvo svarbi. Nes Dievas yra dvasia, ir tie,
kurie Jį garbina, turi tai daryti dvasia ir tiesa. Moteris priėmė Jėzaus
perduotą aiškią tiesą ir buvo pasirengusi priimti daugiau tiesos.
- Perskaitykite Jn 4, 25–26. Kaip Jėzus jai atskleidė savo tapatybę?
Visose keturiose evangelijose tai yra vienintelė vieta prieš Jo teismą,
kurioje Jėzus kažkam aiškiai pasakė, kad Jis yra Mesijas. Ir Jis tai
padarė ne kokiai didelei miniai ar svarbiai asmenybei, o neįvardintai
samarietei prie Jokūbo šulinio. Jam rūpėjo bet kuri vieniša siela, kuri
jautėsi atskirta ir vieniša.
Taigi šiai moteriai, kuri buvo ne tik iš svetimos kultūros, bet ir nebuvo
aukštos moralės, Jėzus atvirai atskleidė, kas Jis. Ir, atskleidęs jai
jos tamsiausias paslaptis, Jis taip pat suteikė šiai moteriai puikią priežastį
tikėti Juo.
Ką šis pasakojimas turėtų mums pasakyti apie tai, kodėl Evangelija
turi sugriauti kliūtis, kurias mes, žmonės, statome vieni kitiems?
V. SAMARIEČIŲ LIUDIJIMAS
- Perskaitykite Jn 4, 27–29. Kokio stebinančio darbo moteris ėmėsi?
Jėzaus pokalbį su moterimi nutraukė mokinių sugrįžimas. Nors ir
nustebę, kad Jis kalbėjosi su moterimi, jie Jo neklausinėjo. Vietoj to jie
ragino Jį pavalgyti.
Moteris tuo tarpu paliko savo vandens indą ir nuskubėjo į miestą
pasidalinti su kitais tuo, ką ką tik patyrė su Jėzumi.
- Perskaitykite Jn 4, 30–42. Kas nutiko po šio susitikimo ir ko jis
moko apie tai, kaip galima skelbti Evangeliją?
Atrodo keista, kad Jėzaus pasakojimas apie pjūtį nutrauktų daugelio
miesto gyventojų atsivertimo istoriją. Tačiau Jonas norėjo, kad pamatytume,
kaip Jėzus suprato, kas vyksta. Dalintis išgelbėjimo planu
su samariete Jam buvo daug svarbiau už valgį. Jo tikslas buvo sielų
vedimas į išganymą, ir Jis pasinaudojo šia proga mokydamas savo sekėjus,
kad būtina skubiai dalytis Evangelija su visais žmonėmis, net ir
su tais, kurie nepanašūs į mokinius.
Evangelijoje pagal Joną yra daug svarbių minčių. Tikrai tarp jų yra
ir Jn 4, 39–42. Daugelis samariečių įtikėjo dėl moters, kuri paliudijo:
„Jis man pasakė viską, ką esu padariusi“ (Jn 4, 39).
Samariečiai paprašė Jėzaus pasilikti su jais. Rezultatas buvo toks,
kad dar daugiau įtikėjo dėl Jėzaus žodžio. „O moteriai jie pasakė: Dabar
mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome,
kad Jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“ (Jn 4, 42).
Ką šis pasakojimas turėtų mums pasakyti apie tai, koks galingas gali
būti net vieno žmogaus liudijimas? Kaip stipriai liudijate, ką Jėzus
padarė jūsų gyvenime?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 159–169.
„Vos atradusi Išgelbėtoją, moteris atvedė pas Jį ir kitus. Ji pasirodė
besanti geresnė misionierė nei Jo mokiniai. Mokiniai neįžvelgė Samarijoje
nieko, kas rodytų, jog šį lauką verta įdirbti. Jų mintys buvo
nukreiptos į didžiulį darbą ateity. Jie nematė, jog derlius, kurį reikia
nuimti, jau pribrendęs. Tačiau per jų niekinamą moterį Gelbėtoją išgirdo
visas miestas. Ji iš karto atnešė savo tėvynainiams šviesą.
Šios moters pavyzdys rodo, kokią įtaką daro veiksmingas tikėjimas
Kristumi. Kiekvienas tikras mokinys gimsta į Dievo karalystę kaip misionierius.
Tas, kuris geria gyvąjį vandenį, tampa gyvybės versme. Gavėjas
tampa davėju. Kristaus malonė sieloje yra kaip šaltinis dykumoje,
galintis atgaivinti visus ir paskatinantis žūstančius atsigerti gyvojo
vandens“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 169).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Klasėje apsvarstykite atsakymus į paskutinį I dalies klausimą. Būkite
ypatingai nuoširdūs šiuo klausimu. Kokie yra jūsų kultūros tabu
ir išankstiniai nusistatymai, kurie iš tikrųjų gali trukdyti jums liudyti
kitiems? - Jūsų manymu, kodėl Jėzus buvo itin šiltai priimtas samariečių, tačiau
ne kai kurių savo tautiečių? - Įsivaizduokite save samarietės vietoje. Ateina visiškai nepažįstamas
žmogus ir pasako jai, kad Jis žino giliausias jos paslaptis. Kaip
kas nors, juo labiau nepažįstamasis, galėjo jas žinoti? Nestebina
tai, kad ji susižavėjo Jėzumi. Ką šis pasakojimas turėtų pasakyti
apie tai, kad Viešpats apie mus žino viską, net giliausias, tamsiausias
paslaptis, kurių nenorėtume atskleisti? Vis dėlto, ką tai, kaip
Jis elgėsi su ja, mums sako apie Jo troškimą elgtis su mumis, net
Jam žinant mūsų paslaptis? Kokią paguodą galite įžvelgti šioje tiesoje? - Kokios evangelijos pagal Joną temos, kurias iki šiol tyrinėjome, atsiskleidžia
Jėzaus tarnystėje samarietei prie šulinio?